Nacių daktaro Mengele eksperimentus išgyvenusi Eva Kor: mane žeidė, kai po Aušvico gavau žaislų

Autorius: LRT.lt Šaltinis: http://ldiena.lt... 2019-07-09 18:21:37, skaitė 154, komentavo 5

Nacių daktaro Mengele eksperimentus išgyvenusi Eva Kor: mane žeidė, kai po Aušvico gavau žaislų

Eva Kor buvo viena nedaugelio, išgyvenusių nacių daktaro Jozefo Mengele brutalius bandymus su žmonėmis. Kartu ji buvo tarp tų, kurie pasauliui su visomis smulkmenomis nupasakojo tikrovę, kurioje žmogus paverčiamas daiktu, laboratorinių tyrinėjimų objektu. Tačiau nepaisant visko, ji atleido, nors kritikos susilaukė ir dėl to.

Ketvirtadienį mirusi 85-erių E. Kor į koncentracijos stovyklą ir J. Mengele priežiūrą pateko 1944-ųjų pavasarį, kartu su sese. Kai buvo su šeima deportuojamos iš gimtinės Rumunijoje, išgyvenimą, bent jau kuriam laikui, dviem tuomet 9-erių mergaitėms garantavo tai, kad jos buvo dvynės.

Antisemitizmas kieme, mokykloje, šalyje

2009 m. pirmą kartą išleista E. Kor knyga „Išgyvenant Mirties Angelą: Mengele dvynių Aušvice istorija“ prasideda Transilvanijoje esančiame Portzo kaimelyje, iš kurio šeima buvo išplėšta.

E. Kor prisimena, kaip Rumunijoje stiprėjo antisemitinės nuotaikos, kaip sparčiai pasikeitė santykis su dažnu kaimynu.

„Mes, vaikai, apie antisemitizmą nieko nenutuokėme iki 1940 metų, kai atėjo vengrų armija“, – savo knygoje rašė ji, čia pat pridurdama, kad jos tėvas su diskriminacija buvo susidūręs ir anksčiau, tą ypač kurstė „Geležinės gvardijos“ judėjimas, ilgainiui tapęs partija.

Pasak E. Kor, spaudimui stiprėjant jos tėvas ragino kraustymuisi į Palestiną, traukusią vis daugiau žydų, tačiau tam prieštaravo mama, nerimavusi dėl keturių mažų vaikų ir savo pagyvenusių tėvų ateities.

466562-681556-756x425.jpg466562-681556-756x425.jpg

Corneliu Codreanu (kairėje) – fašistinės Rumunijos „Geležinės gvardijos“ organizacijos lyderis (1937 m.) / AP nuotr.

Nors suaugusiuosius pasiekdavo žinios apie žydų persekiojimą šalyje ir už jos ribų, viltį karo priešaušryje skatino tai, kad represijos galbūt nepasieks mažo kaimelio, kuriame gyveno apie 100 viena kitą pažįstančių šeimų.

„Bet 1940 metų vasarą, kai aš ir Miriam buvome 6-erių, viskas pasikeitė. Hitleris atidavė šiaurinę Transilvanijos dalį Vengrijai. Tuo metu populiacija Transilvanijoje, mūsų kaimo aplinkinėse žemėse, buvo pusiau vengrų, pusiau rumunų. Bet mūsų kaime visi buvo rumunai. Sklido kalbos, kad vengrų kariuomenė išžudys žydus bei rumunus ir sudegins mūsų kaimą. Net aš, šešiametė, supratau, kad esame pavojuje“, – knygoje atsimena E. Kor.

Tų pačių metų rudenį mergaitės pradėjo lankyti mokyklą. Iš Vengrijos atvykę mokytojai, kaip pasakoja E. Kor, atsigabeno ir kitokių vadovėlių.

„Knygose buvo karikatūros, vaizduojančios žydus kaip klounus didelėmis nosimis ir išsipūtusiais pilvais. Savo didelei nuostabai pirmą kartą pamatėme „judančius paveikslėlius“ ant sienos – tai mes laikėme ankstyvosiomis kino juostomis, nes nežinojome, kas yra filmai. Aš aiškiai atsimenu vieną tokį trumpą filmą „Kaip pagauti ir užmušti žydą“. Ši propaganda, kažkas panašaus į šių dienų reklamas, tik pripildytas neapykantos, buvo rodoma miestų kino salėse prieš seansus. Įsivaizduokite žiūrį instrukcijas, kaip nužudyti žydą prieš parodant eilinį „Pixar“ filmą“, – savo memuaruose kalba ji.

Mokykloje greitai keitėsi elgsena bendramokslių, kurie iki tol su dvynėmis buvo draugiški. Įžeidinėjimai tapo kasdienybe, „vaikai pradėjo spjaudyti ant mūsų ir mušti kiekviena pasitaikiusia proga“, – rašo E. Kor.

464624-147433-756x425.jpg

Eva Kor / AP nuotr.

Knygoje „Išgyvenant Mirties Angelą“ ji prisimena, kaip sykį jų klasiokai iškrėtė piktą išdaigą mokytojai, pakišę jai ant kėdės paukščių kiaušinius. Šiai atsisėdus, juos sutraiškius ir išsitepus sijoną, vienas vaikų, pasak E. Kor, sušuko: „purvini žydai tai padarė!“

„Ir tada prasidėjo. „Taip, jie tai padarė! Mes matėm!“, – suriko kiti vaikai. Atrodė, tarsi jie mums už nugarų sudarė slaptą paktą, o tai buvo rezultatas“, – aprašo E. Kor. „Miriam ir aš protestavome, bet veltui. Mes buvome žydai ir mes buvome kalti“.

Pažintis su Jozefu Mengele

Į Aušvicą seserys Eva ir Miriam pateko 1944 m. pavasarį. Prieš pat patekdamos į koncentracijos stovyklą, jos buvo išlaipintos iš gyvulinio vagono ir atskirtos nuo tėvų.

SS kareiviai „staiga sustabdė mamą, apžiūrėjo mane ir seserį, nes buvome aprengtos panašiai, taip, kaip ir atrodėme. „Ar jos dvynės?“, paklausė vienas kareivis mano motinos. Ji, vargšė, buvo sumišusi. Koks atsakymas yra geras, o koks – blogas? Ji paklausė, ar būti dvynėmis yra gerai. Kareivis linktelėjo galva. Mama atsakė nedvejodama: „taip, jos – dvynės“.

Nuo tėvo ir vyresnėlių atskirta tą pačią dieną, tik kiek anksčiau, Eva daugiau nebematė ir savo motinos. Kartu su Miriam jos išvežtos į Aušvicą, kur netrukus atsidūrė būryje iš maždaug 10-12 dvynių porų.

466557-144936-756x425.jpg

1944-ieji: nauji atvykėliai į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą / AP nuotr.

„Mums įsakyta nusirengti ir mūsų drabužiai paimti. Jaučiausi sustingusi, paralyžiuota fiziškai ir psichologiškai. (...) Miriam ir aš į stovyklą atvykome ilgomis kasomis ir su kaspinais plaukuose. Kirpėjas paaiškino, kad dvyniai yra privilegijuoti: taigi, galėjome turėti trumpus plaukus vietoje plikai nuskustų galvų. Mūsų drabužiai grąžinti su dideliais raudonais kryžiais, nudažytais ant nugarų. Tai identifikavo dvynius kaip medicininių eksperimentų dalyvius“, – kitame pasakojime liudijo E. Kor.

Ji prisiminė, kaip juos užkalbinusi stovyklos kalinė buvo akimirksniu nužudyta sargybinių. Medicininiai eksperimentai, kuriuos kuravo J. Mengele, buvo itin įslaptinti. Ginkluoti sargybiniai Evą, Miriam ir kitus „tyrinėjimo objektus“ lydėjo visur. Apie patį J. Mengele ji prisimena sužinojusį iš likimo brolių ir sesių, užsibuvusių čia ilgiau. Netrukus Eva pamatė jį ir savo akimis – J. Mengele užsukdavo pas grupę kiekvieną rytą.

„Jis vykdė dviejų tipų tyrimų programas. Vienas eksperimentų laukas buvo susijęs su genetika, o kitas su mikrobais. Eksperimentuose su mikrobais Mengele infekuodavo vieną iš dvynių, tuomet, jeigu ir kai šis mirdavo, antrasis dvynys buvo nužudomas organų po autopsijos palyginimui“, – rašė E. Kor.

Kai po apytikriai trijų mėnesių injekcija buvo suleista Evai, ji susirgo ir pateko į taip vadinamą ligoninę, o iš tiesų – kitus barakus, kur jos būklė buvo stebima, fiksuojama ir iš kurių dukart per savaitę sunkvežimis paimdavo leisgyvius žmones sunaikinimui. E. Kor buvo prognozuojamos dvi savaitės, tačiau ji išgyveno.

„Dvi savaites didžiąją laiko dalį aš buvau nesąmoninga, tačiau atsimenu prabudimą ant barako grindų po to, kai bandžiau prišliaužti iki kito pastato galo, kuriame buvo vandens čiaupas. Man nebuvo duodama maisto, vaistų ar vandens“, – atsiminė ji.

466556-396666-756x425.jpg

Įvažiavimas į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą / AP nuotr.

J. Mengele pykdavo tuomet, kai jo eksperimentų dalyviai mirdavo dėl perdėm prastų gyvenimo sąlygų koncentracijos stovykloje, mat tai reiškė vertingų eksperimentų dalyvių netektį. O eksperimentų, kaip yra nupasakojusi E. Kor, būdavo šiurpinančiai įvairių. Kai kurioims mišrių dvynių poroms buvo perpilamas kraujas, o vyriškos lyties dvynys kartais buvo kastruojamas – tuo siekta išsiaiškinti, kaip reaguos šių organizmai, ar įmanoma paversti „merginą vaikinu, o vaikiną mergina“.

Du romai buvo grąžinti iš J. Mengele laboratorijos po to, kai buvo susiūti nugaromis. Nacių gydytojas mėgino sukurti Siamo dvynius sujungdamas jų organus ir kraujagysles. „Jie rėkė dieną ir naktį, kol prasidėjo gangrena ir po 3 parų mirė“, – rašė E. Kor.

466559-145390-756x425.jpg

Aušvicas iš paukščio skrydžio / AP nuotr.

Laisvės skonis

Holokausto žiaurumų liudininkė prisimena, kaip vieną 1945-ųjų žiemos naktį ji prabudo drauge su kitais nuo sunkiai pakeliamo karščio: „Aš pažvelgiau laukan, dangus buvo raudonas nuo liepsnų. SS susprogdino dujų kameras ir krematoriumus“. Naciai skubėjo trauktis ir likvidavo netgi ne visus jų eksperimentų liudininkus. Eva ir Miriam išgyveno, dar kartą.

O snieguotą sausio 27-ąją Eva prisimena tolumoje pamačiusi ginkluotus vyrus, tačiau šie neatrodė kaip naciai. „Mes bėgome pas juos. Jie davė mums šokolado, saldainių ir apkabino. Toks buvo mano pirmasis laisvės skonis“, – jau 2015 m. „Laisvosios Europos radijui“ pasakojo ji.

Tos pačios dienos vakarą sovietų kariai iš 60-osios Pirmojo Ukrainos fronto armijos apsistojo barakuose, kuriame laikytos Eva ir sesė. „Jie kiek išgėrė degtinės, šoko daug rusiškų šokių, o mes stovėjome ratelyje plodami“, – sakė ji.

Žiniasklaidai ji nupasakojo ir vienintelės vaizdinės medžiagos, kurioje ji įamžinta Aušvice, atsiradimą – sovietų kariai po dviejų ar trijų dienų grįžo su kameromis ir paprašė vaikų apsirengti Aušvico uniformas ir atkurti eiseną po stovyklą. Tai ir buvo padaryta, nors ne visi sutiko vėl rengtis buvusiais kalinių rūbais.

464621-892933-756x425.jpg

Seserys Eva ir Miriam Kor / AP nuotr.

Ištrauktos iš Aušvico, mergaitės pateko į vienuolių globą, kurios parūpino joms, be kita ko, ir žaislų.

„Mane tai keistai žeidė, nes jos nesuprato, kad aš jau nebebuvau vaikas ir nebežaidžiau su žaislais. Aš neabejoju, kad jos norėjo paties geriausio, bet jos iš tiesų nesuprato, ką mes išgyvenome iki mums suėjo 11 metų. Aš niekada daugiau nebežaidžiau su žaislais. Mano vaikystė buvo prarasta Aušvice“, – „Laisvosios Europos radijui sakė“ E. Kor.

Tik 1950 m., kai nieko neberadusi gimtinėje ji ir sesė emigravo į Izraelį, E. Kor sakė pirmą kartą išsimiegojusi ramiai, nesirūpindama dėl savo gyvybės. Be baimės būti nužudytai vien dėl to, jog buvo žydė.

466672-401817-756x425.jpg