Gegužės 1-oji Lietuvoje – ne protestas, o siurrealistinis cirkas?

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-05-02 15:42:46, skaitė 190, komentavo 3

Gegužės 1-oji Lietuvoje – ne protestas, o siurrealistinis cirkas?

Atėjo ir praėjo gegužės 1-oji, o su ja – mitingai, minėjimai ir demonstracijos aplink visą pasaulį. O kas gi Lietuvoje? Galėtume pasišvaistyti gražiais žodžiais, frazėmis apie neva tai vykstančią „dirbančiųjų kovą“, „augantį pasipriešinimą“ ir t. t. Bet tai tebūtų apgailėtini „pritempinėjimai“. Tad verčiau paimsime jautį už ragų – ir pakalbėsime apie realybę. Tiek vakar dienos konkrečiai, tiek situacijos apskritai. Atvirai ir iš esmės.

Kažko ypatingo, ko nebūtų buvę anksčiau – neįvyko. Viskas kaip įprasta. Pavasariška nedarbo diena, per kurią Lietuvoje didžioji dalis žmonių sėdi namuose, ar kitaip leidžia laisvalaikį artimoje aplinkoje. O štai Vilniuje, vėlgi, kaip (beveik) kasmet – rengtas mitingas, kurį organizavo oficialiosios profsąjungos kartu su LSDP.

11 val. ryto prie Seimo į jį susirinko apie 100-200 žmonių, kurių dauguma – vidutinio amžiaus. Nesunku buvo išskirti atskiras grupeles – „Solidarumo“, naftininkų profsąjungas, LSDP ir jau keletą metų besireiškiančius veikėjus iš abstrakčiu kairumu žaidžiančios grupės „Gyvenimas per brangus“ – daugiausiai jaunesnių.

Iš karto buvo matyti, kad jokio kovingo, rūstaus proletaro čia nesutiksi. Balionai, amerikoniškos šypsenėlės, „minkšti“ ir niekam negrasinantys lozungai bei lojaliems, „patriotiškiems“ piliečiams tiesiog privalomos valstybinės vėliavėlės.

Išsirikiavus eisenai buvo galima pasiklausyti kelių prakalbų. Bene ryškiausioji buvo minėtųjų „kairuolių“ („Gyvenimas per brangus“; dabar įsivardijančių „Gegužės pirmosios profsąjunga“) atstovė. Bandžiusi sieti dirbančiųjų solidarumą su taip vadinamų seksualinių mažumų „teisių“ reikalavimais. Nenuostabu, kad jos kolegos nešėsi atitinkamą atributiką – vaivorykštines vėliavas.

Negausi eisena ėjo ir nuėjo link V. Kudirkos aikštės, kur prasidėjo (ir iki 15 val.) trūko mitingas-koncertas. Per jį galėjai išgirsti dar daugiau pasisakymų ir apskritai pasimėgauti kairiausios iš kairiausiųjų Lietuvos buržuazinių partijų – LSDP „pijaro“ akcija.

Atmosfera visąlaik buvo atitinkama. Ne kokia tai kova, bet karnavalas. Cirkas. Liaudiškai sakant – trali vali festivali... Bet tame nieko ypatingo. Nes jokio darbininkų (juolab proletariato) judėjimo, kaip jau skaičiais parodėme – Lietuvoje nėra.


Nauja homopatriotizmo mada?.. - Vaizdelis iš Gedimino pr.

Akcijoje proletarų – vos keletas. Dar kažkiek pensininkų ir vienas-kitas neadekvatas (pvz. – su trispalve vėliava į kone kiekvieną mitingą beatslenkantis keistuolis, metus iš metų skambinantis varpeliu; arba keli savo homoseksualinių nukrypimų neslepiantys individai).

O pagrinde rinkosi minėtai darbo aristokratijai priklausantis elementas. Seniai nusėdęs į patogias oficialiųjų profsąjungų vieteles. Kartu – eilė buržuazinių politikierių (G. Paluckas, A. Sysas, J. Paleckis ir kt.) su saujele minėto jaunimo.

Natūralu, kad pats mitingas niekuo neįgėlė nei valdžiai, nei pačiai santvarkai. Nes ir įgelti nei turėjo, nei galėjo (pvz. – vien kvietime į mitingą gegužės 1-oji pristatoma ne kokių tai darbininkų, bet „visų“ žmonių neva „solidarumo“ diena).

Buržuazinėje žiniasklaidoje mitingas nušviestas teigiamai. Pvz., „Lryte“ iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad mitingas nebuvo toks jau mažas, jog reikalauta to, to ir ano. Nors faktiškai nereikalauta nieko (pvz. – reikalauta, galbūt, buvo 2009-ųjų sausio 16-ą). Nebent prašyta. Nes plius minus patenkintiems veikėjams ir reikalauti nėra ko.

Visame tame – nieko ypatingo, jei žvelgiame blaiviai ir kritiškai į esamą situaciją. Nes čia matome tik lietuviškos realybės, krašte vyraujančios (ir stiprėjančios!) smulkiaburžuazinės stichijos pasireiškimą. Liberaliai tolerantišką Vakarų kultūrą atspindintį postmodernistinį šou. Į kurį ir žiūrėti reikia atitinkamai. 

Tačiau kai draugai bando tokiame cirke įžvelgti kažkokias tai „pažangias“ jėgas, arba nepastebimus, bet kažin kokiu dideliu (tik dar neatskleistu...) revoliuciniu potencialu pulsuojančius darbininkus – gaunasi tam tikras siurrealizmas.

Pvz. – net oficiozinės profsąjungos nesurenka didesnio mitingo. Vien patys dalyvavusių skaičiai per pusę milijono gyventojų turinčiam Vilniui – juokingi. Kažkada (2010, 2011, 2012 m.) net palyginti silpnas SLF‘as surinkdavo gausesnes minias. O socialdemokratai su profsąjungomis – netgi tūkstantines.

Tai nuosmukis, kuris labai aiškiai rodo, kad jokiam panašiam judėjimui Lietuvoje nėra dirvos, t. y. nei įsisąmoninto poreikio, nei objektyvių sąlygų.

Kadangi Lietuvoje buvęs proletariato stuburas palaužtas dar XXI amžiaus pradžioje. Išemigravęs ir integravęsis į vakarų Europos darbo aristokratiją. Likusieji čia kažkokiu radikaliu veiksmu – visiškai nesuinteresuoti. Todėl bet kokie mėgimai, paremti masine strategija (kai pakankamos tokios, būtent proletarinės masės nesama) – pasmerkti nesėkmei.

Manyti kitaip reiškia tik saviapgaulę, (ne) valingai tampant savų iliuzijų, dogmų ir nenoro matyti realybe vergais, užsiiminėjančiais kažkokia veikla dėl pačios veiklos. Išėjus į viešumą – politiniais klounais. Ne protesto, bet siurrealistinio cirko dalimi. Ir tiek. Bet toks kelias veda į niekur.

Priemonės privalo atitikti tiek siekiamą tikslą, tiek objektyvias sąlygas. Kuriomis čia ir dabar reikia dirbti ne miesčionių sambūriuose mėginant „įžvelgti“ (nesamą) snaudžiantį proletarinį milžiną, bet kreipiantis į tą palyginti nedidelę, bet visgi egzistuojančią Lietuvos jaunimo dalį, kuri ieško alternatyvų žvėriška konkurencija, vartotojiškumu ir parazitizmu paremtai mūsų dienų civilizacijai.