Pirčiupių žudynėms – 75

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-06-05 15:38:03, skaitė 157, komentavo 8

Pirčiupių žudynėms – 75

Pirmadienį, 2019-ųjų birželio 3-ią suėjo lygiai 75-eri metai, kaip 1944-aisiais Lietuvoje siautėję fašistiniai barbarai, keršydami už šių pagalbą „raudoniesiems“ tarybiniams partizanams, gyvus sudegino 119-is dabartiniam Varėnos r. esančio Pirčiupių kaimo gyventojus, iš jų – 61 moterys ir 49 vaikai iki 15 metų amžiaus (tarp jų – 4 kūdikiai).

Panašus likimas ištiko daugelį kitų kaimų tiek Lietuvoje, tiek kituose rytų Europos, ypač Tarybų Sąjungos kraštuose. Ir viskas vyko „pagal programą“, t. y. tiek slavų, tiek baltų tautų genocidą numačiusį generalinį „Ost“ planą, kurio įvykdymui kelią užkirto vienui vienintelė Raudonoji armija, 1941-ųjų vasarą stojusi į žūtbūtinę kovą prieš hitlerinį slibiną.

Tačiau ši tragiška, bet kartu herojiška tarybinės liaudies epopėja, kaip ir atskira jos detale esanti Pirčiupių tragedija oficialiųjų Lietuvos istorikų, kaip ir politikierių per daug nedomina. Ji arba „kažkodėl“ pamirštama, arba mėginama perpasakoti, užtušuojant esminius istorijos faktus.

Todėl nenuostabu, kad šįkart, kaip ir kasmet Lietuvos socialistams atiduodant pagarbą Pirčiupių aukoms, prie 1960-aisiais iškilusio Pirčiupių Motinos paminklo nei respublikinės valdžios, nei didžiųjų buržuazinių partijų atstovų nebuvo matyti.

Visgi šį kartą publika susirinko gausesnė. 12 val. įvyko oficialus, Varėnos r. savivaldybės organizuotas apvalių 75-ų metinių minėjimas. Į jį be vietinių valdininkų (su Varėnos r. vicemeru priešakyje) atvyko ir Antifašistinės koalicijos veteranų organizacijos pirmininkas, buvęs 16-osios divizijos karys J. Deksnys bei Rusijos ambasadorius A. Udalcovas. Greta jų – ir skaitlinga socialistų grupė.

Oficialusis renginys neapsiėjo be mažai kuo į temą buvusių religinių dainelių. Tuo tarpu pagrindiniu kalbėtoju buvęs vicemeras savo pasisakyme apsiribojo abstrakčiu, krikščionišku moralizavimu reikšdamas viltį, kad dabarties pasaulio galingieji, išnaudotojai ir pavergėjai būsią „gailestingesni“ už savo hitlerinius pirmtakus 1941-1945 m. laikotarpiu ir tokių ekscesų išvengsiantys.

Vaikišką tokio požiūrio naivumą (jei ne cinizmą...) išduoda tiek Artimuosiuose rytuose, tiek Ukrainoje, tiek įvairiuose po Trečiąjį pasaulį išsibarsčiusiuose „karštuose taškuose“ vykstančios didžiųjų pasaulio kapitalistinių-imperialistinių galybių (tiek valstybių, tiek transnacionalinių korporacijų) kuruojamos skerdynės dėl išteklių, rinkų ir darbo jėgos užvaldymo.

Tikėtis, kad visa tai užsibaigs viršūnių, žodžiu pasaulinės oligarchijos (ar ją aptarnaujančių politikierių) gailestingumo, abstraktaus „humaniškumo“ dėka – tas pat, kas laukti kupranugario pralendančio pro adatos skylutę. Ką puikiausiai parodo istorija – juk ne nuolankios maldos dievuliui, o tvirtas, švenčiausios neapykantos įkaitintas Raudonosios armijos plienas savu laiku nugalėjo fašizmą.

 Dar daugiau. Kaip tik 1941-1945 m. Didysis Tėvynės karas kažkada iki galo atsijojo pelus nuo grūdų. Žmones nuo išsigimėlių. Tikruosius patriotus, stovėjusius Raudonosios armijos, komjaunimo ir tarybinių partizanų eilėse nuo dabar „didvyrių“ aureolėmis papuoštų tuomečių buržuazinių nacionalistų, tapusių Trečiojo Reicho bendrininkais, o po to, jau pokariu – sadistiškas civilių žudynes tęsusiais „miškiniais“.

 Kaip tik tai supranta visi dorieji, susipratę žmonės. Lietuviai, rusai, lenkai, žydai, ukrainiečiai, vokiečiai – visi. Be tautybės, rasės ar tikybos skirtumo. Jų protuose ir širdyse per amžius neišblės istorinė atmintis. Neišblės Pirčiupių, kaip ir kitų fašizmo aukų atminimas. Neišblės ir vis naujas kartas įkvepianti plieninių Raudonosios armijos karių šlovė.

Kibirkštis

VIDEO