Infarktas – ne tiek kūno, kiek dvasios liga: pamąstymai apie G. Drukteinio “pasveikimą”

Autorius: Kristina Sulikienė Šaltinis: https://visuomenedotcom.wordpr... 2019-08-22 16:10:00, skaitė 375, komentavo 0

Infarktas – ne tiek kūno, kiek dvasios liga: pamąstymai apie G. Drukteinio “pasveikimą”

Atidžiai pasižiūrėjau šį vaizdo įrašą, kur Giedrius Drukteinis ganėtinai skeptiškai aiškina apie pirmiausia jį buvusias užplūdusias mintis apie gyvenimo prasmę ir netgi apie galimai sutiktą Jėzų, kuris prabilo į jį senovine lenkų kalba, pacituodamas sakinį iš pirmojo žinomo lenkų rašytinio šaltinio.

Šiais pasidalijimais Giedrius parodė, jog jis nėra lėkštas etiketo žinovas. Senovines kalbas žino labai siauras ratas žmonių. Tai yra diplomatinis korpusas, bei kai kurie specialiųjų užduočių kariai. Na, ir filologai – klasikinių kalbų žinovai. Senosios kalbos yra mokomos, kad labiau galima būtų suvokti tautos, kurią “norima apginti” charakterį, kad mokėti “įeiti į jos nacionalinį nervą”.

Senovinės kalbos yra būtinos kai kuriose labai slaptose tarnybose. Ką gi, Giedrius būdamas ką tik grįžęs į gyvųjų tarpą išsidavė, jog jis nėra nei lėkštas, nei kvailas, kokį vaidina visus šiuo metus, kalbėdamas vien siauromis ir ganėtinai, kvailomis temomis.

Tada matyt buvo išvadintas “psichu”, ir jam pagrasinta “nebeskirti eterio laiko, jeigu kalbės tas nesąmones”.

Apie Dievą jau bijo kalbėti, bei apie gyvenimo prasmę. Šioje laidoje jis vėl skiedžia apie savo tariamą gyvenimo esmę – tai šlykštus, nesveikas ėdėlas, kuris jam buvo toks skanus, kad jis tapo mėšlaininės akcininku.

Ir kaip jis 1992 metais užėjo Amerikoje į prabangių drabužių krautuvę, ir suvokė, jog jo gyvenimo esmė – uždirbti tiek, kasd galėtų nusipirkti tokius drabužius.

Ir tokias nesąmones kalba žmogus po 2 klinikinių mirčių. Nelabai tikiu, jog tai nėra parašytas tekstas, ką jis turi kalbėti.

Vietoj to, kad pareklamuotų sveiką gyvenseną (tiesa, šiuo metu kaip tik verdu kvietinę košę, kurią labai mėgstu ir valgau nuo vaikystės), bet jis sveiką maistą išvadina šlykščiu, ir klausia, kodėl žmonija nesugalvojo, kaip jį pagardinti.

Tuo pačiu metu matome jo FB paskyroje švaistymąsi žodeliais “praščiokai”, ir “virėja”, – nors dabar gi jis valgo tą sveiką grynai prastuomenės maistą, ir jeigu spręstume pagal jo gyvenseną, jis pats šiuo metu yra prastuomenė – nes ir ėsdavo juk tam, kad būtų storas, nesveikas ir prisiderintų prie chebros.

Juk sveikas protas turėjo kuždėti, jog Mc Donalds nėra sveika, ir atvežta čia, kad nuvaryti į kapus šiaip jau iš po sovietmečio atseit “bado” išlikusią ganėtinai sveiką tautą.

Vesdamas beprasmiškų pokalbių laidas, ir ėsdamas mėšlaininėse, jis pats save tiek nuvarė, jog per 49 metus nugyveno visą gyvenimą (per pusę skirto gyvenimui laiko) ir pridavė galus mašinoje prie Seimo – tokia simbolinė mirtis. Iš mirties per prievartą ištrauktas, vėl ėmė kalbėti tas pačias nesąmones, kad gyvenimo prasmė yra blizgučiai, gerai prisiryti, apsirengti kažkokiu kostiumu iš Amerikos “labelo” parduotuvės.

Pažymėtina, jog šitas nesąmones mums importavo Vakarai po 1989 metų, kad greičiau suskaldytų visuomenę. Niekur nėra tokios nelygybės, ir tokio proto krušimo, jog jeigu tu nedėvi “Dolce Gabana” tu atseit ne žmogus.

Vokietijoje milijonieriai vaikšto purvinais batais, dėvi džinsus – ir vairuoja senučiukus VW.

Olandijoje gėlininkai, kurie vartosi milijonuose, atvažiuoja į automobilių salonus taip prastai apsirengę, kad blondinės sekretaršos jų net neaptarnauja. Tada jie savo mėšlinais batais ir nudrengtais džinsais pėdina į kitoje gatvės pusėje esančius salonus, perka mašiną už 0,5milijono, sėda ten mėšlinais batais (nes elementariai, nėra kada persimauti, reikia vėl bėgti į plantaciją) – pamojuoja blondėms, ir sako “būtum mandagesnė, pas tave būčiau pirkęs naują mašiną”, ir lekia į savo gėlininkystės ūkius.

Niekur pasaulyje nėra tokių Drukteinių, kurie skraidytų į Afrikas ir kurstytų išsižadėti savo tėvų, kodėl mokėsi Maskvoje, ir mėgo tarybinę santvarką (pasufleruosiu Giedriui todėl, kad tuo metu, kai Amerikoje juodaodžiai neturėjo teisės tose pačiose sėdynėse sėdėti autobusuose, ir neturėjo balso teisės, TSRS jie galėjo studijuoti, dirbti, vesti, ir gyventi. Aišku, tai labai baisu, juk pagal Giedrių, visuomenė turi būti padalinta į keletą kastų.)

Dabar Drukteinis gyvena baimėje – bet ne baimėje, kad gaus didesnį infarktą ar insultą (liga po vieną niekada nevaikšto), bet kad “neturės tiek pajamų rytoj”.

Kažkas pabudusį iš komos, ir ganėtinai dvasingai nusiteikusį Giedrių ėmė ir įbaugino “jeigu kalbėsi tas nesąmones apie Jėzų – neduosim tau eterio, o be babkių tu niekas”.

Jeigu Giedrius nori gyventi dar 49 metus, jis turi spjauti į savo televizinę chebrą, pasibarstyti galvą pelenais, toliau valgyti kruopas, nukeliauti arba į Indiją, arba į Medžiugorę, melstis, atgailauti, kad šitiek metų gyveno beprasmį gyvenimą, kad siutino visuomenę, kurioje beveik milijonas išvyko, o kitas milijonas prie konteinerių pastatyti – ir tada Likimas nesmogs dar kartą, nes, elementariai, Gamta nemyli parazitų, ir juos būna kad sunaikina, kad ir kokia moderni būtų medicinos įranga.