Apsauginiai oro uostuose tyčiojasi iš nuogų keleivių

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/apsauginiai... 2015-04-08 08:03:50, skaitė 3891, komentavo 0

Apsauginiai oro uostuose tyčiojasi iš nuogų keleivių

Apsauginiai-oro-uostuose-tyčiojasi-iš-nuogų-keleivių-700x525.jpg

Amerikietis Džeimsas Haringtonas, 6 metus dirbęs Čikagos O’Haros aerouoste, papasakojo apie visas keleivių tikrinimo subtilybes. Čia pateikiamas vieno iš jo straipsnių vertimas.

***

Man teko ištisą dieną tikrinti keleivius, įskaitant vaikus ir senelius, ir visa tai buvo dalis to „šou“, kurį surengė aerouostuose po rugsėjo 11-os teroro aktų. Porą kartų konfiskavau kelias skardines naminio obuolių padažo, motyvuodamas, kad jos gali sukelti grėsmė JAV nacionaliniams interesams. Be to privalėjau konfiskuoti manikiūro žirklutes iš lėktuvų pilotų. Jas ekipažo nariai galėjo panaudoti tam, kad užgrobtų lainerius, kuriais patys ir skrido! Kliedesys.

Kartą 2008 metais konfiskavau butelį alkoholio iš jūsų pėstininkų, kurie grįžo namo iš Afganistano. Tai buvo viso labo šampanas, skirtas pačiam jauniausiam kareiviui, sėdinčiam invalido krėsle. Jis neteko abiejų kojų, užlipęs ant minos. Kaip gi gėda buvo aiškinti vaikinui, gynusiam tėvynės garbę, kad toje pačioje tėvynėje jam negalima išgerti taurės putojančio. Nacionalinis saugumas!

Po nepavykusio 2009 metų teroro akto visus Aviacijos saugumo valdybos darbuotojus tučtuojau pasiuntė treniruotis dirbti su kūno skaneriais. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad vienas toks aparatas kainuoja 150 000 dolerių.

Mūsų instruktorius taip pakomentavo šiuos aparatus:

„Jūs nesugebėsite atskirti plastikinio sprogmens nuo kūno riebalų, o pistoletas tampa praktiškai nematomas, jei bus laikomas teisingu kampu šoninėje kišenėje“.

Skaneriai, kaip paaiškėjo, puikiai surasdavo praktiškai viską, išskyrus protingai paslėptus sprogmenis ir ginklus. Vienintelis dalykas, kurį galima laikyti dar absurdiškesniu už šį aparatą – neįtikėtinai daug laiko, kurį švaistė kiekvienas, kuris turėjo pereiti per tuos aparatus.

Taigi, keleivis stovėjo tarp dviejų didžiulių daviklių su sensoriais, kurių kiekvienas du kartus didesnis už šaldytuvą, ir reikėjo septynioms sekundėms išskėsti kojas pečių plotyje bei iškelti rankas virš galvos, vaizduojant Peliuko Mikio ausis. Šitą vaizdą su „ausimis“ tuo metu analizavo specialus darbuotojas specialiame kambaryje. Suprantama, skanerio operatoriaus kambarys labai greitai pavirto vietele, kurioje vyko pasisėdėjimai iš serijos „duok apžiūrėti va tą blondinę“. Tai buvo vienintelė vieta, kurioje nebuvo stebėjimo kamerų, nes Aviacijos saugumo valdyba užtikrino visuomenę, kad nuogų keleivių atvaizdai nebus saugomi jokioje laikmenoje, įskaitant stebėjimo kameras. Aha, pasvajokit!

Aš po kelias valandas stebėdavau apnuogintus kūnus keleivių, kurie apie tai nė neįtarė. Pridėkite prie to prastai veikiančią klaviatūrą visuose kompiuteriuose ir nelaimingų žmonių apžiūrinėjimo procesas užsitęs gerokai ilgiau nei 7 sekundes.

Kokių tik juokelių nelaidė mano kolegos apžiūrimų keleivių adresu. Buvo aptarinėjami visi: žmonės su antsvoriu, moterys su Mastekomija (krūtų pašalinimo operacija), kurias buvo lengva išskirti, kadangi jų krūtines monitorius rodė kaip kažką nelygaus, keleiviai su išvaržomis. Pastaroji atrodė kaip išsipūtusi, burbulais padengta atauga tarpvietės rajone.

Kartais žmones pavykdavo užklupti iš netyčių skanavimo metu ir jie apmirdavo juokingomis pozomis ar pražioję burnas, tarsi Edvardo Munko paveiksluose. Kvatojimas griaudėjo toks, kad išsilaistydavo kava ant stalo. Kartais buvo smaginamasi žaidimu: „nustatyk keleivio lytį“. Darbuotojai susilažindavo, o paskui policininkas per raciją mums pranešdavo teisingą atsakymą. Ar verta sakyti, kad azijiečiai, juodaodžiai ir žydai irgi buvo tapę mūsų paskubomis sukurtų anekdotų herojais.

Bet ką ten anekdotai. Tiesiog darbo vietoje aviacijos saugumo darbuotojai paskirdavo pasimatymus ir jiems, savaime aišku, tam tikrais momentais visai nerūpėjo vaizdai monitoriaus ekrane. Juokingiausia būdavo, kai keleiviai, pereidami per skanerį, iškeldavo aukštyn du pirštus, tartum žinotų, kas iš tikrųjų tuo metu dedasi tame kambaryje.

Ką ten slėpti, daugelis mano kolegų jautėsi nekomfortiškai greta mašinų, kurios pastoviai skleidė spinduliavimą. Prašė išduoti dozimetrus, kad patikrintu, ar toks darbas nekenksmingas. Tačiau agentūra pareiškė, kad viskas yra kuo puikiausia. Tą patį klausimą uždavinėjo ir besilaukiančios moterys iš keleivių tarpo. Atsakymas buvo tas pats – viskas nuostabu, nesijaudinkite. Tiktai neaišku, kodėl mums taip dažnai darydavosi bloga…

www