M. Kundrotas. Septynios didžiosios Vakarų klaidos

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2019/06/27/m-k... 2019-07-01 08:44:44, skaitė 176, komentavo 7

M. Kundrotas. Septynios didžiosios Vakarų klaidos

Apie socialines, kultūrines ir ekologines Vakarų pasaulio problemas – nuo laukinio kapitalizmo iki gamtos išteklių alinimo ir atsivėrimo masinei imigracijai – prirašyta užtektinai. Šįsyk apsistokime ties geopolitika, tarptautiniais santykiais, kur Vakarų pasaulis praranda vieną poziciją po kitos, užleisdamas vietą didžiausiems savo priešininkams – Rusijai ir Kinijai. Šias klaidas galima vardyti papunkčiui.

1. Čečėnija. 1996 m. Čečėnija buvo pačios kolonijinės Rusijos pripažintas tarptautinės teisės subjektas, vadovaujamas demokratiškai išrinkto prezidento Aslano Maschadovo. Vakarams tereikėjo pripažinti jos valstybingumą de facto ir de jure, kad prasidėtų grandininė Rusijos imperijos griūtis. Įkandin Čečėnijos jau rikiavosi Tatarstanas ir Tuva, o po jų – ir kitos tautinės respublikos. Buvo puiki galimybė iš pasaulinės galios erdvės išstumti vieną didžiausių konkurentų, jį tiesiog suskaldant ir sunaikinant.

Deja, tuometiniai Vakarai įtikėjo, kad Rusija po Sovietų Sąjungos griūties – jau kitokia. Tuo tikėta, Rusiją valdant Borisui Jelcinui, tikėta net Vladimiro Putino epochos pradžioje. O kai Rusija atsikariavo Čečėniją, įkėlė koją į Gruziją, o po to – ir į Ukrainą, jau buvo vėlu. Šiandien Čečėnijoje iš vienos pusės – V. Putino vasalo Ramzano Kadyrovo sultonatas, iš kitos – saujelės nukvakusių salafitų imamatas. Dar yra keletas senosios Ičkerijos disidentų, gyvenančių užsienyje ir beatstovaujančių tik sau. Rusija, su visomis tautinėmis respublikomis, susitelkė. Ji vėl tapo pasauline galybe Vakarų galių sąskaita.

2. Tibetas ir Uigūrija. Šių Kinijos okupuotų šalių senbuviams kovojant už suverenumą ar bent – realią autonomiją, Vakarų politiniai lyderiai tesugeba verkšlenti apie pažeidžiamas žmogaus teises, visiškai ignoruodami tautų teises. Net žmogaus teisių erdvėje apsiribojama gilaus susirūpinimo deklaracijomis, apeliuojant į komunistinio režimo sąžinę, tarsi despotiniai režimai kada nors būtų ją turėję. Šiuolaikiniams Vakarams labai trūksta tokių vadovų, kaip Vudras Vilsonas ir Ronaldas Reiganas. Nors dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trampas pradėjo ekonominį karą su Kinija, iki rimto iššūkio jos imperiniam valstybingumui dar toli.

Geopolitikos klasika liudija, kad geriausias būdas įveikti galingą priešą – suskaldyti jį iš vidaus. Tad šalia moralinio aspekto, ginant pavergtų tautų teises, Tibeto ir Uigūrijos parėmimas yra gyvybinis Vakarų interesas. Ir tai būtų kur kas veiksmingiau, nei smulkūs muitų ar tarifų karai. Juolab kad šiuose karuose Kinija tikrai turi, kuo atsakyti.

3. Iranas. Jei Kinijos atžvilgiu dabartinis JAV prezidentas bent jau žengia teisinga linkme, siekdamas susilpninti jos įtaką, tai Irano atžvilgiu jo pozicija net klaidingesnė, nei liberaliai kairuoliškų Vakarų Europos lyderių. Sankcijos Irano atžvilgiu dėl žmogaus teisių pažeidimų – veidmainiškos. Kur kas aštresnė diktatūra Saudo Arabijoje – toleruojama, o Iranas – smerkiamas. Tarptautinė Irano grėsmė – juokinga. Visą šios grėsmės pagrindą sudaro Irano bičiulystė su Rusija. O sankcijos jį tik ir stumia vis giliau į Rusijos glėbį.

Irano ir jo naftos legalizavimas būtų stiprus smūgis Rusijai – tiek geopolitiškai, tiek ekonomiškai. Deja, užuot bandę patraukti Iraną iš Rusijos įtakos erdvės į savo pusę Vakarai daro viską, kad Rusija toliau finansuotų savo ekspansijas ir terorizmą naftos doleriais, o kartu turėtų reikšmingą sąjungininką Artimųjų ir Vidurio Rytų regionuose.

4. Turkija. Jei Irano atžvilgiu daugiausiai klaidų daro Amerika, tai Turkiją nuo Vakarų labiausiai atstūmė Europa. Ilgametei kandidatei į Europos Sąjungą užtrenktos durys. Ne dėl imigracijos grėsmės – priešingai, Vakarų Europa jai atsiveria vis labiau, o dėl konservatyvaus politinio režimo, kuris gerokai pakoreguotų liberalias marksistines Europos Sąjungos dogmas. Ilgą laiką į Europą besiveržusiai Turkijai toks blokavimas vieną dieną atsibodo ir ji atsigręžė į didžiausią istorinę savo priešininkę – Rusiją. Vakarai prarado stipriausią savo sąjungininkę Artimųjų Rytų regione. Gali būti, kad ilgam.

Žinoma, turint galvoje Vakarų Europos elitų – ypač Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos – bičiulystę su Rusijos režimu kažin, ar jie laiko pralaimėjimu Turkijos įsijungimą į Rusijos geopolitinę erdvę, bet ilgainiui toks aljansas gali rimtai atsiliepti visam Vakarų pasauliui, o pirmiausiai – Europai. Kol kas Turkija – dar NATO narė, bet prasidėjusi gravitacija Rusijos pusėn greitai gali pakeisti ir šią situaciją. Kalbant apie Ameriką, ji vargiai begali ką nors pakeisti, grąžindama Turkiją į Vakarų kryptį.

5. Kurdistanas. Akivaizdžiai praradus Turkiją kaip sąjungininkę Artimuosiuose Rytuose jos vietą natūraliai užimtų Kurdistanas, įkūręs savo valstybę Irako, Sirijos ir Turkijos sąskaita. Irakas ir Sirija – dirbtinės valstybės, Turkija – prarasta. Būtent baimė suerzinti pasitraukusią sąjungininkę stabdo Vakarus nuo kurdų laisvės siekių pripažinimo. O juk tai – realiausia jėga kovoje su radikaliaisiais arabų islamistais. Kai kas bijo pasaulio žemėlapio perbraižymo, bet po Kosovo, Pietų Sudano ir Somalilendo pripažinimo šis argumentas prarado prasmę.

Naujos valstybės kuriasi ir dar kursis. Pragmatiniu požiūriu Vakarams svarbiausias turėtų būti savo atsparos taškų užsitikrinimas. O Kurdistanas – labai realus kandidatas. Turkiško pavyzdžio sekuliari tautinė valstybė, sulaikanti radikalųjį islamizmą. Pamaina besitraukiančiai Turkijai. Pastaroji, žinoma, pyks, bet ką tai bekeis? Ji šiaip ar taip jau kitoje stovykloje.

6. Baltarusija. Valstybė pačiame Europos viduryje. Nuolatos laviruojanti tarp Rusijos ir Vakarų. Atvejis panašus į Irano. Kuo labiau tapatiname Baltarusiją su Rusija, kuo labiau ją atstumiame nuo Vakarų, tuo labiau ji integruojasi su Rusija. Jei Kremliui vieną dieną atsibos žaisti su pusiau suverenia valstybe ir jis nuspręs ją integruoti galutinai, čia viskas baigsis greičiau ir lengviau, nei Ukrainoje. Ukrainoje bent buvo, kam pasipriešinti. Baltarusijos visuomenė jau paruošta įsilieti į brolišką Rusiją. Kol kas dar galima tikėtis kelerių metų perspektyvos atmušti Minską nuo Maskvos. Bet tam reikia ryžto ir išminties.

Žmogaus teisių požiūriu Minsko režimas mažai tenusileidžia Maskvai. Bet yra esminis moralinis skirtumas. Maskva – imperialistinė, Minskas to vengia. Nors tikrai galėjo sudalyvauti Ukrainos dalybose – didžioji sesė tuo būtų tik apsidžiaugusi ir dar parėmusi. Vis dėlto prieštaringasis Aliaksandras Lukašenka šiuo klausimu išsaugojo padorumą ir išmintį, puikiai suvokdamas, kas gali sekti po Ukrainos. Tai – jau pakankamas motyvas Vakarams pradėti dialogą su Baltarusijos režimu ir kuo skubiau. Kol dar yra, su kuo jį pradėti.

7. Izraelis. Valstybė, ilgus dešimtmečius atstovaujanti Vakarų interesams Artimuosiuose Rytuose, bet – kaip ir Turkija – vis labiau gravituojanti link Rusijos. Iš dalies – gausios Rusijos žydų diasporos dėka, iš dalies – dėl gudrios V. Putino retorikos prieš nacionalizmą, tuo pat metu kuruojant tiek radikalias dešiniąsias, tiek kairiąsias jėgas Europoje. Izraelis turi savitą nacionalizmo sampratą, pagal kurią žydų nacionalizmas – teisėtas ir moralus, o kitų tautų nacionalizmas – ypač Europos tautų – grėsmingas ir iš esmės moraliai ydingas.

Putino multikultūrinė fašizmo versija, nukreipta tiek prieš pačių rusų, tiek prieš kitų Rusijos tautų, tiek prieš Europos tautų nacionalizmą, Izraeliui puikiai tinka. O kur dar didžiosios pergalės mitas – pergalės prieš nacių Vokietiją? Mano priešo priešas – mano draugas. Vakarai turi vienintelę progą išlaikyti Izraelį savo pusėje, atitraukdami jį nuo Rusijos – pripažindami Izraeliui teisėtai užimtas etnoistorines teritorijas Vakarų krante, o pirmiausiai – istorinę sostinę Jeruzalę. Šiuo klausimu gražią pradžią padarė D. Trampas, tuo tarpu Europa gailiai mekena apie Donbaso analogo – Palestinos arabų teises, spaudžiama arabų diasporos.

Dvi iš septynių progų Vakarai jau prarado – Čečėnijos ir Turkijos progas. Kitas penkias dar galima išnaudoti. Čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti ir euroatlantinės bendrijos narė Lietuva. Sovietų Sąjungos griūtį taip pat pradėjo santykinai maža valstybė – Islandija, pripažinusi Lietuvos suverenumą. Mums dabar švinta proga į Europą grąžinti Baltarusiją, pripažinti kurdų, uigūrų ir tibetiečių laisvės aspiracijas, ištraukti iš Rusijos glėbio Iraną, pripažinti Izraelio teises Jeruzalėje ir visame Vakarų krante.

Gyvename pasaulyje, kur mažos ir vidutinės valstybės gali turėti didelės įtakos, jei tik parodys išmintį bei ryžtą. Kitais metais Lietuvoje vyks Seimo rinkimai. Tautiškų, bet kartu – vakarietiškų jėgų pergalė gali daug ką pakeisti. Jei tik bus kryptingai dirbama. Juk vieni didžiausių iššūkių mūsų valstybei – geopolitiniai. Dalyvaukime Vakarų – ir savo – pergalėse.