Kaip litvakai apsimetinėja didžiausiais tos šalies, kurios valdymą perėmė patriotais - chrestomatinis Onos Voverienės pavyzdys: "Tautinė valstybė – brandžios tautos politinis idealas"

Autorius: Ona Voverienė Šaltinis: http://alkas.lt/2019/02/07/o-v... 2019-02-09 16:15:29, skaitė 128, komentavo 2

Kaip litvakai apsimetinėja didžiausiais tos šalies, kurios valdymą perėmė patriotais - chrestomatinis Onos Voverienės pavyzdys:

Profesorė Ona Voverienė LMA Vrublevskių bibliotekos balkone 2018 | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

„Tardami „Lietuva – lietuviams“ (pagrindinis Jono Basanavičiaus „Aušros“ obalsis – O.V.) mes trokštame išgauti mūsų Tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai patys galėtų save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių.“ Vincas Kudirka. Varpas (1902, Nr. 12, p. 2)

Atgimimo laikais, prieš dvi dešimtis metų visų pirma buvo atsigręžta į valstybę, kurią sunaikino okupacija 1940 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo orientuojamasi į tautinės valstybės atkūrimą. Tačiau komunistams 1992 metais laimėjus rinkimus šio valstybės raidos modelio buvo atsisakyta ir blaškytasi tarp rusiškojo sovietinio Lietuvos raidos modelio ir vakarietiškojo gerovės valstybės modelio. Buvę komunistai – LDDP, LSDP, NS, „Tvarka ir teisingumas“, prorusiška Darbo partija – nors

ir jautė didelę nostalgiją jų karaliavimo laikams sovietinės okupacijos metais, vis dėl to mažiau priešinosi Lietuvos, kaip gerovės valstybės, raidos modeliui, sparčiai įgyvendindami visas šio raidos modelio struktūrines dalis – politinę, ekonominę, socialinę ir ypač tautiškumo ir dorovės naikinimo. Žiniasklaidoje plačiai buvo viešinama mintis, kad lietuvių, kaip žemdirbių tautos įvaizdis – „Nieko nėra lietuviui brangiau už žemę“ –, su kuriuo siejome tarpukario Lietuvą ir kuris buvo aukštinamas ir sovietiniais metais, jau yra visiškai atgyvenęs ir gerokai atitrūkęs nuo pasikeitusių aplinkybių.

Okupacijos metais, lietuviai, norėdami pabrėžti savo tapatybę ir išskirtinumą pilkoje ir niveliuojančioje aplinkoje imdavosi folkloro. Ir menininkai ir paprasti žmonės gilinosi į tautos lobius. Atkūrus nepriklausomybę šitai neteko reikšmės. Folkloras tapo tik muziejine vertybe. Imta priekabiai ir kritiškai vertinti tautos istorija, tautos autoritetai, Lietuvos didybė – viduramžiai, kunigaikščių darbai, kritikuoti romantizmo laikus, kurie jau seniai pasibaigė; Lietuvai peršamas LDK, daugelį šimtmečių buvusios daugiatautės ir daugiakultūrinės gerovės valstybės modelis, smarkiai afišuojant tos valstybės teisinę ašį – demokratiją.

Filosofas Alvydas Jokubaitis pažymi, kad demokratija neturi kitos terpės skleistis, kaip tik tautinę valstybę. Be tautinės individualybės demokratija bet kokioje valstybėje praranda savo ribas, savo atstovaujamus piliečius ir tampa tik  „..kratos“, be „demos“. Tai juo labiau dera įvertinti, kad turint omenyje, kad nepaprastai turtinga Lietuvos praeitis ir kultūrinis paveldas turi didžiulį potencialą burti tautą, gaivinti jos kultūrą.

Kaip rašo žurnalistas Saulius Spurga, kol kas neturime net tokio suvokimo, kad nauja demokratinė Lietuva gali būti sukurta tik patriotiškai nusiteikusių piliečių pastangomis.

„Istorija kviečia šiandien jaunus ir senus telktis į valstybę, kaip į etninę visuomenę, – kalbėjo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus 2004 m. kovo 10-osios vakarą, kada Seimas patvirtino NATO sutartį, Valstybės 14-ojo gimtadienio išvakarėse, – Esame ir būsime skirtingi, įvairiai galvojantys ir gyvenimą įvairiai suprantantys. Bet saugūs ir tvirti būsime tik tada, jei mūsų meilė Lietuvai bus stipresnė už mūsų skirtybes. Brangieji, saugokime šiandien tai, ką bendromis pastangomis esame laimėję, būtent tautos laisvę ir tautos garbę. Būkime valstybės žmonėmis. Mūsų atstatyta Lietuvos valstybė gyvuos per amžius…“ (Mūsų dienos kaip šventė // XXI amžius. 2004, kovo 19, p.9)

Lietuvos švietime ir viešojoje erdvėje vyrauja kitos idėjos – aukštinamas liberalizmas. Mūsų valstybė tarsi koks UAB’as garbina liberaliąją rinką ir jos dėsnius nori pritaikyti visoms gyvenimo srtitims. Retai susimąstoma, kiek daug destrukcijos ir nihilizmo į mūsų gyvenimą įliejo ši ideologija, propaguojanti mechanišką instrumentinį požiūrį į politiką ir skiepijanti savo piliečių priešiškumą savo valstybei. Liberalizmas nuvertina tautiškumą, paraštėn nustumia moralę ir žmonių žvilgsnius kreipia į universaliąsias vertybes, tokias, kaip žmogaus teisės; niveliuoja tautas, jų kultūras ir jų vertybes, jas nuvertina.

Ir tokia etninio minimalizmo programa, mūsų vis dar besikuriančioje valstybėje, atrodo svetima, šalta ir neturi didesnio potencialo įkvėpti nuoširdžiam valstybės statybos darbui.

Mūsų valdžia, nusisukusi nuo tautinės ir patriotinės valstybės idėjos tapo uolia liberalizmo vertybių gynėja ir propaguotoja, tuo tarpu, kai daugelis stiprių Europos valstybių vis dar puoselėja savo kultūrines ir tapatumo vertybes ir kuria savo tautinio pasididžiavimo mitus. Būtent šie mitai ir amžinos valstybės mitai ir turi didžiausios galios įkvėpti žmones kasdieninei kūrybai, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta ekonomines nauda. Siekiant tik ekonominės naudos – juk lengviausia yra imti ir išvykti ten, kur reikalingos tavo rankos, protas ir intelektas. (Saulius Spurga Ar išgyvensime atsisakę tautinės valstybės idėjos? // Lietuvos žinios. 2010, liepos 21, p. 4) Dauguma lietuvių jaunimo taip ir daro.

Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis su širdgėla rašęs apie komunistų laimėjusių 1992 metų Seimo rinkimus pastangas atkurti sovietinę komunistinę Lietuvą, atsisakant tautinės valstybės raidos modelio, savo laiku rašė, kad jiems įgyvendinus gerovės valstybės su komunistine dvasia modelį Lietuvoje, „Lietuviai giliai į archyvus uždarė Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės Aktus; nors ir gieda savo Tautos himną, bet negirdi jo žodžių, prisimena tik, kokie narsūs ir išmintingi buvo jų tėvai ir protėviai pokaryje ir Atgimimo metais ir yra panašūs į šaulius, kurie neturi šautuvo.

Vietoje šių šimtmečiais puoselėtų Tautos vertybių, nutautėję lietuviai pasirinko europietiškąsias neva „vertybes“ – tokias, kaip „Aktyvių piliečų Europą“, judėjimą jungiantį visos Europos iškrypėlius ir išsigimėlius, homoseksualus ir pedofilus, Europą, dabar jau siekiančių iškrypėlių „santuokos“;  Europą, plėtojančią prostitucijos industriją bei didžiavimąsi ja; pasipriešinimo, tradicijų, pagarbos ir meilės savo kraštui menkinimo; pasilinksminimų ir pramogų pramonės plėtojimą, tautai paliekant tik muziejinės etnografinės politikos žaidimus.  Padorias Lietuvos valstybės valdžias jie nuverčia jėga, arba nuperka pinigais. (Algirdas Endriukaitis – „Aktyvių piliečių Europa“ (2007-2013)// XXI amžius)

Šias europietiškąsias „vertybes“ mūsų valdžia papildo dar ir amerikietiškomis, apie kurias su širdgėla rašė savo knygoje „Nebevaldomas pasaulis“ Zbignievas Bržezinskis: gyvenimą kreditan, kai per 20 metų prisiskolinta ir valdančiųjų išsidalinta po privačias kišenes dešimtys milijardų litų, taip pasmerkiant kelias ateinančias lietuvių kartas skurdui; žemą santaupų ir investicijų lygį, kai visomis propagandos ir reklamos priemonėmis skatinamas vartojimas, o ne investicijos ir gamyba; pramonės nekonkurencingumas tarptautinėse rinkose dėl to, kad nėra ilgalaikių pramonės vystymo tikslų; tolydžio lėtėjančius darbo našumo tempus, dėl nuolatinių darbininkų streikų ir nepasitenkinimo darbo sąlygomis;  masinė emigracija ir bedarbystė; nepatenkinama sveikatos apsauga, nors jai skirtos milijoninės lėšos, bet vartotojų visuomenei, ką bedarytum, viskas jai bus  blogai; godžiausia visoje Europoje turtingųjų klasė, kuri rūpinasi vien tik savimi ir nemato šalia, kito mažiau sėkmingo žmogaus; parazitiška bylinėjimosi manija, dažniausiai dėl garbės ir orumo, kai besibylinėjantis jų jau seniai nebeturi, pats yra kraštutinai nepadorus; didžiulis nusikalstamumas ir prievarta; masinė narkotikų kultūra; seksualinis palaidumas, tampantis dominuojančiu gyvenimo būdu; politinės sistemos krizė, demonstruojanti rinkėjams, kad jų išrinktiesiems rūpi tik jų asmeniniai interesai ir kad jų išrinkta vyriausybė yra kraštutinai atitrūkusi nuo žmonių, neatsakinga, korumpuota; masinė moralinių iškrypimų – homoseksualumo, pedofilijos, narkomanijos, alkoholizmo ir  paleistuvystės – propaganda, prisidengiant žmogaus teisėmis ir laisvėmis; gilėjantis dvasinio tuštumo jausmas ir savižudybės ir t.t. Štai tokiomis „vertybėmis“ ir praturtėjo Lietuva, atgavusi nepriklausomybę ir pasirinkusi gerovės valstybės raidos modelį.

A. Brazausko vadovaujamas komunistų ir jų „skydo ir kalavijo“ – tvarkiečių ir uspaskinių – klanas iš tikrųjų sukūrė „gerovės valstybę“ sau ir savo vaikams, bei anūkams. O tūkstančiams Lietuvos žmonių – liko tik nuograužos nuo jų sotaus stalo, bedarbystė, elgetystė ir ekonominė tremtis iš Lietuvos, ieškant duonos kąsnio. Kardinolas A.J.Bačkis savo pamoksle , skirtame Kovo 11-osios Akto paminėjimui, sakė: „Dauguma žmonių siekia gerovės tiktai sau, bet ne visai tautai, myli tik save ir abejingi artimiesiems – išsižadėjo krikščioniškų vertybių – mylėti  artimą, kaip pats save“ Bet gyventi taip toliau neįmanoma: vieniems parazituojant, o kitiems – tik vegetuojant.

Kur išeitis? Kas darytina, siekiant sumažinti tų“vertybių“ įtaką mūsų gyvenimui?

Knygos autorius Z.Brzezinskis mato – vienintelį kelią, būtent, tautinės valstybės raidos kelią. Jo nuomone, „Tautos, neturinčios instinktyvaus organiško tautinio siekio, negali sukurti didžių valstybių. Tik tai tos valstybės tampa visa galva pranašesnėmis už kitas, kurių kultūroje spontaniškai išsiveržia atkaklus, stiprus atradimų ir pergalių troškimas. Šis troškimas atspindi paslaptingą misijos jausmą ir galią, pasireiškiančią nuoširdžiu daugybės individų pasišventimu ir bendru įsipareigojimu pelnyti didingos Tautos šlovę“, – teigia viena žymiausių pasaulio politologų (Brzezinski Z.Nebevaldomas pasaulis. – V., 1998. – P. 112)

Jau net kinai, turintys beveik pusantro milijardo savo gyventojų, rūpinasi savo tautines tapatybe, jau nekalbant apie lenkus, kuriems žūdamas jų Prezidentas Lechas Kačynskis paliko jo testametinį susirūpinimą, išreikštą žodžiais: „Lenkų elitas dažnai neatsižvelgia į mūsų nacionalinius interesus. Jeigu prie to dar pridėti Lenkijos žiniasklaidos poziciją, manau, jog mūsų mūšis dėl Lenkijos gali būti pralaimėtas“ (Dziennik. – 2006, liep. 22-23; 26-27).

Politikos  apžvalgininko Z.Brzezinskio nuomone, „Tautinė valstybė dar ilgai išliks, kaip pagrindinė jėga, mobilizuojanti individą vykdyti jo įsipareigojimus valstybei, žabojant atskirų individų užgaidas, kurios yra dažnai daug didesnės už asmens reikmes.Tautinei valstybei, jeigu ji nori valdyti savo likimą, būtinas moralinis kompasas, dora, saikas ir pusiausvyros jausmas, išsiugdyta savidrausmė ir jos lemiama nuostata, kas dera, o kas nedera. Tautos kokybė reikia žmogaus sutaurinimą per jo dorovę tautinė valstybė turi tapti pilietinio lojalumo židinys, išsaugodama savo istorinį ir kultūrinį savitumą. Tautinės valstybės galės sėkmingai bendradarbiauti, susitelkusios į platesnę bendruomenę, kuri atspindės tai, kas valstybes vienija, ir prislopins tai, kas jas skiria… (Brzezinski Z. Ten pat)

„Kiekvienas žmogus visų pirma pasigenda saviraiškos ir prasmingesnio gyvenimo, kuriam labiausiai tinkama sava šalis“ (Saulius Spurga. Ten pat). Tik tautinėje valstybėje žmogus gali realizuoti savo gyvenimo prasmę, tarnaudamas savo Tautai ir savo Valstybei.

Pirmą kartą dabartinės Lietuvos istorijoje mūsų bronzinės krepšinio komandos jauni nesavanaudiški vyrai pademonstravo ryžtą  savo sveikatą ir jėgas skirti ne pasipinigavimui pasaulio keliuose ir kryžkelėse, bet savo tautos ir savo valstybės šlovei, savo Tėvynės išaukštinimui. Gal jau pradeda busti Lietuva? Gal bronzinių krepšininkų  pavyzdžiu paseks ir visa jauna Lietuva. Tik ar sugebės ji susivokti ir atkurti savo tautinę valstybę; kelti jos atkūrimo tikslą? Ir jį realizuoti?

Filosofas Romualdas Ozolas, kaip tik čia, mato didžiausią darbartinės mūsų valstybės problemą. Jis tvirtino:„Tegul sako, kas ką nori, o aš tvirtinu: lietuvių tauta dar neturi tikslo. Vienu metu jis buvo atsiradęs: išsivaduojant. O išsivadavus vėl prapuolė – išsiplovė. Turto troškulys, skurdžių psichikos valdovas, išplovė. Mes vėl vegetuojame plavinėdami dekadentiškose klajonėse“. Su tikslo problema mąstytojas sieja laisvės problemą. Prieš dešimtmetį jis savo „Dienoraščiuose“ rašo: „ Dešimtmetis praėjo. Visi svajojom apie Lietuvos laisvę, o pasirodė – tik apie savo laisvę, dar baisiau apie laisvę nuo Lietuvos… Štai baisusis mūsų amžiaus laisvės plėtros rezultatas, sutvirtinamas ir literatūros, kuri laisvę vartoja kaip kūno laisvę (Ričardas Gavelis), pabėgimo laisvę (Jurga Ivanauskaitė), pasišaipymo laisvę (J. Erlickas)“.

Vakarai, atidžiai stebėdami Lietuvos gyvenimą ir suvokę, kad čia – pabėgimo laisvė tapo viena iš svarbiausių lietuvių vertybių, vilioja gabiausius žmones iš Lietuvos, savo intelektu bei gebėjimais joms nešti naudą. Todėl Lietuvoje iš visų Europos šalių – didžiausias protų – gydytojų, inžinierių, programuotojų, mokytojų, mokslininkų – protų nutekėjimas. Tūkstančiai lietuvių stengiasi išvykti į Vakarus, kad čia nutautėtų ir mirtų savo Tautai amžinai.

Kaip teigia žurnalistas Saulius Spurga, „Svarbiausias vertybių krizės požymis – savigarbos stoka. Jo nuomone, žmonės palieka Lietuvą ne tik dėl ekonominių motyvų, bet ir dėl gyvenimo prasmės, motyvacijos stygiaus, dėl tvyrančios savidestrukcijos dvasios, nors blaiviai pažiūrėjus didžiam pesimizmui pagrindo nėra“ (Saulius Spurga Visų pirma atkurkime savigarbą // Lietuvos žinios. 2010, liepos 7, p. 4).

Ar įmanoma atkurti tautinę valstybę Lietuvoje? Koks jos svarbiausias bruožas? Dalį jų jau išvardijome referuodami Z.Brzezinskio mintis apie tautinę valstybę. Tačiau pačią svarbiausiąją dar prieš kelias dešimtis metų atskleidė mūsų tautos mąstytojas, tautinės ideologijos kūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis. Jo nuomone, tautinės valstybės pamatas yra jėgų pusiausvyra ir harmonija tarp Tautos ir valdžios valių. Savo laiku jis rašė:

„Tautinės varžytynės valstybės viduje, organizacijos ir žmonių susigrupavimai ne tautiniais pagrindais, ekonominės sąlygos, tarpvalstybinė politika ir kitos sąlygos atitraukia valstybę nuo Tautos (formą nuo esmės), duoda jai daugiau ar mažiau autoriteto ir savarankiško gyvenimo. Atsiranda savitas, nuo tautinio daugiau ar mažiau atplėštas valstybės ūkis, didėja žmonių kadras, susijęs su valstybės likimu, atsiranda tam tikra valstybinė ideologija, kuri nori atsiriboti nuo tautinės. Gali nueiti iki to, kad jau ne valstybė tarnauja Tautai, bet tauta valstybei… Tauta pasidaro tik reikalingos valstybei žmogienos gamintoja. Valstybė tampa tautai Prokrusto lova, batas, o tauta – koja, vartojama, kaip kurpalis, kuris gyvas skutamas ir kalamas vinimis. Batas lieka tikslas, o koja tik priemonė (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. – Čikaga, 1973. – P.54). „Tauta, jeigu nori būti gyva, turi šalia valstybės varyti savo, nepriklausomą nuo valstybės gyvenimo vagą… Jeigu tauta to nepadarys, valstybė ją panaudos, kaip medžiagą savo statybai, bet ne kaip poną valdovą. Demokratinė valstybė yra jos veikiančiųjų jėgų aktyvumo išraiška – kas energingesnis, kas aktyngesnis, tas ir madas diktuoja. Valstybė savo iniciatyva negali kelti iš esmės bet kokių tautinių idealų ir rūpintis jos ateitimi… Negali ir neturi, tai ne jos uždavinys. Valstybė orientuojasi į į dabartį, tauta – visuomet į ateitį ir sulig tuo nuostatu į šios dienos žingsnius“ (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Ten pat)

Todėl ir tautinė valstybė Lietuvoje galės būti sukurta tik tada, kai bus valdžios ir Tautos jėgos ir galios apylygės; jas beliks tik harmonizuoti…

„Laisvę atgavome. Bet ar nesame panašūs į šuniuką, kurį atrišo nuo grandinės ir kuris nebežino, kur bėgti, todėl tik kvailai, beprasmiškai strakalioja į visas puses“, – tvirtina kitas žurnalistas Gintaras Visockas. Tai tik dar vienas patvirtinimas, kad šiuo metu Tauta neturi svarbiausio savo strateginio tikslo. Tik jį turėdama, ji tegalės spręsti ir kitas aktualias mūsų laikotarpiui problemas, tarp jų valdžios atotrūkio nuo tautos, kurią kardinolas A.J.Bačkis įvardijo taip: „Valdžioje nėra asmenybių, kurioms rūpėtų ne vien valstybės įvaizdis, bet ir jos žmonės. Būtent politikams tenka didžiausia atsakomybė už juos. Ir kad kartais mūsų valdžios atstovams rūpi tik partiniai interesai, asmeninė nauda, dar didesnių galių siekis“.

Kita aktuali, neatidėliotinai spręstina problema, įvardinta Kardinolo yra lietuvių nuostata  savo nepasitenkinimą Vyriausybe ir Seimu tapatinti su nepasitikėjimu pačia valstybe. Su netinkama valdžia reikia visomis įmanomomis priemonėmis kovoti, tačiau savo valstybę privalome visi ginti ir tobulinti jos valdžios struktūras. Didelė mūsų tautos problema – giminystės, kraujo saitų, šeimos nuolatinis naikinimas. Kova prieš padorią lietuvišką šeimą tapo vienu svarbiausiu socialdemokratų Seime programiniu uždaviniu (M.Pavilionienė, B.Vėsaitė, R.Žilinskas, savo dorovinėmis nuostatomis, papildantys vienas kitą); tautinių mažumų, ypač lenkų problemos, kurios nepriklausomoje Lietuvoje visada buvo itin aštrios; visuotina vertybių krizė; tautos smegenų „plovimas“, ciniškai veidmainiaujant ir spekuliuojant tautiniais jausmais, siekiantis iš to apgautų žmonių judėjimo patiklumo nusikaldinti naują Trojos arklį ir juo įjoti į Seimą ir t.t.

Kol Tauta neatsibus, neatkurs savo tautinės savigarbos ir nesugrąžins Lietuvos į tautinės valstybės raidos kelią, kol kiekvienas mūsų pilietis neatgaus atsakomybės jausmo už savo valstybės likimą ir išlikimą ir pats jausis, ir norės būti kažkieno pastumdėliu, tarnu ar išlaikytiniu, o savo gyvenimo prasmę matys tik begaliniame piktame bambėjime arba pašūkavimuose girtuose mitinguose ant Tauro kalno su raudonomis ir svastikuotomis vėliavomis, tol mes grimsime į dugną. Gal ir išnyksime nuo žemės paviršiaus, kaip degradavusi baudžiauninkų minia, ištirpsime kaip rytmečio rūkas.

O atsigauti dar turime šansą, jeigu savo istorijoje ir praeityje ieškosime ir atrasime tai, kas mus stiprina ir telkia, kas žadina vienybę ir patriotizmą, kas augina laisvės ir demokratijos daigus.