Po Europos sąjunga klaidžioja šmėkla, (neo)Marksizmo šmėkla

Autorius: ekspertai.eu Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/po-eur... 2019-05-22 14:24:53, skaitė 177, komentavo 0

Po Europos sąjunga klaidžioja šmėkla, (neo)Marksizmo šmėkla

O Sinica ir Propatria kantriai ir nuosekliai juos demaskuoja. Taip sakant, lieja prakaitą šioje sunkioje kovoje. Liūdna tik tai, jog ši kova yra beprasmė. Kažkiek primena Don Kichoto kovas su vėjo malūnais juose matant ne tai kas jie yra, bet tai ką jam sukūrė jo audringa vaizduotė. Aišku, žmonės yra laisvi gyventi savo fantazijų pasaulyje, tačiau jaučiu pareigą jauniems protams kiek paaiškinti sąmoningus ar nesąmoningus netikslumus.

Visas šis mano straipsnis yra atsakas į Vytauto Sinicos tekstą delfi.lt – „Vytautas Sinica. Europa ir naujasis marksizmas“

Reikia pradėti nuo to, jog visame tekste  Sinica aplaidžiai suplaka marksizmą ir vadinamąjį neomarksizmą, kuris yra labai neaiški sąvoka kaip ir „kultūrinis marksizmas“. Tai kategoriškai skirtingos pasaulėžiūros. Vadinamasis neomarksizmas turi savo aiškias ištakas - Frankfurto mokyklą, ir konkretų terminą - kritinę teoriją. Ką jie darė? Jie paėmė kažką iš Markso, kažką iš Hegelio, truputį Froido, dar kažką pamiksavo ir gamino kažkokį gan siauram akademiniam sluoksniui įdomų surogatą. Ironiška, bet jie taip gan stipriai nutolo nuo marksizmo, kad pradėjo jį paneiginėti.

Pavyzdžiui, vadinamoji kritinės teorijos Frankfurto mokyklos atstovai išvystė teoriją, jog proletariatas nėra revoliucinis, nėra ta pažangioji klasė, todėl jos pradėjo ieškoti atskirose visuomenės subkultūrose. Tačiau tos subkultūros nėra atskiros klasės o tik atskiri visuomeniniai segmentai, tad vadinamieji „neomarksistai“ paneigia ne tik proletariato revoliucinį vadimenį, bet ir klasių kovos teoriją, nes jie nebesiremia atskira konkrečia klase. Natūralu, jog atsisakoma ir dar vieno svarbaus marksistinio elemento - proletariato diktatūros. Tad kuo tie „neomarksistai“ yra laikomi marksistais jeigu jie marksizmo turi ne daugiau negu socialdemokratai ar kitos iš marksizmo kilusios srovės ar subsrovės?

Vadinamasis neomarksizmas arba kritinė teorija, kuri šiaip nėra monolitinė ir aiški ideologija o nuolat kintantis įvairių intelektualų apmąstymų įkaitęs puodas. Tai jau tapę kažkuo kitu, atskiru nuo marksizmo ir labiau tinkanti postmodernizmo ideologijai. Tačiau sieti vadinamąją kritinę teoriją su tuo ką teigė Marksas, Engelsas, Leninas - nėra tikslu ir klaidinga.

Tikras analfabetizmas yra dabartiniame ES projekte įžvelgti marksizmą. Marksizmas remiasi seniausiai buržuazinių istorikų atrasta klasių kova (Gizo, Minje, Rikardo ir kt.), visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, o valstybės valdyme -  buržuazinės diktatūros pakeitimu proletariato diktatūra.

Kur dabar mes tą matome? Dabartinė Europos sąjunga yra europinio stambaus kapitalo inicijuotas projektas idant darbo jėga bei kapitalas galėtų laisvai cirkuliuoti ES teritorijoje.

Europos Sąjungoje yra monopolistinis kapitalizmas, kuris automatiškai sukuria netolygų ekonominį išsivystymą kas lemia darbo jėgos migravimą iš skurdesnės periferijos į turtingesnį centrą (tą mūsų lietuvių emigrantai puikiai iliustruoja).

Vytautas labai įdomiai ir selektyviai atrenka atskirus filosofus ir visuomenininkus ir vysto kažkokį marksistinį arba neomarksistinį (kaip tuo metu pirštai klaviatūrą suspaudo) suokalbį. Apie dirbtinai sulydomas tautas. Keista, bet niekur marksistai nerašo apie tautas kaip atgyvena. Dabartinis multikultūrinis projektas yra absoliučiai kapitalistinis produktas. Kodėl? Pamąstykime kam Europai reikalingi imigrantai. Vietinė darbo jėga nėra tokia pigi, todėl visada paranku turėti imigrantus kurie dirbs už mažiau. Tai yra vadinamoji „rezervinė kapitalo armija“. Taip kapitalui tenka didesnė pridėtinės vertės suma (apie pridėtinę vertę rašiau čia). Antra, vietinė darbo jėgos dalis sensta. Pramoninėms Europos šalims, ypač ES varikliukui Vokietijai, stinga dirbančių rankų. Todėl imigrantai yra laukiami. Net jeigu pradžioje jie ir nedirbs, kels problemų - nieko tokio - asimiliuosis ir dirbs jų vaikai (kažkiek apie tai užsiminiau čia).

Prisiminkime esminį kapitalizmo ir Europos sąjungos principą - laisvas darbo jėgos bei kapitalo judėjimas. Todėl natūralu, jog globaliam ES kapitalui nereikalingi nacionaliniai suvaržymai ir atskiri, vietiniai kapitalai. Tą patį rašo dar Marksas ir Engelsas savo „Komunistų partijos manifeste“, kuri kritikuoji. Jo neskaitęs arba nesupratęs. Cituoju: „Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino Visų šalių gamybą ir vartojimą Didžiai reakcionierių širdgėlai ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą. Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas darosi gyvybinis visu civilizuotų nacijų klausimas.— šakos, kurios perdirbinėja jau nebe vietinę žaliava, o iš tolimiausiu žemės rutulio sričių atgabentą žaliavą ir kurių gaminiai vartojami ne tik atitinkamoje šalyje, bet ir visose pasaulio dalyse. Vietoj senų, tėvyniniais gaminiais patenkinamų poreikių iškyla nauji, kuriems patenkinti reikalingi tolimiausių šalių ir įvairiausio klimato gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė.

Tai vienodai liečia tiek materialinę, tiek ir dvasinę gamybą. Atskirų nacijų dvasinės veiklos vaisiai virsta visuotiniu turtu. Nacionalinis vienpusiškumas ir ribotumas vis labiau ir labiau darosi negalimas, ir iš daugelio nacionalinių ir vietinių literatūrų susikuria viena pasaulinė literatūra.“

Visa tai parašyta dar 1848 metais kai šis procesas tik pradėjo įsibėgėti (daugiau manifesto galima paskaityti čia). Monopolistinis kapitalizmas yra globalus, todėl kapitalistams jokio skirtumo, kurioje šalyje bus gaminamos prekės , kas jas gamins, kas vartos, esmė tik tame, kad būtų pastovus pelnas. Kapitalizmui, kuriuo paremta Europos sąjunga, visiškai nesvarbi tavo mylima (ir mano gerbiama) tautinė valstybė. Ji jam anachronizmas. Ką tuo tarpu teigia tikri marksistai savo baisiuosiuose raštuose?

„Nacionalinis tautų atskirumas ir jų priešingumai vis labiau ir labiau nyksta jau besivystant buržuazijai, esant prekybos laisvei, pasaulinei rinkai, pramonės gamybos ir ją atitinkančių gyvenimo sąlygų vienodumui.“ Toliau, „Proletariato kova prieš buržuaziją, jei ne turiniu, tai savo forma, iš pradžių yra nacionalinė kova.“  Beje, kompartijos manifesto vertimuose į lenkų ir italų kalbas yra Engelso akivaizdi parama jų nacionaliniams judėjimams.

Ironiška, bet masiškai vartojamą tautos apibrėžimą suformulavo būtent marksistai „tauta yra istoriškai susiformavusi, stabili žmonių bendrija, besiremianti bendra kalba, teritorija, ekonominiu gyvenimu, ir psichologine sandara pasireiškiančia bendra kultūra.“

Ką domina marksistų pozicija nacionaliniu klausimu tai su ją gali susipažinti čia.

Toliau V. Sinica rėžia yaptingai pamėgtą Pro Patria išpuolį apie marksistų suokalbį prieš šeimą. Jų siekį ją panaikinti. Cituoju: „Tačiau dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų...“

Skamba baugiai, panašiai kaip ir pagarsėjęs „Fake news“ apie bolševikų siekį įvesti bendras žmonas po 1917 metų revoliucijos. Tas gandas jau seniai rimtoje auditorijoje paneigtas, bet dar daug kas skleidžia tą baltagvardietišką gandą. Prašom pažiūrėti paneigimą:

Bet grįžkim prie Vytauto citatos kur jis teigia, kad marksistai nori dekonstruoti prigimtinę vyro ir moters sampratą. Ką apie tai rašo Marksas ir Engelsas minėtiname kūrinyje?

„Buržuazija nuplėšė nuo šeimos santykių jaudinanti sentimentalų šydą ir padarė juos grynai piniginiais santykiais.“

Puikus pavyzdys yra tarpukario Lietuvos pažinčių skelbimai. Juose ieškoma sau poros, būsimo vyro ar žmonos ir skelbimuose išimtinai dominuoja materialinis o ne jausminis pobūdis. Puikus prigimtinės buržuazinės šeimos atspindys.

„Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą,— šaukia mums choru visa buržuazija.

Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad gamybos įrankius manoma padaryti bendrai naudojamus, ir, žinoma, negali negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas.

Jam nė į galvą neateina, kad čia kalbama kaip tik apie panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik paprastas gamybos įrankis.“

Ši atkarpa puikiai susišaukia su dešiniųjų platinamu „Fake news“ apie bendras žmonas po spalio revoliucijos Rusijoje. Buržuaziniam kapitalistui, jeigu tik iš jo eksproprijuoji kapitalą, tai natūraliai jis mąsto apie visą kapitalą. Žmona, kaip priedėlis prie kapitalo. Beje, puikiai iš klasikinės lietuviškos literatūros žinome apie į šeimą, kartu su vestuvėmis, ateinantį materialųjį kraitį, kuris, ne paslaptis, buvo vienas iš elementų pasirinkti konkrečią žmoną.

„Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą, jis buvo beveik visuomet.

Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų žinioje yra jų darbininkų žmonos ir dukterys, nekalbant jau apie oficialiąją prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, vieni iš kitų viliodami žmonas.

Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas. Komunistams galima būtų prikišti nebent tai, kad veidmainiškai paslėpta žmonų bendrumą jie nori pakeisti oficialiu, atviru žmonų bendrumu. Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y oficialioji ir neoficialioji prostitucija.“

„Proletaras neturi nuosavybės; jo santykiai su žmona ir vaikais jau nebeturi nieko bendro su buržuazinės šeimos santykiais.“

„Buržuazijos tauškalai apie šeimą ir auklėjimą, apie švelnius tėvų ir vaikų santykius kelia tuo didesnį pasišlykštėjimą, kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi proletarų šeimos ryšiai ir vaikai paverčiami paprastais prekybos objektais ir darbo įrankiais.“

Reikia paminėti, jog šios dvi citatos yra 1848 metų darbo situacijos pasekmė. 12 valandų darbo dienos trukmė buvo norma. Tas pats galiojo ir nepilnamečiams vaikams, kurie buvo tik pigi darbo jėga. Nors reikia būti atviriems bei patvirtinti, kad nedaug pažengėme. Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) duomenimis, dirbančių 5—14 metų amžiaus vaikų besivystančiose šalyse yra apie 250 milijonų. Manoma, kad 61 procentas jų gyvena Azijoje, 32 procentai — Afrikoje ir 7 procentai — Lotynų Amerikoje. Vaikų darbas paplitęs ir išsivysčiusiose šalyse.

Pietų Europoje vaikai samdomi sezoniniams darbams ūkyje bei įdarbinami mažose dirbtuvėse. Neseniai dirbančių vaikų padaugėjo Centrinės bei Rytų Europos šalyse, joms perėjus nuo komunizmo į kapitalizmą. Jungtinėse Valstijose, oficialiais duomenimis, dirba apie 5,5 milijono vaikų, tačiau į tą skaičių neįeina jaunesni nei 12 metų vaikai, už menką atlyginimą nelegaliai dirbantys įmonėse ar kaip sezoniniai darbininkai bei migrantai dideliuose ūkiuose.

Bet grįžkim prie temos ir aptarkim citatą, kuri užkliuvo prigimtinės šeimos saugotojams.

„Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.

Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija.

Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.“

Ką Marksas ir Engelsas turėjo omenyje? Visa esminė kritika buvo nukreipta ne prieš šeimą kaip vyro ir moters laisvanorišką sąjungą, bet prieš buržuazinę šeimą kuri paremta išnaudojimu. Išnaudojimu kito partnerio, išnaudojimu skurdžiau gyvenančios klasės kitos lyties atstovų/ių. Buržuazinė šeima grįsta ekonominiu išskaičiavimu (nebūtinai sąmoningai, dažniausiai, tiesiog, pasąmoningai).

Keičiantis ekonominei formacijai ir moterims tapus nepriklausomoms nuo vyro finansų, o taip pat ir trumpėjant darbo dienai žmonių santykiai formuojasi ne pagal buržuazinį modelį, bet pagal laisvą, abipuse meile ir jausmais pagrįsta sutarimą.

Tai ar blogai, jog kritikuojamas bružuazinis ir neva tai, prigimtinis modelis? Ar minėtose citatose Marksas ir Engelsas užsipuolė šeimą kaip pačią tokią ar supainiojo lytis? Perskaičiau visą manifestą ir nieko panašaus neradau. O jis viešai prieinamas, šekit, skaitykit.

Tad kodėl sklinda tokie žmonių klaidinimai? Yra kelios priežastys.

a) Sinica ir co tiesiog nesupranta marksizmo. kadangi jis Lietuvoje nuosekliai demonizuojamas, tad pasąmonė kitiems užsiblokuoja ir skaitydami marksistų tekstus jie tik ir ieško jo demoniškumo įrodymų. Puikiai suprantu tą būseną, nes pats ją praėjau. Labai rekomenduoju šaltai ir nuosekliai susipažinti su minėtinais tekstais ir viskas kitoje šviesoje pasirodys.

b) Tai daroma tyčia. Galbūt iš zoologinio marksizmo nekentimo, o galbūt dėl to, kad kai kurios Lietuvos masės pripratusios prie tokios retorikos, tad jas galima mobilizuoti kaip prieš priešą (kad ir siekiant savų politinių tikslų, arba nukanalizuojant protestinį potencialą). Nesvarbu, jog klaidingai nupieštą, ne visada realų, bet juk dažnai realu būna tai ką mes laikome realu, o ne tai kas iš tikro yra. Smegenys yra labai lanksčios priimti įsivaizduojamas tikroves.

Tačiau ar norisi gyventi demagogų kuriamame pasaulyje? Ar norima ieškoti objektyvios tiesos?

Ir svarbiausia, jeigu tiek laiko ir energijos skiriama marksizmo puolimui, kai Lietuvoje nėra jokių jo judėjimų ir keliamos grėsmės kapitalui. Jeigu taip jo bijoma, net ir praėjus tiek laiko, tai gal čia ir yra tikroji alternatyva maištingam protui, kad nuversti pasišlykštėtiną dabartinę santvarką?