Algimantas Lebionka. ES kolchozo laukia žlugimas, jam nepadės net kolchozų ekonomikos daktarė Grybauskaitė

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2018-12-27 11:53:53, skaitė 226, komentavo 0

Algimantas Lebionka. ES kolchozo laukia žlugimas, jam nepadės net kolchozų ekonomikos daktarė Grybauskaitė

ES kolchozo (kibutso) projektas žlunga. Jis buvo paremtas utopine talmudinio liberalizmo ideologija apie Europą be tautų ir valstybių, apgyvendintą mišrios rasės hibridais, tarnaujančiais žydų elitui -„kokybės žmonėms“. Tokią Europos perspektyvą matė jos „tėvas“ Kudenchove Kalergi, tokius jos projektus kūrė komunistas Spinelli.

Aš manau, kad ES išgelbėti gali ne į Briuselį perkelta komunistė Grybauskaitė, sėkmingai sunaikinusi Lietuvą, bet tik ES transformacija į tautų Europą.

Kalbėdamas prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje šių metų gegužę prof. Vytautas Radžvilas pasakė: „... nors 1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė didieji krikščionys demokratai – R. Schumanas, A. De Gasperi ir K. Adenaueris – faktas yra tas, kad nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis.

Kairiųjų jėga, kuri iš tikrųjų yra atvirai antikrikščioniški, tame ir slypi. Juk šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra antikrikščioniškas. Simboliška: kai A. Merkel buvo Italijoje, buvo aplankytas ne A. De Gasperi kapas, bet A. Spinelli kapas – Italijos komunisto, kuris parašė Ventotene Manifestą.

Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia vien tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse šiandien jau tampa milžinišku iššūkiu?

Šiandien Europos Sąjungos integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų. Čia reikia griežtai skirti globalizaciją, kaip tam tikrą civilizacinį reiškinį, nuo globalizmo, kaip politinio projekto. Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija. Su pirmaisiais dvejais projektais trečiąjį sieja tai, kad visų šių projektų tikslas yra sukurti naujo tipo žmogų. Sovietų komunistams tai turėjo būti naujasis komunistinis žmogus. Antrojo projekto žmogus, kaip pasakė Fukuyama, turėjo būti demokratas. Europos Sąjunga sako, kad tai bus naujasis europietis.

Kitaip sakant, vyksta antropologinis socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują žmogų. Tas žmogus tikrai turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad jis išeina už mums dabar pažįstamų žmogaus ribų. Kitaip tariant, krikščioniška – o konkrečiau katalikiška – žmogaus samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama.

Tai, kad Europos Sąjungoje nėra atvirų represijų kaip Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo. Jei būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio, ką tai reiškia? Be abejonės, bandoma vykdyti tam tikrą dialogą tarp Europos Sąjungos viršūnių ir bažnyčios. Bet manau, kad bažnyčia, ypač jos vadovybė, artėja prie kritinio momento, kai turės apsispręsti, ar ji vis dėlto įvardins, kas iš tiesų vyksta Europos Sąjungoje – kad vyksta Europos nukrikščioninimas – ar bus vykdoma aptakaus šnekėjimo kompromisinė politika. Lietuvai, be abejo, tai ne mažiau aktualu.“

ES kolchozo laukia žlugimas, jam nepadės net kolchozų ekonomikos daktarė Grybauskaitė

Prof. Paweł Bortkiewicz iš Lenkijos, savo interviu dienraščiui wPolytice, kalbėjo, kad ES elita atsisako tautų Europos projekto ir eina kolchozų Europos kūrimo keliu.

Jis pasakė: „Kai aš šiandien girdžiu pasisakymus apie „europines vertybes“, tai nežinau, ar ši sąvoka taikoma homoseksualizmui ar piniginių baudų skyrimui už kalėdinių turgelių organizavimą?“

Profesoriaus nuomone, tai įvyko todėl, kad „ES programiniu pagrindu nebėra 1950 metų Šumano planas, bet parašytas 1941 Spinelli Manifestas iš Ventotene. Jo pagrindu buvo sukurtas 1984 metais taip vadinamas Spinelli planas (pirmas projektas konstitucijos naujos, komunistinės valstybės). Pažymėsiu, kad po Brexito paskelbimo, lyderiai trijų stambiausių valstybių – Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos (Merkel, Renci ir Olandas) susirinko Tirėnų jūroje, Ventotene saloje. Saloje yra Spinelli kapas, ant kurio lyderiai sudėjo ES spalvų gėles: geltonas ir mėlynas. Tai simboliai, bet jie kalba – Europa suvienyta ne pagal jos steigėjų kriterijus, o pagal blogiausią iš galimų projektą. Angela Merkel diskusijos Berlyne metu, pasakė, kad „nacionalinės valstybės turi būti pasirengusios atiduoti suverenitetą““. Prof. Paweł Bortkiewicz pažymėjo, kad tai „atsisakymas nuo Europos projekto dvasios, Europos suverenių valstybių, kolchozų Europos naudai. Tiktai toks kolchozas, griežtai kalbant, nėra Europa“.

prof. Paweł Bortkiewicz nuomone, šioje kolchozų Europoje nėra vietos katalikybei ir katalikams.

Gefira: Europos projekto pabaiga

ES kolchozo laukia žlugimas, jam nepadės net kolchozų ekonomikos daktarė Grybauskaitė

Analitinis portalas Gefira prognozuoja ES žlugimą. Čia rašoma: „Nors Europos Sąjungos pabaiga neišvengiama, šalininkai tolimesnės integracijos ar Federalinės supervalstybės deda paskutines pastangas, kad pasiekti savo tikslą. Opozicija projektui auga su kiekviena diena. Europa kenčia nuo ekonominės stagnacijos ir susiduria su demografine krize.

Paskutine proeuropinio isteblišmento viltimi buvo nesenai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, kuris turėjo prikelti ekonomiką ir integruoti Europos sąjungą vadovaujant Prancūzijai. Gefira skaitė, kad visi šie lūkesčiai neturėjo pagrindo. Kažkada buvusi didžioji nacija palaužta. Prancūzijos problemos žymiai didesnės, negu Italijos problemos. Nors Italija turi didesnę skolą, lyginant su BVP, negu Prancūzija, Prancūzija turi didesnį biudžeto deficitą, ir skirtumas tai, kad tuo metu, kai Italija turi prekybinį proficitą, Prancūzija turi prekybos deficitą, todėl šalis negali apmokėti savo importo.

Tuo metu, kai italų „populistas“ Matteo Salvini užsitarnauja nacijos pagarbą, populiarumas Emanuelio Makrono yra istoriškai žemame lygyje. Visa Prancūzija apimta pilietinių neramumų, riaušių ir plėšimų. Miestas po miesto, kaimas po kaimo, protestuotojai jau kelios savaitės susiduria su policija, tuo metu kai prezidentui Makronui nėra ką pasiūlyti, kad juos nuraminti, jeigu jis nepažeidžia 3% biudžeto deficito ribų.

Kaip ir kažkada Tarybų sąjungoje, Prancūzija-tai ženkliai socialiai-multikultūrinis eksperimentas, ir, kaip ir tuščios parduotuvės komunistinėse valstybėse, demografiniai pokyčiai Prancūzijoje pastebimi visuose visuomenės sluoksniuose, bet niekas nedrįsta jų įvardinti. Vieną kartą visas pasaulis pamatė, kad prancūzų komanda, žaidžianti pasaulio futbolo čempionate, sudaryta beveik išimtinai iš afrikiečių, ir net Twitter afrikiečiai girėsi tuo. Nepaisant to, Prancūzijos isteblišmentas tvirtina, kad afrikiečiai yra prancūzai. Kitaip manantiems prisegė rasistų arba nacistų etiketes.

Mokslo, politikos ir verslo sluoksniai neigia tai, ką visi aiškiai mato. Prancūzijos visuomenė prarado savo ekonominę galią ir savo dvasią. Kažkada šalis buvo žinoma savo pirmais greitaisiais traukiniais (TGV) ir Concordais, bet dabar ji liūdnai garsėja socialine antiutopija ir islamistų atakomis.

Kad įrodyti savo teisumą, Prancūzijos ir Europos elitos dar labiau pastūmėjo multikultūrinę visuomenę, pasirašydamos Globalią saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutartį. Taip pat pranešimas:“Replacement Migration: Is it a solution for an ageing population” (Pakeitimo migracija: ar ji išsprendžia gyventojų senėjimo problemą) yra JTO planas pakeisti ES gyventojus.

Penktoji respublika pasiekė finišą, ir mes nelaukiame, kad prezidentas Makronas sulauks kadencijos pabaigos. Socialinis-ekonominis Prancūzijos krachas nutemps Europos Sąjungą į prarają.

Dabar, kuomet Europos širdis nevaldoma, jos periferijai nuo to nebus geriau (…).

Gefira prognozuoja pilietinį karą Balkanuose, Europos didmiesčiuose ir sako: „Europinis isteblišmentas leido islamui augti Europoje, ir, kaip nebūtų keista, jie tikėjo, kad europiniai musulmonai bus dėkingi už tokį dosnumą.“

Ateinantį pavasarį buvusi komunistė Dalia Grybauskaitė, kolchozų ekonomikos daktarė, ketina vykti į Briuselį ir čia toliau statyti didelį komunistinį ES kolchozą. Jai svetima „Tautų Europos“ idėja. Jos valdymo dešimtmetis buvo pražūtingas Lietuvai. Tai man nesukelia optimizmo pasitinkant 2019 metus.

Šiuo straipsniu aš baigiu ciklą „Lietuva egzistencinėje kryžkelėje. Neoliberalizmas – Lietuvos klystkelis. 2019 metų perspektyva“ pabaiga.

Pradžia:

https://lebionka.blogspot.com/2018/12/lietuva-egzistencineje-kryzkeleje.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/12/gitanas-nauseda-juoda-lietuvos-ateitis.html