Strateginis atgrasymas ir Rubikono teorija

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/05/stra... 2016-05-16 08:27:41, skaitė 3971, komentavo 0

Strateginis atgrasymas ir Rubikono teorija

Karinė JAV politika turi daug teorijų. Viena jų vadinasi Rubikono teorija. Jos esmė ta, kad asmenys, priimantys atitinkamus sprendimus yra apriboti ir atvirkščiai, gali turėti mentalinių nuostatų, provokuojančių aktyvius veiksmus. Ši teorija yra neatskiriama JAV karinio mokslo dalis, ji yra dėstoma karo universitetuose bei yra įdiegta į karinį statutą. Asmenų, studijuojančių šią teoriją užduotis – geriau suprasti priešininko ketinimus bei vengti bet kokių provokacinių veiksmų, kad nekiltų reakcija, kuomet yra peržengiama negrįžtamumo riba (Rubikonas).

Rubikono karo teorija turi savyje keletą veiksnių, įtakojančių tarptautinių santykių teoriją ir praktiką. Pirma, tai padeda išspręsti pagrindinį tarptautinių santykių paradoksą: baimę ir nerimą, kylantį iš saugumo taikos metu ir ryžto, vyraujančio prieš prasidedant karui, dilemos.

Taigi, baimė ir racionalumas – neatskiriamos žmogiškos prigimties dalys – yra daugelio konfliktų sprendimų pagrindas.

Panašu, jog Šaltojo karo metu abi šalys – JAV ir TSRS, puikiai suprato viena kitą. Kilus Karibų krizei niekas nepaspaudė raudonojo mygtuko, ir netgi jėgos rodymas tebuvo demonstratyvaus pobūdžio.

Net ir technologiniu aspektu žmogiškasis faktorius vaidino pagrindinį vaidmenį. Kuomet 1979 metų lapkričio 9 dieną kompiuteris JAV užfiksavo stiprų branduolinį sprogimą iš TSRS pusės, iš karto buvo patikrinti pradiniai duomenys, gaunami iš palydovų bei radarų, supančių JAV teritoriją. Nė viena sistema neaptiko raketų, todėl pavojus buvo atšauktas. Tiriant pavojaus signalo priežastis, buvo išsiaiškinta, kad kompiuteriui per klaidą buvo įkrauta mokomoji branduolinio smūgio atrėmimo programa.

1995 metų sausio 25 dieną iš Norvegijos pakrantės buvo paleista meteorologinė raketa, kurios viena pakopa buvo nuo amerikiečių balistinės raketos „Honest John“. Rusų priešraketinė sistema atpažino ją kaip „Trident D5“, paleistą iš povandeninio laivo. Buvo spėjama, kad „Trident“ naudojama aukštuminiam branduoliniam sprogimui sukelti, taip išvedant iš rikiuotės rusų raketų aptikimo radarus. Analogiškai, operatyvus tyrimas leido nustatyti tikrąją pavojaus priežastį.

Nors paskutiniu metu vis dažniau kalbama apie Šaltojo karo sugrįžimą bei strateginio atgrasymo būtinumą (JAV teigia, jog strateginis sulaikymas reikalingas dėl agresyvių Rusijos ketinimų, o Maskva kaltina Vašingtoną dėl provokacijų ir NATO plėtros į rytus), panašu jog elgesio modeliai, anksčiau buvę būtini analizei ir supratimui, nebėra įvertinami.

Bent jau kai kurių Šiaurės Atlanto aljanso narių. Incidentas su numuštu SU-24 rodo, kad būtina analizuoti kaip turkai supranta tą raudonąją liniją, kurios nevalia peržengti. Ankstesni incidentai, kuomet buvo pažeista Turkijos oro erdvė ir Redžepo Erdogano (Recep Erdoğan) reakcija rodo, kad panašūs dalykai jau vyko ne kartą per pastaruosius keletą metų ir Ankara taip agresyviai nesielgė.

Kuo pasikeitė Turkijos vadovybės elgesys? Kas galėjo paveikti mąstymą, kuris privedė prie tokių neracionalių veiksmų?
Be atsakomųjų Rusijos veiksmų, taip pat ir karinio kontingento Sirijoje didinimo, būtina išanalizuoti ne tik galimus veiksmus, tačiau ir tokias mūsų kaimyno elgesio priežastis.

Galime pateikti šias su mūsų tema susijusias versijas.

1. Mes nepakankamai gerai susipažinę su Turkijos politine bei karine vadovavimo ir kontrolės sistema. Nežiūrint į Ankaros apeliaciją į NATO Statutą, šis atsikalbinėjimas neturi nieko bendro su problema. Sprendimą atakuoti rusų lėktuvą priėmė Turkija, ir greičiausiai, asmeniškai lėktuvo pilotas, patruliuojantis pasienyje. Net ir atlikus nuodugnų tarptautinį tyrimą liks neišspręstas klausimas dėl Turkijos jėgos panaudojimo normatyvų studijavimo bei turkų karių elgesio. Tam būtina plėsti agentūrą Turkijos viduje bei labiau išanalizuoti įvairius dokumentus ir precedentus, kurie jau buvo įvykę Turkijoje (pavyzdžiui, žinomas ne vienas atvejis, kai Turkijos Karinės Oro Pajėgos pažeidė Graikijos oro erdvę).

2. Lėktuvo ataka sutapo su Turkijos karinės doktrinos, nacionalinės strategijos atsinaujinimu ir kadrų rotacija.
Kadangi paskutinė Turkijos gynybos strategija buvo priimta 2012 metų pavasarį, o Turkijos veiksmai teisėtos Sirijos vyriausybės bei kovotojų atžvilgiu tapo suprantami nuo pat pilietinio karo šioje šalyje pradžios, kažin ar tai susiję su kardinaliais pokyčiais strateginėje vizijoje.

Nors, būtina įvertinti paskutinių metų reformas ir Turkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų valymą „Ergenekono“ byloje. Pašalinęs senąjį elitą, Erdoganas, vienaip ar kitaip buvo priverstas papildyti karininkų gretas naujais šauktiniais, kurie įpūtė naujų ideologinių vėjų.

3. Erdoganas, paklausęs JAV rekomendacijų, ėmėsi visiškos avantiūros, kadangi tokia provokacija galėjo susilpninti Rusiją. Iš geopolitinės priešpriešos pusės tokia versija atrodo gerokai įtikinamesnė, tačiau neaišku, kodėl Turkijos vadovybė veikė prieš savo nacionalinius interesus.

4. Visų versijų persipynimas. Šiuo atveju sunku atsekti visų nurodytų variantų procentinį santykį ir įtakos vienas kitam laipsnį. Iš esmės, mes susiduriame su juodąja kibernetikų dėže. Galime apskaičiuoti, kas įeina ir išeina, tačiau kas yra viduje ir kaip tai sąveikauja tarpusavyje išaiškinti gana sudėtinga. Be to, turime įvertinti ir populistinį Erdogano politikos pobūdį, kuris nepripažįsta savų klaidų ir nuolat ieško, kaip pateisinti savo veiksmus.

Rubikono teorija daro svarbią įtaką politikai, kadangi žmonėms sunku psichologiškai priešintis išankstiniams nusistatymams, ar bent jau juos pripažinti. Adekvačios politikos vykdymui lyderiai turi taip dėlioti savo politiką ar institucionalines struktūras, kad būtų išvengta negatyvių įterpiamo mąstymo būdo rezultatų. Nors oponentai (taip pat ir kiršintojai, kurių esama ir sąjungininkų tarpe) gali adaptuoti įterpiamojo mąstymo būdą ir tapti labiau pasitikinčiais artėjant konfliktui, didindami nesėkmės galimybę karo, atgrasymo ir eskalacijos atvejais.

parengė: Darius Dimbelis

geopolitica.ru