Pribaltika moka už saugumo iliuziją

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2019-04-23 22:50:19, skaitė 123, komentavo 2

Pribaltika moka už saugumo iliuziją

Pribaltikos militarizacija tęsiasi. Auga išlaidos gynybai, vis intensyviai vyksta kariniai mokymai, atnaujinama karinė infrastruktūra. Visa tai kartu su naryste NATO, kaip yra įtikėję Estijos, Latvijos ir Lietuvos valdantieji, garantuoja jų šalims saugumą  nuo „rusiškos agresijos“. Tačiau už saugumo iliuziją reikia mokėti realius pinigus. Ar nenuves Pribaltikos militarizavimas į socialinę ir ekonominę aklavietę?

 

Fronto priešakyje

 

Per tris praėjusius dešimtmečius po „antrosios nepriklausomybės“ įgijimo praeities vaiduokliai neišnyko ir toliau vaidenasi Pribaltikos  šalių valdžioms. Estija, Latvija ir Lietuva akivaizdžiai įžvelgia grėsmę iš rytinės kaimynės ir aktyviai plėtoja šią temą, faktiškai vien tik tuo dėdamos pamatą savo identiškumui . Kliedima ne tik apie galimą Rusijos karių invaziją, bet ir išsigalvojimai apie kitas galimas agresijos formas, įskaitant kibernetines atakas, įsikišimą į rinkimų darbą ir masišką dezinformacijos skleidimą.

Mitų apie  „blogus rusus“ eskalavimas lėmė tai, kad vaikydamosis saugumo, Pribaltikos respublikos tapo vienomis iš aktyviausių valstybių - NATO narių. Jų nuomone, Pribaltikos demokratijų išsaugojimas priklauso nuo tarptautinių sojūzų ir susitarimų, galinčių paveikti Maskvą. Dalyvavimas Šiaurės Atlanto aljanso veikloje reikalauja aktyvaus militarizavimosi ir didėjančių išlaidų  ginkluotei, kad būtų pasirengusios „atgrasyti Rusiją“ priešakiniame NATO fronte.

Estija, Latvija ir Lietuva vadovaujasi 2014 m. Velso aukščiausiojo lygio susitikimo sprendimais,  didina savo gynybos biudžetus, pasiekusios iki 2018 metų NATO iškelto tikslo - skirti gynybai 2% BVP. Jau 2017 m. Latvijos gynybos ministras Raimondas Bergmanis pareiškė, kad „ numatytyti biudžete  2% BVP gynybai kitiems metams nėra viršutinė riba ir neturėtų būti viršutinė riba, jei norime vystitis ir žengti koja kojon su šiuolaikinėmis technologijomis ir žiniomis“.

 

Iliuzinė  galia

 

Žvelgiant iš vienos pusės tokia politika duoda savus vaisius. Baltijos šalys iš tikrųjų tapo placdarmu kuriame demonsruojama  NATO karinė veikla prie pat Rusijos sienų. Taigi, 2019 m. Estija, Latvija ir Lietuva savo teritorijoje vykdys įvairaus masto, trukmės ir rušies NATO pratybas, įskaitant kibernetinės ir oro gynybas.

Šalys stiprina karinę infrastruktūrą, gerina gynybos planavimą, kurdamos vieningą vadovybę, o Aljanso šalys saugo šių šalių oro erdvę "NATO Baltijos šalių oro erdvės patruliavimo misijos" rėmuose.

Pribaltikos šalys neturi savo karinių lėktuvų, todėl NATO valstybės narės siunčia aviaciją, ką turi apmokėti vietos mokesčių mokėtojai.

Iš kitos pusės, nereikia pamiršti apie absoliučias šitų šalių biudžetų dydžius.  2% BVP rodiklis skamba ispudingai, tačiau pažiūrėjus iš arti atrodo labai labai kukliai. Taigi, Lietuvos gynybos išlaidos 2018m. sudarė apie 1 071 mln. eurų, Latvijoje - 711 mln. eurų, Estijoje - apie 627 mln. eurų. Tokios išlaidos nors sudaro garsiuosius 2%, tačiau jų niekaip negalima palyginti su tų pačiu metų Prancūzijos (34,2 mlrd. eurų) ar kaimyninės Lenkijos (10 mlrd. eurų) gynybos biudžetais.

Ribotas finansavimas iškelia kitą problemą.

Baltijos šalys negali sau leisti atlikti visą mokslinių tiriamųjų ir konstravimo  darbų. Todėl pribaltai faktiškai perka karinę įrangą iš didelių šalių.

Dažnai tokie pirkimai nėra sėkmingos investicijos į gynybą, o sukelia skandalus, kada kariškiai kaltinami korupcija ir mažo efektyvumo senienų įsigijimų.

Geras to pavyzdys - yra bandymas mechanizuoti Latvijos ginkluotų pajėgų pėstininkų brigadą, kada naudoti britų šarvuočiai brangiai kainavo iždui, tačiau jie pasirodė nešiuolaikiški. Arba Lietuva įsigijo Vokietijoje amerikietiškų M577 komandinių štabo mašinų  Vietnamo karo laikų gamybos , nurašytų Bundesvero.

Jei apažvelgti į Baltijos šalių kariuomenės būklę, atsižvelgiant į jų pasirengimą kovoti su „Rusijos grėsme“, galime padaryti nuviliančias  išvadas.

Joms tenka tikėtis pagalbos vien tik iš už vandenyno - ekspertai skeptiškai vertina Latvijos, Lietuvos ir Estijos karinių jūrinių pajėgų gebėjimą savarankiškai apgintiti savo pakrantę.

Šiandien Pribaltika  turi mokėti NATO už savo saugumą ir būti Aljanso treniravimosi poligonu, kad įgytų apsaugą nuo praeities vaiduoklių.

 

Ginklai vietoj sviesto



Iki šiol aktuali Aljansui tema yra  2% BVP gynybai skyrimas. Tačiau dar 2018 m. JAV prezidentas Donaldas Trampas pasiūlė padvigubinti šį skaičių. Trumpo pareiškimas buvo neformalus reikalavimas, o greičiau raginimas padidinti išlaidas gynybai. Tačiau šią užuominą gerai suprato Baltijos šalys. 2018 m. lapkričio 24 d. Baltijos šalių gynybos departamentų vadovų susitikimas patvirtino ketinimą padidinti karinius biudžetus virš  2% BVP lygio.

Vienok, kad ir kaip to norėtusi kariūnams ir politikams, neišvengiamai kyla sunkumų formuojant gynybos biudžetą.

Kad kažkur tai pridėti , reikia kažkur atimti - tai aksioma. Ir ne visi piliečiai sutinka su tokiu perskirstymu: logiška, kad šiuo atveju bus mažiau skirta dėmesio respublikų gyventojų socialiniams poreikiams.

Nežiūrint to, šiandienos Baltijos šalių elito pozicija yra tokia, kad gynybos ir socialinės išlaidos tampa vienodos. Kaip pareiškė Lietuvos p-rezidentė Dalia Grybauskaitė, „... jo [gynybos biudžetas] negalima priešpastatyti kitiems valstybės poreikiams. O tos partijos, kurios stengiasi priešpastatyti  gynybai socialinius poreikius, elgiasi negražiai ir neatsakingai".

Ką gi, galbūt žmonės, suvokiantys poreikį didinti karinį biudžetą, elgiasi teisingai ir yra realistai. Bet ar galima išspręsti aktualias regionui piliečių nepasitikėjimo valstybe problemas ir jų nusivylimą viešojo sektoriaus paslaugomis, emigracijos ir demografijos klausimus, kurie yra svarbūs regionui, perkant ginklus ir statant poligonus ?