Bernaras Anri Levi nemano, kad operacija Libijoje buvo klaida arba Niekada mums kraujo nebus perdaug...

Autorius: Ekspertai.eu Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/bernar... 2015-05-03 11:28:48, skaitė 3435, komentavo 0

Bernaras Anri Levi nemano, kad operacija Libijoje buvo klaida arba Niekada mums kraujo nebus perdaug...

screen-shot-2015-05-03-at-08-21-17.png

Prancūzijos leidinio „Le Parisien“ interviu su prancūzų filosofu Bernaru Anri Levi (Bernard-Henri Lévy),  aktyviu oranžinių perversmų ideologu, bei šiandieninis tranantlantinės globalizacijos linijos adeptu, plaunančiu smegenis vakaroidiniams politikams bei polito-anal-itikams.

•••

Le Parisien: - Nuo to laiko, kai buvo nuverstas Libijos lyderis Muamaras Kadafis, praėjo jau daugiau nei keturi metai, o Libija vis labiau grimzta į chaosą. Jūs tuomet konsultavote Prancūzijos prezidentą Nikolia Sarkozi. Jūs dėl nieko nesigailite?

Bernaras Anri Levi: - Nei kiek. Todėl, kad jau valdant Kadafiui buvo chaosas. Jau nebuvo valstybės, tačiau buvo žiauri diktatūra. Demokratijos per vieną dieną šalyje nesukursi. Reikia laiko. Ir kantrybės. Gali būti kraujo, ašarų, žingsnių atgal. Prisiminkite kaip buvo Prancūzijoj. Prireikė 25 metų, kad įvyktų 1989 m. įvykiai. Ir prireikė beveik amžiaus, kad atsirastų respublika. Man, žinoma, norėtųsi, kad procesas Libijoje vyktų greičiau, juk aš tiek daug padariau vardan jos išlaisvinimo. Tačiau po tironijos dešimtmečių dabartinė suirutė šalyje, gaila, tačiau yra neišvengiama.

- Kairieji kaltina eksprezidentą, kad Prancūzijos misija Libijoje neturėjo tęstinumo.

- Čia, vėl gi, ne viskas taip paprasta. Taip, buvo padaryta klaidų. Mes neteisingai nusprendėme, kad jei diktatoriaus jau nebėra, tai viskas jau padaryta. Ir taip, tai kas įvyko, tapo nauja “demokratiškojo mesianizmo” iliustracija, vienos iš baisiausių šiuolaikinė epochos iliuzijų, kuri apibūdinama kaip tikėjimas tuo, kad demokratija šalyje gali būti įgyvendinta apvaizdos pagalba. Tačiau kas dėl to kaltas? Argi jūs neatsimenate, kad Nikolia Sarkozy pralaimėjo prezidento rinkimus iš karto po pergalės Libijos kare? Taigi, kaip man atrodo, misiją Libijoje turėjo tęsti būtent kairieji…

- Islamo Valstybė leidžia šaknis Derne ir Bengazije. Ar gali Libija pavirsti tarptautinio terorizmo centru?

- Gali visko būti. Tačiau yra ir kita medalio pusė, apie kurią, gaila, bet labai mažai kalbama. Bengazio gyventojai sudegino „Brolių musulmonų“ štabą. Tripolio moterys išėjo į gatves, kad kovotų už savo teises. Revoliucionieriai iš Misuratos šiuo metu kaunasi su su Islamo valstybės galvažudžiais Sirte. Tai visiškai nesiriša su nusistovėjusiu libiečių, kaip islamistų bendrininkų, įvaizdžiu, tačiau būtent tokios paskutinių savaičių žinios: žmonės iš Misuratos visomis išgalėmis kovoja prieš islamistus…. Ši kova žiauri ir negailestinga. Kaip ir visame arabų pasaulyje, kur kovoja radikalusis ir nuosaikusis islamas. Tačiau aš ir toliau manau, kad Libijos pilietinė visuomenė, kaip parodė ir 2011 m vykę rinkimai, yra prieš islamizmą, ir jei mes jiems padėsime, islamizmas bus nugalėtas.

- Ten yra ir nelegalūs migrantų gabentojai, dėl kurių veiksmų potecialiai gali susvyruoti visas Viduržemio jūros regionas…

- Taip, tačiau nereikia aklai eiti paskui žmonės, kurie toliau savo nosies nieko nemato. Iš Libijos iš tikrųjų gabenami migrantai. Tačiau tai tik paskutinė didelės grandinės vija. O kas pradžioje? Nelaimingi žmonės, kurie bėga nuo skurdo. Sirijos pabėgėliai, kurie bėga nuo Bašaro Asado bombų. Pavargę nuo diktatūros Eritrėjos gyventojai. Todėl nereikia vadinti „Libijos problema“ masinės migracijos, su kuria šiuo metu neįmanoma kovoti ir kuri yra viena svarbiausių tendencijų Europoje ir pasaulyje…

- Kai kas mano, kad stipri ar net gi diktatoriška valdžia tam tikrose šalyse yra geriau nei visa apimantis chaosas. Jūs su tuo sutinkate?

- Žinoma, kad ne. Pažvelkite į Siriją, su jos „stipria ir net gi diktatoriška valdžia“. Ar gi ten nėra chaoso? Jūs pats puikiausiai suprantate, kad viskas yra ne taip. Be to, pabandykime viską palyginti iki galo. Iš vienos pusės yra šalis, kur buvo išorinis įsikišimas – Libija: ten iš tikrųjų visiškas chaosas. Iš kitos pusės, mes matome šalį, kur išorinio įsikišimo nebuvo – Siriją: ten ne ką mažesnis chaosas, o žuvusių skaičius jau didesnis nei 200 000 žmonių. Be to, ten ne tik du islamizmo židiniai, bet ir pusę šalies valdo Islamo Valstybė. Todėl aš nei kiek nesigailiu dėl karo Libijoje ir vis dar tikiuosi, kad tarptautinė bendruomenė įsikiš į Sirijos reikalus ir padės sukilėliams.

Bernaro  Anri Levi filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos Frydrichas Nyčė, Alberas Kamiu, prancūzų struktūralistai. Daugiausia tyrinėja socialinės filosofijos problemas. Teigia, kad visuomeniniam gyvenimui būdinga nuolat didėjanti valdžios patologija. Valdžios struktūros, įtvirtintos kalboje, lemia žmogaus mirtį – visišką individualumo, asmeninio gyvenimo niveliaciją. Neigė socialinės pažangos galimybę, utopijas, revoliucinės veiklos kolektyvines formas. Skatino puoselėti krikščioniškąsias tradicijas, kurių vertybės gali padėti sudvasinti valdžios struktūras ir visuomenę.

2011 m. kovo mėnesį dalyvavo derybose su Libijos sukilėliais Bengazyje ir viešai agitavo už įkurtos Nacionalinės laikinosios tarybos tarptautinį pripažinimą. Vėliau tą patį mėnesį kartu su Prancūzijos prezidentu Nikolia Sarkozy agitavo už karinį įsikišimą į Libijos reikalus. 2013 m. vykdė aktyvią propagandinę veiklą prieš Sirijos vyriausybę. Tais pačiais metais publikavo straipsnį „Išgelbėkit Aleppo“ (Sauvez Alep!), kuriame kvietė pulti Siriją ir išvaduoti ją iš „kruvino Bašaro Asado rėžimo“.

Šaltinis: leparisien.fr