Dž. Orvelas. 1984 (2)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-... 2015-05-18 18:06:20, skaitė 2964, komentavo 0

Dž. Orvelas. 1984 (2)

2
Jau dėdamas ranką ant durų rankenos, Vinstonas pamatė, kad paliko ant stalo atvirą dienoraštį. Didelės raidės ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ buvo matomos beveik per visą kambarį. Kaip neapgalvotai jo pasielgta! Bet drauge jis pajuto, kad nors baisiausiai bijo, vis dėlto nenori suteplioti gerojo popieriaus, užversdamas knygą, kol rašalas nenudžiūvęs.

Jis įkvėpė, atidarė duris, ir krūtinę bemat užliejo šilta palengvėjimo banga. Už durų stovėjo bespalvė, suvargusi moteris plonais plaukais ir raukšlėtu veidu.

— Ak drauge,— pradėjo ji rūškanu, inkščiančiu balsu,— girdėjau, kaip jūs parėjote. Gal galėtumėte užeiti ir apžiūrėti mūsų virtuvės kriauklę? Ji užsikimšo ir…

Tai buvo misis Parsons, kaimyno tame pat aukšte žmona. („Misis“ buvo partijos nerekomenduojamas žodis, reikėjo sakyti „draugė“, bet kalbant apie moteris, nevalingai piršosi „misis“.) Ji buvo apie trisdešimties metų, bet būtum davęs daug daugiau. Atrodė, kad jos veido raukšlėse pilna dulkių. Vinstonas nuėjo paskui ją koridoriumi. Tie saviveikliniai remontai vargindavo beveik kasdien. Pergalės rūmai buvo seni, statyti apie 1930-uosius ir tiesiog griūte griuvo. Nuo lubų ir sienų nuolat biro tinkas, smarkiau pašalus, sproginėjo vamzdžiai, pasnigus tekėdavo pro stogą, šildymas veikė tik puse pajėgumo, jeigu taupymo sumetimais nebūdavo išjungtas visiškai. Remontas, tai, ko negalėdavai padaryti pats, turėjo būti sankcionuotas tolimų komitetų, kurie galėjo užvilkinti palangės taisymą net porą metų.

— Suprantate, Tomo nėra namie,— teisinosi misis Parsons.

Parsonsų butas buvo didesnis už Vinstono, ir apleistas savaip. Viskas buvo apšiurę, nudėvėta, lyg čia neseniai gyventa kokio didžiulio pikto žvėries. Ant grindų mėtėsi žaidimų įrankiai — ledo ritulio lazdos, bokso pirštinės, kiauras sviedinys, pora prakaituotų išverstų kojinių, ant stalo — krūva nešvarių indų ir apšiurusių vadovėlių. Ant sienų — raudoni Jaunimo lygos, Šnipų šūkiai ir Didžiojo Brolio plakatas visu ūgiu. Ir įprastinis virtų kopūstų kvapas, būdingas visam namui, bet čia jį gožė daug aštresnis prakaito dvokas, paliktas žmogaus, dabar nesančio čia; tą galėjai pasakyti vos patraukęs oro, bet iš ko — tiesiog sunku paaiškinti. Gretimame kambary kažkas su šukomis ir tualetinio popieriaus skiaute mėgino pritarti karinei muzikai, kuri tebesklido iš ekrano.

— Tai vaikai,— pasakė misis Parsons, priekaištingai dirsteldama į duris. — Visą dieną namie. Žinoma…

Ji turėjo įprotį nutraukti sakinį plačiame vidury. Virtuvės kriauklė beveik iki kraštų buvo pilna nešvaraus žalsvo vandens, kuris trenkė bjauriau už kopūstus. Vinstonas atsiklaupė ir apžiūrėjo alkūninį vamzdžio sujungimą. Jis nemėgo tokių darbų, nemėgo klūpėti, nes dažniausiai imdavo kosėti. Misis Parsons bejėgiškai stebėjo.

— Žinoma, jei Tomas būtų namie, jis tuojau sutvarkytų, — pasakė ji. — Jis mėgsta tokius darbus. Tiesiog tam sutvertas žmogus… Tomas…

Parsonsas dirbo kartu su Vinstonu Teisybės ministerijoje. Tai buvo storulis, bet energingas pritrenkiančio kvailumo vyriškis — buko entuziazmo kamuolys. Vienas iš tų absoliučiai besąlygiškai atsidavusių arklių, nuo kurių priklauso partijos stabilumas, net labiau negu nuo minčių policijos. Būdamas trisdešimt penkerių metų, jis labai nenoriai pasitraukė iš Jaunimo lygos, o stojo į ją, metus virš amžiaus ribos išbuvęs Šnipų organizacijoje.

Ministerijoje jis ėjo kažkokias antraeiles pareigas, kurioms proto nereikėjo, bet antra vertus, buvo didelė figūra sporto komitete ir visuose kituose komitetuose kurie organizuoja visuomenės iškylas, spontaniškas demonstracijas, taupymo kampanijas ir visokią savanorišką veiklą. Papsėdamas pypkę, su romiu pasididžiavimu sakydavo, kad jau ketveri metai, kaip kiekvieną vakarą jis būna Visuomenės centre. Kur tik eidamas, jis visur skleidė dar ilgai tvyrantį ir visa stelbiantį prakaito kvapą, sakytum rodantį jo gyvenimo įtampą.

— Ar turite raktą? — paklausė Vinstonas, krapštydamasis aplink sudūrimo movą.

— Raktą? — pakartojo misis Parsons, beregint suglebusi. — Nežinau, negaliu pasakyti. Gal vaikai…

Pasigirdo batų trepsėjimas ir šukų muzika — vaikai nužygiavo į svetainę. Parsons atnešė raktą. Vinstonas išleido vandenį ir pasišlykštėdamas ištraukė plaukų kamuoliuką, kuris buvo užkimšęs vamzdį. Kuo galėdamas švariau nusiplovė pirštus po šaltu vandeniu iš čiaupo ir nuėjo į kambarį.

— Rankas aukštyn! — suriko įniršęs balsas.

Iš už stalo iššoko dailus, drūtas devynerių metų berniukas ir atstatė į jį žaislinį automatinį pistoletą, o jo jaunesnioji sesuo, mažesnė kokiais dvejais metais, taikėsi į jį pagaliuku. Abu vilkėjo mėlynais šortais, pilkais marškiniais ir raudonais kaklaraiščiais — tai buvo Šnipų organizacijos uniforma. Vinstonas iškėlė virš galvos rankas, bet darė tą kažkaip nejaukiai — mat berniuko balsas buvo toks piktas, kad neatrodė panašu į žaidimą.

— Tu išdavikas — šaukė berniukas. — Tu minčių nusikaltėlis! Eurazijos šnipas! Aš nušausiu tave, sunaikinsiu, ištremsiu į druskos kasyklas!

Vaikai ėmė šokinėti aplink jį, šaukdami:

— Išdavikas! Minčių nusikaltėlis!

Mergaitė mėgdžiojo kiekvieną berniuko judesį. Tai kažkaip gąsdino, lyg žaistų maži tigriukai, iš kurių netrukus užaugs žmogėdros. Berniuko akyse spindėjo kažkoks grobuoniškas apskaičiavimas, aiškiai matomas noras trenkti arba spirti Vinstonui ir suvokimas, kad gana greitai jis bus didelis ir galės tą padaryti. Visa laimė, pagalvojo

Vinstonas, kad jo rankose netikras pistoletas.

Parsons akys nervingai lakstė nuo Vinstono prie vaikų. Ryškesnėje kambario šviesoje jis susidomėjęs pamatė, kad jos veido raukšlėse tikrai yra dulkių.

— Taip įsitriukšmavo,— pasakė ji. — Mat labai nusiminė, kad negali eiti pažiūrėti pakorimo. Aš labai užsiėmusi ir jų nuvesti negaliu, o Tomas pareis iš darbo vėliau.

— Kodėl mes negalim nueiti pažiūrėti pakorimo? — suriko berniukas storu balsu.

— Noriu pakorimo! Noriu pakorimo! — ėmė kartoti mergytė, trypinėdama aplink.

Vinstonas prisiminė, kad tą vakarą parke turėjo būti pakarti keli Eurazijos belaisviai — karo nusikaltėliai. Tai būdavo daroma maždaug kartą per mėnesį, populiarus reginys. Vaikai visada reikalaudavo nuvedami pažiūrėti. Jis atsisveikino su misis Parsons ir pasuko durų link. Bet nuėjus gal šešetą žingsnių koridoriumi, kažkas labai skaudžiai nutvilkė jam sprandą. Lyg būtų įsmeigę raudonai įkaitintą vielą. Jis atsisuko ir pamatė, kaip misis Parsons tempia pro duris savo sūnų, kuris kišosi. kišenėn laidynę.

— Goldšteinas! — subliuvo berniukas užsidarant durims. Bet labiausiai Vinstoną sukrėtė bejėgiška baimė pilkame moters veide.

Grįžęs pas save, jis greitai praėjo pro ekraną ir vėl atsisėdo prie stalo, vis tebetrindamas sprandą. Muzika ekrane buvo nutilusi, griežtas kariškas balsas su kažkokiu brutaliu pasimėgavimu aiškino apie ginkluotę naujoje plaukiojančioje tvirtovėje, kuri išmetė inkarą tarp Islandijos ir Farerų salų.

Su tokiais vaikais, galvojo jis, moteriškei gyvenimas turi būti tikras siaubas. Praeis metai, dveji, ir jie ims dieną naktį sekti ją, ieškodami politinės neištikimybės ženklų. Dabar beveik visi vaikai baisūs. Ir blogiausia, kad tokios organizacijos kaip šnipų sistemingai iš jų daro nevaldomus mažus laukinius, bet tai anaiptol neskatina jų maištauti prieš partijos drausmę. Atvirkščiai, jie dievina partiją ir viską, kas susiję su ja. Dainos, marširavimai, vėliavos, žygiai, pratimai su netikrais šautuvais, šūkių skandavimas, Didžiojo Brolio garbinimas — visa tai jiems šaunus žaidimas. Visas jų įniršis nukreipiamas išorėn, prieš valstybės priešus, prieš užsieniečius, išdavikus, maištautojus, minčių nusikaltėlius. Beveik normalu, kad trisdešimtmečiai tėvai jau bijo savo vaikų. Ir ne be reikalo, nes beveik nebūdavo savaitės, kad „The Times“ neišspausdintų straipsnelio, kaip koks nors pyplys šniukštinėtojas, paprastai vadinamas „mažuoju didvyriu“, nusiklausė kompromituojančių žodžių ir apskundė savo tėvus minčių policijai.

Laidynės sumušta vieta nebeskaudėjo. Jis beveik noriai paėmė plunksnakotį, svarstydamas, ar turės dar ką parašyti dienoraštyje. Staiga vėl prisiminė O’Brajeną.

Prieš daug metų… kada? Turbūt prieš septynetą — jis sapnavo, kad eina per absoliučiai tamsų kambarį. Ir kažkas, sėdintis kairėje pusėje, jam praeinant sako:

„Mes susitiksime tokioje vietoje, kur nėra tamsos“. Tai buvo pasakyta labai ramiai, beveik tarp kitko — tiesiog pastaba, ne paliepimas. Jis nesustojęs nuėjo toliau. Įdomu tai, kad tada, sapnuojant, tie žodžiai jam nepadarė didesnio įspūdžio. Tik vėliau, bėgant laikui, jie palengva ėmė įgauti svarbos. Dabar jis nebeprisimena, ar prieš sapną, ar po jo pirmą kartą susitiko O’Brajeną, ir tada pažino, kad tas balsas buvo O’Brajeno. Šiaip ar taip, tai neabejotina. Iš tamsos su juo tada kalbėjosi O’Brajenas.

Vinstonas taip niekad ir nesuprato — net po šio ryto akių susidūrimo nepasidarė aiškiau,— ar O’Brajenas draugas, ar priešas. Tai neatrodė ir labai svarbu. Tarp jų buvo kažkoks supratimo ryšys, ir tai daug svarbiau už prieraišumą arba palankumą. „Mes susitiksime tokioje vietoje, kur nėra tamsos“, pasakė jis. Vinstonas nesuprato, ką tai reiškia, tik žinojo, kad tai išsipildys.

Balsas ekrane nutilo. Tvankiame kambario ore suskardeno graži ir skambi trimito melodija. Tada gergždžiantis balsas pranešė:

— Dėmesio! Prašau dėmesio! Iš Malabaro fronto atėjo pranešimas. Mūsų pajėgos Pietų Indijoje iškovojo šlovingą pergalę. Aš įgaliotas pranešti, kad veiksmai, apie kuriuos dabar kalbame, gali pastebimai pastūmėti karą prie galo. Štai pranešimas…

Blogos naujienos, pagalvojo Vinstonas. Ir tikrai — po kruvino Eurazijos armijos sunaikinimo aprašymo su dideliais nukautų ir nelaisvėn paimtųjų skaičiais buvo pranešta, kad nuo ateinančios savaitę šokolado racionas sumažinamas nuo trisdešimties gramų iki dvidešimties.

Vinstonas vėl nusiraugėjo. Džinas jau baigė veikti, liko tik kvapas. Ekranas, gal pažymėdamas pergalę, o gal norėdamas, kad visi greičiau pamirštų prarastą šokoladą, užgrojo „Okeanija tu mana“. Tokiais atvejais reikėdavo atsistoti „ramiai“, bet Vinstonas dabar buvo ekranui nematomas.

Po „Okeanijos“ ėmė groti lengvesnę muziką. Vinstonas, atsisukęs į ekraną nugara, priėjo prie lango. Diena buvo šalta ir giedra. Kažkur toli dusliai sprogo raketinė bomba. Šiuo metu ant Londono jų nukrisdavo apie dvidešimt per savaitę.

Gatvėje vėjas tebeplaikstė atplėštąjį plakatą, žodis Angsocas čia dingdavo, čia vėl pasirodydavo. Angsocas. Šventieji angsoco principai. Naujakalbė, dvejamintė, praeities kintamumas. Jis jautėsi, lyg vaikščiotų po kokį mišką jūros dugne, pasiklydęs pabaisų pasaulyje, kuriame ir pats buvo virtęs pabaisa. Jis vienas. Praeitis negyva, ateitis neįsivaizduojama. Ar gali jis būti tikras, kad jį palaiko bent vienas žmogus pasaulyje? Ar yra vilties, kad partijos valdžia nebus amžina? Lyg atsakymas jam ant balto Teisybės ministerijos fasado švietė trys šūkiai:

KARAS — TAI TAIKA
LAISVĖ — TAI VERGIJA
NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA

Jis išsiėmė iš kišenės dvidešimt penkių centų monetą. Ant jos mažytėmis raidėmis irgi buvo parašyti tie patys šūkiai, o kitoje pusėje — Didysis Brolis. Net nuo monetos tave persekioja tos akys. Ant monetų, pašto ženklų, knygų viršelių, vėliavų, plakatų, cigarečių pakelių — visur. Visur tave stebi tos akys ir lydi tas balsas. Miegantį ar nemiegantį, dirbantį ar valgantį, namie ar gatvėje, vonioje ar lovoje — niekur nepabėgsi. Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje.

Saulė buvo pasisukusi ir tūkstančiai Teisybės ministerijos langų, jau nebeapšviesti, atrodė tarsi niūrios šaudymo angos tvirtovėje. Net širdis sudrebėjo, žiūrint į tą didžiulę piramidę. Ji per stipri, jos niekas negali sugriauti. Net tūkstantis raketinių bombų jai nieko nepadarytų. Jis vėl ėmė galvoti, kam rašo tą dienoraštį. Ateičiai, praeičiai, įsivaizduojamam laikui? Čia prieš jį guli ne mirtis, o sunaikinimas. Dienoraštis virs pelenais, o jis pats išgaruos. Tik minčių policija perskaitys tą, ką jis parašė, o paskui ištrins visa tai iš tikrovės ir iš atminties. Kaip tu gali apeliuoti į ateitį, jei tavęs neliks nė pėdsako, net anonimiško žodelio, pakeverzoto ant popieriaus lapo?

Teleekranas išmušė keturioliktą. Po dešimties minučių jis turi išeiti. Keturioliktą trisdešimt jam reikia būti darbe.

Keista, bet toji išmušta valanda tartum suteikė jam naujo ryžto. Juk jis yra tarsi vienišas vaiduoklis, sakantis tiesą, kurios niekas niekada neišgirs. Bet kol jis ją sako, pasaulis išlieka nemiręs. Žmonijos palikimą išsaugai ne priversdamas išklausyti save, o tuo, kad išlieki sveiko proto.

Jis sugrįžo prie stalo, padažė plunksną ir parašė:

Ateičiai arba praeičiai, tam laikui, kuriame mintis laisva, žmonės skiriasi vienas nuo kito ir gyvena ne vieniši — tam laikui, kur yra teisybė ir tai, kas buvo, negali dingti.

Sveikinu jus iš vienodų žmonių amžiaus, iš vienatvės amžiaus, Didžiojo Brolio amžiaus, dvejamintės amžiaus!

Jis pagalvojo, kad jau buvo miręs ir tik dabar, žengęs šį ryžtingą žingsnį, pradėjo formuluoti savo mintis. Kiekvieno poelgio pasekmės glūdi pačiame poelgy. Jis rašė:

Mintikaltė neužtraukia mirties, mintikaltė YRA mirtis.

Dabar, kai suvokė esąs iširęs pasidarė svarbu pagyventi kuo ilgiau. Du dešinės rankos pirštai buvo rašaluoti. Šitokia smulkmena gali puikiausiai išduoti. Koks nors smalsus fanatikas ministerijoje (tikriausiai moteris, gal toji šviesiaplaukė, arba tamsiaplaukė mergina iš literatūros departamento) gali pradėti domėtis, kodėl jis per pietų pertrauką rašė, kodėl naudojo senovišką plunksnakotį, ką rašė — o paskui tinkamoje vietoje padaryti užuominą. Jis nuėjo į vonią ir kruopščiai nušveitė rašalą aštriu tamsiai rudu muilu, kuris braižė odą lyg švitrinis popierius ir labai tiko jo tikslui.

Dienoraštį padėjo į stalčių. Slėpti beprasmiška, bet nors galės sužinoti, ar kas aptiko jį, ar ne. Plaukas, įkištas tarp puslapių, per aiškiai matomas. Jis piršto galu paėmė vos įžiūrimą baltą dulkę ir padėjo ant viršelio kampo — jei kas knygą pajudins, dulkė būtinai nukris.