M. Kundrotas. Dvejopa apgaulė: kas valdo pasaulį?

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2019/07/08/m-k... 2019-07-08 10:19:14, skaitė 267, komentavo 7

M. Kundrotas. Dvejopa apgaulė: kas valdo pasaulį?

Pasak anglų rašytojo Klaivo Steiplzo Ljuiso (Clive Staples Lewis) šėtonas apgaudinėja žmones dviem būdais. Pirmas būdas – teigti, kad jis – visagalis. Antras būdas – sakyti, kad jo išvis nėra. Pirmasis melas pakerta valią jam priešintis, antrasis panaikina motyvaciją tai daryti. Abu šie metodai plačiai naudojami ir politikoje.

Ypač tai pasakytina apie iliuminatų, masonų, bilderbergerių arba tiesiog – globalistų sąmokslą prieš tautas ir visą žmoniją. Tik apgautas žmogus arba pats apgavikas gali neigti, jog egzistuoja bendra pasaulinė konjunktūra, siekianti visam pasauliui primesti savo darbotvarkę. Ši darbotvarkė – ekonomiškai dešinioji, o kultūriškai – kairioji. Pagrindiniai jos principai – globali rinka, kapitalo pirmenybė valstybės ir viešojo intereso atžvilgiais, atsivėrimas masinei migracijai, vartotojiškumo ir įvairių formų palaidumo skatinimas.

Visa tai reiškia tautos, šeimos, lyties dekonstravimą, visuomenės ir asmens perkonstravimą. Tai daroma iš viršaus, pateikiant kaip laisvą pasirinkimą iš apačios, bet kartu naikinant bet kokią tokio pasirinkimo alternatyvą, pasitelkiant žiniasklaidą, masinę kultūrą, akademines bendruomenes, o kraštutiniais ir vis dažnėjančiais atvejais – teisines valstybių galias. Paradoksalu, bet valstybė pagal šią darbotvarkę turi būti kuo silpnesnė jos užsakovų atžvilgiu ir kuo griežtesnė alternatyvių minčių, veiksmų ir jėgų atžvilgiu.

Neabejotina, kad šios politikos užsakovų gretose – galingiausios kapitalo korporacijos, suinteresuotos tobulo vartotojo ir pigios, lanksčios, mobilios darbo jėgos kūrimu. Visgi vargu, ar viską galima aiškinti vien pinigais. Dar praėjusiame amžiuje daugelis korporacijų rėmė patriotizmą, nacionalizmą, o kai kurios – ir nacizmą, nuo Krupo iki Fordo. Kapitalas – pragmatiškas, jis išnaudoja tas madas, kurios tuo metu vyrauja. O jei taip, lieka atviras klausimas, ar jis visada vienas pats šias madas kuria, ar tik sąveikauja su kitais jų kūrėjais.

Logiška teigti, jog egzistuoja galingų politikų, galingų verslininkų, intelektualų, žurnalistų ir pop kultūros žvaigždžių sampyna, ir dar kažin, kas kam daro didesnę įtaką. Daugelyje šalių tiek politikai, tiek verslininkai veikiau rizikuoja savo populiarumu ar pelnu, nei ką laimi, persekiodami prigimtinės šeimos ar tautinės valstybės šalininkus tarp savo piliečių, rinkėjų ar darbuotojų, ar tiesiog atstovaudami liberaliosios kairės vertybėms. O jei taip, sunku išvengti slapto, bet labai galingo ir įtakingo klubo įvaizdžio.

Dažniausiai tokiu klubu įvardijami masonai. Bet iš tiesų masonai – veikiau slaptos lobistinės organizacijos veikimo forma, nei centralizuota struktūra su vieninga ideologija. Tarp masonų būta ir tokių asmenų, kaip Džiuzepė Madzinis ir broliai Biržiškos. Dž. Madzinis – vienas iš moderniojo nacionalizmo pradininkų, Biržiškos taip pat steigė tautinę valstybę, taigi – veikė priešingai tam, kuo dažniausiai kaltinami masonai – tautas naikinančiam globalizmui.

Pirmuosius mitus apie masonus skleidė XVIII – XIX a. politiniai ir bažnytiniai reakcionieriai, atstovavę monarchijoms, imperijoms ir klerui. Tada masonai kaltinti įvairiais dalykais, nuo satanizmo iki siekių sukelti revoliucijas, beje, pastarasis kaltinimas turėjo rimtų pagrindų, ypač kalbant apie Prancūzijos revoliuciją. Bet štai kaltinimai siekiant sunaikinti tautiškumą išpopuliarėjo tik apie XX a. pabaigą, išryškėjus globalizmo tendencijoms.

Žmogaus sąmonei natūralu regimas problemas sieti su žinomais, bet mažai pažįstamais įvaizdžiais, ar tai būtų masonai, ar, tarkime, žydai. Žydų atveju sąmokslo teorijas maitina jų tautinis išskirtinumas, masonų atveju – sąmoningai pasirinktas slaptumas. Kas svetima ar slapta – visada kelia įtarimų. Šiandien jau retas išsilavinęs žmogus leidžia sau kliedėti apie vienos – ir dar visos – tautos sąmokslą prieš kitas tautas, o štai masonų mitas – vis dar gajus. Labai tikėtina, jog tarp masonų grupių yra ir tokių, kurios dalyvauja globalistų sąmoksle, bet vargu, ar pagrįsta taip kalbėti apie visus pasaulio masonus.

Daug įtikinamiau kalbėti apie tokias grupes, kaip Bilderbergo klubas, Romos klubas ar Trišalė komisija. Tai – realūs „įtakoriai“ su konkrečia darbotvarke, o kokia ji – galima spręsti iš vyraujančių politikų ir korporacijų sprendimų. Bet ir šiais atvejais lieka klausimas, ar tai – pirminių užsakovų, ar tik vykdytojų ratas.

Globalistų sąmokslo atžvilgiu aiškiai matome abu K. S. Ljuiso įvardytus kraštutinumus. Meinstrymo žiniasklaida, akademinė publika ir politikai įnirtingai neigia, jog toks sąmokslas apskritai egzistuoja. Anot jų tai pačios visuomenės liberalėja, laisvai renkasi liberalias vertybes ir atitinkamas politines sistemas. Dažnai išvis atmetami tokie terminai, kaip globalizmas ar kosmopolitizmas, keičiant juos žmogaus teisėmis, atvirumu, tolerancija ir netgi demokratija.

Antra vertus gausu sąmokslo teoretikų, kurie skelbia apokalipsę, neva, globalistai jau apipynė savo gijomis visą pasaulį. Tai aiškiai paneigia tokios figūros kaip Viktoras Orbanas, Jaroslavas Kačinskis, o pirmiausiai – Donaldas Trampas. Visi šie politikai, įskaitant laisvojo pasaulio flagmano – Jungtinių Amerikos Valstijų, kol kas – vis dar galingiausios pasaulio šalies – prezidentą, aiškiai išrinkti priešingai globalistų ir kairiųjų liberalų darbotvarkei. O jų populiarumas, sergint šeimą, religiją, klasikinę ar nacionalinę kultūrą ir savų visuomenių interesus, tiktai auga. Taigi, globalistų visagalybė stipriai perdedama.

Šioje vietoje peršasi sąmokslo teorija apie sąmokslo teoriją. Vargu, ar dauguma globalistų visagalybės teigėjų patys sąmoningai dirba globalistams, bet visai tikėtina, kad jų įtakoje. Globalistams, žinoma, naudingiausia, kad žmonės išvis liautųsi tikėję jų buvimu, tačiau visada išliks tų, kurie tiki. O tada reikia pakirsti jų ryžtą, įteigiant, kad globalistų pergalė – jau nulemta ir priešintis jai – beviltiška. Aišku, dalis radikalių antiglobalistų turi savų motyvų perdėti globalistų galias ar sieti jas su konkrečiais politiniais centrais, pirmiausiai – su JAV. Šie tikslai – suvaryti antiglobalistiškai mąstančius žmones į kitą narvą. Pavyzdžiui – Kremliaus.

Dabartinio Rusijos režimo atžvilgiu taip pat veikia abu K. S. Ljuiso apibrėžti principai. Rusijos prezidento tinklalapyje vaikams aiškinama, kodėl šioje šalyje veikia tiktai Gynybos, o ne Puolimo ministerija. Pasirodo, Rusija nei ką puolanti, nei ketinanti tai daryti. Gruzija ir Ukraina pačios išprovokavusios konfliktus, Krymas pats prisijungęs prie Rusijos, Donbasas pats sukilęs, o Rusijos piliečiai ten kariaujantys šiaip sau, savanoriškais pagrindais.

Radikalesnių Kremliaus šalininkų tezės apskritai kelia juoką. Rusija per visą savo istoriją vien tiktai gynėsi. Kaip taisyklė, dažniausiai ji gindavosi nuo gerokai mažesnių, silpnesnių valstybių ar tautų – nuo Baltijos šalių, nuo Čečėnijos, nuo Gruzijos, nuo Ukrainos. Tiktai kažkaip stebuklingai vien besigindama išsiplėtė nuo Karaliaučiaus iki Čiukotkos ir Kurilų. Vargu, ar nors vienas sveiko proto žmogus patikės tokiais kliedesiais, bet kas pasakė, kad visi žmonės yra sveiko proto?

Taigi, pirmasis Kremliaus režimo melas – grynai pagal pateiktą apibrėžimą: ichtamnet. Bet puikiai veikia ir antrasis melas, Rusijai priskiriant didesnes galias ir įtakas, negu ji jų turi. Čia jau reiškiasi Vakarų globalistai ir kairieji liberalai. Visi, kas jiems prieštarauja, skelbiami Kremliaus agentais. Ne paslaptis, jog dalis Europos ir Amerikos dešiniųjų – beje, kaip ir kairiųjų – daugiau arba mažiau flirtuoja su Maskva. Su ja flirtuoja ir dalis sisteminių politikų – tiek trys pastarieji Prancūzijos prezidentai, tiek abu pastarieji Vokietijos kancleriai. Bet Kremliaus agentais skelbiami ir tokie politikai, kaip V. Orbanas, J. Kačinskis, D. Trampas…

Tikėtina, kad Rusija bandė daryti įtaką JAV prezidento rinkimams. Bet kokia galinga ji turėtų būti, kad viena sau sukurtų kur kas galingesnės ir turtingesnės valstybės prezidentą? D. Trampas – tiesiog Klintonų ir ypač – Barako Obamos politikos rezultatas. Žmonės pavargo nuo leftistinių absurdų. Vengrijos ir Lenkijos piliečiai renkasi prigimtinę šeimą ir tautinę valstybę. Bet kai kam atrodo, jog taip jie silpnina atvirą ir vieningą Europą, o tai juk naudinga Vladimirui Putinui…

Išeitų taip: jei V. Putinas sakys, jog dukart du – keturi, tikras patriotas ir demokratas turės šaukti, jog tai – trys arba penki. Pavyzdžiui – šeimos ar lyties klausimais. Kalbant apie V. Putiną kaip nacionalistą, tai jo režimas persekioja tiek rusų, tiek kitų pavergtų tautų nacionalistus, o istoriniuose rusų miestuose šeimininkauja migrantai iš Kaukazo ir Azijos. Taigi, V. Putinas – toks pat multikultūralistas, kaip ir Vakarų kairieji liberalai, tik šiek tiek konservatyvesnis, grynai dėl populistinių paskatų atsižvelgdamas į savo piliečių nuomonę.

Dažnai kyla įspūdis, jog Vakarų globalistai su Rytų imperialistais žaidžia medžioklę su varovais. Nepatinka V. Putinas – rinkitės B. Obamą ar kokį nors Emanuelį Makroną. Nepatinka B. Obama su E. Makronu – šekit V. Putiną. Maža to. Pačiam Kremliui naudingas jo galių perdėjimas, kaip ir Vakarų globalistams – jų galių. Ne kiekvienas toks drąsus, kad kovotų su visagaliais. Tarp daugybės teorijų yra ir tokia, kad Vakarų globalistai ir Rytų imperialistai – tiek Maskvos, tiek Pekino – tai du to paties romėnų dievo Jano veidai. Jei norite – to paties šėtono. Vėlgi dvelkia konspirologija, bet kas galėtų paneigti?