Vytautas Sinica. Kalba Lietuvos krikščionių demokratų sąskrydyje

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2019/0... 2019-06-27 06:07:26, skaitė 104, komentavo 1

Vytautas Sinica. Kalba Lietuvos krikščionių demokratų sąskrydyje

 

Kalba, pasakyta Lietuvos krikščionių demokratų sąskrydyje vykusioje diskusijoje apie krikščioniškosios demokratijos ateitį Lietuvoje.

 

Jeigu kalbėtume apie diskusijai iškeltą klausimą – krikščioniškosios demokratijos ateitį Lietuvoje – man atrodo, kad yra du esminiai dėmenys: kiek yra krikščioniškosios demokratijos poreikio ir koks yra jos atstovavimas. Mano įsitikinimu, poreikio krikščioniškajai demokratijai, nepriklausomai nuo to, ar mes tas idėjas taip įvardysime ar ne, Lietuvos visuomenėje buvo yra ir bus labai daug.

Jeigu pažiūrėtume į politinių ideologijų žemėlapį, tai krikščioniškosios demokratijos du esminiai dalykai yra socialinis teisingumas ekonominėje plotmėje ir tradicinės ar krikščioniškos nuostatos vertybinėje-moralinėje plotmėje. Būtent ši kombinacija yra tai, ko yra daugiausiai Lietuvos visuomenėje. Absoliuti dauguma žmonių turi kaip tik šias pažiūras – socialinio teisingumo ir krikščioniškos moralės poreikį. Šias pažiūras jie turi nebūtinai lankydamiesi Bažnyčioje ir net nebūtinai ją gerbdami. 

Šios pažiūros, šis socialinio teisingumo ir tradicinių vertybių poreikis, Lietuvoje amžinai lieka neatspindėtas ir neatstovaujamas politiškai. Įvairiausi politiniai perėjūnai nuolat pastebi šią tuštumą ir mėgina ja pasinaudoti. Mes matėme iš esmės tą darant į šią nišą besitaikiusį Viktoro Uspaskicho projektą. Tiksliai į šią politinio žemėlapio spragą pataikė ir valstiečiai. Jiems tai puikiai pavyko ir jie liks politikoje daugiau nei vienai kadencijai. Tačiau konservatyvus rinkėjas visgi, viena vertus, liko nuviltas apleistos krikdemiškos darbotvarkės, kita vertus, neretai negali prisiversti balsuoti už valstiečius dėl savo geopolitinių įsitikimų ir pastarosios partijos įvaizdžio. Niša neabejotinai lieka neužimta, šis poreikis yra ir išlieka amžinai neatspindėtas. 

Kažkas turėtų jį atspindėti. Tą padaryti galima vadinantis krikščionimis demokratais ar to nedarant. Tai ne tiek svarbu. Svarbu atstovauti aptartas pažiūras. 

Čia tenka kalbėti daug liūdnesniu klausimu: ar šios pažiūros yra atstovaujamos? Dar su Laurynu Kasčiūnu prieš 2012 metų Seimo rinkimus buvome ties savotiška riba ir svarstėme, kad TS-LKD reikia daugiau konservatyvumo. Atkreipiu dėmesį, tą galvojome apie TS-LKD, kokia ji buvo dar iki 2012 metų rinkimų. Laurynas, kaip dabar ir matome, buvo už tai, kad įmanoma pakeisti partiją didesnio konservatyvumo link. Aš buvau už tai, kad toks kelias neįmanomas, ir to padaryti nebandžiau. 

Manau, o ir jūs sutiksite, kad nuo to laiko tendencija krypo į visiškai priešingą pusę. 2012 metų krikščioniškosios demokratijos situacija Tėvynės Sąjungos gretose šiandien atrodo dar palyginti labai gera. Su lig 2012 metų rinkimais ji suprastėjo, su lig 2016 metų rinkimais ji suprastėjo gerokai. Kai žmonės šiandien man sako, kad tas krikščioniškas vertybes partijoje galima kažin kaip „perlaužti“ ir padaryti vyraujančiomis, žiūrint į tą blogėjančią dinamiką man tai atrodo visiškai nerealu. 

Šiandien TS-LKD dominuojanti ar vyraujanti yra savo turiniu iš esmės liberali, nors taip pačios partijos vadovybės niekada neįvardijama, ideologinė linija. Krikščioniška linija yra nustumta į partijos pakraščius ir įsivyrauti Tėvynės Sąjungoje nebegali. 

Šioje situacijoje bandymas iš vidaus pakeisti partijos vertybinę kryptį, kuris dar buvo prasmingas, kai mes su Laurynu Kasčiūnu kadaise apie tai diskutavome, šiandien tampa netgi kontra produktyvus ir žalingas. Kaip ir minėjo Vygantas Malinauskas, buvimas bandančiuoju sukrikščioninti partiją, kuri jau faktiškai yra liberali, leidžia partijai išlikti ant dviejų kėdžių. Būti partija, kuri tarsi atstovauja ir krikščionis, ir tą liberalųjį Vilniaus centro kavinių jaunimą, kiek jo bebūtų.  Partijos vadovybė tiki, kad gali dėti visas pastangas tam, kad pritrauktų liberalų rinkėją, o konservatyvus ir krikščioniškas rinkėjas vis tiek visada balsuos kaip ir balsavęs. Kelių konservatyvių politikų, mėginančių pakreipti partiją krikščioniškumo link, buvimas labai palengvina šią misiją. Tačiau ir ji įmanoma tik tol, kol nėra jokios alternatyvos dešinėje, kol jokia politinė jėga nesiima iš tiesų atstovauti krikščioniškų politikos principų. 

Vytauto Radžvilo komitetas, kaip jūs visi žinote, dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose, juose surinko beveik tris su puse procento, ko neužtenka laimėti rinkimuose. Tačiau komitete esantys žmonės, suprasdami, kad kampanija vykdyta viso labo tris mėnesius, be partinės struktūros ir partinių resursų, yra beveik įsitikinę, kad krikščioniška demokratiška partija Lietuvai yra labai reikalinga ir jie turi pareiga tokią partiją kurti. Greičiausiai jie tokią partiją ir kurs. 

Jums ir mums, kaip krikščionišką pasaulėžiūrą atstovaujantiems žmonėms, tai yra svarbaus apsisprendimo momentas. Ar trukdysime vieni kitiems atstovauti tas idėjas, ar susitelksime ir bendromis jėgomis padėsime vieni kitiems. Nuo savęs galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad jeigu atsiras krikščionišką demokratiją atstovaujanti partija, kurioje dalyvautų „Pro Patria“ jaunimas, ji tikrai norėtų politinę veiklą vykdyti kartu su šiandien TS-LKD sudėtyje esančiais krikdemais. Taigi krikdemai turi apsispręsti dėl to, ką daro jie patys. 

Noriu patikslinti du svarbus dalykus. Pirma, jokiu būdu nesiūlau įkurti praktikuojančių tikinčiųjų partiją, joje rinkti šventuosius ir atstovauti tik pareigingai tikėjimą praktikuojančius piliečius. Žinoma, būtina atstovauti ir juos. Tačiau akcentas kitas: praktikuojančių krikščionių Lietuvoje nėra daug, bet daugybė žmonių Lietuvoje nori, kad būtų atstovaujamos pažiūros, politikoje įvardijamos krikščioniškos demokratijos vardu. Šie žmonės galbūt visai nėra praktikuojantys krikščionys. 

Pažvelkime į šeimos sampratą: virš 80 procentų piliečių sako tą patį, ką sako Bažnyčia, nors tikrai dauguma jų visai nesižavi Bažnyčia. Jeigu paklausime žmonių, kiek valstybė gali kištis į šeimų gyvenimą, beveik visi bus už tai, kad valstybė nesikištų nesant realios tiesioginės grėsmės. Jeigu paklausime piliečių apie socialinius klausimus ir ar reikalinga valstybės orientacija į socialinį teisingumą, dauguma už tai. Jeigu paklausite apie Stambulo konvenciją ir to, ar įmanoma laisvai rinktis savo lytį, dauguma žmonių vietoje atsakymo pasukios jums pirštu apie smilkinį. 

Reikalas tas, kad absoliuti dauguma žmonių, nepriklausomai nuo to, ar yra praktikuojantys tikintieji, daugeliu klausimų yra būtent tų pažiūrų, kurias pasaulyje atstovauja krikščionys demokratai. Lubos tokiai partijai jokiu būdu nėra 8 procentai, kiek Lietuvoje yra nuolatos praktikuojančių katalikų. Lubos tokiai partijai būtų tokios, kiek ji sugebėtų parodyti, kad yra tinkama, pajėgi ir kompetentinga tas pažiūras atstovauti. 

Antra, Paulius Saudargas jau atsakė į pastabas, esą prof. Radžvilo komiteto surinkti trys su puse procento yra labai mažai. Išmanantiems politiką ir rinkimus tie procentai atrodo akivaizdžiai dideli. Tačiau norėčiau juos paliesti kitu aspektu. Jeigu žiūrime į situaciją taip, kad „Vytautas Radžvilas su jaunimu susirinko tris procentus ir čia viskas, ką mes turime“, tai tampa jūsų – Lietuvos krikščionių demokratų – savigarbos ir savivertės klausimu. LKD yra didžiulė partija su savo struktūra, asmenybėmis ir istorija. LKD pati su savimi tikriausiai nešasi į rinkimus bent tiek pat, kiek sugeba surinkti Vytautas Radžvilas, o galbūt ir daugiau. 

Jeigu jūs manote, kad naujas savarankiškas krikdemiškas darinys Lietuvoje turėtų tiek palaikymo, kiek per kelis kampanijos mėnesius surinko Vytautas Radžvilas, tuomet savarankiška partinė veikla yra iš tiesų beviltiška. Tačiau tikriausiai visi suprantame, kad taip nėra, kad jūs patys kaip krikščionys demokratai esate politinė jėga ir tas jėgas sujungus jau net nebūtinai apie 5 procentų peržengimą kalbame. Klausimas apie rinkiminius procentus yra Lietuvos krikščionių demokratų savigarbos ir savivertės klausimas – argumentais į jį už jus pačius atsakyti negaliu. 

Žinau, kad kai krikščionys demokratai jungėsi su Tėvynės Sąjunga, tai buvo 5 procentų populiarumo nesiekianti partija. Tačiau tada trukdė buvimas daugybės krikdemiškų partijų. Tada jų buvo dvi ar trys, visos rinko po kelis procentus ir trukdė viena kitai būti reikšminga parlamentine partija. Dabar gi nėra nė vienos krikdemiškos partijos. Reikėtų padaryti, kad būtų viena. 

Didžioji šio pasisakymo provokacija tad akivaizdi: Lietuvai reikia krikščioniškos demokratijos partijos, ji bet kuriuo atveju atsiras ir Lietuvai bei mums visiems būtų geriausia, jeigu ji Lietuvoje būtų viena ir su jumis, o ne be jūsų. Kviečiu drįsti atsiskirti nuo kitaminčių ir jungtis prie bendraminčių. Ačiū už dėmesį. 

 

PP.png