Laisvos visuomenės samprata, kuria LVI vadovaujasi savo veikloje

Autorius: LVI Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/lai... 2019-06-01 11:12:59, skaitė 65, komentavo 0

Laisvos visuomenės samprata, kuria LVI vadovaujasi savo veikloje

Kiekvienam žmogui laisvė yra būtina, nes be jos nėra įmanomas žmogaus orumo vertas gyvenimas. Tačiau iš prigimties žmogus yra ne tik laisva, bet ir socialinė būtybė. Žmogus nėra sau pakankamas. Jis pats vienas, be kitų žmonių pagalbos, be visuomenės negali susikurti sąlygų, reikalingų jo pilnaverčiam gyvenimui. Didelė dalis žmogui reikalingų gėrių – tokių kaip šeima, švietimas, mokslas, kultūra, ekonominė veikla ir jos vaisiai, religija – gali atsirasti ir egzistuoti tik visuomenėje.

Tikra laisvė niekuomet nėra abstrakti ar formali. Vien tik formalių apribojimų ar suvaržymų asmens pasirinkimams panaikinimas negarantuoja žmogaus laisvės. Jei nustoja egzistuoti gėriai, būtini asmens klestėjimui, nustoja egzistuoti ir laisvė. Visuomenė, kurioje nebepuoselėjami ir nebesaugomi žmogaus pilnaverčiam gyvenimui reikalingi gėriai, ilgainiui nustoja būti laisva. Tokioje visuomenėje nebelieka tikro pasirinkimo galimybės, nes nėra gėrių, kuriuos žmogus galėtų rinktis. Todėl tikra laisvė visuomet apima tris laisvės sąlygas:

  1. gėriai, kurie yra reikalingi asmens klestėjimui,
  2. perteklinių ar nepagrįstų suvaržymų rinktis gėrius nebuvimas,
  3. asmens galimybė siekti prasmingų tikslų.

Bet kurios iš šių sąlygų sunykimas ar sunaikinimas neišvengiamai sunaikina ir laisvę. Pavyzdžiui, jei sunyksta mokslo institucijos, sunyksta ir laisvė rinktis studijas. Jei įstatymai verčia tenkinti reikalavimus, kurie prieštarauja asmens sąžinei, sunyksta asmens sąžinės ir religijos laisvė. Jei švietimas, kultūra, viešoji tvarka nustoja kultivuoti visuomenės narių dorybes, visuomenėje lieka vis mažiau narių, pajėgių laisvai siekti prasmingų gyvenimo tikslų.

Todėl iš tiesų yra laisva tik ta visuomenė, kuri puoselėja žmogaus klestėjimui būtinus gėrius, sudarančius bendrąjį gėrį, kuri nenustato visuomenės nariams nepagrįstų ir neteisingų apribojimų ir kuri sukuria palankias sąlygas visuomenės nariams puoselėti asmenines dorybes. Tai yra gairės, kuriomis vadovaudamiesi galime siekti laisvesnės bei teisingesnės visuomenės. Tačiau šiandien susiduriame su įvairias ideologijas propaguojančiomis galios struktūromis, kurios žadėdamos daugiau laisvės, iš tiesų kėsinasi sunaikinti visuomenės laisvei būtinas sąlygas.

Grėsmės laisvei

Šiandien didžiausias grėsmes laisvei kelia ideologijos, ignoruojančios bendrąjį gėrį, diegiančios individualistinę žmogaus teisių sampratą ir puoselėjančios moralinį reliatyvizmą. Bendrasis gėris yra ignoruojamas, kai prioritetas yra teikiamas atskirų individų ar grupių interesams gėrių, sudarančių bendrąjį visuomenės gėrį, sąskaita. Dažnai šie interesai yra įteisinami suteikiant jiems „teisių“ statusą. Taip atskiroms interesų grupėms suteikiamos teisinės garantijos įgyvendinti jų interesus visų likusių visuomenės narių sąskaita.

Individualistinė žmogaus teisių samprata žmogaus teises suvokia kaip individo nuosavybę, kurią jis gali naudoti be atodairos į tai, kokias pasekmes reikalavimai gali sukelti kitų asmenų ir visos visuomenės gerovei. Individualistinė žmogaus teisių samprata ignoruoja santykinį teisių pobūdį, kuris nurodo į tai, kad vienų asmenų teisės neišvengiamai paliečia visus likusius visuomenės narius. Vienų asmenų teisės visuomet yra susijusios su kitų asmenų bei valstybės pareigomis. Kuo daugiau atskiri visuomenės nariai turi teisių, tuo daugiau likę visuomenės nariai turi pareigų. Kuo didesnė pareigų našta tenkinti kitų asmenų reikalavimus užkraunama asmenims, tuo mažiau jie turi laisvės. Todėl teisingumo reikalavimų nepaisanti žmogaus teisių plėtra neišvengiamai veda į vienų visuomenės narių interesų tenkinimą likusių visuomenės narių ir bendrojo gėrio sąskaita. Valstybė, vadovaudamasi reliatyvistine žmogaus teisių samprata ir siekdama teisinės prievartos priemonėmis užtikrinti nepagrįstai išplėstas atskirų individų teises, vis labiau siaurina likusių individų bei bendruomenių pamatines laisves. Moralinis reliatyvizmas visus pasirinkimus laikydamas vienodai vertingais, tuo pačiu naikina vertybinius visuomenės, kultūros, teisinės tvarkos pagrindus. Netekusi šių pagrindų, visuomenė nustoja būti palankia terpe piliečių, gebančių prisiimti atsakomybę už save ir visos visuomenės bendrąjį gėrį, ugdymui.

Visa tai šiandien kelia realią grėsmę laisvos visuomenės išlikimui.

Prioritetiniai LVI tikslai kuriant laisvą visuomenę:

Siekiant išsaugoti Lietuvą laisva valstybe, ginti bei puoselėti gėrius, sudarančius visos visuomenės bendrąjį gėrį. Tokiais saugotinais gėriais yra:

  • teisingumu ir protingumu grindžiama teisinė tvarka,
  • žmogaus orumas ir gyvybė nuo jo pradėjimo iki natūralios mirties,
  • santuoka ir/ ar giminystės ryšiais grindžiama natūrali šeima,
  • tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo dorovines nuostatas,
  • religijos ir sąžinės laisvė,
  • žodžio ir įsitikinimų laisvė,
  • sąžiningos verslo ir darbo sąlygos,
  • reali mokslo ir studijų laisvė,
  • ekologiška aplinka,
  • švietimas ir kultūra, puoselėjantys dorą, gėrį ir grožį,
  • mūsų valstybės tapatybę grindžiančių tradicijų tęstinumas ir kita.

Siekiant puoselėti į visų visuomenės narių bendrąjį gėrį orientuotą teisinę tvarką, teisėje ir viešajame gyvenime įtvirtinti suvokimą, kad vienų asmenų žmogaus teisės visuomet yra susijusios su kitų asmenų pareigų našta, todėl negali būti plečiamos savavališkai, nepaisant teisingumo reikalavimų, neatsižvelgiant į bendrąjį gėrį. Teisės turi būti suvokiamos kaip teisingumo reikalavimai, užtikrinantys, kad visiems visuomenės nariams teisingomis sąlygomis ir nedestruktyviu būdu būtų prieinami gėriai, reikalingi jų klestėjimui visuomenėje.

Siekiant, kad valstybė iš tiesų tarnautų bendrajam gėriui ir nepagrįstai nevaržytų piliečių laisvių, šalinti perteklinius, neproporcingus ir ideologiškai motyvuotus teisinius apribojimus, kuriuos valstybė, pasiduodama įtakingų ideologinių struktūrų spaudimui bei prisidengdama „teisių apsauga“, primeta visuomenei.

Siekiant tikros visuomenės bei kultūros pažangos, viešajame diskurse moralinį reliatyvizmą keisti pagarba tiesai bei prigimtiniams moralės principams.