Ar dėkojate savo vaikams?

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/ar-deko... 2019-03-01 10:33:41, skaitė 120, komentavo 1

Ar dėkojate savo vaikams?

Ne, ne už tai, kad padėjo kambarius sutvarkyti ar išnešė šiukšles. Už tai, kad kartu linksmai praleidote dieną? Kad vakarieniavote? Kad pasikalbėjote? Kad palaikė kompaniją ryte valantis dantis? Kad dar tuomet, kai buvo angelas danguje išsirinko būtent jus būti jo tėvais?

Žodžiu, ar dėkojate vaikui už tai, kad jis yra?

Ir šiaip ar dažnai dėkojate (visatai) už savaime suprantamus dalykus? Pavyzdžiui už tai, kad turite kojas?

Gyvenime laimė susideda iš mažų, paprastų kasdienių dalykų. Iš mokėjimo vertinti tai, ką turi. Tikėtis ir siekti daugiau – būtina, tačiau tas neturi trukdyti būti laimingu šiandien.

Dėkingumas už tai, ką turi, labai prisideda prie jautimosi laimingu. O ką darome, kai kažką vertingo gauname – DĖKOJAME.

Deja, per dažnai nepamatome paprastų, bet nuostabių dalykų, per dažnai už juos nepadėkojame.

Norint užauginti laimingą vaiką, būtina užtikrinti, kad jis gebės jaustis laimingas „šiandien“. O tam, kad jaustųsi laimingas „šiandien“ – privalo mokėti pastebėti, kodėl jis yra laimingas, privalo pastebėti, kiek daug jam yra duota.

Šitame „visko noriu kuo daugiau“ laikmetyje tikrai ir naudinga, ir įdomu karts nuo karto pasikalbėti ir kartu padėkoti „Dievuliui“ arba tiesiog aptarti ką „vertingo“ vaikas turi, kas gero yra gyvenimo kasdienybėje.

Iš pradžių vaikui gali būti sunku sugalvoti, užveskite ant kelio: gal už tėvelius ačiū, už senelius, namus, pilną kambarį žaislų, šokoladinį sūrelį, gerą draugą Beną AČIŪ.

Mūsų močiutė sakydavo, kad labai svarbu kuo dažniau mintyse: padėkoti, atsiprašyti ir paprašyti.

Galima susikurti tradiciją kiekvieną savaitgalį, kai visi pailsėję ir turi laiko susėsti ir aptarti praėjusią savaitę: už ką kiekvienas šeimos narys yra dėkingas, už ką nori atsiprašyti (kokį blogą darbą padarė), ir ko nori paprašyti.

Taip vaikas ne tik mokysis pastebėti laimę paprastuose, kasdieniuose dalykuose, bet matys, kad ir tėčiai ar vyresnieji broliai / sesės nėra tobuli, kažką įžeidžia, patingi, meluoja, kartais sukčiauja, bet svarbiausia – už tai atsiprašo ir pripažįsta suklydę.

Va taip ir atsiranda kasdienė laimė, džiaugsmas ir dėkingumas už tai, kad gyveni.