Vytautas Radžvilas. 6-osios kolonos kadrų politikos vaisiai

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2019/0... 2019-08-17 09:12:23, skaitė 109, komentavo 1

Vytautas Radžvilas. 6-osios kolonos kadrų politikos vaisiai

V. Laučiaus straipsnis Sušimašinta Lietuva skatina prabilti apie iki šiol Lietuvoje nutylimą problemą. Kovos dėl tautos ir jos laisvės kovų istorinės atminties sunkios, bet tik šitaip ateina praregėjimas. Vis didesnė Lietuvos visuomenės dalis pastebi ir pripažįsta tai, kas daugeliui dar visai neseniai sukeldavo tik pašaipią šypsenėlę. Pradedama įsisąmoninti ir pripažinti, kad V. Putino 6-oji kolona yra ne perkaitusios vaizduotės vaisius. 

Iš tiesų egzistuoja gausi ir įtakinga politikos, mokslo, kultūros ir žiniasklaidos žmonių grupė, sudaranti minėtos kolonos branduolį. Jos  atstovai sąmoningai arba šito nesuvokdami visuomenėje skleidžia ir įtvirtina pažiūras, kurios kiekvienoje savo saugumu ir išlikimu besirūpinančioje šalyje nedvejojant būtų vertinamos kaip valstybės pagrindus griaunanti propagandinė ardomoji veikla. Dar nedrąsiai, vengiant minėti pavojingiausius, bet vis dar labai įtakingus šios propagandos „herojus”, jau ir didžiojoje žiniasklaidoje pradedamas atskleisti šių veikėjų pastangomis visame pasaulyje įsuktos antilietuviškos kampanijos mastas ir pavojingumas. 

Skaitant V. Laučiaus straipsnį savaime kyla klausimas, kas būtų, jeigu autorius toliau vadovautų nacionalinio transliuotojo portalui lrt.lt. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad portale būtų skleidžiamos žinios apie Lietuvą, lyg tyčia patvirtinančios rusiškos propagandos tapomą atgrasų mūsų šalies gyvenimo vaizdą? Šis klausimas veda prie platesnio ir reikalo esmę atskleidžiančio klausimo: ar 6-osios kolonos triūsas propagandos srityje iš tiesų yra vienintelis jos veiklos baras? O gal ne mažiau jai rūpi ir kita sritis – kryptinga kadrų politika, leidžianti „apvalyti“ svarbiausias Lietuvos saugumui sritis, pirmiausia piliečių sąmonę ir savivoką formuojančias akademines, kultūrines ir žiniasklaidos institucijas, nuo gerai išsilavinusių, kvalifikuotų ir valstybei lojalių darbuotojų?

Galima mėgti arba nekęsti iš lrt.lt portalo vadovo pareigų atleisto V. Laučiaus kaip asmens, taip pat  pritarti ar nepritarti jo pažiūroms. Tačiau neįmanoma suabejoti ir niekas nepaneigs, kad jis yra platų išsilavinimą ir kultūrinį akiratį turintis, puikiai politinę filosofiją išmanantis, todėl iš tiesų gilus ir įžvalgus politikos analitikas. Apžvalgininkas, sugebantis pakilti virš siauro ir primityvaus ideologizuoto žvilgsnio į Lietuvą ir pasaulį, kuris absoliučiai vyrauja akademiniuose ir žiniasklaidos sluoksniuose. Lietuvoje tokių reta. 

Tačiau naujoji LRT administracija jo šiurkščiai atsikratė pakeisdama net iš tolo išsilavinimu ir gebėjimais jam neprilygstančiu, o kalbant be užuolankų – kitai akademinio pasirengimo ir intelektualinio brandumo lygai priklausančiu asmeniu. Tai akivaizdu – senojo ir naujojo vadovų tekstų lygio skirtumas bado akis. Elgiamasi tarsi gūdžiausio sovietmečio laikais, kai į vadovaujančius postus būdavo skiriami ne išprusę ir kvalifikuoti profesionalai, bet „idėjiškai tvirti“ ir „pažangiai mąstantys“ mažaraščiai. Naujasis portalo vadovas žvelgia į Lietuvą per pasaulinės liberalkomunistinės revoliucijos prizmę. Šios revoliucijos plėtra ir pergalė jam akivaizdžiai svarbesni negu Lietuvos nacionalinis saugumas ir pats lietuvių tautos ir valstybės išlikimas. Todėl portale tokia lengva ranka  atsiranda ir yra tiražuojamos visam pasauliui vadovo revoliucinius įsitikinimus bei idealus atitinkančios, bet Lietuvą be jokio pagrindo kaip nacionalistinę ir fašistinę valstybę diskredituojančios žinios. 

Apskritai ideologinis-propagandinis valstybės pagrindų griovimas pasistūmėjo taip toli, kad laiko mandagybėms ir aptakioms šnekoms nebėra. Daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: LRT vadovybėje įsitvirtinus asmenims, kuriems tauta ir valstybė yra tik nereikalingos tamsios praeities atgyvenos, nacionalinis transliuotojas ir jo informacinis portalas buvo galutinai paversti mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomais Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo propagandiniais įrankiais, ruošiančiais moralinę ir psichologinę dirvą naujai okupacijai. V. Putino 6-oji kolonos vykdomą propagandinę kampaniją pratęsianti ir papildanti kita – akademinio, kultūrinio ir žiniasklaidos lauko valymo nuo „ideologiškai nepatikimų elementų“ kampanija – vis labiau įsibėgėja ir plečiasi. Nestebintų, jeigu, sužinojus apie V. Laučiaus atleidimą, vienos šalies ambasadoje šis džiugus įvykis būtų buvęs atšvęstas iškilmingai pakeliant šampano taures. 

Blogiausia, kad minėtos kolonos dėka progų jas kelti vis gausėja. V. Laučiaus straipsnis skatina ir net įpareigoja atkreipti dėmesį šią valstybinio masto problemą ir prabilti apie ją viešai. Kitaip valstybę vis labiau užvaldančių šeštakolonininkų tyliai, bet tikslingai vykdomos kadrų politikos vaisiai bus ne tik kartūs, bet ir taps mirtinai nuodingi. Tokie pat pražūtingi Lietuvai, kokiais kadaise tapo iš pažiūros daugeliui atrodę nekalti ir nepavojingi girų, cvirkų, venclovų, salomėjų kairuoliški kultūriniai žaidimai.