Lietuva Doriano Grėjaus portrete

Autorius: Milda Bartašiūnaitė Šaltinis: https://www.facebook.com/notes... 2015-11-29 18:43:34, skaitė 2084, komentavo 0

Lietuva Doriano Grėjaus portrete

Kartais mane aplanko vizijos. Tai vyksta anksti anksti ryte. Tik prabundu, bet dar nespėjusi atsimerkti, prieš akis išvystu regėjimą...

Šį rytą iš lovos kėliausi jau su minčių bagažu. Mačiau "Doriano Grėjaus portretas" kūrinį, o kartu ir Lietuvos, kaip valstybės fantomą. Vaikystėje skaitytas romanas atgijo visai kitoje šviesoje. Akivaizdi analogija tarp knygos herojaus, įsimylėjusio savo portretą bei Tos, tik tik nepriklausomybę atgavusios mūsų Lietuvos". Abu šie "veikėjai" buvo naivūs ir lengvabūdiški. Susidėjo su hedonististiniais, liberastiniais, tikrąsias žmogiškas vertybes paminančiais antagonistais. Tiek Dorianas, tiek Lietuva panoro išlikti amžinai tokiais veržliais, ambicingais ir nepriklausomais. "Tegul mane vaizduojantis paveikslas keičiasi, o ne aš"...

Ir paveikslas išties pradėjo keistis. Lietuva skilo į fasadinę (elitinę) pusę ir į tą, kuri slepiama po užuolaida nuo oficialių šalies svečių. Vakarėliuose laisvai liejasi alkoholis, skamba gašlūs juokeliai, elitas skęsta prabangoje. Žingsnis po žingsnio, poelgis po poelgio, balsavimas po balsavimo, pardavimas po pardavimo, niekšybė po niekšybės, žmogžudystė po žmogžudystės ir Lietuvos portretas pasidengia ašaromis, krauju ir smirdančiu skurdo pelėsiu. Elitas retsykiais žvilgteli, pakėlęs uždangą į tuos statistinius duomenis: trečdalis emigravo, tūkstančiai nusižudė, penktadalis žemiau skurdo ribos, ligos, bėdos, neviltis, pasikrapšto galvą, rūgščiai susiraukia ir skubiai pasišalina - eina toliau maukti viskį frakuotų pižonų bei dendžių kompanijoje.

Kodėl taip nutiko? Romanas "Doriano Grėjaus portretas" duoda aiškų atsakymą - vaikinas pasirinko blogą kompaniją. Susižavėjo Lordu Henry, cinišku aristokratu, kuris spjauna į aplinkinius, nes jam rūpi tik tai, kas gali atnešti jam kūniškąjį pasitenkinimą bei pramogas. Henry staigiai imasi perauklėti Dorianą pagal savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Ir, galop jaunas nepatyręs vaikinas virsta savimyla bei niekšu.

Su kuo susidėjo Lietuva? Jauna ir nepriklausoma, be galo graži ir turtinga, tiek dvasiškai, tiek kultūriškai, kad jos portretas ėmė smarkiai niauktis ir bjaurėti? Kas ta hedonistinė ir liberastinė kiaulė, mokinanti Lietuvą kaip gyventi, ką parduoti, ką pirkti, ką garbinti ir į ką užmerkti akis? Kas Lietuvai tapo Lordu Henry, kuris diktuoja kokias naujoviškas vertybes išpažinti ir kurias nacionalines tradicijas paminti?

Atsakymas kaip ant delno. Jis glūdi mūsų širdyse bei ant liežuvio galo. Bėda ta,kad elitas niekada nepripažins, jog "Lordas Henry" yra blogas stabukas ir visų bėdų, ištikusių Lietuvą ištakos. Priešingai, kaltins portretą, neva jis pats prisipiešia propagandinių vaizdzelių ir trukdo elito dvasinę ramybę bei mina ant sąžinės likučių, jei tokių iš viso dar liko.

Oscar'o Wild'o romanas baigėsi tragiškai. Dorianas iš pykčio ir nevilties perrėžė savo paties iškrypėliškai klaikų paveikslą durklu. Tarnai jį užtiko negyvą ant grindų su durtine žaizda krūtinėje. Knygos herojus buvo lygiai toks, koks paskutinę minutę žvelgė iš paveikslo. Ant sieno kabėjo jauno ir žavingo vyro portretas...

O kas bus su Lietuva, paklausite. Manau, kad viskas priklauso nuo lietuvių. Jeigu didžioji dalis ir toliau į savo valstybę žvelgs kaip laisvą, nepriklausomą, elitinę, džinguliukais padabintą, medaliais apkabintą, investicijom apkamšytą ir turtingų dėdžių už tam tikras paslaugas remiamą jauną paną - liūdna baigtis - neišvengiama. Siūlau visiems kuo greičiau nusiimti rožinius akinius, nusikabinti transparantus "Lordas Henry iš Vakarų mums padės" ir kuo skubiau mėžti dabartinį "elitą" su šakėmis iš jų postų.

Būtų mano valia - užrakinčiau juos visus belangėje ant duonos ir druskos, o kad neliūdėtų, ant sienos pakabinčiau jiems jų pačių krauju bei ašaromis suteptą, skurdo pelėsiais prasmirdusį Lietuvos portretą. Tegul rymo šalia jo ir džiaugiasi "už tokią Lietuvą kovojom".

Artėja rinkimai. Todėl nuoširdžiai prašau, žmonės gerieji, suraskim savyje naujų jėgų ir atsitieskim. Pakelkim galvas išdidžiai ir paimkim naujus teptukus, dažus, paletę ir, svarbiausia, naują baltą drobę. Nutapykim tokią Lietuvą, kokios labai labai norėtumėm. Po truputį, bet profesionaliai, praktiškai, bet iš širdies.