Nepamirškime Jugoslavijos: 20 metų nuo NATO nusikaltimo Balkanuose

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-03-27 14:54:37, skaitė 133, komentavo 0

Nepamirškime Jugoslavijos: 20 metų nuo NATO nusikaltimo Balkanuose

Prieš dvidešimt metų, 1999-ųjų kovo 24-ą dieną JAV-NATO-ES imperialistai pradėjo paskutines didžiąsias XX amžiaus skerdynes prieš Jugoslavijos Federacinę Respubliką.

NATO karas Jugoslavijoje buvo šalies irimo viršūnė; proceso, kuris buvo kantriai organizuojamas po kontrrevoliucinių perversmų Tarybų Sąjungoje ir rytų Europoje 90-ųjų pradžioje. Šio proceso pradžią žymėjo per daugelį dešimtmečių Jugoslavijoje įsigalėję kapitalistiniai gamybiniai santykiai. Tai buvo puiki galimybė kapitalizmo maitėdoms, JAV ir Europos monopolijoms išplėsti savo versloves į naujas rinkas ir pasisotinti buvusiosios federacinės Jugoslavijos liekanomis.

 

Buvo 1999-ųjų sausis, kai NATO, prisidengdama „albanų mažumos Kosove apsauga“, pradėjo karinę kampaniją prieš Balkanų šalį. Paskesni „taikos susitarimai“ Rambjulė ir Paryžiuje iš tiesų buvo reketas prieš tuometę Slobodano Miloševičiaus vyriausybę, siekiant Jugoslavijos iširimo ir Kosovo atsiskyrimo. Belgradui atsisakius pasiduoti imperialistų spaudimui, prasidėjo 78-ias dienas trukęs Jugoslavijos bombardavimas.

 

Tai buvo pirmas kartas NATO istorijoje, kai plataus masto karinė operacija buvo vykdoma net be formalaus JT Saugumo Tarybos patvirtinimo. Tačiau imperialistai jau buvo radę visus reikiamus pretekstus šiai galvažudiškai karinei intervencijai pristatyti kaip „taikos operaciją“. „Mes veikiame iš vien su sąjungininkais dėl taikos“, – teigė tuometis JAV prezidentas Bilas Klintonas vos kelias valandas iki bombardavimo pradžios. Kaip visada begėdis ir ciniškas, Klintonas pridūrė: „Imdamiesi veiksmų dabar, mes giname savo vertybes, giname savo interesus bei taiką.“

 

Kovo 23-iąją tuometinis NATO generalinis sekretorius Chavieras Solana įsako JAV generolui Vesliui Klarkui pradėti pirmuosius oro smūgius Jugoslavijos teritorijoje. 78-ias dienas šalies žmonės patyrė gyvą imperializmo barbarybės pragarą. NATO numetė apie 500 tūkst. bombų, iš kurių 35450 savo sudėtyje turėjo nusodrinto urano, kurio naudojimas draudžiamas tarptautinių susitarimų.
NATO raketos taikėsi į valdiškus pastatus, ligonines, mokyklas, viešąjį transportą (jos net pataikė į keleivinį traukinį, neva „per klaidą“), tiltus, gyvenamuosius rajonus, tiesiogine prasme sunaikindamos žymią dalį šalies infrastruktūros. Daugiau nei du mėnesius miestai kaip Belgradas, Novi Sadas, Nisas, Pristina ir Prahovas gyveno po NATO teroru.
 
Žmogiškoji šito kaina buvo tiesiog tragiška: žuvo virš 2500 civilių, daugiau kaip 12500 buvo sužeista, o dar tūkstančiai dingo be žinios. O po karo NATO pajėgų naudotas nusodrintas uranas darė neigiamą poveikį visuomenės sveikatai, keldamas vėžines ligas bei naujagimių išsigimimą.
 
Sąjunginių JAV-NATO-ES pajėgų įvykdytą Jugoslavijos sunaikinimą sekė šalies valstybinės infrastruktūros „išplėšimas“, išpardavimas bei masinės privatizacijos – tai buvo puikus pelno šaltinis europiečių bei amerikiečių monopolininkams. Skaičiuojama, kad po imperialistinės intervencijos, tarp 2000-ųjų ir 2009-ųjų metų Serbijoje įvyko per 1800 valstybinių įmonių privatizacijos. Didžiąją dalį Serbijos metalo pramonės supirko JAV veikianti kompanija, tuo tarpu valstybinę automobilių įmonę „Zastavą“ nusipirko Italijos gigantas „Fiat“.
 
Dar daugiau – visa tai sekusiame krašto „ekonominiam atstatyme“ dalyvavo tiek Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), tiek Pasaulio bankas. Anot ekonomisto ir Globalizacijos studijų centro direktoriaus Maiklo Chosudovskio, TVF ir Pasaulio bankas jau buvo sukūrę santykinį planą ekonominiam atstatymui („Drauge rišusį NATO, TVF ir Pasaulio banką“).
 
Jugoslavijoje JAV, NATO ir ES pritaikė gerai žinomą „skaldyk ir valdyk“ doktriną, kurią vėliau tos pačios imperialistų jėgos panaudojo tiek Afganistane, tiek Irake, tiek Libijoje, tiek ir Sirijoje. Džono Noriso, buvusio JAV Valstybės sekretoriaus Straubio Telboto komunikacijų direktoriaus žodžiai atskleidžia tikruosius imperialistų motyvus: „Gravitacinė Vakarų demokratijų trauka paryškina, kodėl Miloševičiaus Jugoslavija buvo tapusi tokiu anachronizmu. Kol kitos regiono šalys siekė reformuoti savo ekonomiką, švelninti etninę įtampą ir plėsti pilietinę visuomenę, Belgradas mielai judėjo priešinga kryptimi. Neturėtų kelti nuostabos, kad tarp NATO ir Jugoslavijos įvyko kaktomuša <...> Būtent Jugoslavijos priešinimasis platesnėms politinių bei ekonominių reformų tendencijoms – o ne Kosovo albanų dalia – geriausiai paaiškina NATO karą.“ („Collision Course: NATO, Russia and Kosovo“).
Tikroji Jugoslavijos bombardavimo priežastis susijusi su Balkanų, kaip kryžkelės tarp trijų žemynų (Europos, Azijos, Afrikos) geostrategine reikšme. Lemiamas veiksnys, paskatinęs NATO imperialistinę intervenciją buvo siekis užgrobti prekių bei energijos kelius iš Artimųjų rytų į kontinentinę Europą.
 
O dabar, nuo karo praėjus 20-iai metų, Balkanai išlieka konkurencijos tarp didžiųjų imperialistinių centrų (JAV, ES, Rusijos, Kinijos) lauku, kuriame veikia po Jugoslavijos iširimu atsiradusių valstybių buržujų klasės. Šiame kontekste regime gilesnį NATO įsitraukimą į regiono reikalus (pvz. – Šiaurės Makedonijos narystę NATO, JAV karinių bazių plėtimą Kosove ir t. t.), siekiant atsverti Rusijos įtaką.
 
Prieš Jugoslaviją įvykdyto nusikaltimo kaltininkai turi vardus: tuometis JAV prezidentas Bilas Klintonas, JAV Valstybės sekretorė Medelena Albrait, JAV generolas Veslis Klarkas ir, žinoma, tuometinis NATO Generalinis sekretorius Chavieras Salona. Bet tuo pačiu už nusikaltimą atsako tiek neoliberalios, tiek socialdemokratinės to meto Europos vyriausybės. Prisiminkime kai kuriuos vardus: Vokietijos kanclerį Gerhardą Šrioderį ir „Žaliųjų“ vadovą Jošką Fišer; Britanijos Leiboristų premjerą Tonį Blerą, „socialistinius“ vadukus L. Jospiną (Prancūzijos premjerą) ir Masimą Dalemą (Italijos premjerą).
   
Vertė: Kazys Stimburys