Femen, kaip MIP ribotumo atspindys

Autorius: Kristianas Vaneste Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/06/feme... 2015-06-08 09:04:17, skaitė 2878, komentavo 0

Femen, kaip MIP ribotumo atspindys

Gegužės 1-ąją Femen parengta ekshibicionistinė akcija Grand Hotel balkone ne tik keletui minučių nutraukė Nacionalinio fronto vadovės pasisakymą, bet ir atėmė iš jos paskutinių naujienų žvaigždės vaidmenį. Jei jau policija pati iškart nesustabdė provokacijos, tai partijos saugumo tarnyba buvo priversta įsikišti pati, kad renginys galėtų vykti toliau. Ar tame yra kažkas neteisėto?

Tačiau MIP, kaip įprastai, apvertė viską aukštyn kojomis. Taip, pavyzdžiui, LCI suteikė žodį vienai iš Femen aktyvisčių, kuri ilgai postringavo apie saugumo tarnybos grubumą ir, žinoma, priminė apie žodžio laisvę. Tokia veidmainystė peržengia visas ribas.

Žodžio laisvė nereiškia, jums leidžiama trukdyti kalbėti kitiems: tai jau privati cenzūra, kas smerktina dvigubai. Problemos esmė sekanti: įsigalėjusi visur vidutinybė stato vienas idėjas tiek aukščiau kitų, kad neturint galimybės cenzūruoti pastarųjų, visaip yra skatinami bet kokie pasireiškimai pirmųjų. Niekas nedraudžia Femen skleisti savas idėjas (jei jos apskritai pas jas yra), tačiau jos neturi teisės bandyti užkimšti burnos priešininkams.

Ši problema turi ir kitą pusę. Jos pabandė sutrukdyti konkrečią retoriką, tai yra idėjų, pasiūlymų ir kritikos rinkinį. Visa tai gali patikti ar nepatikti. Jį pilnai galima kritikuoti. Tačiau Femen metodai kitkame. Tai parodomasis vulgarumas, prikišamas nepadorumas, pratrinto iki skylių reductio ad hitlerum atspindys, kuris prilygina lozungą atvaizdui. Tai dalis MIP ribotumo, o ne demokratinio proceso. Visa tai tuo labiau stulbina, kad Nacionalinio Fronto retorika jokiu būdu neužsitarnavo šios vargšės karikatūros.

Marin Le Pen teikia pavyzdžiu Australiją, kurios laivynas perima nelegalų laivus ir lydi juos į jų šalių uostus, ir sulygina tai su tuo, kaip prancūzų laivynas, pačių prancūzų nuostabai paima migrantus prie Libijos krantų ir nubogina juos į Italiją (tai yra iš esmės atlieka pervežėjų darbą).

Tai kelia nerimą bet kuriam sveikai mąstančiam žmogui. Tony Abbott’as, suprantama, neturi nieko bendro su Hitleriu, tačiau ką pasakyti apie mūsų vadovybę ir jos siekį ginti nacionalinius interesus? Reikia priešpastatyti vienoms idėjoms kitas, o ne suvesti viską link sąlyginių refleksų.

Jei mes ir toliau eisime šiuo keliu, mūsų laukia iškart trys grėsmės. Pirma slypi tame, kad politinė sistema gali visiškai prarasti idėjas. David Pujadas kartą prispaudė į kampą Alain Juppé, priminęs pastarajam , jog praeityje jis gynė dabartines Nacionalinio fronto idėjas kaip nacionalines preferencijas. „Bravo, jūs teisus“, – nesiėmė neigti buvęs premjeras, tuo pačiu pripažinęs, jog jo nedomina idėjos. Tik valdžia.

Diskreditacija, pašaipa ir karikatūra išvargina tuos, kurie nešioja galvą ant pečių. Feministinė Marin Le Pen tirada apie didžias mūsų istorijos moteris, pradedant ta pačia Žanna D’Ark, kardinaliai skiriasi nuo grubaus Femen ekshibicionizmo. Ir tai, be abejo, pritraukia į jos pusę protingus žmones, kuriuos jau vimdo nuo to, kad jai priešpastato tokias kvailystes.

Galų gale, prancūzams būdinga palaikyti silpnąjį kovoje su stipresniu. Priešgyniavimas „prieš visus“, pastovūs išpuoliai iš judėjimo pusės, kuris aiškiai turi neblogus ryšius (o kaip kitaip jo aktyvistėms pavyko, be to ne tuščiomis rankomis, prasibrauti į žinomo viešbučio balkoną, tokiu reikalingu momentu?), pajuoka ir priešiškumas neįgalių objektyvumui MIP ir panašiai… Visa tai jau primena diskriminaciją, kviečia palaikyti auką, gimdo suprantamą pasipiktinimą visų tų, kas nesiruošia leistis manipuliuojamas savimi…

bvoltaire.fr