Dar viena laisvės istorija - kaip gyventi, kai esi laisvas ir blaivus

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2015-04-08 08:33:17, skaitė 3016, komentavo 0

Dar viena laisvės istorija - kaip gyventi, kai esi laisvas ir blaivus

Kaip gyventi, kai esi laisvas ir blaivus. Apie tai internete rašo štai šis buvęs alkoholikas Bakas.

Man visada įdomu paskaityti likimo draugų istorijų. Visų išsisvadavusiųjų (ne kokių "anoniminių") istorijos iš esmės panašios. Pastebiu kelis bendrus dalykus.

Žmogus suvokia alkoholį ne kaip pagalbinę bendravimo ar nuotaką keliančią priemonę, bet kaip nuodą, kuris dar ir kliudo bendrauti. Tai esminis dalykas, nuo kurio prasideda vertybių persivertimas - alkoholis nustojamas vertinti, jis nebe vertybė, tai toks pat nuodas, kaip ir žiurknuodžiai.

Kada atsisakai krikščioniškos visuomenės aukščiausios vertybės - dievo kraujo - nejučiomis tarsi pasitrauki iš jos ir imi stebėti iš šalies, kas su ja vyksta. Jeigu nesitrauksi pats, tave vis tek išstums, nes tu alkoholikams "nesveikas", "nepatikimas" ir t.t.

Kol girtėjai kartu su visais, negalėjai matyti, kaip keičiasi žmonės ir kas su jais atsitinka. Tik atsitraukęs netikėtai pamatai, kad gyveni alkoholikų visuomenėje, kad visa visuomenė serga alkoholizmu ir nebegali išsivaduoti. Imi matyti, kad visuomenė gali sirgti ir kitais psichikos sutrikimais, kaip, tarkime, paranoja (tai itin ryšku dabar). Tačiau dabar, stovėdamas nuošalyje, pats gali pasisaugoti ir likti sveikas. Tampi laisvas nuo apkvaitusios  bandos.

Tačiau žmogus vienas negali gyventi. Lieka keli draugai, su kuriais buvo stipriausi ryšiai, ir kurie tave nesunkiai supranta. Ryšiai su jais pasidaro dar stipresni. Kiti pasineria į kūrybą, kiti dar tvirčiau "suauga" su savo šeima ir vaikais. Paviršutinišką  bendravimą su girtu būriu pakeičia daug gilesni ir stipresni santykiai su artimais žmonėmis.

Dar vienas buvusių alkoholikų bendras bruožas. Atradę laisvę, buvę alkoholikai užsinori parodyti ją ir kitiems. Kažkada taip dariau ir aš, tuo tikslu netgi pradėjau vieną "blogą". Dabar ta kitų blaivinimo iliuzija jau išgaravo. Kodėl?

Niekada protingi žmonės neklausys kvailių, trenktų, ligotų ar iškrypėlių. Kaip tik tokie esame mes alkoholikų akimis - kvaili, nesveiki ir kategoriški. Tai jie mus turi grąžinti į normalų, saikingą alkoholizmą, o ne mes atimti iš jų šitokį malonumą ir tokią vertybę. Ir jie dar klausys mūsų?..

Suprasti tą paradoksą reikia laiko. Neužtenka "pasitraukti" iš visuomenės ir stebėti ją iš šalies - tenka vėl tarsi sugrįžti į ją ir pasižiūrėti iš vidaus. Kai pažiūri į save alkoholiko akimis, tokį save ir pamatai - kvailą, netekusį malonumų, nesveiką ir visiškai svetimą, žodžiu, raupsuotą. Kas raupsuoto klausys?

Raupsuotų jie neklausys, bet mes galime būti alternatyva beprotybei. Mes esame realus, ne koks teorinis, šansas. Mes - tarsi kelias, kurį gali pasirinkti dar ir kiti. Ir tai labai daug! Svarbu nelįsti į krūmus ir nesigėdyti prieš alkoholikus sveiko gyvenimo, sveikos mąstysenos, sveikų žmoniškų santykių.

Vieni tas stadijas praeina gal kiek greičiau, kiti gal kiek lėčiau, bet praeina visi laisvieji. Aš, pavyzdžiui, vienu ypu atsiribojau nuo alkoholikų "klubų" ir "švenčių" - nė nemėginau blaivus žaisti išgertuvių, ir tai man sutaupė jėgų bei laiko. Tačiau savo kelią kiekvienas turim nueiti pats ir pats pamatyti laisvę. Kitas jos niekaip neparodys.

Siūlau paskaityti Bako istoriją.