Plechanovo „Mūsų nesutarimai“ – aktuali knyga šiandienai

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-04-02 15:09:16, skaitė 77, komentavo 0

Plechanovo „Mūsų nesutarimai“ – aktuali knyga šiandienai

Nei XX, nei XXI amžiuje nesutiksi net pusiau išprususio žmogaus, kuris nebūtų nors girdėjęs apie Leniną. Bet iki jo pasirodymo senosios Rusijos revoliucinės politikos padangėje būta ir kitų, jam dirvą ruošusių veikėjų. Bene žymiausiu iš jų buvo Georgijus Plechanovas (1856-1918), ilgametį veiklos stažą įgijęs rusų revoliucionierius, besibaigiant XIX amžiui tapęs pirmuoju marksistu, Markso ir Engelso mokslo sekėju tuometėje Rusijos imperijoje.

Kaip toks idėjinės srovės ir socialinės revoliucijos sąjūdžio savo šalyje pradininkas, Plechanovas po savęs paliko tikrą teorinės minties lobyną. Natūralu, kad didelė jo dalis, neminint filosofinių bei literatūrinių darbų, buvo skirta marksistinei Rusijos situacijos analizei. Vienas tokių veikalų – Plechanovo knyga „Mūsų nesutarimai“, apie kurią čia netrukus pakalbėsime.

 

I

 

Rusijos imperijoje, viename paskutinių didžiųjų XIX amžiaus absoliutizmo bastionų, revoliucinis judėjimas gyvavo dar gerokai iki marksizmo išpopuliarėjimo. Garsiuosius dekabristus, Didžiosios Prancūzų buržuazinės revoliucijos idėjų įkvėptus bajorus-karininkus sekė narodnikai (lietuviškai – „liaudininkai“), kurių veikimas įsibėgėjo po 1861-ųjų metų baudžiavą panaikinusių reformų.

 

Narodnikystės ideologai, Aleksandras Gercenas ir Nikolajus Černyševskis, vadinamieji revoliuciniai demokratai, kėlė socializmo, kaip visuomenės pertvarkymo kolektyvinės nuosavybės ir liaudies valdžios pamatais, šūkį.

 

Anot jų, Rusijoje – tuo laiku daugiausiai agrariniame krašte – šitai įgyvendinti būta geresnių sąlygų, nei bet kur kitur civilizuotame pasaulyje būtent dėl joje dar gyvavusių valstiečių bendruomenių. Net baudžiavos sąlygomis jose šimtmečiais gyvenę rusų mužikai esą „komunistai iš instinkto“. Todėl Rusija neva turėjusi savitą, unikalią raidos perspektyvą, kuriai buvęs nebūtinas, ar netgi žalingas toksai klasikinis kapitalistinių santykių išsivystymas (t. y. pramonės perversmas, industrializacija, urbanizacija ir t. t. privačios buržuazinės nuosavybės pagrindu), kokį XIX šimtmetyje galėjome regėti vakarų Europoje. Dar daugiau – tai reiškė, kad būtent mužikai, neva prekinių-piniginių santykių, žodžiu kapitalistinio gyvenimo nesugadinti senojo kaimo žmonės sudarys tą kritinę masę, kuria pasiremsianti būsimoji Rusijos socialinė revoliucija.
Tačiau šie valstiečiai bendruomenininkai, kokia bebūtų buvusi jų tariama reikšmė, narodnikams nesiskaitė tikruoju revoliuciniu subjektu. Šiuo, narodnikų manymu, turėsiančios tapti išskirtinės, „į liaudį“ išeisiančios, ją suorganizuosiančios ir kovon pakelsiančios asmenybės. Konkrečiai tariant, revoliucinė to meto inteligentija. O tokia pažiūra, savo ruožtu, atitiko realiąją to meto revoliucinio sąjūdžio padėtį (pirmoji rusų revoliucinė partija, „Narodnaja volja“, susikūrė 1879-aisiais) – absoliučią jo veikėjų daugumą sudarė nei kokie valstiečiai, ar darbininkai, bet būtent inteligentai.
 
Atitinkama buvo ir judėjimo strategija. Orientuotasi ne tiek į masinį liaudies sąjūdį, kiek į negausių sąmokslininkų būrelių tinklą, kurio pagrindiniu tikslu turėjęs būti ginkluoto valstybės perversmo organizavimas, pradedant tikslingais atentatais bei politinio teroro aktais. Manyta, kad tokiam perversmui pavykus liaudies, o tiksliau – kaimo mužikų masės greitai pereitų į naujosios valdžios pusę ir, po neilgai truksiančio revoliucinės diktatūros laikotarpio įsivyrausianti tikrų tikriausia laisvės, lygybės ir brolybės viešpatija žemėje. Visa tai, aišku, rėmėsi aukščiau paminėtu valstiečių (kaip „instinktyvių komunistų“) idealizavimu bei iš esmės subjektyvistiniu požiūriu į asmenybės vaidmenį istorijoje.
 
Patsai Plechanovas, buvęs tarp jaunesniųjų narodnikų judėjimo veikėjų, pradžioje irgi laikėsi tokių iš esmės blankistinių* pažiūrų. Dar 1875-aisiais, tebūdamas jaunuoliu, jis aktyviai įsitraukė į narodnikų judėjimą, ne sykį kalėjo. Tačiau 1879-aisiais metais išvykęs Europon – kur susipažino su marksizmo kūrėjų veikalais, Plechanovas kritiškai pervertino narodnikystės pozicijas, viešai atsisakė nuo teroro ir sąmokslininkų ratelių taktikos. Jau 1881-1882 metais jis tapo įsitikinusiu marksistu, ko pasėkoje su grupe bendraminčių – Pavelu Akselrodu, Vera Zasulič ir kt. (kurių dauguma – irgi buvę narodnikai) 1883-aisiais įkūrė pirmąją Rusijos imperijoje marksistinę organizaciją, „Darbo išvadavimo grupę“.
 
 * Blankizmas – prancūzų utopinio komunisto, Luji Ogiusto Blankio (1805-1881) ir jo idėjinių šalininkų pažiūrų sistema. Laikydami save filosofiniais materialistais, blankistai istoriją visgi aiškino idealistiškai, vietoje liaudies masių veikimo keldami negausių sąmokslininkų-revoliucionierių ratelių strategiją, siekiant ginkluoto valstybės perversmo. Didžiai gerbdami Blankio nuopelnus revoliuciniam judėjimui, Marksas ir Engelsas jį griežtai kritikavo; tačiau rusų narodnikai iš esmės perėmė ne marksizmo kūrėjų, bet būtent Blankio pažiūras. Red.
Vienu svarbiausių jos teorinių dokumentų tapo tais pačiais metais išėjusi Plechanovo brošiūra „Socializmas ir politinė kova“, kurioje jis, galutinai nutraukdamas ryšius su narodnikyste, iškritikavo jos teorines prielaidas, kurias jau esame bendrai išdėstę aukščiau. Kaip šio darbo tąsa ir užbaigimas 1885-aisiais atskira knyga išėjo „Mūsų nesutarimai“.
 
II
 
Minėtame veikale Plechanovas parodo, kad narodnikų įsitikinimas tariamu mužikų „instinktyviu komunizmu“ paremtas veikiau lakiomis fantazijomis, nei objektyviais ekonominiais faktais. Mat bendruomeninė žemės nuosavybė, galime sakyti, kaip primityvaus „pirmykščio komunizmo“ forma – iš ties egzistavo. Išliko ji, kad ir baudžiavos sąlygomis, dar feodalizmo laikotarpiu, kuriuo nebūta tikrai visuotinio prekinių-piniginių santykių išplitimo.
 
Iš esmės situaciją pakeitė baudžiavos panaikinimas. Natūrinio ūkio elementus vis labiau pradėjo išstumti prekiniai mainai. Buvusieji feodalai norom nenorom pradėjo pereiti nuo lažinio prie kapitalistinio žemės ūkio organizavimo. Tuo tarpu valstiečių gretose ryškėjo socialinė diferenciacija. Vieni ėmė kilti, tapdami daugiau ar mažiau nusisekusiais žemės ūkio kapitalistais (buožėmis), kiti, priešingai – nusigyveno.
 
O rezultatas buvo natūralus, todėl ir neišvengiamas ankstesniųjų mužikų bendruomenių irimas, kurį Plechanovas įtikinamai parodė remdamasis naujausiais to meto statistiniais duomenimis. Turčiams bendruomenė buvo trikdis plėtojant biznį; varguoliams, tuo tarpu, ji reiškė tik didesnį skurdą ir negalimumą iš jo ištrūkti. Todėl intereso išsaugoti pirmines bendruomenes neturėjo nei valstiečių viršūnės, nei jų apačios; pačiu geriausiu atveju – tik vidutiniokų tarpsluoksnis, apie kurio „revoliucingumą“ kalbėti būtų buvę mažų mažiausiai juokinga.
 
Beje – net tokios „instinktyviai komunistiškos“ bendruomenės tikrumoje nebuvo. Anot Plechanovo, ji gyvavo nebent narodnikų vaizduotėje. Realiai tie patys mužikai, kad ir senesniais laikais – net kiek susipriešindavo su atskirais feodalais, likdavo ištikimi dogmai apie gerąjį rūpintojėlį carą. Jų praktiškai nedomino niekas už jų kasdienės buities ribų. Susmulkėjusi, bailiu autoritetų kultu ir konservatizmu persisunkusi jų pasaulėjauta turėjo mažai, jei apskritai ką bendro su revoliuciniais siekimais.
Dar daugiau. Narodnikai klydo ne vien dėl mužikų. Anot Plechanovo – klaidingos būta visos jų veikimo strategijos. Mat net (teoriniu) blankiško sąmokslo sėkmės atveju, tokios „revoliucijos“ sėkmės perspektyvos būtų mažų mažiausiai blankios. Be atramos masėse – joks režimas neturi ateities. Tuo tarpu net herojiškiausios asmenybės, kokios bebūtų jų dorybės, koks didis bebūtų jų atsidavimas idealams – lieka bejėgės, jei jų veikimas prieštarauja objektyviai, istorinei įvykių raidai. Narodnikai šito nesuprato, nes – nors būdami skaitę Markso „Kapitalą“, visgi vadovavosi ne materialistiniu, bet idealistiniu istorijos, taigi – ir politinės kovos supratimu. Juk Marksas mokė, kad idėjos tampa materialine jėga tik tada, kai jos užvaldo mases. O tai, savo ruožtu, įvyksta tik veikiant realiam, kasdieniškai juntamam materialiniam, taigi – socialiniam, ekonominiam interesui.
 
Vadinasi, norint kalbėti apie revoliuciją – reikia kalbėti apie visuomenės klasę, kuri būtų ja suinteresuota. Vietoje mužikų tokia jėga Plechanovas nurodė būtent tada Vakaruose kilusį klasikinį pramonės proletariatą.
 
Nors XIX amžiaus gale darbininkų judėjimas vakarų Europoje augo kaip ant mielių, taip buvo toli gražu ne visada. Po pralaimėjusių 1848-ųjų Europos „Tautų pavasario“ revoliucijų, „Kompartijos manifestas“ buvo dar šviežiai išėjęs iš spaudos. Tačiau proletariatas tada tiktai formavosi. Bet tai netrukdė Marksui ir Engelsui įžvelgti šios klasės revoliucinį potencialą, kylantį iš josios ekonominių interesų priešingumo kapitalistų pelnui. Tuo tarpu kol dauguma to meto socialistų arba laikėsi senųjų (Oueno, Furjės ir kt.) utopinių idėjų apie visuotinį švietimą ir taikų perėjimą į naują santvarką, arba linko į blankizmą.
 
Plechanovas pabrėžė esminį momentą – kad ne revoliucijai turi reikėti darbininkų, bet darbininkams – revoliucijos. Kaip buvo matyti, tuometis, XIX amžiaus galo Europos proletaras – priešingai senajam mužikui ar smulkiajam buržua, buvo paprastas, bet plačių interesų žmogus.* Jį domino visuomeniniai reikalai, o ne vien savas kiemelis. Prie tokių polėkių jį stūmė patsai gyvenimas. Darbininkų judėjimas tada buvo natūralus reiškinys, teikęs dirvą socialistinių idėjų plitimui.
 
* Veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ (1886 m.) Engelsas rašė apie didžiulį to meto vokiečių darbininkijos susidomėjimą teorija, jos troškimą žinių, kuriomis pakeisti pasaulį. „Vokietijos darbininkų judėjimas yra klasikinės vokiečių filosofijos paveldėtojas“, – garsiai pareiškė jis (Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga – K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 361).
Tik esant tokiai dirvai galima kalbėti apie reikalo sėkmę. O ją sukursianti gamybinių jėgų augimo varoma objektyvi istorijos raida. Todėl Rusijos revoliucionieriams reikėjo ne lenktyniauti prieš laiką, svaigstant apie „perversmą“, užkirsiantį kapitalizmo vystymąsi, „peršokant“ į tariamą socialistinį rytojų, bet pasitikti kapitalizmo raidą, kaip neišvengiamą bei dargi istoriškai pažangų procesą, sukursiantį proletariatą, žodžiu, revoliucinę masę, kokios tada jau būta Vakaruose.
 
Ryšių tarp augusio proletariato ir revoliucinės inteligentijos užmezgimas tapo svarbiausiuoju naujos strategijos, kurią Rusijos socialistams siūlė Plechanovas, uždaviniu. Marksistai tuometėje Europoje rėmėsi būtent profsąjungų, kaip proletarus vienijusių ekonominių organizacijų kova prieš darbdavius, faktoriumi. Palyginti ne už ilgo (1889 m.) susikūręs II-sis Internacionalas tokį veiklos modelį pavertė taisykle. Todėl natūralu, kad šioji tendencija žengė (nors nelegaliai) ir į carinę Rusiją, kur kapitalizmo raida jau buvo prasidėjusi.
 
Kad Plechanovo iškelta strateginė kryptis buvo teisinga – patvirtino paskesnė Rusijos revoliucinio judėjimo istorija. Dar ankstyvuose Lenino darbuose (iki pat garsiojo „Kapitalizmo išsivystymo Rusijoje“) rasime šimtus puslapių, skirtų tos pačios polemikos su narodnikyste bei ekonominės to meto Rusijos analizės užbaigimui. Pirmiausiai ja ir rėmėsi bolševikų veikla, sudėtingomis Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis peraugusi į 1917-ųjų metų Spalio revoliuciją.
 
III
 
Visgi čia kalbėjome apie daugiau kaip amžiaus senumo veikalą bei jo apžvelgtus socialinius procesus. Jei jau antraštėje nurodėme, kad Plechanovo „Mūsų nesutarimai“ – tai „aktuali knyga šiandienai“ – reikėtų paaiškinti, kuo būtent. Vien jos buvimas kažkokiu praeities visuomeninės ar politinės analizės etiudu dar neteikia knygai daugiau, kaip grynai istorinės reikšmės. Dalyko esmė slypi kitur.
 
Kaip tada, taip dabar socializmo-komunizmo šalininkų gretose vyrauja pasimetimas ir neaiškumas. Pastaraisiais dešimtmečiais būta kaip niekad anksčiau daug atsimetimo nuo marksizmo, begėdiškai pereinant į buržuazijos stovyklą, atvejų (pvz. – kone visos „realiojo socializmo“ stovyklai priklausiusios kompartijos, pradedant pačia TSKP). Tuo tarpu tie, kurie po TSRS žlugimo liko ištikimi komunizmo reikalui, dažniausiai lieka įstrigę senose ideologinėse schemose.
Jie mąsto ir elgiasi taip, lyg čia ir dabar, t. y. XXI amžiaus Vakarų pasaulyje, egzistuotų sąlygos, analogiškos buvusioms XIX-XX amžių sandūroje. Žodžiu, Plechanovo bei Lenino laikais. Esą ir šiandien esama sveiko, gyvybingo proletariato, stichiško darbininkų, taigi – ir streikų judėjimo. Kad, šiuo judėjimu remiantis, šių dienų marksistai ir gali, ir privalo atgyti, kaip rimta, už valdžią kovoti pajėgi politinė jėga. Panašias pažiūras gali išgirsti dažnoje komunistų konferencijoje.
 
Tačiau tikrumoje yra kitaip. Tokio pramonės proletariato, apie kokį kalbėjo marksizmo kūrėjai, arba mūsų minėtasis Plechanovas – dabarties vakarų Europoje nebėra. Atitinkamai nebematyti nei žymesnio darbininkų judėjimo, nei masinių streikų, ar pan. To mums netingi prikaišioti aršiausieji marksizmo „kritikai“. Bet tai yra faktas, kurį suprasti, ar į kurį atsakyti didžioji dalis šiandienos marksistų (ar bent tokiais save laikančių) paprasčiausiai nenori. O visgi reikia.
 
Kaip bet kuri socialinė situacija, taip ir ši turi atitinkamas ekonomines priežastis, kurias norint deramai suprasti reikia pažinti tiek jas supantį istorinį kontekstą, tiek atitinkamas teorines prielaidas, paliktas mums praeities marksistų.
 
Dar XX amžiaus pradžioje marksistai kėlė klausimą dėl imperializmo, kaip (tada) naujos kapitalizmo stadijos. Anksčiau buvusią laisvą kapitalų konkurenciją keitė monopolijos, o griežtą klasinį pasidalijimą atskirų civilizuotojo pasaulio nacijų viduje – prieštara tarp kolonijinių kraštų ir juos sau pajungusių metropolijų. Savu laiku (1915 m.) problemą išaiškino Leninas, parodydamas, kad per Pirmąjį pasaulinį karą įvykęs II-ojo Internacionalo žlugimas, ne vien vakarų Europos socialistų lyderiams, bet netgi dirbančiųjų masėms palaikius savo šalių dalyvavimą kare buvo ne kas kita, kaip aukščiau minėto (imperialistinio) proceso rezultatas. Kolonijų plėšimas, o taip pat – gamybinio kapitalo iškėlimas iš didžiųjų Europos šalių (pvz. – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos) į kolonijines valdas, įgalino europiečių imperialistinę buržuaziją taip gaunamais viršpelniais „papirkti“ savąjį proletariatą, suformuojant tam tikrą „darbininkų aristokratijos“ sluoksnį. Pastarojo atstovai, nors būdami samdomais darbininkais, iš kapitalistų sulaukdami didesnės „pyrago“ dalies, integruojasi į buržuazinę visuomenę, tapdami klusniais ir ištikimais jos tarnautojais. Tiek sava psichologija, tiek užimama padėtimi (ūkyje kuriamų verčių paskirstymo atžvilgiu) jie proletariatui nebepriklauso, linkdami nebe į revoliucingumą, o (daugių daugiausiai) – dalines kapitalizmo reformas. Kaip tik jie, 1914-1918 m. sudarę žymią mažumą Europos dirbančiųjų masių, tapo faktine socialšovinizmo* baze.
 
* Socialšovinizmas – tariamų socialistų rėmimas „savos“ šalies buržuazijos prieš kitų kraštų proletariatą, pridengiamas frazėmis apie „patriotizmą“, „tėvynės gynimą“ ir t. t. Sąvoka labiausiai paplito revoliucinių socialdemokratų tarpe Pirmojo pasaulinio karo metu. Red.
 
Bet visa tai buvo senai. Praėjo visas XX amžius. Imperializmas, kaip XIX-XX amžių sandūroje įsibėgėjęs procesas, tuo tarpu, pažengė toli į priekį, smarkiai pakeisdamas ne vien kurio atskiro krašto, bet viso pasaulio ekonominę struktūrą. Klasiniai prieštaravimai, anksčiau aštriai reiškęsi Vakaruose, dabar gerokai praskydę. Išaugęs kvalifikuotų tarnautojų, „ofisinio planktono“ ir apskritai miesčionijos sluoksnis tik dar labiau atbukino kampus. O nuo 1968-ųjų nesėkmės Europoje atitinkamai nebūta nei vieno tikrai revoliucingo masių protrūkio. Nusistovėjo tam tikra socialinė taika bei pūvanti stagnacija. Tačiau esmė ne tame, kad „Marksas klydo“. Visi pamatiniai kapitalizmo prieštaravimai niekur nedingo. Kaip ir buržua su proletarais. Dalykas tiesiog įgavo kitokias, anksčiau vos besimezgusias formas.
 
Konkrečiai – anksčiau metropolijose tam tikrą mažumą (žymią, bet vis tiktai mažumą) sudaręs „darbo aristokratijos“ sluoksnis XX amžiaus eigoje nepaprastai išaugo. Ypač šią tendenciją sustiprino 1970-ųjų pasėkoje įsibėgėjęs (ir iki XXI amžiaus besitęsiantis) pramoninės gamybos perkėlimo į vadinamojo Trečiojo pasaulio šalis procesas, faktiškai reiškęs vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų deindustrializaciją. Tai, viena vertus, pakirto materialines prielaidas darbininkų, o atitinkamai – ir socialistiniam judėjimui Pirmojo pasaulio kraštuose, tikram proletariatui juose tapus ne daugiau, kaip apgailėtina mažuma. Antra vertus, tai reiškė pasaulinio proletariato susikoncentravimą Trečiajame pasaulyje. Tarp šių dvejų polių ryškėjančią prarają patvirtina ir skaičiai: kol XIX amžiuje gyvenus Marksui ir Engelsui atskirtis tarp turtingiausių (metropolinių) ir skurdžiausių (kolonijinių) kraštų atitiko santykį 3:1, dabar, praėjus ištisam šimtmečiui, jis lygus santykiui 74:1.*
 
* Žr.: Syed Nawab Haider Naqbi. Development Economics – Nature and Significance. New Delhi. V., 2002, p. 57.
 
Dabarties vakariečiai, net didžioji dalis samdomųjų darbuotojų, tiesiog neturi objektyvaus ekonominio intereso stoti prieš esamą santvarką. Priešingai klasikiniams XIX-XX amžių proletarams – jie visuomeniškai bei politiškai pasyvūs, paskendę savo privačiuose reikaluose. Panašiai (nors kt. forma), kaip senosios Rusijos mužikėliai. Tuo tarpu jiems (kaip Pirmojo pasaulio gyventojams) egzistuojančios galimybės migruoti, keisti darbus, „prasimušti“ į aukštesnes buržuazinės visuomenės piramidės pakopas, ką bekalbėti apie vyraujančią vartotojišką kultūrą – „nugesina“ bet kokio radikalesnio pasipriešinimo liepsneles.
 
O tai, be abejo, atsiliepia komunistiniam ir apskritai kairiajam judėjimui. Iš vienos pusės – Vakarų smulkiaburžuazinių filosofų, postmodernistų bei kai kurių marksizmo atsimetėlių sukurta „naujoji kairė“. Jos atstovai, atsisakę nuo proletarinių pozicijų, faktiškai ieško kažkokio pakaitalo. Taip užgimė teorijos apie „mažumas“ (etnines, kultūrines, seksualines ir kt.) bei tikrą ar tariamą jų „engimą“. Iš kitos – ortodoksiniais marksistais save įsivaizduojantys dogmatikai, kurie, atsisakydami aukščiau apibūdinto nukrypimo, dabarties, t. y. XXI amžiaus pradžios sąlygoms bando taikyti XIX-XX amžių sandūroje veikusius strateginius bei taktinius principus. Pirmuoju atveju regime šlykščiausią išsigimimą; antruoju – tragikomišką idėjos diskreditaciją.
 
Problema tame, kad marksizmas – ne dogma, bet mokslas, kurio gyvybingumas priklauso nuo pačių jo sekėjų ištikimybės gyvenimo tiesai. Tačiau dauguma „marksistų“ verčiau operuoja iš anksto nusistatytomis teorinėmis schemomis, o ne esamo pasaulio faktine medžiaga. Pvz. – įsitikinimas „revoliucijos“ dabarties vakarų Europoje galimumu esant dabartinei pasaulinei sanklodai (netgi kilus tam tikrai krizei) remiasi fantastine XX amžiaus pirmosios pusės europinio proletariato vaizdinio projekcija į mažai ką bendro su ja turinčia XXI amžiaus pradžios tikrove. Nors „grindžiama“ įvairiomis Markso, Engelso ar Lenino citatomis, tokia argumentacija geriausiu atveju tėra „formalizuotas marksizmas“, t. y. formalios logikos (ir klasikinių darbų citavimo) požiūriu visiškai nuoseklių teiginių grandis, stokojanti bet kokio gyvesnio turinio. Kaip bebūtų gaila, šisai dogmatizmas reiškia, kad dažnas dabarties „marksistas“ iš tiesų yra idealistas, kuris savo tikėjimu (nesamu) Pirmojo pasaulio šalių „proletariniu revoliucingumu“ mažai kuo tesiskiria nuo valstiečių bendruomene tikėjusio (būtent – tikėjusio) XIX amžiaus pabaigos rusų narodniko.
 
Ryšium su tuo ir atsiskleidžia Plechanovo „Mūsų nesutarimų“ tikrasis aktualumas šiandienai. Perskaityti šią palyginti nedidelę knygelę verta ne tiek dėl jos istorinio konteksto, kiek dėl jos metodologinės vertės. Iš jos tampa lengviau suprasti būtinumą atlikti, kaip ir tada, marksistinę situacijos analizę, pradedant ne išankstinėmis teorinėmis schemomis, bet gyvenimo teikiama politekonomine medžiaga, kuri viena tegali tapti pagrindu adekvačiai praktinio veikimo strategijai.
 
P. S.: konkretūs tokios analizės momentai (pvz. – XXI amžiaus imperializmo struktūra, automatizacijos-robotizacijos faktorius, Lietuvos ir rytų Europos vieta globaliniuose procesuose ir t. t.) lieka temomis būsimiems straipsniams.
 
Atsisiųsti knygą PDF formatu galite spausdami čia: G. Plechanovas. „Mūsų nesutarimai“