Nevadinkite manęs daugiau Prancūzija

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/nevadinkite... 2016-10-29 08:48:20, skaitė 1098, komentavo 0

Nevadinkite manęs daugiau Prancūzija

Prancūzijos istorijoje būta ir pakilimų, ir smukimų, pergalių ir pralaimėjimų, tačiau praktiškai visada ji išlikdavo didžia valstybe, vaidinančią vieną iš pagrindinių vaidmenų Europoje ir pasaulyje. Toks apibūdinimas su šiuolaikine Prancūzija jau nesusijęs. Keturi su puse Fransua Olando prezidentavimo metų įsiminė, jeigu taip galima išsireikšti, nuosekliu rinkiniu nenuoseklių veiksmų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Tarp tokių veiksmų yra ir šie.

Įstatymas dėl vienalyčių santuokų, kuris, Olando nuomone, turėjo tapti „žingsniu į priekį visai visuomenei“, tačiau vietoje to, kad konsoliduotų tautą, smarkiai prisidėjo prie dar didesnio jos susiskaldymo.

Spektaklis su lozungu „Aš – Šarli“. Toliau sekę įvykiai pademonstravo nepajudinamą Prancūzijos ištikimybę virtualiai žodžio laisvei ir visišką nesugebėjimą rimtai atsispirti naujiems realiems iššūkiams ir naujoms realioms grėsmėms.

Visiškai neaiški pozicija tarptautiniuose klausimuose, įskaitant užsitęsusią, praktiškai jau komedija virtusia epopėja su „Mistraliais“. Chaotiškas blaškymasis tarp Maskvos ir Vašingtono, mėginant sukurti antiteroristinę koaliciją. Visa serija audringų ir chaotiškų, vienas kitam prieštaraujančių pareiškimų, susijusių su situacijos Artimuosiuose Rytuose sureguliavimu ir bendradarbiavimu su Rusija. Štai ir dabar Olandas, kaip jam įprasta, mėgina išsėdėti ant dviejų kėdžių, iš pradžių su patosu paraginęs Rusiją prisiimti atsakomybę už „tebesitęsiantį chaosą“ Sirijoje ir suabejojęs Rusijos prezidento vizito į Paryžių tikslingumu, o paskui, praktiškai iškart po to jis jau pareiškia, kad Rusijai būtina dalyvauti derybose dėl konflikto Sirijoje sprendimo ir priduria, kad kalba neina apie Rusijos-Prancūzijos susitikimo atšaukimą, o viso labo apie atidėjimą.

Panašu, prezidento žodžiai ir poelgiai jau seniai nekelia nei simpatijų, nei pagarbos ne tik jo priešininkams, bet ir taip vadinamiems šalininkams. Pavyzdžiui, kaip ką tik paaiškėjo, Lenkija, ilgai ir sėkmingai šantažavusi Prancūzija atsisakymu nuo įsipareigojimų karinio techninio bendradarbiavimo srityje, jeigu rusams bus perduoti „Mistraliai“, dabar atšaukė kontraktą dėl prancūziškų sraigtasparnių tiekimo, pasirinkę amerikietiškus. Į Paryžiaus pasipiktinimą lenkai iš aukšto patarė prancūzams „neįsižeidinėti ir nekelti isterijos“. Lenkai. Prancūzijai. Lygis.

Kai dėl pačių prancūzų, tai jie akivaizdžiai nebeturi iliuzijų dėl Olando, kuris apklausose reguliariai gauna paties nepopuliariausio prezidento titulą. Kaip teigia Žanas Dominikas Merše, prancūzų užsienio politikos ir gynybos ekspertas, „prancūzams atrodo, kad Eliziejaus rūmuose nėra lyderio. Jis pradeda kažką daryti, o paskui staiga atsisako savo projekto. Mes matėme tai visiškai neseniai su įstatymo projektu dėl pilietybės atėmimo iš teroristų. Prancūzams tokioje situacijoje neramu, dėl to jie atstumia Olandą“.

Apie tai kalbant, galima prisiminti tokią istoriją.

7 dešimtmečio pradžioje buvo pastatytas okeaninis laineris „France“ – pats didžiausias ir vienas tobuliausių keleivinis laineris tais laikais. Laivą pakrikštijo tuometinio prezidento žmona Ivona de Gol – būtent ji perkirpo trispalvę juostą ir sudaužė į korpusą gigantišką šampano „Piper-Heidsieck“ butelį, ir laivas, lydimas „Marselietės“ garsų, buvo nuleistas į vandenį. Pats Šarlis de Golis irgi dalyvavo ceremonijoje, pasakęs iškilmingą kalbą. Daugiau kaip 10 metų šis didingas transatlantinis laineris, kurį pavadino „elegantiškumo, stiliaus ir greičio pavyzdžiu“, plaukiojo okeano platybėse, kol finansinė krizė drauge su išsivysčiusia aviacija neprivertė jo išmesti inkaro Havre, kur jis ir stovėjo kelis metus.

Ilgalaikis priverstinis „France“ stovėjimas uoste ir tai, kad vyriausybė neturėjo aiškių planų lainerio ateities atžvilgiu, sukėlė audringą gyventojų reakciją. Jie reikalavo išgelbėti laivą ir sugrąžinti jį į rikiuotę. 1975 metais žymus dainininkas Mišelis Sardu paskyrė šiai situacijai dainą „Le France“, kurios priedainis buvo tikras neviltį praradusio laivo sielos šauksmas: „Ne m’appelez plus jamais «France», c’est ma derniere volonte…“ – Nevadinkite manęs daugiau „Prancūzija“, tokia mano paskutinė valia…

1977 metais lainerį pardavė Saudo Arabijos milijonieriui, kuris vėliau perpardavė jį norvegų laivybos kompanijai. „Prancūziją“ perkrikštijo į „Norvegiją“, modernizavo, be to, ne Prancūzijoje, o Vokietijoje (dar vienas smūgis prancūzų savimeilei ir prestižui), prancūzų ekipažą pakeitė tarptautiniu. Vėlesniais metais laivas buvo pardavinėjamas toliau – Liberijos, Indijos kompanijoms. Pavadinimas irgi pasikeitė – „Blue Lady“. Laivas tai išplaukdavo į jūrą, tai vėl aprimdavo uoste, patyrė avariją (sprogimas viename iš JAV uostų, žuvo dalis ekipažo) ir pagaliau prieš 7 metus jis baigė savo gyvenimą pačiu liūdniausiu būdu: buvusį prancūzų pasididžiavimą išardė, o jo priekinę dalį pastatė Paryžiuje, Grenelio krantinėje.

Simboliška, tiesa?

Šiandien Fransua Olando valdomas legendinis laineris, pavadintas šlovingu „Prancūzijos“ vardu, vis labiau primena pasauliui savo praeities didybę ir darosi vis labiau panašus į beveidę „Blue Lady“, kurios likimas nepavydėtinas. Belieka tik tikėtis, kad valstybė nepakartos laivo likimo – istorinė atmintis ir išmintis paims viršų, šalis atgims, kaip atgimė po karo Šarlio de Golio Prancūzija, sugebėjusi susigrąžinti orumą, autoritetą ir sugebėjimą vykdyti subalansuotą nepriklausomą politiką. Ir mes neišgirsime vietoje įprastų „Marselietės“ posmų pilnų kartėlio žodžių: „Nevadinkite manęs daugiau „Prancūzija“, tokia mano paskutinė valia…“