Konstitucinis Teismas: Lietuvos valstybė – tai AŠ!

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2019/0... 2019-02-06 07:53:05, skaitė 136, komentavo 3

Konstitucinis Teismas: Lietuvos valstybė – tai AŠ!

Nuotr. Egidijus Kūris, pasak Stanislovo Tomo - "tas durnius ir idiotas"

Įvadas E. Kūrio 2010 m. pranešimui Tadžikistane.

2010 metų autentiška buvusio Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) pirmininko Egidijaus Kūrio išpažintis, atlikta Tadžikistane, pradeda straipsnių ciklą „Konstitucinis Teismas: Lietuvos valstybė – tai AŠ!“, kuriame parodoma, kad Konstitucijoje įtvirtintas pagrindinis demokratinės politikos principas „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ (4 str.) naikinamas, o visai tautai priklausančias suverenias galias baigia pasisavinti Konstitucinis Teismas (KT)  – devynių tautos nerinktų asmenų grupė (anuliuojama Konstitucijos 3 str. 1 dalis).  

2010 m. E. Kūris savo kolegoms Dušanbėje išdėstė ideologiją, kuria remiantis demokratinis Lietuvos valstybės valdymas buvo keičiamas KT valdymu. E. Kūrio pranešime nėra pateikiamos konkrečios aplinkybės ir konkretūs veiksmai, kaip tautos nerinktam KT pavyko per kelis dešimtmečius uzurpuoti aukščiausią valdžią Lietuvoje. Informacijos apie KT perversminius veiksmus iki 2014 m. galima rasti teisės profesionalo prof. Alfonso Vaišvilos straipsnyje „Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros“, publikuotame žurnalo KULTŪROS BARAI 2014 metų 7/8 ir 9 numeriuose ir šio įvado autoriaus straipsnyje „Konstitucinis Teismas įvykdė perversmą”. Šiame įvadiniame straipsnyje labai trumpai apžvelgiami svarbesni įvykdyto perversmo ypatumai, ypač KT virsmas Lietuvos kaip valstybės naikinimo ir  eurofederalizacijos įrankiu viršnacionalinių ES teismų  rankose.

Pirmiausiai reikia pažymėti, kad Tautos renkamas Seimas jam patikėtą vykdyti tautos aukščiausią suverenią galią beveik nesuvokdamas savanoriškai atidavė KT. Atidavimo procesas banalus. Jei KT anuliuoja Seimo daugumos priimtą teisės aktą, toji dauguma skundžiasi, jog KT griauna demokratinius principus ir įstatymų leidėjo suverenumą. Kita vertus, kai tos pačios partijos yra opozicijoje, jos nedvejodamos teikia teisės aktus patikrai KT, o savo pergalę vertina kaip demokratijos stiprinimą. Tokiu būdu beveik visi seimūnai noriai ir pastoviai dalyvauja procese, kuriame kiekvienas kreipimasis į KT mažina jų pačių autoritetą ir siaurina jų veiksmų laisvę.  

Nuolatinis kreipimasis į KT dėl įvairiausių socialinės, ekonominės, politinės svarbos teisės aktų patikros neišvengiamai provokuoja KT užsiimti teisėkūra, kurią draudžia Konstitucija. Tačiau KT laiko šį konstitucinį reikalavimą niekiniu. Dar daugiau, tautos referendumu priimta Konstitucija skelbiama de facto negaliojančia. Vietoj jos Pagrindiniu valstybės įstatymu KT be jokių įgaliojimų paskelbė iš savo nutarimų ir išaiškinimų sudėliotą visumą, kurią pavadino oficialiąja konstitucine doktrina. Būtent tokia yra E. Kūrio atviravimų Tadžikistane esmė.  

Vertybines nuostatas, kuriomis vadovaujasi Lietuvos KT formuluodamas savo oficialiąją konstitucinę doktriną, geriausiai apibūdina KT įprotis pirmiausia rūpintis ne visuomenės, bet pačių teisėjų ir įtakingų suinteresuotų grupių interesais. Tik atsiradęs KT ėmė skelbtis esąs aukštesnis už visus kitus Lietuvos teismus ir pasitvarkė, kad KT teisėjo atlyginimas būtų gerokai didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. KT pirmiausiai pasirūpino savo, teisėjų ir valstybės pareigūnų atlyginimų atkūrimu ir kompensavimu visų lėšų, kurias jie prarado krizės metu, nusprendė, kad atlyginimų sumažinimas dėl krizės negali turėti poveikio būsimoms teisėjų pensijoms (visiems kitiems Lietuvos piliečiams pensijos gali mažėti). 

Dėl KT pasitvarkytų uždarbių ir nusistatytų pensijų garantijų valstybė tikriausiai nežlugs. Nepalyginamai didesnis pavojus kyla iš oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų teisėjų siekių užvaldyti valstybę. KT nutarimas dėl referendumo žemės pardavimo užsieniečiams klausimu rodo, kad KT suvereno galias atima ne tik iš tautos atstovų Seime, bet ir iš pačios tautos. Stiprindamas savo galias, KT nutarė, kad „joks oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimas ar reinterpretavimas pagal Konstituciją nėra ir negali būti pagrindas peržiūrėti jau priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus ar jų argumentavimą”, antikonstitucine buvo paskelbta net „buvusi įstatymo nuostata, pagal kurią KT buvo suteikti įgaliojimai peržiūrėti savo priimtus nutarimus po Konstitucijos normos, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas, pakeitimo“. KT nepakanka, kad jo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. 2018 m. birželio 19 d. nutarime KT paskelbė, kad jo sprendimai yra dieviški – „negali būti neteisingi“. Tokiu būdu, net tautos ar Seimo padarytas žmonių priimtos Konstitucijos pakeitimas negalės pakeisti oficialiosios konstitucinės doktrinos, nes pastaroji yra dievu pasiskelbusio KT žodis. Prieš du šimtmečius britas Thomas Paine savo knygoje Žmogaus teisės tokią valdymo formą apibūdino kaip valdymą iš kapo duobės: „Visais atvejais kiekvienas amžius ir kiekviena karta turi būti laisvi patys veikti taip, kaip veikė ir ankstesni amžiai bei kartos. Niekingas ir pretenzingas siekis valdyti iš kapo yra absurdiškiausia ir įžūliausia tironija“.

Tarnaujantys savo godumui ir valdžios troškimui bet kuriame savo pavidale tėra vergai. Vergai be šeimininko neegzistuoja. Paskutinių metų įvykiai rodo, kad tikrasis KT šeimininkas yra viršnacionalinis ES konstitucinis teismas – ES Teisingumo Teismas. Po šaltojo karo Europoje įsigalėjusio liberalmarksizmo ideologija persmelkė Lisabonos sutartį, kuri faktiškai yra viršnacionalinė ES konstitucija. Ją nuolat papildo iš liberalmarksizmo nuostatų kildinamos vis naujos žmogaus teisės, pavyzdžiui, mažumų „prigimtinės“ teisės į seksualines perversijas kartu ribojant žodžio laisvę vadinamuoju „neapykantos įstatymu“. Šios ideologijos dogmoms subordinuotos valstybės įteisina homoseksualų santuokas, kuriomis iš tikrųjų griaunamas valstybės pagrindas – prigimtinės, tai yra biologiniais lyčių skirtumais grindžiamos šeimos.

Pagal dabar galiojančią europinę teisę šeimos santykių teisinis reguliavimas vis dar yra atskirų valstybių kompetencijoje, bet pasitelkiant valstybių konstitucinius teismus ši kliūtis jau apeinama. Taip pasielgta Rumunijoje, kita eilėje buvo Lietuva. KT š. m. sausio 11 d. nutarimas parodo, kaip tai daroma. Tam bus skirtas atskiras straipsnis, dabar pateikiama tik nutarimo konstravimo schema.

Klausimo konstitucinė esmė – Lietuvos sudarytų tarptautinių sutarčių dėl kai kurių europinių teisės normų, įtvirtinusių seksualinių mažumų teises bei jų diskriminacijos draudimą, prieštaravimo Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnio 3 daliai: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Dėl tokio prieštaravimo Konstucija įpareigoja KT parengti ne sprendimą, o tik išvadą (105 str. 3 dalies 3 punktas), kuria remdamasis galutinai sprendžia Seimas (107 str. 3 dalis), bet jo sprendimas gali nepatikti KT šeimininkams. KT kaip klusnus eurofederalizacijos įrankis neišleido sprendimo iš savo rankų. Manipuliacijomis pakeitęs klausimo esmę, jis priskyrė klausimą savo kompetencijai ir parengė galutinį bei neskundžiamą sprendimą, kuris Lietuvoje įteisina užsienyje sudarytas homoseksualų santuokas. Tai visiškai tenkina viršnacionalines ES teismines institucijas, nes po šio KT nutarimo Europos Žmogaus Teisių Teismas gaus ir patenkins Lietuvos gėjų lygos skundą dėl diskriminacijos: Lietuvoje homoseksualai tarpusavyje negali sudaryti šeimų, nors užsienyje sudarytos tokios šeimos teisiškai pripažįstamos Lietuvoje. 

Lietuvos KT keliamos grėsmės nėra išskirtinės. Visose valstybėse, įsisteigusiose specialias centralizuotos konstitucinės priežiūros institucijas, stebimos panašios tendencijos, tik brandesnės demokratijos šalyse jos lėčiau progresuoja. Tendencijas tyrinėjęs britų teisės teoretikas Alec Stone Sweet savo knygoje Teisėjų valdymas (Governing with Judges: Constitutional Politics in Europe) apibendrina: „Parlamento viršenybė, kurią dauguma politikų supranta kaip konstitucinį Europos politikos principą, prarado savo gyvybingumą. ... galime skelbti jį mirusiu. ... Trumpai tariant, europinės teisės konstitucionalizavimo procesas ne tik prasidėjo, bet jis tapo ir negrįžtamu.“ 

KT tapo didžiule grėsme Lietuvos valstybės išlikimui. Jokia KT pertvarka negelbės, nes valdžios uzurpavimas yra užkoduotas pačioje KT prigimtyje. Vienintelis būdas – panaikinti Konstitucinį Teismą ir decentralizuoti konstitucinę teisės aktų patikrą. Mažiausiai korumpuotų pasaulio valstybių pirmasis dešimtukas neturi konstitucinių teismų ir naudoja tokį patikros būdą. Tačiau paprasta nebus – jokiai valstybei, įsisteigusiai KT, iki šiol nepavyko jo atsikratyti.

Vytautas Daujotis

EGIDIJUS KŪRIS

PRANEŠIMAS

„KONSTITUCINĖ TEISĖ KAIP JURISPRUDENCINĖ TEISĖ: LIETUVOS PATIRTIS“

SKAITYTAS TARPTAUTINĖJE MOKSLINĖJE IR PRAKTINĖJE KONFERENCIJOJE

„KONSTITUCINĖS KONTROLĖS ORGANAI TEISĖS SISTEMŲ INTEGRACIJOJE: TARPTAUTINĖ PATIRTIS IR PRAKTIKA TADŽIKISTANE“

2010 m. lapkričio 4-5 d.
Dušanbė, Tadžikistanas

Egidijus Kūris – Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjas ir profesorius, taip pat Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius; buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas (1999-2008) ir pirmininkas (2002-2008).

Iki Konstitucinio Teismo atsiradimo, Lietuva (kaip ir kitos šalys, atsikūrusios ir naujai susikūrusios tarp Sovietų Sąjungos griuvėsių) niekada neturėjo nei konstitucinių išlygų, griežtai patvirtinančių Konstitucijos viršenybę, nei institucijos, įgaliotos spręsti konstitucingumo klausimus. Tiek teisės mokslas, tiek teisinė praktika buvo vedami įsitikinimo, jog teismų jurisprudencija ne kūrė pozityviąją teisę, bet viso labo taikė ją, ir kad aukščiausia teisės interpretavimo forma buvo „autentiškoji“ (t.y. įstatyminė). Teisminis Konstitucijos interpretavimas iš esmės neegzistavo; teismai prie jos turinio plėtimo prisidėjo labai nežymiai. Atitinkamai, nei 1992 m. Konstitucija, nei 1993 m. Konstitucinio Teismo įstatymas aiškiai nenurodė konstitucinio interpretavimo kaip užduoties, pavedamos vykdyti tuo metu dar tebesikuriančiam Konstituciniam Teismui. Tai buvo tipiška ne tik Lietuvos atveju, bet ir visoms regiono šalims, tuo metu išgyvenusioms vadinamąjį konstitucinį renesansą.

Situacija radikaliai pasikeitė po to, kai konstituciniai teismai, greta jų „techninės“ funkcijos šalinti nekonstitucinius teisės aktus iš teisinės sistemos, nagrinėdami konkrečius atvejus savo jurisprudencijoje ėmėsi formuluoti oficialią konstitucinę doktriną. „Oficiali“ šiuo atveju reiškia „galutinė“, t.y. galutinis sprendimas, ką tam tikru teisiniu klausimu teigia konstitucija, išimtinai priklauso konstitucinio teismo kompetencijai – ne politinio proceso ar viešosios nuomonės veikėjams, ne teisės mokslui, ir ne kitiems teismams. Taip yra todėl, kad konstitucinė kontrolė neišvengiamai reikalauja tiek originalaus konstitucijos dokumento teksto, tiek vertinamo teisės akto teisminio interpretavimo; negana to, tam reikia iš naujo interpretuoti ir oficialiąją doktriną, jau suformuluotą konstitucinio teismo jurisprudencijoje, nepriklausomai nuo to, ar tokios funkcijos yra nurodytos konstitucijoje (taip yra ir kitose šalyse, ne tik Lietuvoje). Konstitucinių teismų nutarimų rezoliucijos galia (atvejais, kai pripažįstama, jog vertinama norma prieštarauja arba ne tam tikroms konstitucinėms nuostatoms) visuomet yra retrospektyvi. Vis dėlto, toks minimalistinis požiūris nėra ir negali būti taikomas oficialiajai doktrinai, suformuluotai konstituciniam teismui argumentuojant savo sprendimus. Ši doktrina ne tik pagrindžia rezoliuciją, bet taip pat yra orientuota į ateitį, kadangi įstatymų leidžiamieji organai privalo paisyti minėtos argumentacijos, jei nori išvengti savo būsimų įstatyminių projektų anuliavimo dėl neatitikimo konstitucijai. Taigi, oficiali konstitucinė doktrina nurodo tam tikras gaires (tai kartu reiškia ir apribojimus) įstatymų leidėjų veiksmų laisvei ateityje, ir šiuo atžvilgiu turėtų būti traktuojama kaip teisės šaltinis. Konstitucinio teismo rolė negali būti apribota tik iki vadinamojo negatyvaus įstatymų leidėjo vaidmens. Nors konstituciniai teismai yra skirti pavaduoti formaliuosius įstatymų leidėjus, visos nacionalinės konstitucinės kontrolės sistemos pateikia eilę skirtingų teisinio interpretavimo pavyzdžių, kai teismai, perfrazuojant Gadamerį, vietoje teisinio teksto prasmės ieškojimo, patys suteikia pastarajam prasmę, ypač tais atvejais, kai teisinis tekstas yra paremtas kompromisu ir/arba yra dviprasmiškas. Tai lygiai taip pat, jei ne labiau, gali būti pasakyta ir apie konstitucines išlygas, ypač turint galvoje abstraktų, neapibrėžtą daugelio konstitucinių principų pobūdį. Daugeliu atveju, teismai privalo rinktis tarp keleto skirtingų alternatyvių prasmių, iš kurių patvirtinama ir toliau taikoma būna tik viena (ir nebūtinai ta, kurią iki tol propagavo įstatymų leidėjas), o likusios yra atmetamos kaip nekonstitucinės. Jei tai nėra de facto įstatymų leidybą, tai kuo dar galėtume tai laikyti? Tą patį galima pasakyti ir apie atvejus, kai Konstitucinis teismas tvirtina statutines nuostatas. Toks tvirtinimas apsiriboja pozityviu įstatymų leidėjo valios sankcionavimu, o tai irgi galima laikyti de facto įstatymų leidyba, net jei atitinkamas konstitucinis teismas vengia tai taip įvardinti. Konstituciniai teismai taip pat dažnai susiduria su situacijomis, kuriose privalo svarstyti, ar konstituciją atitinka nebegaliojantys teisės aktai arba http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/profvytautas_daujotis_konstitucinis_teismas_ivykde_perversma/teisiniai reglamentai, kurie liovėsi galioti po vienkartinio jų priėmimo. Tokiais atvejais, konstitucinė kontrolė neturėtų jokios praktinės reikšmės, jei teisinės konstitucinio teismo argumentų galios nebūtų paisoma ir ateityje. 

Taigi, gerai žinomas amerikietiškas posakis, jog Konstitucijos yra tiek, kiek nustato teismas, nėra vien tik metafora, ir neturėtų būti laikomas būdingu išskirtinai Jungtinėms Valstijoms. Jis atskleidžia teismų vykdomos konstitucinės kontrolės esmę, ypač būdingą centralizuotai konstitucinės kontrolės sistemai (tokia egzistuoja tiek Tadžikistane, tiek Lietuvoje). Oficiali konstitucijos interpretacija, suformuluota konstitucinio teismo jurisprudencijoje, neišvengiamai yra teisiškai viršesnė visų kitų interpretacijų atžvilgiu, įskaitant pateiktas įstatymo leidėjų, valstybės vadovo, ar vykdomosios valdžios. Tiesa, teisinio valdymo logika dažnai kertasi su politiniu praktiškumu, nulemtu ne argumentų, o interesų, taigi būtų klaidinga tvirtinti, jog teisinio valdymo logika visuomet įveikia politinius svarstymus, ypač šalyse, turinčiose ilgametę teisės pavaldumo politikai tradiciją. Teigiama, kad Stalinas kažkada pasakė: „Kiek divizijų turi popiežius?“ Vis dėlto, žvelgiant iš teisinės logikos perspektyvos, konstitucinio teismo nutarimai negali būti peržengiami niekaip kitaip nei tik konstitucine pataisa, kuri yra vienintelis realus būdas politiškai atmesti nutarimą. Formalieji įstatymų leidėjai tapo neformaliai, tačiau teisiškai įpareigoti paisyti konstitucinio teismo nutarimų – bent jau tol, kol (jei išvis) nusprendžia pataisyti konstitucines nuostatas, kuriomis buvo pagrįstas konkretus nutarimas. Konstitucinės jurisprudencijos kaip teisės šaltinio veiksmingumui užtikrinti yra reikalingos dvi išankstinės prielaidos: (i) konstitucinis teismas, kaip ir visa teisminė valdžios šaka, privalo disponuoti bent jau minimalia institucine ir procedūrine autonomija; (ii) politinė santvarka privalo rodyti bent minimalią pagarbą konstitucinio teismo sprendimams. Brandžios konstitucinės kultūros visuomenėje, politikai įprastai nekvestionuoja Konstitucinio Teismo nutarimų (tai gali daryti mokslininkai, žurnalistai, apžvalgininkai, etc.). Daug kas priklauso nuo politinės klasės, bei visos plačiosios visuomenės teisinės kultūros lygio. Gerai žinoma, kad sovietinis palikimas nėra tinkamas puoselėti pagarbą įstatymui, ypač atvejais, kai jis kertasi su politika ir visuomenės nekantrumu. 

Lietuvoje Konstitucinis Teismas turi natūraliai prisiimtą oficialiosios konstitucinės doktrinos formulavimo funkciją. Šis funkcijos prisiėmimas buvo paremtas plačiu Konstitucinio Teismo misijos interpretavimu – tai yra, užtikrinti Konstitucijos viršenybę, teisinės sistemos nuoseklumą ir teisės aktų hierarchiją. Tuo pat metu, šis prisiėmimas buvo suprastas kaip įsibrovimas į tai, kas iki tol buvo „akivaizdžiai“ laikyta išskirtinės įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios kompetencijos sritimi, taigi tam tikru kompetencijos uzurpavimu konstitucinių teisėjų rankose. Iš pat pradžių, beveik niekas neprieštaravo Konstitucinio Teismo teisei būti vieninteliu Konstitucijos interpretatoriumi. Šiandien, suvokus kokiu galingu – dėka vien jo jurisprudencijos įtikimumo – šis nepolitinis organas tapo valstybėje, kai kurie politiniai veikėjai ieško būtų sumažinti oficialiosios konstitucinės doktrinos priimamumą, tačiau jų paieškos iki šiol nebuvo labai sėkmingos.

Tačiau oficialaus konstitucinio interpretavimo funkcija nėra konstitucinio teismo privilegija – ji saisto patį teismą. Nuo 2006 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas daugeliu atvejų pabrėžė, kad jo jurisprudencija yra tęstinė, ir nebus atsitiktinai keičiama be aiškios ir deramos priežasties. Žvelgiant iš lyginamosios perspektyvos, pasaulyje galima rasti vos kelis tokio plataus savęs ribojimo pavyzdžius, kai paskutiniosios jurisdikcijos teismas savo paties jurisprudencijos atžvilgiu taiko stare decisis http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/profvytautas_daujotis_konstitucinis_teismas_ivykde_perversma/principą. Egzistuoja loginis, teisinis, ir tuo pat metu moralinis imperatyvas Teismo jurisprudencijos tęstinumo užtikrinimui: siekiant, kad politinė santvarka, teisinė bendruomenė ir plačioji visuomenė gerbtų įstatymą, galutinis konstitucijos interpretuotojas privalo būti racionaliai nuspėjamas. Konstitucinis teismas negali kliautis skirtingais standartais tapačiose teisinėse situacijose; tai vestų prie konstitucinio teisingumo iškrypimo. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose buvo ne kartą pabrėžtą, kad nukrypimai nuo paties Teismo sukurtų precedentų yra galimi tik atvejais, kai tai leidžia geriau apginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, ypač žmogaus teises, ir kiekvienu atveju privalo būti aiškiai pagrįsti (ypač turint galvoje faktą, jog Teismo nutarimai turi erga omnes ir ex nunc poveikį). Pavyzdžiui, paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje Konstitucinis Teismas pateikė konstitucinį nutarimą, jog niekas negali būti antrą kartą baudžiamas už tą patį nusikaltimą pagal baudžiamąją teisę ir baudžiamąjį procesą, tačiau vėlesniais atvejais ši interpretacija buvo išplėsta, ir minėtas nutarimas šiandien yra traktuojamas kaip non bis idem principo išraiška, kuri neapsiriboja vien bausmėmis už nusikalstamus veiksmus. Tačiau net tokio pobūdžio pakitimai oficialiojoje doktrinoje yra reti.

Konstitucinio teisingumo atsiradimą įprastai lydi radikalūs pokyčiai konstitucinės teisės paradigmoje. Lietuvoje iki Konstitucinio Teismo įsteigimo, Konstitucija buvo suvokiama kaip „pagrindinis įstatymas“, t.y. originalus konstitucinio dokumento tekstas (vėliau taisytas). Ji buvo apibrėžiama kaip aukščiausios teisinės galios „statutas“, tačiau trūkstant tiesioginio Konstitucijos taikymo (charakteristika, ryškiausiai pasireiškusi sovietinėje teisinėje tradicijoje), šis „statutas“ suteikė įstatymų leidėjams plačią nuožiūrą „konkretizuojant“ konstitucines nuostatas įprastuose statutuose ar net poįstatyminiuose teisės aktuose. Ištisus dešimtmečius vyravo nuomonė, jog konstitucinės teisės šaltiniai apėmė ne tik pačią Konstituciją, bet taip pat statutus ir įvairius poįstatyminius teisės aktus (bei tarptautines sutartis), be kurių dauguma konstitucinių nuostatų buvo tik paprastos deklaracijos. Taip suvokiama konstitucinė teisė buvo traktuojama tik kaip dar viena „teisės šaka“, ir šia prasme buvo prilyginama administracinei teisei, civilinei teisei, darbo teisei, baudžiamojo proceso teisei, etc. Ėmus formuotis oficialiai konstitucinei doktrinai, ši paradigma patyrė neišvengiamą transformaciją. Jos pokyčiai apėmė tris pagrindinius elementus: (i) oficialus gyvosios Konstitucijos sąvokos patvirtinimas, t.y. jurisprudencinės Konstitucijos, pastoviai plėtojamos per oficialų jos interpretavimą; (ii) Konstitucinio Teismo aktų – visiškai naujo teisės šaltinio – statuso pakėlimas į konstitucinės teisės šaltinių lygmenį; ir (iii) iš konstitucinės teisės šaltinių sąrašo buvo pašalinti visi kiti aktai, išskyrus konstitucinį dokumentą ir Konstitucinio Teismo aktus (kadangi juose buvo pateiktas oficialus Konstitucijos interpretavimas). Sekant Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tokia konstitucionalistinė prieiga taip pat buvo priimta (nors ir ne pernakt) Lietuvos teisės mokslų. Ši prieiga konstitucinės teisės šaltinių sistemoje nepalieka vietos jokiems kitiems aktams, išskyrus oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje interpretuojamą Konstituciją, t.y. pirminį konstitucinį dokumentą (vėliau taisytą) ir Konstitucinio Teismo aktus. Pastarieji buvo pakelti į pačios Konstitucijos lygmenį, o kiti statutai ir poįstatyminiai aktai buvo pašalinti iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos. Ši naujoji konstitucinės teisės paradigma virto nauja, aplink konstituciją sutelkta visos teisinės sistemos paradigma, neleidžiančia interpretuoti jokių konstitucinių nuostatų ar sąvokų pagal jų aiškinimą paprastuosiuose, t.y. pokonstituciniuose teisės aktuose; priešingai, tokie aiškinimai yra laikomi potencialiais konstitucinės kontrolės objektais (Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir referendumais priimtų aktų atveju ją vykdo Konstitucinis Teismas; vyriausybinių ir savivaldybinių teisės aktų atveju – administraciniai teismai). Konstitucija (įskaitant jos oficialią interpretaciją, pateiktą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje) yra suvokiama kaip galutinis bet kurio nacionalinėje teritorijoje galiojančio reglamento teisėtumo šaltinis ir vertinimo kriterijus. Šioje paradigmoje, Konstitucija kuria pati save, o Konstitucinis Teismas tapo šios savikūros įrankiu ir varomąja jėga. Apibendrinant, Konstitucinis Teismas pakeitė Lietuvos nacionalinės teisinės sistemos suvokimą aiškiai atskirdamas du teisinio reguliavimo lygmenis: konstitucinį ir paprastąjį (pokonstitucinį). Tai, patenkinus dvi aukščiau minėtas prielaidas, būtinas konstitucinės jurisprudencijos kaip teisės šaltinio veiksmingumui, ilgojoje perspektyvoje prisidės prie teisės valdomos politikos modelio įtvirtinimo. 

Iš anglų kalbos išvertė Valentinas Žemgulys.