Gyvas miškas: „Viskas eina nuo Skvernelio ir Vyriausybės...“ arba Kaip Žalioji Politika tapo didžiausia melagyste? (VIDEO necenzūruota versija)

Autorius: GyvasMiškas.lt Šaltinis: http://www.gyvasmiskas.lt/vizi... 2019-06-20 09:38:59, skaitė 271, komentavo 2

Gyvas miškas: „Viskas eina nuo Skvernelio ir Vyriausybės...“ arba Kaip Žalioji Politika tapo didžiausia melagyste? (VIDEO necenzūruota versija)

„Viskas eina nuo Skvernelio ir Vyriausybės..“

GYVAS MIŠKAS dėl svarbiausių gamtos apsaugos klausimų Aplinkos ministerijoje, buvo karšta – užtrukom 2val.!

Po susitikimo su Aplinkos ministru K. Mažeika ir jo komanda. Andriaus komentaras. 

Kaip Žalioji Politika tapo didžiausia melagyste?

Ar žinai, kad Andrius rašė Vyriausybės miškų programą LŽVS? Ta programa nėra vykdoma, priešingai – „įgyvendinimo planas įgyvendina kažkokią, visai kitokią, slaptą Vyriausybės programą. Kitą nei patvirtino Seimas, kuris, šiuo atveju, buvo apeitas.“

„Spausiu, kad būtų įgyvendinama Vyriausybės programa, o ne dabartinės Vyriausybės planas. Viskas eina nuo Skvernelio.“

Andrejus Gaidamavičius.

ANDRIAUS GAIDAMAVIČIAUS komentaras FB: 

„Šiandien su gausia visuomeninkų draugija apsilankėme pas Aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką ir visą jo svitą. Apipylėme klausimais ir išsireikalavome keletą pažadų. Pirmiausia pažadėjo, kad naujasis miškų įstatymas dėl plynų kirtimų ribojimo nebebus daugiau vilkinamas ir gali būti, kad jau šią sesiją bus pateiktas Seimui.

Įstatymo dėl miško savininkų, kurie nekerta miškų, apmokestinimo jie jau patys išsigando ir manau, kad šitos nesąmonės neteiks Seimui. Gerai, kad aptikome tą istatymo projektą pačioj pirmoj jo fazėj ir sukėlėme pakankamai daug triukšmo. Ministerijos valdininkai teisinosi, kad čia tik pirminiai pasiūlymai, kad jie dar nieko nereiškia, bet jie visada taip teisinasi.

Taip pat sužinojome, kad jau parengtas ministro įsakymas dėl želdinių apsaugos paukščių perėjimo laikotarpiu, bet mes pareikalavome nepamiršti ir miškuose perinčių paukščių bei įteikėme peticiją, kurią per kelias dienas pasirašė jau 5000 žmonių.

Pabandėme išjudinti uždumblėjusius Punios šilo rezervato ir Labanoro girios prijungimo prie nacionalinio parko planus. Kęstutis Mažeika yra kategoriškai prieš Punios šilo rezervato išplėtimą, bet pažadėjo, kad jis labiau bus saugomas. Ypač jeigu įrodysime, kad ten galima vykdyti kitas veiklas, nešančias pajamas, t.y. miško sveikatingumo, rekreacijos, pažintinio turizmo ir pan. Kaip ministras juokavo, jis atiduoda mums Punios šilą šioms veikloms. Labanoro regioninio parko prijungimo prie Aukštaitijos nacionalinio parko darbą jie nori daryti kartu su visa #saugomųteritorijų #reforma (bus kažkas panašaus su urėdijų reforma) (GYVO MIŠKO pastaba – reformos kryptis – centralizacija ir darbuotojų mažinimas).

Viceministrė pažadėjo, kad už poros mėnesių pamatysime, kaip pagal juos turėtų pasikeisti saugomų teritorijų valdymas. Manau, tų reformų jau pakanka. Ministras pats pripažino, kad miškų urėdijų reforma gavosi ne taip kaip planuota.

Aš iškėliau dar vieną skaudų dalyką. Tai kirtimai ežerų pakrantėse. Pagal dabartinę tvarką ežerų pakrantės miško žemėje visai neturi vandens apsaugos zonų. Jos sutapatintos su vandens apsaugos juostomis, o tai tik keli metrai nuo vandens. Toliau kirsk kiek nori. Dabar kirtimui jau atžymėtos Juodųjų ir Baltųjų Lakajų, Rašios, Didžiųjų Siaurių ir kitų Labanoro ežerų pakrantės. Pareikalavome palei ežerus nustatyti 100-200 metrų zonas, kur nebūtų kertamas miškas. Panašu, kad jiems ta problema iki tol nebuvo žinoma ir galbūt su visuomenės spaudimo pagalba tas ežerų pakrantes pavyks išgelbėti.

Bendrai prašėme, kad kol nesutvarkyti įstatymai, kirtimai saugomose teritorijose būtų sustabdyti ir įvertinta jau padaryta žala. Ministras teigė, kad urėdija atsakingai pasirenka, ką kirsti ir dabar dėl kritusios medienos kainos kirs tik ūkinius miškus, o draustinių nelies. Aš tam paprieštaravau ir pasakiau, kad negalima viską leisti nuspręsti patiems miškininkams, nes jie bet kada gali persigalvoti.

Pavyzdžiui, šį pavasarį urėdijos Švenčionėlių padalinys kirto mišką Gaigalinio ežero pakrantėje ir netyčia sunaikino gamtos paminklą – seniausią ir aukščiausią Labanoro girios kadagį, ant kurio užvirto kertama pušis. O juk prieš tai dėl to paties kadagio saugumo jie buvo atsisakę tą mišką kirsti, bet ėmė ir persigalvojo…

Visko, ką aptarinėjome tas dvi valandas neaprašysiu, vėliau pasidalinsiu video, nes viską nufilmavome. Susitikimas buvo produktyvesnis nei tikėjomės, bet dabartinė Aplinkos ministerijos vadovybė dar turės įrodyti, ar geba tinkamai vykdyti savo pareigą – saugoti Lietuvos gamtą.“