Pabėgėliais užtvindytoje Švedijoje vyksta tikras karas. Lietuva irgi žengia suicido keliu

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2019-07-26 19:57:49, skaitė 1206, komentavo 3

Pabėgėliais užtvindytoje Švedijoje vyksta tikras karas. Lietuva irgi žengia suicido keliu

Ilgametis Švedų SEB banko darbuotojas Gitanas Nausėda, savo šeimininkų, nekarūnuotų Švedijos karalių Valenbergų padarytas Lietuvos prezidentu, nuo pirmųjų dienų po inauguracijos į Lietuvoje ėmė diegti Švedijos suicido modelį. Nausėdos svarbiausias žingsnis buvo nusiųsti sovietinį komjaunuolį, o dabar aršų neoliberalą ir globalistą Liną Linkevičių į Paryžių, kur jis liepos 22 dieną pasirašė įsipareigojimą į Lietuvą vežti nelegalius imigrantus iš Afrikos.

Valenbergų šeima – pati įtakingiausia iš Švedijos oligarchinių šeimų. Ji valdo bankus ir kompanijas Ericsson, Electrolux, ABB, SAS Group, SKF, AIK, Atlas Copco, ir t.t. Praėjusio šimtmečio septintame dešimtmetyje Valenbergų šeimos įmonėse dirbo 40 procentų visų Švedijos dirbančiųjų, o šių įmonių kapitalizacija sudarė apie 40 procentų Stokholmo fondų biržos kapitalizacijos.

Kas, jei ne Valenbergai ir kitos oligarchų šeimos, organizavo Švedijos užtvindymą afrikiečiais ir azijatais? Kam, jei ne jiems, naudinga savo pavaldinius laikyti nuolatinėje baimėje dėl gyvybės, nekreipti dėmesio į blogėjančią ekonominę situaciją, augantį išnaudojimą, socialinės valstybės naikinimą?

Valenbergams nereikėjo siųsti kariuomenės, kad okupuoti Lietuvą, kaip tai darė Švedijos monarchai 17 amžiuje. Lietuvos valstybę jie užgrobė, užgrobdami bankų sektorių, o dabar į prezidento postą pasodinę savo vasalą Nausėdą.

Lietuvos okupacija užsiėmė iš švediškos kilmės IKEA, barbariškai naikinanti Lietuvos miškus, o Lenkijoje diegianti homoseksualizmą.

Šiandieninė Švedija tapo valdančiojo „elito“ organizuotos imigracijos auka, o švedų tauta metodiškai naikinama. Švedijoje yra 61 „No-go“ zonos, į kurias bijo užeiti policija, čia daugiausiai moterų išprievartavimų pasaulyje, čia žmonės persekiojami ir varomi iš darbo, jeigu jie prabyla apie imigrantų nusikaltimus, čia vyksta švedų tautos pakeitimas afrikiečiai ir Azijos gyventojais, kas JTO yra kvalifikuojama kaip genocidas.

Apie 44% pradinių klasių mokinių Švedijos miestų mokyklose yra iš imigrantų šeimų, kuriems švedų kalba nėra gimtoji. Po 50 metų švedai Švedijoje taps mažuma. Danijos atstovas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) Michael Aastrup Jensen, stebėjo šį mėnesį vykusius parlamento rinkimus Švedijoje ir Danijos laikraščiui „Berlinske“ pasakė, kad dalyvavo „daugybėje rinkimų ir nematė nieko bent kiek panašaus į nedemokratinę Švedijos balsavimo sistemą“. Stebėtojų vertinimu, 44% Švedijos rinkimų apylinkių (viso 250) rezultatai buvo falsifikuojami, o rinkimų komisijos, tai matydamos, nesiėmė jokių veiksmų. Nėra abejojama, kad Švedijos parlamentas, kuris rinksis rugsėjo 25 dieną, šiuos sufalsifikuotus rinkimų rezultatus patvirtins.

Dar prieš parlamento rinkimus Švedijoje, vyko visų 26 Šengeno zonos valstybių patikrinimas, kaip jose vyksta sienų apsauga. Paaiškėjo, kad blogiausiai savo sienas saugo Švedija. Šie duomenys buvo nuslėpti nuo Švedijos visuomenės, kuri yra nepatenkinta vyriausybės vykdoma imigracijos politika, bijant, kad šie patikrinimo rezultatai neįtakotų rinkimų rezultatų.

Nuo 2002 metų Švedijoje gyventojų skaičius išaugo 1,4 milijonais. Tai įvyko ne dėka gimstamumo etninių švedų, kuris po „sekso revoliucijos“ ir šioje šalyje įdiegto homoseksualizmo ir genderizmo, tik mažėja, o dėka vežamų vislių afrikiečių ir arabų.

Nesenai Judith Bergman portale "Gatestone" paskelbė straipsnį „Švedijoje vyksta karas“ (Sweden is at War).

Autorė nurodo, kad nuo 2012 metų incidentų su šaunamųjų ginklų panaudojimu, kurie klasifikuojami kai žmogžudystė arba pasikėsinimas nužudyti, Švedijoje išaugo 100 procentų. 2018 metais 45 žmonės buvo nužudyti, 135 sužeisti. Dauguma žmogžudysčių vyko Malme miesto regione. Plačiausiai naudojamas ginklas – Kalašnikovo automatas. Beveik visi incidentai vyko „No-go“ zonose, kurių Švedijoje – 61. Liepos 3 dieną paskelbtais duomenimis tokių zonų 60, tačiau, autorės nuomone, tai „nereiškia, kad situacija žymiai pagerėjo“. Šiose zonose šiandien daugybė „Islamo valstybės“, „Al-Kaida“ ir Aš-Šabap“ pasekėjų, daugybė islamo ortodoksų salafitų mečečių.

2019 metais šaudymai Švedijoje tęsėsi. Birželio 25 dieną 25 metų vyras Malmės mieste, turinčiame 300000 gyventojų, prie socialinio aptarnavimo ofiso. Tą pačią dieną Malmės centrinėje stotyje policininkai šovė į žmogų, pranešusį, kad krepšyje jis turi bombą. Tos dienos vakare du vyrai buvo apšaudyti. Vėliau naktį įvyko du sprogimai.

Malmės savivaldybės tarnautojams buvo išleista instrukcija, kaip jiems elgtis, kad išlikti saugiems. Autorė rašo: „Vienas iš miesto tarnautojų, gavęs šiuos nurodymus, apkaltino savivaldybę veidmainiškumu: „Masinės informacijos priemonėse savivaldybė pasakoja apie tai, kaip viskas gerai, nors yra visai kitaip. O po to jie siunčia paštu štai šituos nurodymus savo darbuotojams“.

Autorės žodžiais, kiti Švedijos miestai primena Beirutą. Linköping mieste birželio pradžioje gyvenamajame name įvyko sprogimas, 20 žmonių buvo sužeista. Manoma, ka tai buvo gaujų karų rezultatas. Po kelių savaičių Skäggetorp miesto „No-go“ zonoje buvo apšaudyti du žmonės. Birželio 30 dieną Stokholmo priemiesčiuose įvyko dar trys susišaudymai. Buvo nušauti du žmonės. Šiais metais tik Stokholme buvo nušauta 11 žmonių. Viso Švedijoje nušauta 20 žmonių.

Opozicinės partijos „Moderaterna“ lyderis Ulf Kristersson pavadino situacija „ekstremalia šaliai, kuri nėra karo stovyje“.

Migrantai į Švediją atnešė dar viena nelaimę – automobilių deginimą. Tuo Švedijoje pasižymi imigrantų miestas Malme, Lundas.

Švedų publicistas Björn Ranelid laikraštyje „Expressen“ parašė: „Švedija yra karo stovyje, ir atsakomybė užtai tenka politikams. Penkias naktis iš eilės universitetiniame Lundo miestelyje liepsnoja automobiliai. Per pastaruosius penkiolika metų šie beprotystės aktai vyko šimtus kartų įvairiose Švedijos vietose. O juk nuo 1955 iki 1985 metų nebuvo nei vienos sudegintos mašinos, nei Malmėje, nei Gioteborge, nei Stokholme, nei tame pačiame Lunde...“

Sausio mėnesį „nelydimas nepilnametis“ iš Afganistano Sadik Nadir pamėgino nužudyti kelis žmones su vogtu automobiliu. Nors Sadik prisipažino, kad ketino žudyti, Švedijos teismas neatrado priežasčių jį nuteisti už terorizmą ar ketinimą nužudyti. Teismas nutarė, kad jis važiavo „pernelyg lėtai“.

Nacionalinės šventės proga premjeras Stefen Leven pripažino, kad „vis dar yra rimtų socialinių problemų.“ „Mes pastatėme stiprią valstybę, kurioje mes rūpinamės vienas kitu. Kurioje visuomenė prisiima atsakomybę, ir nei vienas žmogus nesijaučia vienišas“.

Judith Bergman su sarkazmu pažymi: „Bet daugelis švedų, panašu, visgi jaučiasi siaubingai vieniši šalyje, kuri vis labiau primena karo veiksmų zoną“.

Ar mes norime „No-go“ zonų Lietuvos miestuose, kad ketiname masiškai įsileisti žmones iš akmens amžiaus į savo šalį?

Nuorodos: