Ar pasauliui reikalinga tokia Europa?

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/06/ar-p... 2015-06-25 03:42:14, skaitė 2890, komentavo 0

Ar pasauliui reikalinga tokia Europa?

Klausimas užduotas antraštėje skamba ne tiek šalyse, kurių Europoje nenorima matyti jokioje būsenoje (tai yra, pavyzdžiui Turkijoje), kiek pačios Europos Sąjungos (ES) viduje.

Dabar mes išgyvename naują „persilaužimo momentą“ istorijoje, ir tokiu metu žmonės užduoda pačius radikaliausius klausimus.

Mano supratimu „integracijos su ES procesas“, kurį Turkijos elitas vertina kaip pagrindini „Turkijos modernizacijos“ receptą, jau nebepriklauso nuo mūsų šalies (Turkijos) veiksmų. Jis, greičiausiai, tampa „periodiškai pasikartojančio Europos byrėjimo proceso“ auka.

Elitinio judėjimo pabaiga?

Norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį į vieną svarbų istorinį faktą: ES pateikė save kaip integracijos formą, kuri atsirado ne su „visuomenine banga“, pakilusia kontinente, o buvo sukurta „politinio elito“.

Todėl ES iki mūsų dienų atėjo ne kaip kažkoks konstruktas, kurio egzistavimas yra sąlygojamas politiniu tautų sąjungos sudėtyje pasirinkimu, o kaip darinys kontroliuojamas „elitinių grupių“, kurios nusėdo Briuselyje ir Strasbūre, ir pamažu virto „viso kontinento valdytojais“.

„Elitinė tradicija“ kuriant ES į pirmą vietą iškėlė ne šalių-narių gyventojų pageidavimus, o technokratų ir biurokratų sprendimus.

ES plėtra, kuri prasidėjo pasibaigus šaltajam karui siekiant politinio pasienio ribų stiprinimo, globojant NATO, buvo to paties elito išradimas. Atvėrusi duris ekonomiškai silpnoms šalims kaip Kipras, Bulgarija, Rumunija ir t.t. šis elitas nutarė palikti už borto Turkiją, net nepaklausęs Europos tautų.

O dabar mes atsitrenkėme į sieną, mes įsirėmėme į ją. Ir ta siena, iškilusi kelyje į ES, pasirodė net aukštesnė už tą, kuri kažkada stovėjo Berlyne ir simbolizavo kontinento susiskaldymą.

Demokratija – byrėjimo priežastis?

Herfried Münkler – žinomas vokiečių politologas. Jo lekcijos Berlyno Humboldto vardo universitete šiandien tapo vienomis iš labiausiai aptariamų temų akademiniuose sluoksniuose. Pretekstui diskusijoms pasitarnavo tai, jog viena jo straipsnių serija apie ES ateitį turi pavadinimą „Demokratizacija neišgelbės ES: atėjo laikas valdžios centralizacijai“ (Der Spiehgel). Pripažindamas faktą, jog ES yra elito judėjimas, Münkler pastebi: sąjunga sugeba laikytis ant šalių-narių politinio elito pečių, o aktyvus liaudies dalyvavimas valdyme ir ir politiniuose institutuose atves prie jos subyrėjimo.

Ypač svarbiu atrodo sekantis momentas: politologas į centrą stato Prancūzijos-Vokietijos ašį, tuomet, kai naujos narės, pirmiausiai Rytų Europos šalys, išstumiamos į periferiją. Münkler nuomone, dėmesys liaudies pageidavimams atves į ES subyrėjimą, todėl „institucinės sistemos demokratizacija“ taps didele klaida.

Besimokantieji Humboldto vardo universitete nepaliko šių idėjų nepastebėtomis. Jie sukūrė specialų blogą ir pasisakė prieš „elitine“ (diskriminacines) jų dėstytojo lekcijas. Ir čia prasidėjo įdomiausi dalykai: vokiečių spaudoje pasirodė daugybė komentarų, nukreiptų prieš šią studentų grupę, o paskutinio jų paskelbto pranešimo nepaminėjo nė viena vokiečių pranešimų organizacija (nors praėjo jau penkios dienos).

Šiose sąlygose neverta stebėtis tuo, jog Merkel šalis, kuri Berlyne klojo raudoną kilimą prieš pučistą Al Sisi, areštavo Egipto opozicinį žurnalistą pučistinio teismo sprendimu.

Teisingi Erdogano žodžiai

Sąvoka, kurią mes įvardiname „globalia sistema“, – tai išrinktųjų sąjunga. Todėl atrasti skirtumą požiūriuose į politiką pas Münkler ir, pavyzdžiui, pas kažkokį „baltą turką“ (sąvoka skirta apibrėžti siauro privilegijuoto sluoksnio, kurio nariai prisilaiko aukštuomenės ideologijos, atstovą – vert past) nebus paprasta. Pavyzdžiui, jei jų netenkins rinkimų rezultatai, jie abu gali prieiti išvados: ne viską galima išspręsti balsuojant.

Būtent ši prieštara ir privertė Erdoganą apkaltinti ES veidmainyste, ypač po perversmo Egipte. Europietiškasis elitas bevelijo bendradarbiauti su elitu, o visai ne su Egipto liaudimi.

Mes vis aiškiau matome, jog europietiškosios demokratijos koncepcija formuojama masinių informacijos priemonių pagalba, pagal galimybes, ji apibūdintina žemu liaudies dalyvavimo-atstovavimo lygmeniu ir tenkina pagrindinai „elito“ reikalavimus.

O kai turkų inteligentija (!), nepatenkinta savo šalies liaudies pasirinkimu, krebždena į europietiškojo elito duris ir skundžiasi savo šalimi, – tai yra ne kas kita, o kreipimasis į „klasinį solidarumą“.

Kalba eina apie mąstymą, kuriam tautų balsavimas europietiškųjų politinių sienų ribose yra kažkoks pavojingas procesas. Ko tik nepadarys šis mąstymas su Mursi ar Erdoganu?

Pabaigsime šią temą klausimu, kurie prieš penkerius metus nuskambėjo iš Jacques Delors, prancūzų politiko lūpų, politiko, kuris kartu su buvusio Vokietijos kancleriu Helmutu Šmidtu yra laikomas šiandienės europietiškosios svajonės kūrėju: ar reikalinga tokia Europa šiuolaikiniam europietiškajam jaunimui?

Atsakymą, iš esmės, duoda graikų premjeras – Aleksis Tsipras.

haber.star.com.tr