Dž. Orvelas. 1984 (5)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-... 2015-06-02 08:07:18, skaitė 2263, komentavo 0

Dž. Orvelas. 1984 (5)

5

Giliai po žeme, valgykloje neaukštomis lubomis, lėtai trūkčiojo eilė prie pietų. Patalpa buvo perpildyta ir kurtinamai triukšminga. Iš šildomo katilo už prekystalio virto troškinio garai, trenkiantys rūgščiu metaliniu kvapu, kuris vis dėlto nepermušė Pergalės džino kvapo. Tolimajame patalpos gale buvo mažas baras, tiesiog skylė sienoje, pro kurią už dešimt centų galėjai nusipirkti gerą burną.

— Štai ko aš kaip tik ieškojau,— tarė balsas Vinstonui už nugaros.

Jis atsisuko. Tai buvo jo bičiulis Saimas, dirbantis tyrimų skyriuje. Na, „bičiulis“ gal ir ne visai tikslus žodis. Dabar bičiulių niekas neturi, turi darbo ir kovos draugus, bet kai kurių draugų draugija vis dėlto mielesnė negu kitų. Saimas buvo filologas, naujakalbės specialistas. Tiesą sakant — vienas iš didžiulės specialistų grupės, dabar sudarinėjančios vienuoliktą naujakalbės žodyno leidimą. Jis buvo smulkus, mažesnis už Vinstoną, su trumpais plaukais ir didelėmis iššokusiomis akimis, kurios, liūdnos ir drauge pašaipios, kalbantis įdėmiai tyrinėjo pašnekovo veidą.

— Norėjau paklausti tave, gal turi skutimosi peiliukų, — tarė jis.

— Nė vieno! — skubiai atsakė Vinstonas tartum susigėdęs. — Visą miestą išieškojau. Niekur nebėra.

Visi tik ir klausinėja skutimosi peiliukų. Iš tikrųjų jis dar turėjo du nenaudotus, paliktus atsargai. Jau keletas mėnesių, kaip tęsiasi jų stygius. Kiekvienu konkrečiu momentu būdavo koks nors reikalingas dalykas, kuriuo partijos parduotuvės nepajėgdavo aprūpinti. Kartais tai būdavo sagos, kartais vilnoniai siūlai adymui, kartais batų raišteliai; šiuo metu — skutimosi peiliukai. Jei kur dar galėdavai jų rasti, tai paslapčia pašniukštinėjęs „laisvojoje“ rinkoje.

— Aš su tuo pačiu skutuosi jau šeštą savaitę,— pamelavo jis.

Eilė vėl trūktelėjo į priekį. Kai jie sustojo, Vinstonas vėl atsisuko į Saimą. Abu pasiėmė po taukuotą metalinį padėklą iš krūvos ant prekystalio galo.

— Ar vakar ėjai pažiūrėti, kaip kars belaisvius? — paklausė Saimas.

— Dirbau,— abejingai atsakė Vinstonas. — Manau, kad pamatysiu ekrane.

— Labai nevykęs pakaitalas,— tarė Saimas.

Jo pašaipios akys tiesiog naršė po Vinstono veidą. „Pažįstu tave,— tartum sakė tos akys,— kiaurai permatau. Puikiausiai žinau, kodėl tu nėjai žiūrėti to korimo“. Jis buvo gana intelektualus, bet apmaudžiai tradiciškas. Galėdavo su atstumiančiu piktdžiugišku pasitenkinimu kalbėti apie malūnsparnio antskrydžius priešo kaimuose, apie minčių nusikaltėlių teismus ir prisipažinimus, egzekucijas Meilės ministerijoje. Kalbantis su juo, pagrindinis rūpestis ir būdavo, kaip nukreipti jį nuo tokių temų ir, jei įmanoma, pasiteirauti apie naujakalbės techninius dalykus, kuriuos jis puikiai išmanė ir mokėjo įdomiai pateikti. Vinstonas truputį pasuko galvą į šalį, vengdamas to tiriančio didelių tamsių akių žvilgsnio.

— Geras buvo korimas,— svajingai tarė Saimas. — Tik kojas be reikalo suriša — gadina vaizdą. Man patinka, kaip jie spardosi. O labiausiai, kaip pabaigoj išlenda liežuvis, toks mėlynas, ryškiai mėlynas. Šita smulkmena man ypač patink?, — Sekantis! — riktelėjo prolė su Jalta prijuoste ir samčiu.

Vinstonas ir Saimas pristūmė savo padėklus. Ant kiekvieno buvo greitai trinktelėti norminiai pietūs — metalinis dubenėlis su rausvai .pilku troškiniu, duonos gabalas, sūrio kubelis, puodukas Pergalės kavos be pieno ir tabletė sacharino.

— Štai ten stalas, po teleekranu,— pasakė Saimas. — Paimkim pakeliui džino.

Džinas buvo įpiltas į porceliano puodelius be ąselių. Jiedu nuėjo tarp šurmuliuojančių žmonių ir susidėjo maistą ant stalo metaliniu viršumi, kurio kampe kažkas buvo palikęs šiupinio klaną — bjaurią skystą košę, panašią į vėmalus. Vinstonas pakėlė savo puoduką su džinu, truputį palaukė, kaupdamas drąsą, ir vienu gurkšniu nurijo alyvos skonio gėralą. Nusibraukęs ištryškusias ašaras, jis staiga suprato, kad yra alkanas. Tada abu ėmė šaukštais kabinti troškinį, kuris, palyginti skystas, turėjo kietų rausvų gabalėlių — matyt, mėsos. Kol nepabaigė savo dubenėlių, nė vienas nekalbėjo. Prie stalo Vinstono kairėje ir šiek tiek už nugaros kažkas be perstojo paskubom šnekėjo, ir tas kimus burbenimas gožė bendrą patalpos šurmulį.

— Kaip einasi žodynas? — paklausė Vinstonas, pakėlęs balsą, kad būtų išgirstas.

— Lėtai,— atsakė Saimas. — Dabar tvarkau būdvardžius. Nuostabus dalykas.

Paminėjus naujakalbę, jis bemat prašvito. Nustūmė į šalį dubenėlį, vienon gležnon rankon pasiėmė duonos gabalą, kiton sūrį ir palinko ant stalo, kad nereikėtų šaukti.

— Vienuoliktas leidimas bus galutinis,— paaiškino jis. — Mes baigiam suteikti kalbai tobulą formą — tokią, kokią ji turės, kai bus visuotinė. Kai užbaigsim, visi tokie žmonės kaip tu turės ją išmokti. Tu tikriausiai manai, kad pagrindinis mūsų darbas — tai kurti naujus žodžius. Nieko panašaus! Mes naikiname juos — dešimtimis, šimtais, kiekvieną mielą dieną. Mes iki kaulų apipjaustome kalbą. Vienuoliktasis leidimas neturės nė vieno žodžio, kuris pasentų iki 2050 metų.

Jis godžiai atsikando duonos ir nurijo keletą kąsnių, paskui su savotiška pedanto aistra kalbėjo toliau. Jo prakaulus tamsus veidas pagyvėjo, akys neteko pašaipios išraiškos ir pasidarė beveik svajingos.

— Žodžių naikinimas — nepaprastai gražus dalykas. Žinoma, daugiausiai balasto yra tarp veiksmažodžių ir būdvardžių, bet yra ir šimtai daiktavardžių, kuriuos galima išmesti. Ir tai ne vien sinonimai, yra ir antonimų. Kam palikti žodį, kurio reikšmė yra priešinga kito žodžio reikšmei? Juk kiekvienas žodis savaime turi savo priešybę. Paimkime, pavyzdžiui, „geras“. Jeigu jau turime jį, tai kam dar reikalingas žodis „blogas“? Puikiausiai galim apsieiti su žodžiu „negeras“, beje, jis dar geresnis, nes yra tiksli priešybė, ko nepasakysi apie „blogas“. Toliau — jeigu prisireikė stipresnio laipsnio negu geras, tai kokia prasmė apsikrauti visa ta virtine tokių neaiškių, beverčių žodžių kaip „puikus“, „nuostabus“ ir visi kiti? Tą reikšmę puikiai nusako „pliusgeras“, o jeigu nori dar stipriau — „dupliusgeras“. Žinoma, mes jau ir dabar vartojame šias formas, bet galutinėje naujakalbės versijoje daugiau nieko nebebus. Galų gale visos gerumo ar blogumo reikšmės bus nusakomos tik šešiais žodžiais; faktiškai vienu žodžiu. Argi tu neįžvelgi čia grožio, Vinstonai? Žinoma, ta mintis pirmiausiai atėjo D. B., — pridūrė jis pagalvojęs.

Paminėjus Didįjį Brolį, Vinstono veide šmėstelėjo prėskas pritarimas. Bet Saimas iškart pastebėjo entuziazmo stygių.

— Tu nemoki įvertinti naujakalbės, Vinstonai,— tarė jis kone liūdnai. — Net rašydamas ja, tu galvoji senkalbe. Esu skaitęs kai kuriuos tavo rašinius „Taimse“. Jie gana geri, bet vis dėlto vertimai. Širdyje tu linkęs laikytis senkalbės su visu jos miglotumu ir nenaudingais prasmės atspalviais. Tau nesuvokiamas žodžių naikinimo grožis. Ar tau žinoma, kad naujakalbė — tai vienintelė kalba pasaulyje, kurios žodynas kasmet mažėja?

Vinstonas, be abejo, to nežinojo. Nesiryždamas kalbėti, jis pritariamai nusišypsojo; bent manė šypsosis. Saimas vėl atsikando pilkšvos duonos, greitai sukramtė ir kalbėjo toliau:

— Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas — susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos. Ir vienuoliktame leidime mes jau esame netoli nuo to. Bet šis procesas tęsis dar ilgai po to, kai mudu būsim mirę. Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė. Žinoma, net ir dabar nebėra priežasčių arba pateisinimo minčių nusikaltimui. Tai paprasčiausiai vidinės drausmės, realybės valdymo klausimas. Bet ateis laikas, kai net ir to visiškai nebereikės. Revoliucija bus užbaigta tada, kai kalba taps tobula. Naujakalbė yra angsocas, o angsocas yra naujakalbė,— pareiškė jis su kažkokiu paslaptingu pasitenkinimu. — Ar tu kada nors pagalvojai, Vinstonai, kad vėliausiai 2050 metais nebebus nė vieno gyvo žmogaus, kuris suprastų tokį pokalbį kaip mūsų dabar?

—Išskyrus… — neryžtingai pradėjo Vinstonas ir nutilo. Jis buvo besakąs „Išskyrus prolius“, bet susilaikė, nes nesijautė tikras, ar jo pastaba nebus kiek neįprasta. Bet Saimas vis dėlto atspėjo, ką Vinstonas norėjo sakyti.

— Proliai — tai ne žmonės,— abejingai tarė jis. — 2050 metais, o gal ir anksčiau, visos realios žinios apie senkalbę bus dingusios. Visa praeities literatūra bus sunaikinta. Coseris, Šekspyras, Miltonas, Baironas egzistuos tik naujakalbės versijose; šie autoriai bus ne šiaip kiek pakeisti, o perdirbti taip, kad taptų savo priešingybėmis. Net partijos literatūra pasikeis. Netgi šūkiai. Argi bus įmanomas šūkis „Laisvė — tai vergija“, kai laisvės sąvoka bus panaikinta? Visas mąstymo klimatas bus kitoks. Tiesą sakant, tokio mąstymo, kaip mes dabar suprantam, nebeliks visai. Lojalumas — tai ne mąstymas, tai — nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas — nesąmoningas.

Kada nors greit, pagalvojo Vinstonas, Saimas bus išgarintas. Jis per daug protingas. Jis per gerai viską supranta ir per aiškiai kalba. Partija tokių žmonių nemėgsta. Vieną dieną jis dings. Tai parašyta jo veide.

Vinstonas baigė savo duoną su sūriu. Jis kiek pasisuko kėdėje ir pasiėmė puodelį su kava. Vyriškis prie stalo jo kairėje savo šaižiuoju balsu negailestingai kalbėjo toliau. Jauna moteris, tikriausiai jo sekretorė, sėdinti nugara į Vinstoną, įdėmiai klausėsi jo ir, atrodo, entuziastingai sutiko su viskuo, ką jis sakė. Retkarčiais Vinstonas nugirsdavo vieną kitą jos repliką: „Man atrodo, kad jūs sakote absoliučią tiesą“, „aš visiškai sutinku su jumis“, kalbėjo jaunas ir gana kvailas moteriškas balsas. Bet vyriškio balsas nė akimirkos nenutildavo, net tada, kai kalbėjo moteris. Vinstonas iš matymo pažinojo tą žmogų, bet tegalėjo pasakyti tik tiek, kad jis turi kažkokį aukštą postą literatūros departamente. Jis buvo apie trisdešimties metų, raumeningu kaklu ir didele judria burna. Jo galva buvo kiek atlošta ir sėdėjo jis tokiu kampu, kad Vinstonas vietoje akių matė tik du akinių atspindimus šviesos diskus. Baisiausia buvo tai, kad iš viso to garsaus srauto, besiliejančio jam iš burnos, beveik negalėjai suvokti nė vieno žodžio. Tik vieną sykį Vinstonas nugirdo frazę „galutinis ir visiškas goldšteinizmo eliminavimas“, išbertą taip greitai, jog skambėjo lyg vienas žodis ar mašinėle išspausdinta eilutė. Visa kita atrodė tiesiog triukšmas, burblenimas. Bet vis dėlto, nors ir nebuvo girdėti, ką jis kalba, bendrą pobūdį galėjai numanyti visai nesunkiai. Galbūt jis smerkė Goldšteiną ir reikalavo griežtesnių priemonių prieš minčių nusikaltėlius bei sabotažininkus, gal smerkė Eurazijos kariuomenės žvėriškumus, gal gyrė Didįjį Brolį arba Malabaro fronto didvyrius — jokio skirtumo. Kad ir apie ką jis kalbėjo, galėjai būti tikras, kad kiekvienas jo žodis yra grynas lojalumas, grynas angsocas. Stebint tą beakį veidą ir paskubom kramtant, Vinstoną apėmė keistas jausmas, kad tai ne tikras gyvas žmogus, o koks nors manekenas. Ir kalba ne to žmogaus smegenys, o gerklos. Jo liejamas srautas yra sudarytas iš žodžių, bet tai nėra kalba tikrąja prasme: tai nesąmoningai skleidžiami garsai, panašiai kaip anties kvaksėjimas.

Saimas akimirką nutilo ir šaukšto kotu ėmė braižyti šiupinio klane kažkokias linijas. Balsas prie gretimo staliuko paskubom bėrė žodžius toliau, užgoždamas šurmulį aplinkui.

— Naujakalbėje yra žodis,— tarė Saimas,— nežinau, ar esi jį girdėjęs. „Kalbenti“ — berti žodžius kaip žirnius. Tai vienas iš tų įdomių žodžių, kurie turi dvi priešingas reikšmes. Kai kalbama apie priešą — tai yra įžeidimas, kai apie simpatizuojamą žmogų — pagyrimas.

Saimas tikrai bus išgarintas, vėl pagalvojo Vinstonas. Ta mintis buvo šiek tiek liūdna, nors jis ir žinojo, kad Saimas nelabai jį mėgsta ir jei tik turėtų pretekstą, tai lengvai galėtų paskųsti jį kaip minčių nusikaltėlį. Saimui kažkas negerai, jam kažko trūksta: slaptumo, atsiribojimo, to savito gelbstinčio kvailumo. Nepasakysi, kad jis nelojalus. Jis tiki angsoco principais, liaupsina Didįjį Brolį, džiūgauja dėl pergalių, nekenčia eretikų, ir ne tik nuoširdžiai, bet su savotiška nenuilstama aistra, be to, turi pačią naujausią informaciją, kuri paprastam partijos nariui neprieinama. Bet vis dėlto jis atrodo kažkoks nepatikimas. Kalba tokius dalykus, kurių geriau nesakyti, per daug skaito knygų, dažnai lankosi „Kaštono“ kavinėje — muzikantų ir dailininkų užeigoje. Nėra jokio įstatymo, net nerašyto, prieš „Kaštono“ lankymą, bet ši vieta kažkaip nelabai gero vardo. Joje, prieš galutinai sutriuškinami, mėgo rinktis seni reputacijos netekę partijos vadai. Buvo kalbama, kad prieš keletą dešimčių metų ten lankydavosi net pats Goldšteinas. Saimo likimą nesunku nuspėti. Bet neabejotina ir tai, kad jei Saimas bent trejetą sekundžių suvoktų jo, Vinstono, slaptas mintis, beregint išduotų jį minčių policijai. Tai padarytų ir bet kuris kitas, bet Saimas — greičiau už juos. Atsidavimo neužtenka. Lojalumas — tai nesąmoningumas.

Saimas pakėlė galvą.

— Štai ateina Parsonsas,— tarė jis, bet tokiu balsu, tarsi būtų pridūręs: „Tas prakeiktas kvailys“.

Parsonsas, Vinstono kaimynas Pergalės rūmuose, tiesiog skverbte skverbėsi pro žmones — storas, nedidukas, su šviesiais plaukais ir varlės veidu. Nors tik trisdešimt penkerių metų, jau turėjo riebalų klostes ant kaklo ir juosmens, bet jo judesiai buvo guvūs ir berniukiški. Apskritai atrodė panašus į peraugusį berniuką, ir nors vilkėjo partiečio kombinezoną, mintyse matei jį su mėlynais šortais, pilkais marškiniais ir raudonų šnipų kaklaraiščiu. Taip ir vaizdavausi jį su duobutėmis putliuose keliuose ir virš alkūnių atraitytomis rankovėmis. Beje, per viešus žygius į gamtą ar bet kuria kita fizinio darbo proga Parsonsas būtinai mūvėdavo šortus. Jis pasveikino juodu linksmu „Sveiki, sveiki!“ ir atsisėdo prie stalo, paskleisdamas smarkų prakaito kvapą. Ant jo rausvo veido blizgėjo prakaito lašai. Jo prakaitavimo atsargos buvo neišsenkamos. Klube iš drėgnos raketės visada galėjai pasakyti, kad jis žaidė stalo tenisą. Saimas išsitraukė popieriaus lapą su ilgu žodžių stulpeliu ir, pasiėmęs parkerį, ėmė studijuoti jį.

— Matai, net per pietus dirba,— tarė Parsonsas, kumštelėjęs Vinstoną. — Tai bent stropumas, ką? Ką ten turi, seni? Ko gero, man tokie dalykai per gudrūs.

Klausyk Smitai, žinai, kodėl aš prie tavęs lendu, seni? Juk tu užmiršai man atiduoti tą mokestį.

— Kokį mokestį? — paklausė Vinstonas, graibydama- sis pinigų. Apie ketvirtį algos visada reikėdavo atiduoti savanoriškoms draugijoms, kurių buvo tiek daug, kad net sunkiai susivokdavai.

— Už neapykantos savaitę. Zinai — „namų fondas“. Aš esu mūsų kvartalo iždininkas. Mes paskelbėm visuotinį šturmą — surengsim puikų spektaklį. Ir žinok, aš būsiu nekaltas, jeigu senieji Pergalės rūmai neturės didžiausio vėliavų pulko visoje gatvėje. Tu man žadėjai du dolerius.

Vinstonas surado ir padavė jam du sulamdytus ir nešvarius banknotus, kuriuos Parsonsas įsidėjo į mažą užrašų knygutę, prirašytą dailia beraščio rašysena.

— Beje, seni,— tarė jis. — Girdėjau, kad vakar tas mano chuliganiukas pylė tau iš laidynės. Aš jį už tai kaip reikiant išplūdau. Pasakiau, kad atimsiu laidynę, jei dar sykį pamėgins.

— Man atrodo, jis labai liūdėjo, kad negali eiti į egzekuciją,— tarė Vinstonas.

— Aha, taigi, juk tas rodo teisingą nusiteikimą, ar ne? Abu išdykę kaip velniukai, bet azarto netrūksta! Visos jų mintys — apie šnipus, karą. Ar žinai, ką padarė mano mažoji aną šeštadienį, kai su savo būriu ėjo į žygį Berkamstedo keliu? Prikalbino dvi kitas mergaites, pabėgo iš žygio ir visą pusdienį sekė įtartiną žmogų. Dvi valandas tykino paskui jį per mišką, o kai nuėjo į Amershamą, atidavė jį patruliui.

— O kam to reikėjo? — paklausė Vinstonas gerokai nustebęs. Parsonsas triumfuodamas aiškino toliau:

— Mano mergaitė buvo tikra, kad tai koks nors priešų agentas, gal, pavyzdžiui, numestas su parašiutu. Bet kas svarbiausia, seni! Kodėl, tavo manymu, jis jai pasirodė įtartinas? Ji pastebėjo, kad jo batai neįprasti; sako, dar niekad tokių nemačiusi. Taigi nusprendė, kad jis koks užsienietis. Septynerių metų varliūkštis — tik pamanyk!

— Kas buvo tam žmogui? — paklausė Vinstonas.

— Šito tai nebežinau. Bet labai nenustebčiau, jeigu…

— Parsonsas pavaizdavo, jog taikosi šautuvu, ir caktelėjo liežuviu.

— Gerai,— filosofiškai tarė Saimas, nepakeldamas galvos nuo savo lapo.

— Žinoma, snausti negalima,— pareigingai sutiko Vinstonas.

— Neužmirškim, kad vyksta karas,— pasakė Parsonsas.

Lyg patvirtindamas šitą, iš teleekrano virš jų galvų nuaidėjo trimitas. Bet šį kartą tai buvo ne pranešimas apie pergalę fronte, o paprastas Pertekliaus ministerijos skelbimas.

— Draugai! — sušuko energingas jaunas balsas.— Dėmesio, draugai. Mes jums turime šaunią naujieną. Laimėtas gamybinis mūšis! Užbaigtos ataskaitos apie liaudies vartojamų prekių gamybą rodo, kad praėjusiais metais pragyvenimo lygis pakilo ne mažiau kaip dvidešimčia procentų. Šį rytą visoje Okeanijoje įvyko daugybė nesuvaldomų spontaniškų demonstracijų — darbininkai pasipylė iš fabrikų ir įstaigų ir nužygiavo gatvėmis, nešdami vėliavas ir šūksniais dėkodami Didžiajam Broliui už naują laimingą gyvenimą, kurį mums užtikrino jo išmintingas vadovavimas. Štai kai kurie galutiniai skaičiai. Maisto produktai…

Frazė „naujas laimingas gyvenimas“ nuskambėjo dar keletą kartų. Pastaruoju metu ji buvo labai mėgstama Pertekliaus ministerijoje. Parsonsas, pakerėtas trimitų garsų, sėdėjo ir klausėsi išsižiojęs, iškilmingai, su kažkokiu išankstiniu nuoboduliu. Jis nesugebėjo suvokti skaičių, bet buvo tikras, kad jie turi kelti pasitenkinimą. Jis išsitraukė didelę nešvarią pypkę, kuri buvo puspilnė apdegusio tabako. Gaudamas jo normą — 100 gramų savaitei,— nelabai prikimši pypkę iki viršaus. Vinstonas rūkė Pergalės cigaretę, kurią laikė tiksliai „horizontaliai. Nauja norma bus tik rytoj, o jis teturėjo tik keturias cigaretes. Šiuo momentuos atsiribojo nuo aplinkinio triukšmo ir klausosi, ką šneka teleekranass. Paaiškėjo,. kad net būna. demonstracijų, dėkojančių Didžiąjąm Broliui už šokolado normos padidinimą iki dvidešimties gramų. Juk dar tik vakar, prisiminė jis, buvo paskelbta, 125 kad norma sumažinama iki dvidešimties gramų per savaitę. Nejaugi įmanoma, kad jie patikėjo tuo, praėjus vos dvidešimt keturioms valandoms? Taip, patikėjo. Parsonsas irgi patikėjo, kuo lengviausiai, su gyvulio bukumu. Beakis padaras prie gretimo stalo patikėjo fanatiškai, aistringai, su piktu noru susekti, demaskuoti ir išgarinti bet kurį, pareiškusį, jog aną savaitę norma buvo trisdešimt gramų. Saimas taip pat patikėjo, tik sudėtingiau, pasitelkęs dvejamintę, bet vis dėlto patikėjo. Vadinasi, tik jis vienas turi atmintį?

Iš teleekrano toliau liejosi pasakiška statistika. Lyginant su praėjusiais metais, dabar daugiau maisto, daugiau drabužių, daugiau namų, daugiau baldų, daugiau virtuvinių puodų, daugiau kuro, daugiau laivų, daugiau malūnsparnių, daugiau knygų, daugiau kūdikių, daugiau visko, išskyrus ligas, nusikaltimus ir pamišimą. Metai po metų, kiekvieną minutę visa, kas gyva ir negyva, sparčiai kyla aukštyn. Kaip anksčiau Saimas, dabar ir Vinstonas pasiėmė šaukštą ir ėmė braukyti per blyškų padažą, kuris buvo nuvarvėjęs per stalą. Jis piktai mąstė apie gyvenimo buitį. Ar ji visada buvo tokia? Jis apsidairė po valgyklą. Žemos lubos, pilna žmonių, sienos nutrintos daugelio kūnų; nutriušę metaliniai stalai, kėdės taip sugrūstos, kad sėdintieji liečiasi alkūnėmis; sulankstyti šaukštai, apdaužyti padėklai, grubus balti puodukai; viskas taukuota, kiekviename plyšyje nešvarumai; ir tas rūgštus prasto džino, prastos kavos, metalinio troškinio ir nešvarių rūbų kvapų mišinys. Skrandis ir oda nuolat tartum protestuoja, jautiesi taip, lyg kas būtų atėmęs iš tavęs tai, į ką seniai turi teisę. Tiesa, jis neprisimena, kad kada būtų buvę kaip nors kitaip. Bet kuriuo jo aiškiai menamu metu stigo maisto, kojinės ir apatiniai buvo skylėti, baldai visada nutriušę ir išklypę, kambariai šalti, metro traukiniai perpildyti, namai suskeldėję, duona pilkšva, arbata — retenybė, kava bjauri, cigarečių nepakankamai—nieko pigaus ir užtektinai, išskyrus sintetinį džiną. Žinoma, kūnui senstant, viskas atrodo blogiau, bet jeigu tiesiog pykina širdį nuo nepatogumo, nešvaros ir visko stygiaus, nuo nepakeliamų žiemų, nuo limpančių kojinių, niekad neveikiančių liftų, nuo šalto vandens, nuo šiurkštaus muilo, nuo atsiklijavusių cigarečių, nuo keisto koktaus maisto, tai ar šie dalykai nerodo, jog visa tai nėra normali padėtis? Argi visa tai atrodytų nepakenčiama, jeigu kažkokia protėvių atmintis nesakytų, jog kadaise viskas buvo kitaip?

Jis vėl apsidairė po valgyklą. Beveik visi žmonės atrodė bjaurūs, bjaurūs jie atrodytų net ir tada, jei visus aprengtum ne tais vienodais mėlynais kombinezonais. Kiek atokiau vienas prie stalo sėdėjo mažas į vabzdį panašus žmogus ir gėrė kavą, įtariai šaudydamas į šalis mažomis akutėmis. Jeigu nesidairysi aplink, pagalvojo Vinstonas, tai gali net patikėti, kad egzistuoja ir net vyrauja fizinis partijos idealų nustatytas tipas — raumeningi jaunuoliai ir stambiakrūtės merginos — šviesiaplaukiai, energingi, nudegę saulėje, nerūpestingi žmonės. O iš tiesų, bent jo nuomone, dauguma Pirmosios Juostos žmonių — maži, tamsūs ir nemalonūs. Net keista, kaip ministerijose išplitęs šis vabzdinis tipas — maži, stori, labai anksti nutukę vyrai trumpomis kojomis, greitų skubrių judesių, putlių neįžvelgiamų veidų su labai mažomis akimis. Sis tipas, ko gero, labiausiai klesti partijos valdose.

Pertekliaus ministerijos pranešimas baigėsi kitu trimitu, po kurio pasigirdo metalinė muzika. Parsonsas, kiek pagyvėjęs nuo skaičių atakos, išsiėmė iš burnos pypkę.

— Pertekliaus ministerija šįmet puikiai pasidarbavo, — tarė jis, išmaningai linksėdamas galva.— Beje, Smitai, gal kartais turi paskolinti keletą skutimosi peiliukų?

— Nė vieno,— atsakė Vinstonas.— Pats su tuo pačiu skutuosi šeštą savaitę.

— Na niekis… galvojau, paklausiu dėl visa ko.

— Atleisk, — tarė Vinstonas.

Kvaksintis balsas prie gretimo staliuko, per Ministerijos pranešimą pritilęs, dabar vėl pasigirdo; ir nė kiek ne tyliau. Vinstonas staiga pasijuto galvojąs apie misis Parsons su retais plaukais ir dulkėmis veido raukšlėse. Po dvejų metų tie jos vaikai skųs ją minčių policijai. Misis Parsons išgaruos. Saimas irgi išgaruos. Vinstonas išgaruos. O’Brajenas išgaruos. Bet Parsonsas niekada neišgaruos. Beakis padaras kvaksinčiu balsu irgi neišgaruos. Į vabzdžius panašūs vyrai, vikriai šmižinėjantys ministerijų koridorių labirintuose, irgi niekada neišgaruos. Ir tamsiaplaukė mergina iš literatūros departamento taip pat neišgaruos. Jam atrodė, kad instinktyviai gali nuspėti, kuris liks gyvas, o kuris dings, nors kas konkrečiai užtikrina gyvybę, buvo nelengva pasakyti.

Staiga jis krūptelėjęs atsipeikėjo iš savo minčių. Mergina prie gretimo stalo buvo pasisukusi ir žiūrėjo į jį. Ta pati tamsiaplaukė. Ji stebėjo jį kiek šnairai, bet labai įdėmiai. Jųdviejų akims susitikus, tučtuojau nusisuko.

Vinstono nugara palei stuburą išprakaitavo. Nusmelkė baisi baimė. Ji beveik tuojau pat dingo, bet liko graužiantis slogutis. Kodėl ji žiūrėjo į jį? Kodėl seka jį? Gaila, tačiau jis negalėjo prisiminti, ar ji jau buvo prie to stalo, kai jis atėjo, ar atsisėdo vėliau. Bet vakar per neapykantos dviminutę tai tikrai sėdėjo tiesiai už jo, nors tam nebuvo jokio pastebimo reikalo. Ko gero, jos tikrasis tikslas buvo pasiklausyti jo ir nustatyti, ar pakankamai garsiai šaukia.

Vėl grįžo ta pati mintis: gal ji ir nepriklauso minčių policijai, bet mėgėja šnipė yra tikrai, o tai visų pavojingiausia. Jis nežinojo, kiek laiko ji į jį žiūrėjo, bet matyt, kokias penkias minutes, ir labai galimas daiktas, kad jis ne visiškai kontroliavo savo išraišką. Labai pavojinga susimąstyti, kai esi viešoje vietoje arba matomas teleekrano. Gali išduoti menkiausia smulkmena. Nerviškas traukuliukas veide, nerimas akyse, įprotis murmėti po nosim; bet kas, kas panašu į nenormalumą arba rodo, jog kažką slepi. Šiaip ar taip, netinkama veido išraiška (pavyzdžiui, abejonė, paskelbus pergalę) yra baustinas nusižengimas. Naujakalbėje tam net yra žodis veidkaltė.

Mergina buvo nusigręžusi. Gal ji vis dėlto neseka jo, gal tiesiog atsitiktinumas, kad jau antra diena atsiduria netoli jo. Cigaretė užgeso, ir jis atsargiai padėjo ją ant stalo krašto. Pabaigs rūkyti po darbo, jei tik sugebės neišberti iš jos tabako. Visai gali būti, kad moteris prie gretimo stalo yra minčių policijos šnipė, taip pat gali būti, kad po trijų dienų jis bus Meilės ministerijos rūsiuose, bet cigaretės nuorūkos prarasti nevalia. Saimas jau buvo sulankstęs savo popieriaus lapą ir įsidėjęs kišenėn. Parsonsas vėl šnekėjo.

— Ar aš tau pasakojau, seni,— paklausė jis, nusijuokdamas su pypke dantyse,— kaip tiedu mano vaikiščiai turguje užkūrė senos moteriškės sijoną, nes pamatė, kad ji vynioja dešras į D.B. plakatą? Prisėlino iš užpakalio ir su degtukais padegė. Ko gero, kaip reikiant apsvilo. Tikri padaužos, ar ne? Bet ir pašėlę! Dabar „Šnipuose“ juos kaip reikiant treniruoja, net geriau negu mano laikais. Kaip manai, ką jiems išdalino paskutinį kartą? Stetoskopinius vamzdelius klausymuisi pro raktų skylutes! Mergaitė aną vakarą parsinešė vieną — išmėgino prie mūsų svetainės durų ir nustatė, kad girdėti dvigubai geriau negu šiaip priglaudus ausį. Žinoma, tai tiktai žaislas. Bet vis tiek nukreipia į tikrą kelią, ar ne?

Tuo metu ekranas ėmė veriamai švilpti. Tai buvo signalas grįžti prie darbo. Visi trys vyrai pašoko ant kojų, skubėdami į grumtynes prie liftų, ir likęs tabakas iškrito iš Vinstono cigaretės.