Didvyriai ar žmogžudžiai — ką garbina Lietuvos nacionalistai?

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-08-11 09:36:44, skaitė 392, komentavo 11

Didvyriai ar žmogžudžiai — ką garbina Lietuvos nacionalistai?

Nerimstant po Jono Noreikos-Vėtros atminimo lentos pašalinimo prasidėjusiam skandalui,  ryšium su juo trečiadienį, rugpjūčio 7 dieną prie Mindaugo paminklo Vilniuje susirinko keli šimtai mitinguotojų

Jų reikalavimas — "Apginti Lietuvos didvyrius". Visgi vertėtų paklausti — kas gi tie didvyriai ir kame jų didvyriškumas?

Kad atsakytume, pavyzdžiu geriausiai paimti patį Noreiką. Buvęs smetoninis karininkas, pokario metais tapęs vienu pagrindinių antitarybinio pogrindžio Lietuvoje iniciatorių, 1946 metais NKVD susektas, o 1947 metais likviduotas. Todėl atitinkamai įtrauktas į jau ne vieną dešimtmetį mūsuose klestinčio pokario miškinių kulto panteoną. Būtent tokį jo statusą gynė mitinguotojai. Deja — ne be tam tikros veidmainystės...

Antisemitizmą smerkia, antisemitą — garbina

Štai mitinge pasisakęs Arvydas Juozaitis per savo kalbą apkaltino Noreikos atminimo lentą nuėmusį miesto merą Remigijų Šimašių antisemitizmo kurstymu. Tačiau nereikia būti nei teisininku, nei netgi dideliu Šimašiaus gerbėju, kad suprastum visišką tokio kaltinimo absurdiškumą. Pakanka žinoti abėcėlinius Noreikos biografijos faktus — ir pasitelkus bent minimalias proto pastangas pritaikyti jas mūsų turimam atvejui.

Dalykas tas, kad be visko, kas jau minėta, karo, t. y. vokiškosios okupacijos, o būtent 1941-1943 metų laikotarpiu Noreika ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Kaip vietos valdininkas, tuo metu jis pasirašinėjo tūkstančius žydų (jų tarpe — senolius, moteris ir vaikus) į mirtį siuntusius nacistinės administracijos dokumentus.

Bet netgi tokių faktų šviesoje mūsų lietuviškieji nacionalistai nenori pripažinti Noreiką buvus nacių kolaborantu. Štai vadinamasis Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras (LGGRTC) šią interpretaciją argumentuoja tuo, kad Noreika vėliau atsisakęs bendradarbiauti kuriant lietuviškus SS būrius ir dėl to atsidūręs Štuthofo konclageryje. Dar daugiau — kai kur Noreika įvardijamas "antinacinės rezistencijos" veikėju.

Visgi šios interpretacijos mėgėjai linkę vengti kai kurių paties Noreikos pasisakymų. Antai 1933-iaisiais išėjusioje brošiūroje "Pakelk galvą, lietuvi", jis nuogąstauja dėl tada Lietuvos miestuose klestėjusių žydų verslovių, kviesdamas lietuvius su jomis kariauti... Mat, kaip rašė patsai Noreika, — "Lietuva priklauso tiktai lietuviams" (Pakelk galvą, lietuvi! Kaunas, 1933, p. 3). Be to, 1939 m., hitlerinei agresijai jau seniai tapus faktu – kariškiams skirtame "Kardo" žurnale Noreika paskelbė Musolinį bei Hitlerį liaupsinusį straipsnį (Autoritarinės politikos vaisingumas. — Kardas, 1939, Nr. 1, p. 11-13).

Fašistai prieš fašistus

Turėtų būti aišku, kad Noreika buvo ne tik antisemitas ir nacionalistas, bet visiškai atvirai simpatizavo naciams. Nebūtų netikslu įvardyti jį lietuvių fašistu. Tuo tarpu jo pasipriešinimas lietuviškų SS būrių organizavimui, kaip ir tai sekęs kalėjimas Štuthofe čia nieko nekeičia.

Netrūksta istorinių pavyzdžių, kai skirtingų tautų fašistai, nežiūrint idėjinių panašumų — praktiškai susikirsdavo. Štai nuo 1942-ųjų iki 1945-ųjų metų veikusi Armija Krajova dabar kaimyninėje Lenkijoje liaupsinama, kaip kovotoja prieš Trečiąjį Reichą, nors iš tiesų su hitlerininkais epizodiškai tai pakariaudavo, tai netgi bendradarbiaudavo. Tuo tarpu prisidėdama ir prie vykusių žydų žudynių. O apie tai, koks buvo "krajovininkų" santykis su lietuviais — žinome kiekvienas. Iš esmės jie buvo lenkų fašistai, kurių pagrindiniu priešu buvo ne vokiškieji okupantai, bet TSRS ir komunistai.

Labai panašus, tik hitlerininkams gerokai palankesnis ir Noreikos atvejis. Idėjinis lietuvių fašistas tiesiog susikirto su kitais, žymiai galingesniais vokiečių fašistais, žodžiu – naciais. Tokios situacijos tiesiog gema iš grobuoniškos fašizmo prigimties. Galbūt, tai buvo jo asmeninė tragedija. Bet vadinti tai "antinacine rezistencija", ar vaizduoti tokį žmogų antifašistu – tiesiog nesąžininga.

"Mažesnioji blogybė"...

Todėl telieka konstatuoti, kad Noreikos asmenyje Lietuvos nacionalistai garbina eilinį nacių kolaborantą. Didvyriškumas čia matuojamas priešiškumu Tarybų Sąjungai bei lojalumu iki 1940 m. lūžio Lietuvoje gyvavusiai A. Smetonos diktatūrai. Tokiu pat pagrindu, kaip savotiški šių dienų Lietuvos pirmtakai heroizuojami ir oficiozų "partizanais" vadinami pokario miškiniai apskritai.

Tuo laiku būta glaudaus ryšio tarp priešiškumo Tarybų Sąjungai ir palankumo nacizmui. Todėl visai dėsninga, kad daugelis miškinių, kaip ir Noreika — buvo nacių talkininkai. Bet tai nepripažįstama, o tariamų didvyrių palankumas nacizmui – net teisinamas. Neva piktosios, „totalitarinės, stalinistinės“ TSRS atžvilgiu nacistinio Reicho būta "mažesnės blogybės" – todėl tuomečiai "patriotai" rinkęsi atitinkamai...

Pasirinkimas, savo ruožtu, pateisinamas nutylint, kad hitlerininkų generalinis "Ost" planas rengė ne tik žydų, bet daugybės rytų Europos tautų – tame tarpe lietuvių, sunaikinimą. Dar daugiau – jis remiasi klaidingu komunizmo ir Tarybų Sąjungos prilyginimu nacizmui ir Trečiajam Reichui, nuo kurio neatsiejama ištisa "sovietinės okupacijos ir genocido“ mitologija. Būtent "mitologija", nes TSRS, kokie bebūtų buvę tikri ar tariami Stalino laikų nusikaltimai, kaip pripažįsta net Liudas Truska — genocido tiesiog nevykdė.

Didvyriai ar žmogžudžiai?

"Didvyris – tai žmogus, kuris lemiamu momentu daro tai, kas reikia žmonių visuomenės interesams", – kadaise rašė nacių nužudytas čekų patriotas Julius Fučikas.

Remiantis tokiu apibrėžimu vertėtų paklausti — kuo konkrečiai reiškėsi tariamas Noreikos ir į jį panašių didvyriškumas karo metu? Iš tiesų – niekaip, nebent drįstume teigti, kad žydų žudymas kaip nors atitiko "žmonių visuomenės interesus"...

Be abejo, nei LGGRTC, nei mūsų "patriotai" taip nesakys. Jie kalbės apie pokario metus, kai miškiniai, kaip sakoma, "vardan tos Lietuvos" išžudė per 25 tūkst. žmonių, kurių absoliuti dauguma — lietuvių tautybės civiliai. Vardan kokios "tos"? Tokios, kur liaudis gyveno skurde, prievartoje ir nelygybėje, kaip kadaise "Parduotose vasarose" aprašė klasikas Juozas Baltušis.

Ar kovotojai už tokią Lietuvą — didvyriai? Ko iš vis verta tokia kova? O gal tikrieji didvyriai — visai kiti, nei šaukia mūsų nacionalistai, nei dabar mus moko istorikai? Tegul šiuos klausimus išsiaiškina pats skaitytojas.

 


"Miško broliai" Baltijos šalyse 1940-1950 metais

 

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija.