Olga Četverikova: Nuo "Mokymo niekinti" iki "Mokymo gerbti". Kaip vyksta katalikybės judaizacija

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2019-08-17 09:27:18, skaitė 245, komentavo 2

Olga Četverikova: Nuo

http://www.3rm.info/publications/63176-ot-ucheniya-prezreniya-k-ucheniyu-uvazheniya-kak-proizoshla-iudaizaciya-katolicizma-chetverikova-on.html

Nepastebimai, be kokių nors platesnių apibendrinimų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažo asmenų rato viduje katalikų viršūnės įvykdyta krikščioniško mokymo apie Kristaus Bažnyčią revizija ir įvykdytas perėjimas prie judėjų dievo garbinimo ir prie bendro su judėjais laukimo to, ką jie vadina mašiachu, o krikščionys – antikristu.

Lygiai prieš pusę amžiaus katalikybės viduje įvyko perversmas, padėjusį pagrindą viduje jos žydaujančiųjų erezijai, kuri įgyvendinama vaizduojant ją, kaip žydų – katalikų „dialogą“. Kalbu apie deklaraciją Nostra aetate 1965 m., pakeitusią krikščionišką mokymą apie Kristaus Bažnyčią ir perėmusią žydų požiūrį į santykį tarp Naujojo ir Senojo Testamentų ir į žydų tautos išrinktumą. Šis įvykis buvo ruošiamas senai ir tapo rezultatu giluminės idėjinės diversijos, sukurtos judėjų teologų ir filosofų ir įgyvendintos vadovybės pačios Katalikų bažnyčios vadovybės (čia reikia pabrėžti, kad sąvoką „katalikų bažnyčia“ mes vartojame ne Kristaus Bažnyčios reikšme, bet reikšme instituto, kuris yra kvazibažnyčia).

Kaip žinoma, krikščionybė moko, kad išrinktumas senovinės žydų tautos buvo tame, kad, išsaugojus tikrąjį monoteizmą, sulaukti Mesijo sulaukimą, o po to nešti Gerąją Naujieną apie jo atėjimą pasaulio tautoms, ką ir atliko apaštalai. Tačiau žydų tauta atstūmė Mesiją – Išganytoją Kristų, kurį liudijo pranašai, ir tuo pačiu užbaigė savo išrinktumo periodą, perduotą apaštalams ir toms krikščionių bendruomenėms, kurios tapo pagrindu naujosios Dievo tautos – Kristaus Bažnyčios.

Paties Kristus buvo žydams pasakyta: „Todėl sakau jums, kad Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos jo vaisių. Ir tas, kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas. Išgirdę jo posakį, vyresnieji šventikai ir fariziejai suprato, kad Jis kalba apie juos, ir stengėsi Jį suimti, tačiau pabijojo tautos, nes Jį laikė pranašu“ (Mt 21, 43-46). Ir jeigu, kaip sakė apaštalas, Kristaus Bažnyčia yra „išrinktoji giminė…, šventoji tauta, žmonės, paimti į globą“ (1Pt 2,9), tai bet kokie tvirtinimai apie, neva, besitęsiantį išrinktumą visos žydų tautos yra teologiškai nepagrįsti.

 

Būtent šis teiginys buvo kategoriškai atmestas fariziejų ir suformuluotas jų mokymo apie talmudinį judaizmą ir tapo pagridiniu jų kritikos objektu. Judaizmas tvirtino ir tebetvirtina apie išskirtinę judėjų teisę, garantuojamą jiems pačiu gimimo faktu, į viešpataujančią padėtį pasaulyje, vertinant krikščionybę arba kaip stabmeldystę, arba kaip priimtiną nežydams monoteizmo formą, vedančią juos prie Izraelio dievo garbinimo. Pastarasis teiginys priklauso Maimonidui, ir būtent jis tapo pagrindu plano sugriauti iš vidaus katalikų mokymą. Žymų indėlį į šio plano parengimą įnešė italų rabinas mokslininkas-kabalistas Elias  Benamozeghas (1823 – 1900), kurį vadina „italų judaizmo Platonu“ ir „vienu iš šiuolaikinės judaizmo minties mokytojų“[1].

1884 m. E. Benamozeghas (1823 – 1900) išleido savo knygą „Izraelis ir Žmonija. Universalios religijos tyrinėjimai ir jų sprendimas“, kurioje Katalikų bažnyčiai buvo pasiūlyta reformuoti savo mokymą trimis kryptimis:

– pakeisti požiūrį į žydų tautą, kuri turi būti reabilituota kaip vyresnioji tauta, kaip dvasininkų tauta, „kuri sugebėjo išsaugoti neiškreiptą pirmykštę religiją“. Ši tauta nėra dievažudė, nebuvo atstumta Dievo, o, priešingai – pašaukta laiduoti visos žmonijos laimę ir vienybę;

– „atsisakyti Dieviškojo Kristaus“, Žmogaus Sūnaus, kuris buvo paprastas rabinas, žydas ir juo ir liko. Skelbti Kristų galima tik kaip žmogų, kuris pasiūlė mokymą apie dorovę vardan visų žmonių laimės;

– sutikti su nauja aiškinimu, bet ne Trejybės paslapties panaikinimu.

Tik išpildžius šias tris sąlygas, katalikų bažnyčia taps „tikros katalikybės Bažnyčia“, tos katalikybės, kurią Benamozeghas vadina noachizmu – religija visoms tautoms, kurios priklauso „krikščioniškajai erdvei“.

Noachizmas – tai Noacho (Nojaus) įstatymai, kurių nėra Toroje ir kurie buvo įvesti Talmudo išminčių (Sinedrin 56 traktatas), remiantis Toros žodžių bei žodžių junginių aiškinimo principais. Noachizmas išeina iš to, kad yra tik du išsigelbėjimo keliai: žydams, liekantiems Dievo išrinktaisiais – tai griežtas vykdymas 613 Talmūdo įsakymų vykdymas, o nežydams (jei tik jie nėra priėmę gijuro, t.y. netapę žydais) – septynių Nojaus įsakymų laikymasis. Tai tas minimalus reikalavimų sąrašas, kurius, pagal judėjų mokymą, Dievas davė Adomui ir Nojui:

1) tikėjimas į vieną Dievą ir stabmeldystės draudimas;

2) Dievo garbinimas ir draudimas jį niekinti;

3) pagarba žmogaus gyvybei ir draudimas žudyti;

4) šeimos gerbimas ir draudimas svetimauti;

5) artimo nuosavybės gerbimas ir draudimas vogti;

6) gyvų būtybių gerbimas ir draudimas vartoti valgiui kūną, atpjautą iš gyvo gyvulio;

7) teisėjų paskyrimas, pareiga sukurti teisingą teisinę sistemą [2].

Ryšium su šiais įsakymais nauju Katalikų bažnyčios tikslu turi tapti noachistinio humanizmo mokymas ir jo sklaida, o popiežiaus primatas įgalins šiuo pagrindu suvienyti visus, kurie laiko save krikščionimis. Noachizmo religija virs „prigimtinės moralės religija“, kurios universalumas suvienys visą žmoniją po žydų tautos pradmeniu.

Takiu būdu, planas buvo sukurtas, ir prasidėjo paieškos, kaip jį įgyvendinti. Pirmieji katalikų – žydų „dialogo“ žingsniai buvo žengti dar prieš II pas. karą. Didelį vaidmenį čia suvaidino žymus žydų filosofas bei teoretikas Martinas Buberis (1878 – 1965), pasiūlęs žydų ir krikščionių dialogą kaip dviejų tikėjimų arba „dviejų kelių“ dialogo koncepciją. Jis žvelgė į Kristų I a. judaizmo  kontekste, laikydamas, kad Kristus buvo žydas ir jų „didysis brolis“ ir kad į krikščionybę galima žiūrėti  kaip į kelią pas Dievą. Atsiliepdami į tai, kai kurie katalikų teologai bei filosofai ėmė ginti pozityvius teologinius priėjimus prie rabinų mokymo, skatindami krikščionis žvelgti į jį pagarbiai. Tačiau jų bandymai pakeisti bažnytinės vadovybės požiūrį tada nepavyko.

Karo periodo įvykiai ir ta taikymosi pozicija, kurią nacistinio režimo atžvilgiu užėmė Katalikų bažnyčia, sukūrė visiškai naują situaciją, kurioje, įsukę holokausto temą, judėjų lyderiai gavo į rankas galingą popiežystės spaudimo įrankį.

Olga Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės judaizacija

Iš judaizmo pusės iš pat pradžių buvo realizuojama gerai apgalvota ir nuosekliai vykdoma strategiją, nukreiptą į pagrindinių krikščionybės mokymo nuostatų peržiūrą. Esmine idėja, pagrindžiančia krikščionybės revizijos būtinybę, tapo nuostata apie tai, kad joje žydų atžvilgiu yra „neapykantos mokymas“, kuris ir tapo naujųjų laikų pasaulietinio antisemitizmo priežastimi. Šitą mokymą savo ruožtu žydai susiejo su principine krikščionybės nuostata dėl Izraelio malonės ir pažado praradimo, kurią jie ėmė vadinti Izraelio „ pakeitimo idėja“ ir skaito ją pačia pavojingiausia. Išeinant iš to, ir holokaustas jų yra vertinamas kaip „kulminacija daugiaamžio žydų ujimo, būtent iš krikščionių pusės“. Iš čia išvada, kad Hitlerio politika turėjo pasisekimą tik todėl, kad buvo grindžiama šimtmečius trukusiu krikščionių kaltinimų judėjų atžvilgiu.

Tipišku tokio vertinimo pavyzdžiu yra, pavyzdžiui, šie Oksfordo Judaizmo tyrimų centro bendradarbio, rabino Saliamono Normano pareiškimai: „Savo esme Hitlerio požiūris į žydus niekuo nesiskiria nuo krikščioniškojo; skirtumas slypi nebent metoduose, kuriuos jis naudojo“; žydai didžiąją krikščionių dalį mato kaip persekiotojus, palyginti mažas jų skaičius laiko žydus aukomis, ir jau visai nedaugelis rodo užuojautą nukentėjusiems žydams. Po holokausto žydai jau nebegalėjo rimtai patikėti Bažnyčios turimu dorovingumu“; „žydų požiūriu, krikščionis pačia savo tikėjimo galia nebevaldo dorovinės savigarbos, nebekalbant jau apie kokį nors dorovinį pranašumą“[3].

Formulė „mokymas niekinti“ su išplaukiančiomis iš to išvadomis buvo įvesta Prancūzijos žydų istoriko Jules Izaoko (1877-1963), suvaidinusio pagrindinį vaidmenį formuojant žydų – katalikų „dialogą“. Svarbiausios jo idėjos buvo išdėstytos knygose „Jėzus ir Izraelis“ (1946), „Antisemitizmo genezė“ (1948) ir „Mokymas niekinti“ (1962), kuriose krikščioniškasis mokymas buvo griežtai sukritikuotas kaip pagrindinis antisemitizmo šaltinis ir kaip ypatingai pavojinga jo forma pačia savo gilumine teologine prigimtimi. Kad suardytų šitą teologinę prigimtį, jis suabejojo istorine verte evangelinių istorijų, vaizduodamas ir evangelistus, ir šventuosius Bažnyčios tėvus kaip melagius ir persekiotojus, kupinus neapykantos žydams ir morališkai atsakingus už Osvencimą bei holokaustą. Išeinant iš to ir buvo keliamas uždavinys „išvalyti“ krikščionišką mokymą [4].

„Išvalymas“ numatė pripažinimą to, kad žydai visiškai neatsakingi už Kristaus mirtį; pakeitimą arba išėmimą tų maldų, kuriose kalbama apie judėjus; pašalinimą iš evangelijų tų vietų, kuriose aprašomos Kristaus Kančios (ypač tai susiję su evangelistu Matu, kurį J. Izaokas kaltina tiesos iškraipymu, nes būtent jo parašytoje Evangelijoje sakoma: „O visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!'“ (Mt 27,25); pagaliau, pažadą, kad Bažnyčia galutinai pakeis savo elgesį, susitaikiusi, padariusi atgailą, atsiprašiusi judėjų ir priėmusi visas būtinas pastangas pakeisti mokymą, kad ištaisytų tą blogį, kurį ji yra padariusi judėjams.

„Išsivalymo“ eiliškumas buvo išdėstytas kito judėjų tyrinėtojo Polio Ginevskio knygoje „Krikščioniškasis antijudaizmas. Mutacija“, išleistoje 2000 metais [5]. Vartodamas atitinkamas sąvokas, paimtas iš žydų tradicijos, jis išskyrė tris šio proceso etapus: 1) „vidui“ (išpažintis) – nuoširdus trūkumų ir klaidų pripažinimas; 2) „tešuva“ (atgaila) – atsivertimas ir 3) „tikkun“ (išpirkimas) – ištaisymas. To rezultste vietoj „mokymo niekinti“ bus sukurtas „mokymas gerbti“.

***

Praktinis pasiruošimas pirmajam etapui („vidui“) prasidėjo 1946 m., kai, palaikant amerikiečių ir britų judėjų organizacijoms, Oksforde įvyko pirmoji katalikų ir protestantų konferencija, skirta kontaktų su žydais užmezgimui. O 1947 m., po surengtų eilės tarptautinių susitikimų su simpatizuojančias jam katalikų veikėjais, Žiulis Isaakas išspausdino memorandumą „Katalikų mokymo apie Izraelį ištaisymas“, kurio pagrindinės nuostatos įėjo į dešimties punktų deklaraciją, priimtą tais pačiais metais sušauktoje konferencijoje Zelisberge (Šveicarijoje) [6]

Zelisbergo deklaracija tapo krikščionybės reformavimo programa, reikalavusia pripažinti tai, kad, pirmiausiai, krikščionybė savo šaknimis įaugusi į judaizmą (pirmi 4 punktai) ir antra, kad judaizmas negali būti krikščionybės pristatomas negatyvioje šviesoje (likę 6 punktai):

1) Senajame ir Naujajame Testamente su mumis kalba vienas ir tas pats Gyvasis Dievas;

2) Jėzus gimė iš motinos žydės iš Dovydo giminės ir Izraelio tautos, ir Jo amžinoji meilė bei atleidimas sklinda jo paties tautoje ir į visą pasaulį;

3) pirmieji Kristaus mokiniai, apaštalai ir kankiniai buvo žydai;

4) pagrindinis krikščionybės įstatymas, meilė Dievui ir artimui, jau yra Senajame Testamente ir patvirtintas Jėzaus, privalomas krikščionims ir žydams be išimties visuose jų žmogiškuose santykiuose;

5) vengti žeminti biblinį ir pobiblinį judaizmą turint tikslą išaukštinti krikščionybę;

6) vengti vartoti žodį „judėjas“ išskirtinai „Jėzaus priešo“ reikšme arba „Jėzaus priešai“ nurodant judėjų tautą visumoje;

7) vengti vaizduoti Kristaus Kančias tokiu būdu, tarytum kaltė dėl Jėzaus mirties gultų ant visų judėjų arba tiktai ant judėjų. Iš tikrųjų Jėzaus mirties reikalavo ne visi žydai. Ir ne tik žydai dėl to kalti, nes Kryžius, kuris mus visus gelbsti, liudija, kad Kristus mirė už mūsų visų nuodėmes; priminti visiems krikščionių tėvams ir auklėtojams apie tą sunkią atsakomybę, kurią jie turi jausti dėl Evangelijos pasakojimo ir ypač vengti supaprastinto pasakojimo apie Kančias;

8) vengti biblinių prakeiksmų ir įniršusios minios šauksmo „Kraujas jo ant mūsų ir mūsų vaikų“ neprimenant, kad šis šauksmas negali dominuoti virš žymiai stipresnės Jėzaus maldos „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“;

9) vengti skleisti šventvagišką mintį, kad žydų tauta buvo atstumta, prakeikta ir pasmerkta kančioms;

10) vengti apie žydus kalbėti taip, tarsi jie nebuvo pirmieji, kurie priklausė Bažnyčiai [7].

Kaip matome, ši deklaracija buvo sudaryta pakankamai raštingai ir rėmėsi sąvokų sukeitimu. Kalbėdama apie judėjus, ji talmudinį judaizmą identifikavo su Senojo Izraelio religija ir Senojo testamento Bažnyčia, o šiuolaikinius judėjus – su visais žydais (juo labiau, kad prancūzų, ispanų, vokiečių, anglų ir kitomis kabomis „žydas“ ir „judėjas“ reiškiami, kaip įprasta, vienu žodžiu – juif, judio, jude, jew ir t.t. Tame buvo pagrindinė suktybė, nukreipta į tai, kad suardyti giluminį krikščionybės pamatą – mokymą apie Kristaus Bažnyčią.

Konferencijoje buvo įsteigta Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba (TKŽT arba ICCJ), kuri sekančiais metais Friburgo konferencijoje Šveicarijoje gavo oficialų statusą, leidusį jai suvaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų formuojant naujus krikščionių ir judėjų santykius [8]. Čia buvo priimti jos įstatai, o Ženevoje buvo atidarytas biuras (drauge paskelbtas ir adresas Londone).

1948 metais Žiulis Isaakas sukūrė Prancūzijos judėjo-krikščionių draugystės asociaciją, o Vokietijoje formuojasi judėjų-krikščionių bendradarbiavimo draugijos, susijungusios į Vokietijos koordinacinę tarybą (VKT). VKT sukūrė taip vadinamas Vesel Švalbacho tezes, kurios išplėtė ir pagilino Zelisbergo deklaraciją, pakvietė naudoti tokią teologinę kalbą ir tokią interpretaciją biblijinių tekstų, kurie nebūtų įžeidžiančiais žydams. Dar daugiau, čia jau buvo atkreipiamas dėmesys į socialines-politines pasekmes naujų tarpusavio santykių su judėjais, nes buvo nurodoma, kad holokausto patirtis įpareigoja kiekvieną krikščionį prisiimti atsakomybę už kovą su antisemitizmu [9].

Sukūręs atitinkamas struktūras ir užmezgęs kontaktus su Romos dvasininkija, Žiulis Isaakas gavo iš jos didelį palaikymą ir gavo trumpą audienciją pas Pijų XII, kuriam ir perdavė „10 Zelisbergo punktų“. Šis susitikimas, tačiau, neturėjo jokių pasekmių, o štai atėjus į valdžią modernistui Jonui XXIII, padėtis radikaliai pasikeitė.

1960 m. birželį Žiulis Isaakas, tarpininkaujant prancūzų pasiuntinybei Romoje ir asmeniškai kardinolui Augustino Bea, jėzuitui ir progresistų lyderiui, susitiko su pontifiku, kurį tikėjosi įtikinti būtinybe peržiūrėti „mokymą niekinti“ , perduodamas jam atitinkamą memorandumą – „Apie būtinumą reformuoti krikščionišką mokymą apie Izraelį“. Šis susitikimas buvo svarbus Jono XXIII žestas stiprinant santykius su Žydų – krikščionių asociacija. Ne veltui prieš keletą mėnesių iki jo (1959 kovo 19) popiežius liepė panaikinti Didžiojo penktadienio maldoje už žydus išsireiškimus: „Pasimelskime taip pat už neištikimuosius žydus“ (pro perfidies Judaeis) ir „Visagali amžinasis Dieve, iš savo malonės neatstumiantis net žydų neištikimybės“. Vienoje iš savo pastabų šia proga jis parašė: „Prieš kurį laiką Mums ėmė kelti nerimą klausimas dėl pro perfidies Judaeis Didžiojo penktadienio pamaldose. Iš patikimo šaltinio Mes žinome, kad Mūsų pirmtakas šviesios atminties Pijus XII jau pašalino šį būdvardį iš asmeninės maldos ir pasitenkino pasakymu „Pasimelskime … ir už žydus“. Turėdami tokius pat ketinimus, Mes nusprendėme, kad ateinančią didžiąją savaitę tie du teiginiai [bus sutrumpinti tokiu pat būdu]“ [10].

Po to, 960 m. rudenį, popiežius pirmą kartą Vatikano istorijoje priėmė 130 amerikiečių organizacijos Suvienytas žydų šaukimas atstovų, kurie pareiškė jam padėką už išgelbėtus nacizmo laikais žydus ir kuriuos jis pasveikino žodžiais: „Mes visi dangiškojo Tėvo vaikai… Aš Juozapas, jūsų brolis“.

Olga Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės judaizacija

Dvejus sekančius metus vyko intensyvus pasiruošimas Vatikano II susirinkimui, kuriame turėjo būti griežtai pasmerktas „katalikiškasis antisemitizmas“. Atitinkamus dokumentus rengė speciali Krikščionių vienybės sekretoriato darbo grupė, kuri nustatė kontaktus su judėjų pasauliu ir jų pagrindinėmis asociacijomis Prancūzijoje, Izraelyje ir JAV – Pasauliniu žydų kongresu (PŽK), Amerikos žydų komitetu (AŽK) ir Antidifamacijos lyga B’nai B’rit. Kartu jie parengė pagrindinius santykių su judaizmą principus. Svarbų vaidmenį tame suvaidino rabinas Abrahamas Joshua Heshelis, chasidų mąstytojas, Judaizmo teologijos seminaro Niujorke galva, dalyvavęs Susirinkime kaip oficialus AŽK atstovas. Didelę įtaką popiežiui padarė ir PŽK vadovas dr. Goldmanas.

Dar prieš Susirinkimo atidarymą 1962 m. vasarį PŽK pristatė kardinolui Bea deklaraciją, kurioje kaip pagrindinį uždavinį pristatė kovą su antisemitizmu, ir būtent šią mintį, tik kitais žodžiais, išreiškė Bea memorandumas, adresuotas popiežiui Jonui XXIII 1962 m. gruodį. Jame buvo kalbama apie būtinybę pripažinti krikščioniškojo antisemitizmo nuodėmę, apie Bažnyčios atsakomybę dėl jo skleidimo ir mokymo, o drauge ir tuos persekiojimus, kuriuos patyrė žydai, taip pat apie būtinybę atskirai išnagrinėti šitą temą. Jono XXIII atsakymas buvo teigiamas, ir klausimas buvo įtrauktas į dienotvarkę. O 1964 m. rugsėjį posėdyje jau prie Pauliaus VI pirmasis teksto apie nekrikščioniškas religijas variantas, kuriame skyrius apie judaizmą buvo pagrindinis, gavo pritarimą.

Vis dėlto tekstas apie judaizmą buvo toks revoliucinis ir pavojingas, kad netgi liberalumu pasižymintis Paulius VI nesiryžo galutinai patvirtinti pateikto varianto ir atidėjo jo peržiūrą kitam posėdžiui. Jis visiškai neigė žydų lyderių atsakomybę už Kristaus mirtį, neigė posakį „tauta dievažudė“, kaltindamas Bažnyčią antisemitizmu, kėlė klausimą dėl evangelistų raštų tikėtinumo ir diskreditavo Bažnyčios tėvų bei didžiųjų  katalikų teologų mokymą. Galiausiai tekstas buvo perrašytas atsargesniais posakiais ir įtrauktas į deklaraciją Nostra aetate. Nors jos aptarimai nenustojo kelti aštrių diskusijų, 1965 spalio 15 ji gavo daugumą balsų ir spalio 28 buvo patvirtinta.

Kokia buvo jos reikšmė?

Iškreipę Evangelijos tekstą ir ignoruodami Išganytojo žodžius, pasakytus aukštiesiems kunigams ir fariziejams, deklaracijos autoriai paneigė, jog iš žydų dangaus karalystė atimta (žydų terminologija – „išstūmimo idėją“), ir tikruoju Dievu pripažino ne trejybinį dievą Jehovą, kurį garbina dabartiniai judėjai, patvirtindami tuo pačiu dvasinę pastarųjų giminystę su krikščionimis. Tekste kalbama: „Nors judėjų valdžia ir jos šalininkai reikalavo Kristaus mirties, vis dėlto dėl Kristaus kančių negalima kaltinti nei visų tuo metu gyvenusių judėjų, nei judėjų dabartinių. Nors Bažnyčia ir yra Dievo tauta, tačiau žydų negalima laikyti nei atstumtais Dievo, nei prakeiktais, tarsi tai išplauktų iš Šventojo Rašto“. „Žydų dauguma Evangelijos nepriėmė, o daugelis iš jų net priešinosi jos platinimui (žr. Rom 11,28). Nepaisant to, kaip sako Apaštalas, dėlei savųjų protėvių jie lieka iki šiol numylėtiniai Dievo, kurio malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 28,29)“.

Dokumente taip pat tvirtinama: „Bažnyčia tiki. kad Kristus, mūsų taika, sutaikė judėjus ir stabmeldžius ant kryžiaus, ir iš abiejų sukūrė Sau viena“, ir kad, „drauge su Pranašais ir su tuo pačiu Apaštalu Bažnyčia laukia dienos, žinomos vienam Dievui, kada visos tautos vienu balsu šauks Viešpatį ir vieningai Jam tarnaus“. Tuo tarpu Laiške efeziečiams (Ef 2, 14-15) apaštalas Paulius kalba, jog Kristus ant kryžiaus Savo Kūnu ir Krauju sutaikė tikinčius į Jį pagonis ir judėjus, t.y. visus krikščionis, o apie netikinčių sutaikinimą nėra nė žodžio.

Tokiu būdu, sufalsifikavusi Evangelijos esmę ir visą Dieviškąjį Apreiškimą, deklaracija Nostra aetate faktiškai atmetė mokymą apie Kristaus Bažnyčią. Taip kad jos reikšmė vėlesniems katalikybės išsižadėjimams sunku pervertinti. Ne atsitiktinai vienas iš žydų autorių pavadino ją „teologiniu žemės drebėjimu“, atvedusiu prie naujojo pasaulio iškilimo. O PŽK narys Žanas Galperinas rašė, jog ji „iš tikrųjų atvėrė kelią visiškai kitokiam dialogui ir padėjo pagrindą naujam Katalikų bažnyčios požiūriui į judėjus ir judaizmą, pademonstruodama pasirengimą mokymą niekinti pakeisti mokymu gerbti“ [11]. Taip pat vertina ją ir Grinevskis: „Schema apie judėjus, kurią galima buvo nagrinėti kaip užbaigimą, priešingai, labai greitai pasirodė esanti pradžia naujos stadijos sėkmingo vystymosi judėjo-krikščioniškų santykių [12].

Suėjusi į „dialogą“ ir suartinusi iš principo skirtingus religinius požiūrius ir etines normas, katalikų bažnyčios vadovybė ėmė vykdyti Naujojo Testamento ir krikščionybės istorijos reviziją. Įsiteikdamas talmudiniam judaizmui Vatikanas perėjo prie pagrindinių krikščionybės nuostatų peržiūros.

Taip prasidėjo pirmasis krikščionybės „valymo“ etapas – klaidų pripažinimas („vidui“).

„Dialogo“ aktyvumui užtikrinti 1970 m. buvo įkurtas Tarptautinis ryšių tarp katalikų bažnyčios ir judaizmo komitetas, arba sutrumpintai – Tarptautinis komitetas judėjo-katalikų ryšiams (LIC), kuris šaukia susirinkimus kas dveji metai [13].

Dialoge iš judėjų pusės atstovais buvo Tarptautinis judėjų komitetas (IJCIC) [14], kuris jungė visų trijų judaizmo šakų atstovus (ortodoksus, onservatyvius ir liberalus), o taip pat įvairias nacionalines ir tarptautines judėjų organizacijas, Vyriausią Izraelio rabiną ir Izraelio atstovą prie Švento Sosto [15]. O iš katalikų bažnyčios pusės už „dialogą“ buvo atsakinga 1974 metais įkurta Pontifiko komisija religiniams ryšiams su judaizmu, egzistuojanti (kas atkreipia dėmesį) prie Sekretoriato krikščionių vienybės skatinimui [16].

Pagrindiniu LIC uždaviniu tapo naujos žydų ir katalikų santykių teologijos formavimas arba, kaip ją pavadino katalikų veikėjas Johanas Baptistas Metas, „teologijos po Osvencimo“, kuri stengiasi išvengti bet kokios antijudėjiškos formuluotės ir yra pašaukta „praturtinti krikščionišką mąstymą padedant geriau suvokti vieno ar kito termino judaizme reikšmę“. Abi šalys susitarė, kad naujasis santykių supratimas turi atsispindėti katekizmo pagrinduose bei dogmatikos mokyme universitetuose. Anot tyrinėtojo A.Valio, „mokymas turi būti toks, kad žydai galėtų jame dalyvauti nesijausdami kitų blogai suprasti“.

Žinoma, naujoji teologija buvo kuriama etapais, palaipsniui ruošiant katalikus priimti teiginius, neatitinkančius Bažnyčios mokymo. Pirma, ką reikėjo padaryti, – tai pasiekti aiškesnio pripažinimo to, kad žydai tebėra išrinktoji tauta ir kad Senasis Testamentas tebeturi pilną savo galią.

Šiame kontekste revoliuciniu dokumentu tapo deklaracija „Krikščionių požiūris į judaizmą“ [17], parengta Prancūzijos vyskupų komiteto santykiams su judaizmu ir priimta Prancūzijos vyskupų konferencijos 1973 m. balandį. Joje jau aiškiai buvo pareikšta, kad „negalima iš Naujojo Testamento išvesti teiginio, jog žydų tauta prarado savo išrinktumą“, kad „pirmasis Testamentas... nebuvo atšauktas Naujojo“ ir fariziejų doktrina neprieštarauja krikščionybei, o, reiškia, kad žydų tautos pripažinimas lieka nepakeistas, kuri ir šiandien tebėra „palaiminimas visoms žemės tautoms“.

Vis dėlto svarbiausioji dokumento naujovė buvo ta, kad čia pirmąkart buvo pareikšta apie pasaulinę judėjų misiją kitų tautų atžvilgiu, tuo metu, kai nuosava Bažnyčios misija „gali tik įeiti į šį pasaulinį išgelbėjimo planą“. Dėl to dokumento autoriai uždavė tokį retorinį klausimą, kuris faktiškai jungia krikščionis ir žydus laukiant mesijo: „Nors žydai ir krikščionys vykdo savo pašaukimą eidami skirtingais keliais, tie jų keliai nuolatos susikryžiuoja. Ar jų bendras rūpestis nesusijęs su mesijiniais laikais?“

Galiausiai, pripažinus, kad „istorinė atsakomybė už Jėzaus mirtį atiteko tam tikroms žydų ir Romos valdžioms, dokumentas kategoriškai pasmerkė „žydų kaltinimą dievažudyste“, ką galima suprasti kaip atsisakymą pripažinti Kristų Dievu. Kaip šiuo kausimu pastebėjo archimandritai Serafimas (Aleksijevas) ir Sergijus (Jazadžijevas), „čia paslėpta šventvagiška gudrybė, lygiareikšmė Kristaus kaip Dievažmogio neigimui: jei pripažįstamas istorinis faktas, kad žydai – Kristaus žudikai, bet drauge neigiama, kad jie – DIEVAžudžiai, tai reiškia, kad Kristus nėra dieviškasis Išganytojas !“[18]. Apie tai „prasitarė“ ir tyrinėtoja Helen Fry, parašiusi jos pačios sudarytoje žydų ir katalikų dialogo chrestomatijos įvade: „1965 m. Katalikų bažnyčia panaikino žydų kaltinimą „dievažudyste“: anksčiau buvo laikoma, kad nužudę Jėzų, žydai nužudė patį Dievą“[19].

Deklaracija atstatė žydų poziciją, ir neatsitiktinai ją aukštai įvertinęs Prancūzijos rabinatas nurodė, jog ji sutampa su mokymu didžiųjų žydų teologų, pasak kurių, iš judaizmo kilusių religijų misija – paruošti žmoniją ateinančiai mesijinei erai, apreikštai Biblijos.

1974 m. jau pats Vatikanas paskelbė dokumentą „Nuostatos ir pasiūlymai, kaip įgyvendinti Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate“ [20], paruoštą Popiežiškosios komisijos santykiams su judaizmu tos deklaracijos paskelbimo dešimtmečio proga. Patvirtinęs naują požiūrį į judaizmą, jis tapo savos rūšies dialogo chartija tarp katalikų ir judėjų, nubrėžusia jau praktinius žingsnius jo realizavimui. Išvardinus abi religijas jungiančius teiginius (tikėjimas į vienatinį Dievą, judėjų Biblija ir kt.), jis pašaukė į „bendrus susitikimus prieš Dievą maldose“, prie Kristaus pamokslo su atsargumu („kad savo liudijimu neįžeisti judėjų“) ir prie atitinkamo dėstymo ir šventikų rengimo

kurie naujai nušviestų santykių tarp katalikų ir judėjų istoriją. Po to daugelyje universitetų buvo pradėtos steigti judaistikos katedros, o judaizmas buvo įtrauktas į mokyklų ir seminarijų mokymo programas. Savo ruožtu judėjų bendruomenė ėmė steigti savo organizacijas, atviras krikščionims.

***

Prie Jono Pauliaus II (1978 – 2005) Bažnyčios vadovybė griebėsi nematytos atgailos kampanijos, pripažindama visos katalikų bendruomenės atsakomybę ir kaltę įvairiose jos veiklos srityse per pastaruosius dešmt šimtmečių, bet į santykius su žydais buvo padarytas ypatingas akcentas.

Pirmu svarbiu pontifiko žingsniu buvo jo pareiškimas Maince susitikime su žydų bendruomenės atstovais, kuriame jis išsklaidė tą ST vertinimo neapibrėžtumą, esantį deklaracijoje Nostra aetate, ir aiškiai charakterizavo „dialogą“ tarp katalikų ir žydų kaip „Senojo Testamento Dievo tautos, Dievo niekada neatmetamos, ir Naujojo Testamento Dievo tautos susitikimą.“

Tokios pat tikslios formuluotės buvo ir 1985 m. Pontifikalinės komisijos ryšiams su judaizmu parengtame dokumente „Pastabos, kaip tinkamai pristatyti žydus ir judaizmą Katalikų bažnyčios skelbime ir katechezėje“, kurios daugeliu atžvilgių atkūrė 1973 m. prancūzų deklaraciją. Pakartojus, kad žydai yra „Senojo Testamento Dievo tauta, kuri niekada nebuvo atstumta“, ir pažymėjus kritinio Bažnyčios istorijos apmąstymo reikšmę, buvo nurodytos rekomendacijos, be galo naudingos judaizmui:

– krikščionys gali pasinaudoti judėjiškomis Biblijos skaitymo tradicijomis;

– Senasis Testamentas saugo savąją apreiškimo vertę;

– Jėzus buvo žydas ir visada liko žydas;

– Izraelio amžinumas – istorinis faktas ir pranašingas įvykis Dievo plane, o tai reiškia, jog žydų išrinktumas lieka, net jei krikščionys vertina save taip pat kaip Dievo tautą ir Dievo vaikus.

Priėmus šį dokumentą, tapo įmanoma padaryti atutinkamas pataisas ir į naująjį Katalikų bažnyčios katekizmą, viešai paskelbtą 1992 m. Jame pagrindinė kaltė dėl Kristaus kančių krinta jau ant krikščionių.

„Atsižvelgiant, kad mūsų nuodėmės žeidžia patį Kristų, Bažnyčia krikščionis laiko labiausiai atsakingus už Jėzaus kentėjimus, tuo tarpu kai krikščionys labai dažnai metė šios atsakomybės naštą tik žydams; mes privalome vertinti kaip nusikaltėlius visus, kurie tebegrimzta šitoje siaubingoje nuodėmėje. Būtent mūsų nusikaltimai vertė mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kentėti kryžiaus kančias, ir būtent tie, kurie skęsta nedorybėje ir pyktyje, neabejotinai iš naujo „kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Žyd 6,6). Ir reikia pripažinti, jog mūsų nusikaltimai šiuo atveju didesni už žydų nusikaltimus“ [21].

Katechizme taip pat patvirtinama ypatinga misija šiuolaikinių žydų, kurie, kaip ir kituose dokumentuose, identifikuojami su Senojo Izraelio tauta: „Senojo Įstatymo Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta nukreiptos į jungtinius tikslus: į Mesijo laukimą (arba grįžimą). Vieni laukia antrojo atėjimo Mesijo, mirusio ir prisikėlusio, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, kiti – Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti, laikų pabaigoje šis laukimas lydimas nežinojimo arba Jėzaus Kristaus nepripažinimo drama“ [22].

Dialogas su judėjais reiškėsi ne tik dokumentuose, bet ir atitinkamais gestais. Pačiu ryškiausiu iš jų tapo pirmas per visą katalikybės istoriją popiežiaus apsilankymas sinagogoje. Tai buvo vizitas į pagrindinę Romos sinagogą, įvykęs 1986 balandžio 13 ir turėjęs gilią simbolinę reikšmę. Kaip rašė vienas iš žydų autorių, „Kristaus Bažnyčia su Jono Pauliaus II pagalba persikelia į sinagogą ir atveria savo ryšį su judaizmu, pažindama savo pačios paslaptį“. Popiežius ne tik susitiko, bet ir bendrai meldėsi su Romos vyriausiuoju rabinu Elio Toaffu, o tai buvo viešas Bažnyčios kanonų, draudžiančių bendravimą su žydais, pažeidimas [23]. Kreipdamasis į rabinus kalba, pavadinta „Jūs – mūsų vyresnieji broliai“, jis pabrėžė būtinybę giliau pažinti žydų bei krikščionių ryšius ir „bendrą palikimą“, Jėzų iš Nazareto paminėdamas tik vieną kartą ir tai tik dėl to, kad pabrėžtų, jog Jis yra „jūsų tautos sūnus“, nė žodžio nepasakęs apie tai, jog Jis yra Dievo Sūnus.

Svarbia pasekme pripažinimo, kad žydai tebėra išrinktoji tauta, tapo draudimas atversti juos į krikščionybę. 1988 m. Vatikano pavedimu, Tommaso Federici parengė specialų dokumentą „Bažnyčios misija ir liudijimas“, kuriame buvo atmetama bet kokia krikščionių prozelitizmo forma žydų atžvilgiu, sąryšyje su kuo katalikų teologams iškilo problema pateisinti savo poziciją, niekaip nesuderinamą su Naujojo Testamento tekstais, kuriuose kalbama, jog tikintieji Kristų pašaukti liudyti apie Jį.

Išsamiausią paaiškinimą šiuo klausimu pateikė amerikiečių teologas Michael McGarry, susiejęs jį su postholokaustinės Bažnyčios reikalavimais. Nurodęs, kad holokaustas daliai krikščionybės istorijos tapo radikaliu teologiniu iššūkiu, jis padarė išvadą: „Egzistuoja teologiniai ir bibliniai pagrindai, kuriais remdamasi Bažnyčia, realizuodama savo misionierišką programą, judėjams turi padaryti išimtį, kadangi holokaustas reikalauja, kad žydai liktų žydais, o ne būtų vertinami kaip tikėjimo į Kristų skelbėjai“. „Holokaustas kelia klausimą apie pačią Bažnyčios reikšmę, apie jos apibrėžimą dieviškojo išganymo plano kontekste. Krikščionys jau negali skambiai ir su triumfu kartoti klišės apie savo išrinktumą, padarytą Dievo krikščionių naudai, ir Jo žydų nepripažinimą (arba tame pačiame kontekste apie bet kurią kitą religinę tradiciją)… Ar mes galime likti tokie pat, ar galime taip pat vertinti save vartodami tas pačias teologines, etines ir istorines konstrukcijas?.. Su nusižeminimo dalimi krikščionybė pradeda pripažinti: norint išlikti ir neprarasti sąžiningumo, būtina apsispręsti ir priimti poholokaustinės Bažnyčios reikalavimus, kas įmanoma tik dialoge su savo broliais ir seserimis žydais“ [24].

Trumpiau, bet ne mažiau konkrečiai šis požiūris buvo pagrįstas Jungtinių Amerikos valstijų katalikų vyskupų konferencijos 2002 metais dokumente „Apmastymai apie Sandorą ir Misiją“, kurį pasirašė organizacija, atstovaujanti Amerikos konservatyviems ir reformatoriams judėjams. Jame buvo pasakyta, kad, kadangi biblijos Sandorą tarp žydų ir Dievo galioja lig šiol, žydai neturi gelbėtis tikėjimu į Kristų: „Pagylinantis katalikų vertinimas amžinos Sandoros tarp Dievo ir žydų tautos, kartu su pripažinimu žydų dieviška misija – liudijimai meilės Dievui, veda prie išvados, kad išrinkimas žydų kaip krikščioniškos misijos objekto, teologiškai nepriimtinas katalikų Bažnyčioje [25].

Kita svarbia žydų išrinktumo pripažinimo pasekme tapo toks Biblijos aiškinimas, kuris neįžeistų žydų. Tokio aiškinimo pagrindu tapo Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentas, paskelbtas 1993 m. – „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“, kuriame ne kartą kalbama apie negalimumą jokios interpretacijos, „provokuojančios“, pavyzdžiui, antisemitizmą arba kitas rasines diskriminacijas, arba bet kokį aiškinimą, nepalankų žydams. Atitinkamai, sekančiais metais iš visų oficialių katalicizmo dokumentų buvo išimtos visos užuominos ir teiginiai apie žydų atsakomybę už Kristaus nužudymą, cituojant Bibliją buvo rekomenduojama vengti visų Kristaus žodžių prieš žydus, o liturginiai tekstai, turintys antižydiškų nuostatų arba išreikšti „išstūmimo“ dvasia, buvo pradėti keisti.

Olga Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės judaizacija

„...popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu“.

Rimtas teologines išvadas žydai padarė ir iš 1993 m. diplomatinių santykių užmezgimo tarp Vatikano ir Izraelio, kuris iki tol buvo pripažįstamas tik de facto. Daugelis tyrinėtojų įvertino šį politinį žingsnį kaip turintį revoliucinę reikšmę. Reikalas tas, kad Katalikų bažnyčia visada mokė, jog žydų išvarymas iš jų žemės  yra bausmė dėl Jėzaus atmetimo, todėl grįžti į tėvynę jie galės tik priėmę Jį. Kadangi žydai laikė, jog būtent tai yra priežastis atsisakyti užmegzti oficialius ryšius su Vatikanu, šį žingsnį jie įvertino kaip „katalikų pripažinimą savo senųjų istorinių ir teologinių ydų ir jų atsisakymą“.

Vis dėlto pagrindinis žydų reikalavimas, pateiktas Katalikų bažnyčiai, liko oficialus atsiprašymas ir savo atsakomybės už holokaustą pripažinimas, ir būtent prie to žingsnis po žingsnio, palaipsniui vedė Bažnyčią jos vadovybė. 1991 m., tardamas žodį Europos sinodo uždaryme, Jonas Paulius II pripažino atsakomybę už pasyvumą, parodytą per holokaustą. 1994 – 1995 m. atitinkamos deklaracijos už savo atsakomybę dėl holokausto buvo pareikštos Lenkijos, Vokietijos ir Vengrijos bažnyčių. O 1997 m. Prancūzijos vyskupai Drancy priėmė Atgailos deklaraciją, kurioje Prancūzijos bažnyčia ne tik prašė Dievo ir Europos tautų atleidimo dėl savo elgesio per Antrojo pasaulinio karo okupaciją, bet ir pripažino amžius trukusio antijudaizmo įtaką krikščioniškam mokymui, sąlygojusiam neapykantą žydams.

Tais pačiais metais Vatikane įvyko koliokviumas „Krikščioniškos antijudaizmo šaknys“, kuriame Jonas Paulius II ryžtingai pasmerkė antisemitizmą, pripažindamas, kad „klaidingas ir neteisingas Naujojo Testamento aiškinimas žydų tautos ir jos tariamos kaltės atžvilgiu tęsėsi labai ilgai, pagimdydamas priešiškumo jausmą žydų tautai“. Galiausiai 1998 m. kovą Popiežiškoji komisija santykiams su žydais išleido atitinkamą dokumentą „Mes prisimename: apmąstymai apie Holokaustą“, kuriame klausimas apie tai, kaip naciai persekiojo žydus ir daugelį šimtmečių trukęs krikščionių elgesys su jais jau buvo susietas, t. y. buvo pripažinta, kad krikščionys dėl holokausto iš dalies irgi kalti.

Jono Pauliaus II „susitaikymo“ politiką vainikavo Bažnyčios atgailos už nuodėmes aktas (Mea Culpa), atliktas per sekmadienio Mišias Šv. Petro bazilikoje 2000 kovo 12. Pripažinęs Bažnyčios kaltę už aštuonias nuodėmes, antisemitizmą popiežius pasmerkė, kaip „nuodėmę prieš Dievą“, paragino krikščionis atgailauti dėl holokausto siaubų ir pasisakė prieš misionierišką krikščionių veiklą žydų atžvilgiu. O po keleto dienų (kovo 26), tęsdamas šį aktą popiežius atvyko į Jeruzalę ir, aplankęs Raudų sieną, įdėjo į ją raštelį, kurio turinys buvo pskelbtas rabino Leono Kleniki brošiūroje, iš žydų Antidifamacnės lygos 2006 metais. Jame buvo sakoma: „Mūsų tėvų Dieve, tu išrinkai Abraomą ir jo palikuonis, kad tavo vardą neštų tautoms: mes giliai nulūdinti elgesio tų, kurie istorijoje vertė kentėti tavo sūnus ir, prašydami tavo atleidimo, norime gyventi tikroje brolystėje su Įstatymo tauta“[26].

Taip buvo padarytas ryžtingas žingsnis pereinant nuo „mokymo niekinti“ prie „mokymo gerbti“, ir jo pasekmės netruko pasireikšti, ir pirmiausiai santykiuose tarp JAV krikščionių ir judėjų.

2000 m. liepą 170 žinomų rabinų ir žydų mokslininkų susirinkime Baltimorėje paskelbė istorinę jų požiūriu deklaraciją „Dabru Emet“ („Kalbėkite tiesą“), sudarytą dviejų kelių į Dievą koncepcijos pagrindu, paremtą E. Benamozegho ir M. Buberio idėjomis. Pirmą kartą istorijoje dokumento autoriai, konstatavę, jog krikščionybė radikaliai pasikeitė ir aukštai vertina judaizmą, pakvietė ir žydus permąstyti savo požiūrį į krikščionybę, pasiūlę aštuonias tezes, kurių pagrindu turi būti kuriami jų santykiai. Tai – vieno Dievo garbinimas (per krikščionybę šimtai žmonių surado Izraelio Dievą); vienos ir tos pačios knygos kaip autoriteto pripažinimas; bendras žydų ir krikščionių Toros moralės principų pripažinimas („visi mes sukurti pagal Dievo paveikslą“); pripažinimas, kad nacizmas nebuvo krikščioniškas reiškinys (nors be ilgos krikščioniško antijudaizmo istorijos ir krikščionių prievartos žydų atžvilgiu nacistinė ideologija nebūtų galėjusi išsilaikyti ir realizuotis); žydų tautos teisės į Izraelio žemę gerbimas; kiekvieno ištikimybės savam Apreiškimui tarpusavio pagarba (krikščionys tarnauja Dievui per Jėzų Kristų, žydai – per Torą); nauji žydų ir krikščionių santykiai nenutrauks žydų tradicijos; žydai ir krikščionys turi bendradarbiauti siekiant pasaulinių tikslų ir teisingumo („mūsų bendros pastangos su kitų tikėjimų bendruomenėmis padės sukurti Dievo karalystę“) [27].

Ši deklaracija tapo vikriu taktiniu ėjimu, leidęs žydams aktyviau įtraukti krikščionis į „dialogą“ ir taip išvengti priekaištų dėl izoliacionizmo bei savęs priešstatymo krikščionybei. Prie viso to ji nieku būdu nereiškė pakeitimo jų bendros pozicijos, kurią aiškiai išreiškė aktyvi žydų ir krikščionių „dialogo“ dalyvė Helen Fry: „judaizmas puikiausiai gali apsieiti ir be Jėzaus… Tačiau drauge žydai gali priimti Jėzų kaip žmogų, per kurį pagonys pažino Izraelio Dievą“ [28].

Kaip atsaką į šį žingsnį 2002 m. rugpjūtį Amerikos vyskupų taryba ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo reikalams drauge su Nacionaline sinagogų taryba išspausdino jau minėtą deklaraciją „Apmąstymai apie Įstatymą ir Misiją“, kurioje buvo patvirtinta dviejų kelių koncepcija ir išdėstyta (pirmą kartą tokio tipo dokumente) noachizmo religija, t.y. septyni Nojaus įsakymai kaip universalus įstatymas, kurį, kaip buvo nurodyta, judaizmas laiko privalomu visoms tautoms [29].

  • „Jėzus iš Nazareto gyveno ir mirė kaip tikratikis žydas“;

  • „nesuardomas Dievo sandoros su žydų tauta charakteris privalo rasti atspindį krikščioniškoje išganymo koncepcijoje“ (jeigu žydai būva gelbstinčioje sandoroje su Dievu, tai „iš krikščionių reikalaujama naujo universalios Kristaus reikšmės suvokimo“);

  • „žydų kaltinimas veidmainyste ir įstatymiškumu formuoja melagingą pagrindą krikščioniškai savimonei“; – „krikščionių pamaldos, ugdančios panieką judaizmui, įžeidžia Dievą“ (Bažnyčios lyderiai privalo „išanalizuoti skaitomą per pamaldas Evangeliją ir apaštalų laiškus, maldas, pamokslus ir giesmes, kad juose neliktų iškreipto judaizmo įvaizdžio“;

  • „reikalingas reformuotas krikščioniškas liturginis gyvenimas“) [31].

Nors šis dokumentas yra tik vienos iš grupių, dalyvaujančių judėjų – katalikų „dialoge“, jis aiškiai parodė, kokia kryptimi bus daromos tolimesnės nuolaidos iš katalikybės ir protestantizmo pusės. Taip kad visai dėsninga būtų išvada Izraelio dvišalės komisijos Vyriausiojo rabinato ir Šv.Sosto vadovaujamos rabino Šear Jašub nuo 2004 metų spalio 19 d., kurioje skelbiama: „Mes daugiau ne priešai, bet besąlyginiai partneriai įtvirtinant pagrindines moralines vertybes vardan žmonijos išlikimo ir gerovės“ [32].

Apskritai, žydai buvo labai patenkinti Jono Pauliaus II veikla. P. Ginevskis mūsų jau cituotoje knygoje nurodė, kad Katalikų bažnyčios vadovybė pereina į antrąjį etapą – „atgailą“ („tešuva“), t.y. ima kitaip elgtis, ir toji elgsena „nebus įgyvendinta tol, kol mokymas gerbti nebus suformuluotas didaktiniais tekstais ir įtrauktas į naująjį katekizmą, o jų platinimas nesuformuos daugelio kitaip mąstančių mokinių ir mokytojų.“ „Tikslas ambicingas, rašo jis, – reikia priversti klausyti ir priimti mokymą, kalbant priešingus dalykus tam, ko mokė anksčiau, skleisti meilės žydams „evangeliją“. Kada naujasis mokymas išstums senąjį, jis su laiku, o laiko gali prireikti daug, išraus antijudaizmą, po to ir antisemitizmą“. Tai ir bus „tikkun“ – ištaisymo laikas [33].

Drauge Ginevskis konstatavo svarbų faktą: jei Bažnyčios vadovybėje suartėjimo su judaizmu idėjos plačiai paplitusios, tai šito negalima pasakyti apie žemesnio lygio krikščionių bendruomenes. Jos masiškai nepažįstamos su tomis teorinėmis naujovėmis, kurias įveda katalikų teologai. Dėl to katalikiškų „žemumų švietimui“ ir turi būti nukreiptos intelektualiosios katalikiškų „viršūnių“ pajėgos. Šitas uždavinys buvo pradėtas vykdyti dar prie Jozepho Ratzingerio, kuris į popiežiaus sostą atsisėdo Benedikto XVI (2005 – 2013) vardu.

***

Naujasis popiežius ėmė „atgailauti“. Tai daugeliu atžvilgių palengvino faktas, jog Ratzingerio praeitis, būtent priklausymas Hitlerjugendui ir tarnavimas vokiečių zenitinėje baterijoje darė jį pakankamai pažeidžiamą, kad reikiamais atvejais būtų galima daryti jam spaudimą. Vis dėlto ypatingą reikšmę turėjo faktas, kad jis nuo jaunystės simpatizavo judaizmui; gerai jį išmanė, žavėjosi Martino Buberio darbais ir prie Jono Pauliaus II tapo pagrindiniu atgailos politikos ir Bažnyčios „išvalymo“ iniciatoriumi, sudarydamas žydams skiriamus popiežiškuosius tekstus [34]. Jis įtraukė pakeitimus į katekizmą, viename interviu nurodydamas: „Rašant Katekizmą mūsų tikslas buvo parodyti, kad be Senojo Testamento ir be kontaktų su gyvu ir amžinu judaizmu krikščioniškasis pasaulis negali būti ištikimas savosioms ištakoms“ [35]. Tokiu būdu iš žydiškų pozicijų Benediktas XVI žadėjo būti, Ginevskio žodžiais, „geru“ popiežium.

Kaip nurodė vienas iš tyrinėtojų, jei Jonas Paulius II parodė, kokiu turi būti bendravimas, tai Benediktas XVI – ką būtent reikia aptarti bendraujant [36]. Būdamas pirmiausia teologas, pagrindinį dėmesį jis skyrė „bendroms šaknims“ ir bendram „turtingam dvasiniam palikimui“, stengdamasis rasti tokią bendrą ir išsamią teologinę formulę, kuri išreikštų pilnatvę dviejų absoliučiai nesuderinamų idėjų – Kristaus išganymą ir Dievo sandoros su žydais amžinumą.

Vienas iš pirmųjų jo žingsnių buvo Kelno sinagogos aplankymas 2005 m. vasarą, kurio metu jis dalyvavo pamaldose. Tais pačiais metais Katalikų bažnyčia iškilmingai pažymėjo deklaracijos Nostra aetate 40-metį, pabrėždama, „kad būtina parašyti dar daug istorinių ir teologinių darbų“, nes krikščioniškoji judaizmo teologija šiuo metu pasižymi „fragmentiškumu“. Siekdama pagilinti šią teologiją, Bažnyčios vadovybė ėmė taikyti „pažangias“ priemones, kad pakeistų eilinių katalikų pažiūras.

Pirmąja iš jų tapo bandymas faktiškai reabiituoti Judą Iskarijotą. 2006 m. sausį artimi Benedikto XVI draugai – Popiežiškosios tarybos istorijos klausimams vadovas monsinjoras Walteris Brandmiulleris ir rašytojas Vittorio Masuri pareiškė, kad Judo paveikslas tapo „teologinių insinuacijų“ auka, kuri buvo kaip postūmis antisemitizmo atsiradimui ir plėtojimuisi, ir kad jie ketina iškelti idėją, jog jis nebuvo išdavikas, o tik vykdė Dievo valią. Projektui pritarė pats popiežius, ir naujo požiūrio į Judą formavimui Masuri ir Brandmiulleris publikavo XX a. rastą apokrifinį tekstą „Evangelija pagal Judą“, priklausiusį vienai iš gnostinių sektų. Pagal šį tekstą Judas buvo vienintelis, kuris suprato tikrąją Jėzaus Kristaus žinią, ir išdavė Jį Jam pačiam prašant.

Tokiu būdu skylė buvo pramušta. Ir nors dėl kilusio tarp tikinčiųjų skandalo Vatikanas buvo priverstas paprieštarauti tekstui, po jo ėmė rastis daugybė knygų apie Judą, parodantį jį teigiamoje šviesoje. O 2008 m. lapkritį jam buvo skirtas visas koliokviumas, organizuotas bendromis Pranzūzijos žydų ir krikščionių draugystės asociacijos ir B’nai B’rit pastangomis, kuriame Judo paveikslas, koks yra Naujajame Testamente, buvo visiškai iškreiptas.

Novatorišku tapo ir Šv.Tėvo pasisakymas 2008 metų rugsėjį jam lankantis Paryžiuje prieš Prancūzijos judėjų bendruomenės atstovus. Jo metu pontifikas ne tik pakartojo Pijaus XI žinomą frazę „mes, keikščionys, esame dvasiniai semitai ir negalime būti antisemitais“, bet ir citavo Babiono Talmūdą, norėdamas parodyti bendrumą mokymų abiejų konfesijų. Ženklu, kad tai buvo būtent Talmūdas, o ne Tora. Galva ivritakalbio Katalikų vikariato Izraelyje D.Nechoz pavadino tai „nebylia revoliucija“.

Dar viena naujove tapo tai, kad Benediktas XIV pakvietė vyriausią Haifos rabiną Š.I.Koeną į visuotinį vyskupų sinodo posėdį 2008 metų spalį, kas tapo pirmu atveju dalyvavimo ne kataliko tokiame susirinkime. Jis padarė pranešimą apie žydų šv.Raštų centrinę reikšmę judėjų tradicijoje, nors sinodas svarstė temą „Dievo žodis gyvenime ir Bažnyčios misijoje“.

Būtent šiame sinode pagrindiniame pranešime buvo nurodyta, kad „santykiuose tarp krikščionių ir judėjų turi tapti objektu, liečiančiu ne tiktai dialogo specialistus, bet ir visus krikščionis“. O tam būtina kalbėti apie judėjus visada esamuoju laiku skaitant išlikimą žydų tautos dvasiniu faktu, vengiant bet kokios teologijos pakeitimo krikščionių skaitymuose, krikščionims skaitant Senąjį Testamentą palikti vietos judėjų traktuotei ir dalintis kartu su judėjais eschatologinį laukmą.

Ryžtingai pazityviu pavadino judėjai ir Benedikto XVI lankymą 2010 metų sausį Romos sinagogos, kuri yra gyvenimo centru seniausios žydų bendruomenės už Izraelio ribų. O prieš tai savo sekmadienio pamokslo metu popiežius, „prisiminęs apie artumą ir dvasinę brolybę“ dviejų religijų, pabrėžė, kad judėjai ir krikščionys „meldžiasi tam pačiam“ ir pabaigė kalbą draikytu ivritu.

Visi šie pakitimai vyko pagrindinio įvykio fone. Dar 2007 m. žydų ir katalikų santykių „brandumo“ garbei Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba (TKŽT) susirinko Sidnėjuje paminėti 60-ųjų Zelisbergo deklaracijos priėmimo metinių. Konstatavusi, kad per praėjusius metus buvo pasiekta didelių laimėjimų, TKŽT priėmė sprendimą patvirtinti naują dokumentą, šį kartą skirtą ne tik žydams ir krikščionims, bet ir visam pasauliui. Tokiu dokumentu tapo Berlyno deklaracija 2009 m. [37], kaip tikslą suformulavusi 12 tezių, kurios ir tapo universalios religijos suderinimo su judaizmu įtvirtinimo programa.

Ji peržengia vien teologijos rėmus ir siejasi jau su socialine-etine sfera. Vartojant Ginevskio terminologiją, kalbama apie katalikybės perėjimą į „atpirkimo“ („tikkun“) etapą, kuriame turi įvykti giluminis katalikybės išvalymas ir jos pavertimas religija be Dievo Sūnaus Kristaus – noachizmu.

Tezės numato absoliučią Kristaus ir apaštalo Pauliaus priklausomybę jų gyvenamojo laikotarpio žydams ir jų mokymo interpretaciją I judaizmo amžiaus kontekste;.Senojo ir Naujojo Testamentų suvokimą kaip papildančių ir sutvirtinančių vienas kitą; priešinimąsi bet kokiai klaidingai krikščioniškai Biblijos tekstų interpretacijai apie žydus tokiu laipsniu, kokiu ji gali tapti priešiškumo priežastimi; ryšio tarp judėjiškos ir krikščioniškos liturgijos pabrėžimas, krikščioniškos liturgijos išvalymas, ypač nuo judofobiškų teiginių, taip pat maldų, himnų ir kt. Jose kalbama apie būtinybę panaikinti bet kokį mokymą, pripažįstantį, kad krikščionys pakeitė žydus kaip tautą, susaistytą su Dievu sandora; atkakliai reikalauti, kad būtų pripažinta bendražydų ir krikščionių misija ruošiant pasaulį Dievo karalystei (Ateities amžiui); sekti, kad naujosios teologinės srovės, kylančios iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos, taip pat feministiniai ir išlaisvinimo judėjimai savo ideologijoje išreikštų teisingą ryšį tarp jų, judaizmo bei krikščionybės ir kt.[38].

Dokumento ypatybe yra jo bendra sutaikymo dvasia, orientacija į tarptautinės draugystės stiprinimą ir atsisakymą nuo bet kokio priešiškumo. Jis numato kritišką peržiūrėjimą ne tiktai krikščioniškų, bet ir judėjų tradicijų, leidžiant kritikuoti tuos judėjų tekstus, kurie atrodo ksenofobiški ir rasistiniai ir, priešingai, išskiriant tuos, kurie skatina toleranciją ir atvirumą.

Faktiškai, kalbama apie judaistitinį judaizmo variantą, kuriame judaimas atveria savo glėbį kitoms religijoms, išlaikydamas nepaliestą pagrindinę idėją. Tai yra, taip pat, kaip katalicizmo atvirumo pagrindu yra dogmato apie popiežiaus neklystamuno ir popiežaus primato neklystamumas, taip ir judaizmas sutinka su tarpreliginiu bendradabiavimu tiktai pagrindu pripažinimo nekintamumo teiginio apie išskirtinumą judėjų, kaip Dievo išrinktosios tautos.

Jų tikrąjį požiūrį į krikščionybę gerai aprašė vienas iš judaizmo dvasinų lyderių Džošua Jechuda savo knygoje „Antisemitizmas – pasaulio veidrodis“: „Krikščionybė pretenduoja į tai, kad nešti pasauliui „tikrąjį“ mesianizmą. Ji stengiasi įtikinti visus pagonis, įskaitant ir žydus. Bet kol egzistuoja monoteistinis Izraelio mesianizmas, kuris veikia, net nepasreikšdamas atvirai,... Krikščioniškas mesianizmas pasirodo tuo, kuo jis yra iš tikrųjų: tiktai imitacija, kuri pradingsta tikrojo mesianizmo šviesoje“. Jis gi tvirtino: „Jūsų monoteizmas yra melagingas monoteizmas; tai antrinė imitacija ir sufalsifikuota versija vienintelio tikrojo monoteizmo, kokiu ir yra krikščionybė ir sugrįš prie savo žydiškų šaknų, ji bus galutinai pasmerkta“ [39].

Kitu šiuolaikinio „susitaikymo“ su krikščionybe pavyzdžiu, vedančiu į faktišką jos pakeitimą judaizmu, yra Izraelio judaizmo tyrinėtojo Pinchaso Polonskio platinamos idėjos, laikančios krikščionybę „judaizmo nežydams forma“ arba „atskiru judaizmo marketingu“ [40].

2016 metų pradžioje Sankt Peterburgo choralinėje sinagogoje per paskaitą-pamokslą jis pareiškė: „Jus mokė, kad judaizmas – ne misionieriška religija. Bet yra ne taip… Judaizmas – pati misionieriškiausia religija žemėje. Per mūsų dukterines įmones – krikščionybę ir islamą – mes išplatinome savo idėją visai žmonijai. O dabar mes pereiname prie tiesioginio darbo su žmonija. T.y. ir krikščionybė, ir islamas įvykdė svarbiausią istorinę misiją – jie išplatino žmonijai žinias apie žydų tautą…. apie monoteizmą. Labai ačiū! Tai labai didelis darbas, mes patys jo padaryti negalėjome. Po tokio puikaus paruošimo mes galime galų gale patys tiesiogiai bendrauti su žmonija. Dėl to mes rengiamės Saliamono lygmeny pasirodyti tiesiai visai žmonijai ir pasiūlyti visai žmonijai judaizmą kaip religiją be to, kad jie atliktų gijurą [41] ir taptų žydais“ [42].

Kitoje savo paskaitoje P. Polonskis patvirtina, kad katalikybė nuo „pakeitimo teologijos“ perėjo prie „papildymo teologijos“, kad ji pripažįsta, jog „žydai yra Dievo žodžio nešėjai“ ir „vedliai pas Dievą“ (išskiriant stačiatikius). Žmonijos monoteistiniame komplekse judaizmas turi vesti paskui save krikščionybę, kurios defektus reikia ištaisyti, konkrečiai – Kristaus pripažinimą Dievu. Kaip nurodo Polonskis, mūsų epocha – žmonijos religinių žinių globalinio pasikeitimo laikas; svarbiausia dabar – grąžinti krikščionybę į teisingą santykį su judaizmu, taip kad „žydų tautos tikslas – skelbimas žmonijai žydiško monoteizmo kaip jį supranta žydai“, t.y. „judaizmo tikslas – ne žydai, bet gojai“. Ir Izraelio valstybė aktyviausiu būdu daro įtaką krikščioniškai teologijai, ją keičia ir taiso [43].

Taigi judaizmas išsaugo savo pilnatvę, tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują universalią religiją. Daugelis žydų autorių kaip tik ir tapatina dvylika Berlyno deklaracijos punktų su noachizmu, suvokdamos jas kaip globalinės etikos pagrindų formuluotę. Noachizmas turi tą ekumeninį „teologinį minimumą“, kuris sujungs žmoniją visiems priimtinais įstatymais, grąžindamas ją į ikikrikščionišką civilizacijos vystymosi erą, suprimityvindamas ir suniveliuodamas žmonių sąmonę, ruošdamas juos sutikti žydų mošiachą.

Reikia paminėti, kad tada, kai buvo rengiamos Berlyno tezės, t.y. 2008 m., Tarptautinė teologinė komisija prie Romos kurijos paskelbė dokumentą „Universaliosios etikos paieškos: naujas žvilgsnis į natūralųjį įstatymą“, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne Jėzui Kristui, bet natūraliojo įstatymo filosofinei koncepcijai, leidžiančiai užmegzti dialogą beieškant to universalumo, kuris yra kiekviename žmoguje. Jame sakoma: Katalikų bažnyčia, suvokdama būtinybę žmonėms kartu ieškoti vieningo gyvenimo pasaulyje taisyklių ir teisingumo, nori pasidalinti su mūsų laikų religijomis ir filosofijomis natūraliojo įstatymo koncepcijos šaltiniu. Mes vadiname natūralųjį įstatymą universalios etikos pagrindu, kurią mes bandome įvesti iš stebėjimo ir mąstymo apie mūsų bendrą žmogišką būseną. Šis natūralus įstatymas nėra statiškas, jis nėra sąrašas baigtinių ir nekintamų nurodymų [44].

Bendro su žydais „dvasinio palikimo“ paieškos – svarbiausias Benedikto XVI nuopelnas, apie kurį L’Osservatore Romano redaktorius Giovanni Maria Vianas atsiliepė: „XX a. atsiras mažai katalikų, kurie padarė tiek, kiek Jozephas Ratzingeris, kaip teologas, vyskupas, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas, o dabar ir kaip popiežius žydų ir katalikų suartėjimui“.

Jėzuito J.M. Bergoglio atėjimas į valdžią pradėjo naują etapą Katalikų bažnyčios gyvenime, ir santykiuose su žydais.

Kaip žinoma, jėzuitų vizitine kortele yra garsioji jėzuitų moralė, išplaukianti iš prisitaikėliškos teologijos, leidžiančios laisvai traktuoti pagrindinius religinius dorovinius reikalavimus pagal bet kurios vietos ir laikmečio žmonių suvokimą ir papročius. Būtent Jezuitų ordinas, prasiskverbęs į įvairų pasaulio šalių vyriausybines organizacijas ir viršnacionalines šešėlines struktūras, formuoja prisidengdamas pritaikymu katalikų mokymo prie gyvenimo realijų vieningą pasaulinę religiją ir transnacionalinės vyriausybės tinklą (prisiminkime, kad būtent jėzuitas kardinolas A.Bea suvaidino lemiamą vaidmenį ekumeniniame perversme II Vatikano susirinkime). Išrinkus Ch.M.Bergoglio jėzuitų ordinas išėjo į lygį tiesioginio Vatikano valdymo, kas leidžia efektyviausiai įjungti katalikų bažnyčią į naujos globalios tvarkos sistemos kamieną.

Atitinkamai, pagrindines pastangas popiežius Pranciškus sukoncentravo atitinkamai į Bažnyčios valdymo sistemos pertvarkymą (jos išlaisvinimą iš senųjų Bažnyčios vidinių grupių) ir į vadinamosios „naujosios evangelizacijos“ įgyvendinimą. Po šia gražia formule slepiasi senasis turinys, kurio esmė – ekumeninis atvirumas, tolesnis krikščionybės plovimas (ir etikos, ir dogmatikos), „vienoje pasaulinėje religijoje“ su Romos popiežiumi, kuris pats yra kontroliuojamas „vyresniojo brolio“. Suartėjimas su žydais privalo laiduoti visišką politinį sutarimą sąlygomis, kai religija tapo pagrindiniu faktoriumi pasaulinės politikos, pašauktos pagrįsti naująją pasaulinę tvarką.

Popiežius Pranciškus tinka šiai misijai kaip niekas kitas, kadangi jį su žydais sieja patys artimiausi ir glaudžiausi santykiai. Dar būdamas kardinolu jis drauge su Izraelio rabinu Abraomu Skorka parašė knygą-dialogą „Apie žemiškus ir dangiškus dalykus“ [45], taip pat parašė pratarmę knygai kito rabino – S. Bergshamo, kurį jis vadino vienu iš savo mokytojų. Bergoglio ne kartą lankėsi Buenos Airių sinagogoje, dalyvavo judėjiškose šventėse, degė žvakes per Chanuką. Daugelį metų jis aktyviai bendradarbiavo su Lotynų Amerikos žydų kongresu (LAŽK), organizuodamas žydų jaunuomenės susirinkimus, dalyvavusios jo programoje „Naujosios Kartos“. Tad nenuostabu, jog LAŽK vadovas K. Epelmanas labai teigiamai atsiliepė apie naująjį popiežių: „Neturime nė mažiausios abejonės, kad jis puikiai dirbs vadovaudamas Katalikų bažnyčiai“. Su dideliu džiaugsmu Bergoglio išrinkimą sutiko ir B’nai B’rit vadovybė. Savo ruožtu Bergoglio savojo išrinkimo dieną kreipėsi į žydų bendruomenę laišku, kuriame nurodė: „Aš karštai viliuosi, kad gebėsiu prisidėti prie progreso, kuriuo pasižymi žydų ir katalikų santykiai nuo II Vatikano susirinkimo laikų, atnaujinto bendradarbiavimo dvasia“.

Jau pirmajame savo apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“ (Evangelijos džiaugsmas), paskelbtame 2013 rugsėjį, pontifikas skyrė ypatingą dėmesį žydams: „Kaip krikščionys, mes negalime vertinti judaizmo kaip svetimos religijos, taip pat kaip negalime žydų priskirti tiems, kas privalo palikti savo stabus, kad galėtų kreiptis į tikrąjį Dievą (1Kor 1,9). Mes tikime drauge į vienatinį Dievą, kuris veikia istorijoje, ir drauge priimame atvertą bendrą Žodį“. Iš to daro išvadą: „Egzistuoja turtingas abipusis papildymas, kuris leidžia mums drauge skaityti žydiškos Biblijos tekstus ir padėti vieni kitiems gilinti Žodžio turtingumą“[46].

Pavertęs pagrindiniu klausimu santykių su judaizmu stiprinimą, popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį (tai yra, po 8 mėnesių po išrinkimo) į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu. Sulaukė jis ir Pasaulio žydų kongreso (PŽK) prezidento R.S.Lauderio pritarimo, pareiškusio susitikimo su juo metu 2013 m.: „Niekada, pradedant nuo 2000 metų santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir žydų tautos nebuvo tokie geri. Veikla vienas kitą keitusių popiežių 5 paskutinius dešimtmečius sąlygojo daugumos prietarų įveikimą. Tai padeda mums dabar dirbti kartu ginant religijos laisvę visur, kur yra grėsmė ir apie kokią bendruomene nebūtų kalbama“[47].

Kitaip nei Benediktas XVI, dirbęs teologiniam lygmeny, popiežius Pranciškus sudėjo viltis į išorinį atsivėrimą, besireiškiantį aktyviu bendradarbiavimu su žydais ne tik religinėje, bet ir pasaulietinėje socialinėje – politinėje sferoje. Tai ypatingai pasireiškė 2014 m. gegužės  mėn. Jeruzalėje, kai jis pasielgė be precedento. Aplankęs kompleksą holokausto aukoms Jad Vašem ir Raudų sieną, jis taip pat neaplenkė ir Pasaulinės sionistų organizacijos įkūrėjo Teodoro Herclio kapo, ką komentatoriai įvertino kaip sionizmo pripažinimą viena iš ideologinių ašių, ant kurių laikosi šiuolaikinė žydų bendruomenė. O susitikimo su nedidele žydų grupe pergyvenusių holokaustą metu, jis pabučiavo jiems rankas, kas tapo visos Katalikų bažnyčios atgailos simboliu [48]. Na ir, pagaliau, raštelis su malda „Tėve mūsų“ įdėtas į Raudų sieną, turi simbolizuoti katalikų ir judėjų kreipimąsi į „Vieną ir tą patį Viešpatį“.

Birželį jau Vatikane įvyko dar vienas beprecedentis dalykas: popiežiaus maldinis susitikimas su Izraelio ir Palestinos prezidentais Shimonu Peresu ir Mahmoudu Abbasu, dalyvaujant Konstantinopolio patriarchui Bartolomėjui. Skirtingomis kalbomis jie meldėsi dėl taikos Artimuosiuose Rytuose, o po maldos Vatikano sode pasodino pasaulio alyvmedį [49]. Kiek vėliau popiežius davė interviu ispanų laikraščiui „La Vanguardia“, kuriame sumušė visus jo pirmtakų „judofilijos“ rekordus, pareiškęs, jog „kiekvieno krikščionio viduje sėdi žydas“ ir kad „negalima būti tikru krikščioniu, nepripažįstant savo žydiškų šaknų“ – ne rasine, bet religine prasme“ [50]. Jis taip pat pripažino, kad kasdien meldžiasi Dovydo psalmėmis kaip žydas, o po to laiko mišias kaip krikščionis, tokiu būdu parodydamas, ką reiškia gyventi su žydais broliškai.

Ir jau visai skandalingai praėjo susitikimas su Izraelio prezidentu Rivlinu ir jo asmenine sekretore, ortodokse žyde Rivkan 2015 m. rugsėjį Romoje. Įprastai tas, kuris susitinka su popiežiumi, spaudžia jam ranką ir nusilenkia prieš jį. Bet kai eilė atėjo Rivkan, šioji paaiškino popiežiui, kad pagal religinius įsitikinimus ji negali jam nei paspausti rankos, nei nusilenkti, kadangi ant jo kabo kryžius, šitaip pademonstruodama antikrikščionišką judaizmo esmę. Atsiliepdamas į tai popiežius, siekdamas įsiteikti žydei, uždengė ranka savo kryžių ir pats jai nusilenkė [51].

Vis dėlto pagrindiniu judaizmo ir katalikybės suartėjimo faktoriumi tapo islamiškojo terorizmo grėsmė. Jis buvo paskelbtas pačiu pavojingiausiu priešu ir krikščionims, ir žydams. Būtent ši tema leido popiežiui visa jėga paskelbti apie save kaip apie pasaulinį dvasinį lyderį, pašauktą prisiimti moralinę atsakomybę už taiką ir tvarką.

Pirmoji tokia paraiška buvo padaryta dėl paaštrėjusios situacijos Irake ir Sirijoje ėmus pulti ISIS ir dėl masinio taikių gyventojų bėgimo iš okupuotų rajonų. 2014 m. rugpjūčio pradžioje popiežius viešai pakvietė pasaulinę bendruomenę „priimti efektyvų politinį sprendimą tarptautiniu ir vietiniais lygmenimis sustabdyti nusikaltimus ir atkurti teisę“. Tą patį mėnesį savo kelionės į Pietų Korėją metu spaudos konferencijoje kalbėdamas apie padėtį Irake ir ISIS veiksmus, jis pareiškė, jog neteisingos agresijos atveju sustabdyti agresorių yra teisėta. „Aš pabrėžiu: sustabdyti, nesakau bombarduoti ar kariauti. Viena tauta negali nuspręsti, kaip reikia sustabdyti“ [52]. Taip buvo pateisintas tarptautinis kišimasis į Iraką vadovaujant SNO.

Bet dar charakteringesnis buvo popiežiaus susitikimas su Shimonu Peresu rugsėjo mėn. Vatikane, kadangi per susitikimą dabar jau buvęs Izraelio prezidentas pasiūlė sukurti Suvienytųjų religijų organizaciją, kuriai vadovautų pontifikas. Kadangi SNO kaip politinė institucija parodė savo neefektyvumą priešinantis teroristams, „kurie žudo prisidengę Dievo vardu“, šią misiją turi prisiimti „Religijų SNO“, kuri galėtų padėti sustabdyti karus, sukeltus religinių fanatikų. Popiežius, Pereso manymu, taptų idealiu tokios organizacijos vadovu“ [53].

Ir štai jau 2014 rugsėjo 13 d. karinėse kapinėse netoli Slovėnijos per šeštadienio Mišias popiežius Pranciškus, naudodamasis savo moraliniu autoritetu, pirmąkart pareiškė apie tai, kad, matyt, jau galima kalbėti apie Trečiąjį pasaulinį karą, vykstantį „fragmentiškai“, su nusikaltimais, žudynėmis ir griovimais. O truputį vėliau, susitikęs su Pasaulinio žydų kongreso delegacija, jis patvirtino šią mintį, konkretizuodamas, kad pagrindinis priešas – tai terorizmas, įsikūnijęs ISIS, kas kelia būtinybę stiprinti žydų ir krikščionių solidarumą dėl taikos [54].

Bendros kovos prieš islamo radikalizmą tapo pagrindine tema ir susitikime popiežiaus su Europos rabinų konferencijos (ERK) delegacija 2015 m. balandžio 20, skirtame 50-mečiui deklaracijos Nostra Aetate. Tai pirmoji nuo šios organizacijos įkūrimo (1956 m.) susitikimas su pontifiku [55].

ERK jungia 400 judėjų ortodoksų bendruomenių iš 40 šalių, visus vyriausius rabinus ir vadovus rabinų teismų ir turi statusą konsultanto prie Europos Tarybos ir ES įstaigose. Kartą per du metus ji rengia forumus, kviesdama įvairius pasaulio veikėjus. Šis susitikimas buvo rengiamas ERK iniciatyva ir buvo derinamas ilgiau metų.

Jame buvo svarstoma ne tiktai radikalaus islamizmo augimas, bet ir žydų bendruomenių padėtis Europoje, svarba memorialinių renginių Europoje, skirtų atminti holokaustą ir galimybė dvasiniams autoritetams veikti rusų-europinius santykius ir į kovą su antisemitizmu Europoje ir Rusijoje. Tai buvo tuo labiau svarbu, kad apie pusę dalyvių delegacijų atstovavo Rusiją ir Rusijos žydų kongresą (RŽK) – tarp jų ir RŽK Jurij Kanner, ir pačios Konferencijos prezidentas Pinchas Goldšmidt, esantis tuo pačiu metu vyriausiu Maskvos rabinu [56].

Deklaracijos Nostra aetate 50-mečiui buvo skirtas mūsų jau ne kartą minėtos Tarptautinės krikščionių ir žydų tarybos (TKŽT) kongresas „Santykių su krikščionimis ir žydais praeitis, dabartis ir ateitis“, įvykęs 2015 birželį. Jo atstovus priėmė popiežius, su kuriuo jie apsikeitė tarpusavio sveikinimais. TKŽT prezidentas pakvietė glaudžiai bendradarbiauti studijuojant biblinius tekstus, kurie laiduos bendrumo, sutarimo jausmą, t.y. suartėjimą dvasiniame lygmenyje [57]. O popiežius priminė, kad jie išpažįsta „vieną ir tą patį Dievą, visatos Kūrėją ir istorijos Viešpatį“, nors ir turi skirtingas perspektyvas.

Pontifikas jėzuitiškai apėjo pagrindinį klausimą – tai, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose Asmenyse ir, nutylėjęs apie Jėzaus Kristaus Dievystę, pakartojo žydų formulę apie „du kelius“: „Krikščioniškos konfesijos randa savo vienybę Kristuje, judaizmas – Toroje. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis; žydams Dievo Žodis labiausiai būna Toroje. Šios dvi tikėjimo tradicijos yra kaip pagrindas vieno Įstatymo Dievo, kuris žmonėms atsiveria per žodį. Ieškodami teisingo santykio su Dievu krikščionys kreipiasi į Kristų kaip naujo gyvenimo šaltinį, o žydai – į Toros mokymą. Šis teologinis santykių tarp judaizmo ir krikščionybės įprasminimo būdas prasideda nuo Nostra aetate ir gali bei privalo ant šio solidaus fundamento plėtotis [58].

Deklaracijos Nostra aetate jubiliejus tapo pontifiko apsilankymo Romos sinagogoje 2016 sausio 17 d. priežastimi, ir jis vėl pakartojo bet kokios diskriminacijos neleistinumą, kviesdamas susitaikyti ir gyventi taikoje [59].

Šitaip nežymiai, be kokių nors platesnių svarstymų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažame asmenų rate katalikų viršūnėse buvo įgyvendintas krikščioniško mokymo pakeitimas apie Kristaus Bažnyčią ir pereita prie žydų dievo garbinimo ir bendro su žydais laukimo to, kurį jie vadina mašiachu, o krikščionys – antikristu. Įgyvendindamas galingą idėjinę ekspansiją, Vatikanas naudoja savo autoritetą įtraukimui vadovybės kitų religinių susivienijimų į savo poveikio sferą. Bet jo pagrindinis tikslas – pajungti sau Rusų Stačiatikių cerkvę, o per ją ir pačią Rusiją. Tuo tarpu pats Vatikanas ir jo valdantieji sluoksniai tikrovėje yra tik priemonės rankose galingų transnacionalinių struktūrų, diegiančių universalią pasaulinę religiją ir globalinę etiką visai žmonijai. Tiktai šioje šviesoje galima suvokti tikrąją vadinamojo „tarpreliginio dialogo“ prasmę, kuris mums šiandien peršamas kaip būtina priemonė taikos ir stabilumo išsaugojimui.

Nuorodos:

[2] Сentre Noachide Mondial fr.noahideworldcenter.org/

[3] Norman S. Themes in Christian-Jewish Relation// Христианско-иудейский диалог. Хрестоматия. Составитель Хелен П.Фрай. М.: Библейско-богословский институт св. апостола Андрея, 1998, 2002. С.35.

[4] Vicomte Léon de Poncins. Le judaïsme et le Vatican. Une tentative de subversion spirituelle. ORC. Traduction. 2007. Р. 9-10.

[5] Giniewski P. L’antijudaïsme chrétien : la mutation nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf

[6] Vicomte Léon de Poncins. Op.cit. Р. 12.

[7] Les douze  points de Berlin // Serviam, №22, 26 novembre 2009 nostra-aetate.org/HTML_La-lettre-Serviam/2009/SERVIAM_022.html 0

[8] См. офиц. сайт: jcrelations.net/Stati.64.0.html?&L=7

[9] Время нового призвания. Иудейско-христианский диалог через 70 лет после II мировой войны и шоа. 2009, Konrad-Adenauer-Stiftung e.V., Sankt Augustin /Berlin.

[10] История II Ватиканского собора. Том I. Москва, Библейско-богословский институт св. апостола Андрея, 2003.С. 467- 468.

[11] Laurigan M.  Vatican II: du  «mythe de la substitution» à la religion noachide// Sel de la Terre, № 46, automne 2003. Р.7 nostra-aetate.org/Bibliotheque/2003-10_SDT_Michel-LAURIGAN_Vatican%20II_Du-Mythe-de-la-substitution-a-la-religion-noachide_12p.pdf

[12] См. Guiniewski P. L’antijudaïsme chrétien – La mutation. Editions Salvator, 2000.

[13] paris.catholique.fr/-le-comite-de-liaison-catholique-3594-.htmlvatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_20010504_new-york-meeting_fr.htmlvatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_19740101_commission-jews_fr.html

[14] См.: ijcic.org/

[15] paris.catholique.fr/Le-Comite-de-liaison-catholique.html

[16] В 1988 г. Секретариат заменён на Папский совет по содействию христианскомуединству vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/sub-index/index_relations-jews_fr.htm

[17]  L’attitude des chrétiens à l’égard du judaïsme. Orientations pastorales du Comité épiscopal pour les relations avec le Judaïsme, publiées par la Conférence épiscopale francaise. 16 avril 1973 portstnicolas.net/L-attitude-des-chretiens-a-l-egard.html

[18] Архим. Серафим (Алексиев) и Архим. Сергий (Язаджиев). Ожидание новых «мессианских» времён // Православие или смерть. Москва. № 5. С. 21.

[19] Христианско-иудейский диалог. Хрестоматия. С.18.

[20] vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_19741201_nostra-aetate_fr.html

[21] Катехизис Католической  церкви catholic.tomsk.ru/catechism/0122.htm#s4p2a1t2

[22] Там же.

[23] Так, Правило 70-е «Правил святых апостол» гласит: «Аще кто, епископ, или пресвитер, или диакон, или вообще из списка клира, постится с иудеями, или празднует с ними, или приемлет от них дары праздников их, как то опресноки, или нечто подобное: да будет извержен. Аще же мирянин: да будет отлучен»

[24] Michael McGarry. The Holocaust//Христианско-иудейский диалог. С. 84.

[25] Reflexions sur l’alliance et la mission//Laurigan M. Op.cit. P.93.

Католики больше не хотят обращать евреев в христианство sem40.ru/religion/narod_tori/6296/

[26] См. Pope John-Paul II, Visit to Jordan, Israel and the Palestinian authority: A Pilgrimage of prayer, hope and reconciliation. ADL, 2006. P. 45.

[27] jcrelations.net/.2635.0.html?L=7

[28] Христианско-иудейский диалог. Хрестоматия. Составитель Хелен П.Фрай. М.: Библейско-богословский институт св. апостола Андрея, 1998, 2002. С.20.

[29] Reflexions sur l’alliance et la mission//Laurigan M. Op.cit. P.99.

[30] Священный долг.  О новом подходе христианского вероучения к иудаизму и еврейскому народу. Декларация Группы христианских ученых – исследователей христианско-иудейских отношений (США) (Christian Scholars Group on Christian-Jewish Relations) 1 сентября 2002 jcrelations.net/.2627.0.html?L=7

[31] jcrelations.net/.2627.0.html?L=7

[32] jcrelations.net/.5216.0.html?L=7

[33] Giniewski P. Op.cit. nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf

[34] Вполне возможно, что такой интерес папы к  иудаизму связан с его происхождением: по данным одного из исследователей,   бабушка Ратцингера – еврейка и происходит из семьи Тоберов, в роду которых  был раввин Йонах Геронди diatala.org/article-jean-paul-ii-et-benoit-xvi-sont-juifs-du-cote-maternel-102657865.html

[35] Martin Buber et Joseph Ratzinger// Serviam, № 1, 7 octobre 2008.

[36] Время  нового призвания. Иудейско-христианский диалог  через 70 лет после II мировой войны и Шоа iccj.org/redaktion/upload_pdf/201105191455030.twelve_points_russ.PDF

[37] Время нового призвания. Иудейско-христианский диалог через 70 лет после II мировой войны и шоа. 2009, Konrad-Adenauer-Stiftung e.V., Sankt Augustin /Berlin.

[38] Там же.

[39] Цит. по:  Vicomte Léon de Poncins. Op. cit. P. 20.

[40] youtube.com/watch?v=2s2uLu8lyP4&nohtml5=False

[41] Акт обращения нееврея в иудаизм.

[42] youtube.com/watch?v=TG_ViIncdVw&feature=youtu.be

[43] youtube.com/watch?v=2s2uLu8lyP4&nohtml5=False

[44] vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/cti_documents/rc_con_cfaith_doc_20090520_legge-naturale_fr.html

[45] Эта  книга представляет собой  сборник диалогов, которые на протяжении многих лет вели её авторы  и которые подтверждают полное единомыслие в рамках «иудео-христианской» традиции. См.: blagovest-info.ru/index.php?ss=2&s=4&id=66792

[46] Le Pape François s’exprime sur les relations avec le judaïsme dans l’exhortation apostolique Evangelii gaudium paris.catholique.fr/le-pape-francois-s-exprime-sur-les.html

[47] dici.org/actualites/vatican-le-pape-a-recu-une-delegation-du-congres-juif-mondial/

[48] boruh.info/iudaizm/sobytiya/555-o-vizite-papy-frantsiska-v-izrail-v-mae-2014-g

[49] kasjauns.lv/ru/novosti/156083/papa-rimskij-objedinil-tri-religii-v-vatikane-sostojalasj-vstrecha-peresa-i-abbasa

[50] alterinfo.net/LE-PAPE-FRANCOIS-EST-IL-UN-EX-JUIF-_a103373.html

[51] vaticancatholique.com/francois-couvre-la-croix-et-se-prosterne-juive/#.VijiiysmYgR

[52] lefigaro.fr/international/2014/08/18/01003-20140818ARTFIG00279-le-pape-francois-justifie-une-intervention-

[53] newsru.com/arch/religy/05sep2014/oor.html

[54] lemondejuif.info/2014/09/persecution-des-chretiens-le-pape-francois-aux-juifs-vous-avez-souffert-a-present-cest-notre-tour/

[55] jcrelations.net/Le_Pape_Fran__ois_re__oit_la_Conf__rence_des_Rabbins_Europ__ens.4980.0.html?L=6

[56] help.rjc.ru/site.aspx?SECTIONID=85646&IID=2773922

[57] jcrelations.net/Pr__sentation_des_congressistes_du_CICJ_au_pape_Fran__ois.5034.0.html?L=6

[58] jcrelations.com/Allocution_du_pape_Fran__ois_aux_participants_du_congr__s_2015_du_CICJ.5036.0.html?L=6

[59] leparisien.fr/pape-vatican/rome-le-pape-francois-a-la-grande-synagogue-sous-haute-securite-17-01-2016-5459267.php#xtref=https%3A%2F%2Fwww.google.ru

Vertė Algimantas Lebionka

Šaltinis: 3rm.info/publications/63176-ot-ucheniya-prezreniya-k-ucheniyu-uvazheniya-kak-proizoshla-iudaizaciya-katolicizma-chetverikova-on.html