Kodėl pranašaujamas Jeloustouno išsiveržimas?

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/kodel-prana... 2015-12-22 11:20:59, skaitė 2762, komentavo 0

Kodėl pranašaujamas Jeloustouno išsiveržimas?

Apie Jeloustouną „plačioji“ visuomenė sužinojo po filmo „2012“. Egzistavo jis, savaime aišku, gerokai prieš filmąir gerokaiprieš filmą tapo žymiu draustiniu, kurį kasmet aplankydavo tūkstančiai turistų iš Amerikos ir užsienio šalių. Bet štai kalbėti apie išsiveržimą, kuris gali pražudyti planetą, kalbėti pradėta daugiausiai būtent po filmo.

Vaizdingai sumodeliuotas išsiveržimas drauge su išprotėjusius personažu, pasakojusiu apie tai, kas vyksta, tiesioginiame eteryje, tapo tokiu galingu vaizdiniu, kad jhis labai giliai įstrigo į protus visiems, kurie žiūrėjo filmą.

Būtent nuo šio momento Jeloustouno ir jo galimo išsiveržimo paminėjimai tapo masiniai ir reguliarūs. Ir kuo toliau, tuo daugiau TV kaidų bei įvairiausių publikacijų kalba apie būsimą katastrofą kaip apie kažką visiškai kasdieniško ir savaime suprantamo. Ir ne tolimoje perspektyvoje, o tiesiog tuojau pat, vos ne rytoj. Tiesą sakant, būtent tam, kad patikrinčiau savo skaitytojų auditoriją, aš ir paskelbiau šį provokacinį straipsnį. Reakcija, o tiksliau – nuomonių spektras buvo tokie, kokių ir tikėjausi.

Dabar reikėtų pakalbėti apie tai, kad čia apskritai per reiškinys informacinėje erdvėje, kurio pavadinimas – „Jeloustounas“. Būtent apie tai, o ne apie realų vulkaną, kuris gali pabusti jau rytoj, o gali snausti dar 1000 metų.

Įdėja filmo pagalba buvo paskleista informacinėje erdvėje anaiptol ne atsitiktinai. Visa tai puikiai įsipaišė į bendrą apokaliptinę vakarietiško kino ir literatūros tendenciją, kuri tęsiasi pastaraisiais dešimtmečiais.

Problema slypi tame, kad dabartinių Vakarų šeimininkai pakankamai seniai suvokė į kokią aklavietę pateko ir kad atpildas už viską, ką jie pridarė yra neišvengiamas. Ir pats finalo, be to, jau nebetolimo, faktas jau nebeatšaukiamas jokiomis priemonėmis. Dar daugiau. Šitas finalas turi labai aiškias laiko ribas ne tik civilizaciniu aspektu, bet ir turint galvoje bendrus pokyčius planetoje. Kalba eina apie tektoniką ir klimatą.

Dėl to pasaulio galingiesiems visu rimtumu iškilo problema – kaip išsaugoti savo valdžią tokiomis sąlygomis, kai visi šiandieniniai mechanizmai bus sunaikinti natūraliu būdu. Tai pasakytina ir apie karinius, ir apie finansinius ir netgi informacinius žmonijos valdymo svertus. Be to, iškyla dar ir uždavinys laiku fiziškai persikelti patiems ir perkelti valdymo centrus į kitas planetos sritis iš ten, kur jie įsikūrę šiandien.

Ir laiko tam liko visai nedaug. Ne daugiau kaip du dešimtmečiai, o gal ir dar mažiau. Uždavinio sprendimas turi tris kryptis, kurios papildo viena kitą. Tai perspektyviųš teritorijų užgrobimas kariniu būdu. Tai – įvedama jose nuosava ekonominė kontrolė. Ir tai – valdios užgrobimo per ideologiją politika.

Manipuliatorių nelaimei, pačia perspektyviausia zona būsimam pasaulio valdymui yra laikoma Rusija ir ją supanti erdvė, kurią ji tradiciškai laiko savo interesų zona.

Dėl to tiesioginis karas fiziškai negali išspręsti problemos. Po tokio karo didžioji dalis taip pageidaujamos teritorijos taps visiškai netinkama gyventi.o tai prieštarauja pirminiams tikslams. Išspręsti problemą pasitelkus neatominį ginklą irgi neįmanoma. Trumpiau tariant, kariniais metodais problemos išspręsti neįmanoma. Tai supranta visi.

Ekonominis šalies užgrobimas tam tikru momentu buvo labai artimas sėkmingam finalui. Galutinis mėginimas buvo įvykdytas 2008 metų vasarą. Tačiau dėl savalaikių ir sėkmingų Rusijos elito kontrveikmų, bandymas užgrobti šalies ekonomiką davė atvirkščią rezultatą. O tai, kas vyksta dabar, sudaro dar didesnes prielaidas Rusijos ekonomikos nepriklausomybei nuo Vakarų.

Vykdomas ir ideologinio pavergimoprojektas. Dėl įvairių priežasčių, kuo aktyviau Vakarai stengiasi diegti savo „humanitarines tolerantiškas vertybes“, tuo greičiau ir galingiau Rusijoje bunda rusiška savimonė, kuri šluote iššluoja iš rusų galvų visas tas vakarietiškas chimeras.

Atrodytų, planai žlugo visiškai ir galutinai. Tačiau taip nėra. Prasti būtų manipuliatoriai, o ir žlugtų jie jau seniausiai, jei pasikliautų tiktai keliais variantais ir neturėtų atsargoje „Plano D“ pačiam kraštutiniausiam atvejui.

Šis planas numato tokio masto gamtinę katastrofą, kad Rusija jau vien iš gailestingumo įsileistų į savo teritoriją milijonus pabėgėlių, neturėdama nei laiko, nei galimybių juos „išrūšiuoti“.

Tačiau gamtinė katastrofa, kad ir sumanyta kaip dirbtinės kilmės, turi atrodyti būtent kaip absoliučiai natūrali. Kitaip anksčiau ar vėliau iki jos priežasčių prisikapstys ir tai liūdnai baigsis jos organizatoriams.

Kyla klausimas kaip galima suorganizuoti dirbtinę-natūralią katastrofą? Įmanoma. Per visiškai nekaltus kinematografo vaizdinius, literatūrą, komiksus ir kitas masinės informacijos priemones. Pavirtę masiniais ir ryškiais, tie vaizdiniai įsiveržia į žmonijos pasąmonę su tokia galia, kad praktiškai tampa realiais įvykiais su atidėta vykdymo data.

Iš pradžių pagrindiniu apokalipsės variantu buvo numatytas asteroidas. Puikus kandidatas sukelti didžiulei nelaimei. Ir niekam į galvą nešaus įtarti kieno nors piktą valią. Per labai trumpą laiko tarpą buvo sukurta ištisa serija kino „šedevrų“ apie šią katastrofos rūšį. O dabar susidaro toks įspūdis, kad apie pro planetą praskrendančius asteroidus ar tuos, kurie teoriškai gali pralėkti, pasaulio žiniasklaida pasakoja kone taip pat dažnai kaip skelbia orų prognozę. Tačiau kol kas, ačių Dievui, visi mėginimai mintimis pritraukti asteroidą ar meteoritą baigėsi nesėkmingai.

Kitas katastrofos aizdinys – gigantiškas cunamis – mažai tikėtinas. Bent jau dėl tos priežasties, kad jį išprovokuoti galėtų tik branduolinis sprogimas vandenyno gelmėse, kurį neišvengiamai užfiksuos turimos kontrolės priemonės. Be to ir radiaciją galima bus užfiksuoti be didelių pastangų. Kitaip sakant, katastrofos dirbtinumas greitai iškils į paviršių, o išprovokuoti išties natūralią nepakaks į žmonijos pasąmonė įdiegto vaizdinio galios, be to, neįmanoma apskaičiuoti smūgio krypties.

O štai Jeloustounas šiam tikslui tinka kuo puikiausiai. Pirmas dalykas – jis iš tiesų turi šansų bet kuriuo momentu sprogti. Ir katastrofa neatrodys niekam neįtikėtina. Antras dalykas – ugnikalnyje, skrtingai nei okeane, galima panaudoti branduolinį užtaisą, kurio pėdsakų aptikti bus neįmanoma.

Ir dėl to visas kalbas apie Jeloustouną reikia vertinti kaip tikslingas pastangas paruošti pasaulio visuomenės nuomonę šio įvykio neišvengiamumui.

www