Kinija superka Holivudą

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/kinija-supe... 2016-11-08 08:22:20, skaitė 2250, komentavo 0

Kinija superka Holivudą

Kinijos korporacijos superka akcijų paketus stambiausiose kino kompanijose ir palaipsniui tampa pagrindinėmis pasaulio kino rinkos žaidėjomis, diktuodamos savo sąlygas scenaristams ir režisieriams. Lygiagrečiai Pekine rengiamas naujas įstatymas dėl kino, kuris pavers tas sąlygas privalomomis taisyklėmis. Iš pirmo žvilgsnio – tai paprasčiausias verslas. Realybėje – galingas diplomatinis ginklas, kurio panaudojimo rezultatai regimi jau dabar.

Ne per seniausiai geriausiai apmokamas pasaulio režisierius Stivenas Spilbergas ir pats turtingiausias Kinijos žmogus Džekas Ma surengė spaudos konferenciją Pekine ir paskelbė apie sandėrį: internetinio giganto Alibaba savininkas perka dalį akcijų kino studijoje Amblin Partners (buvusi Dreamworks). Finansiniai parametrai neskelbiami. Žinoma tik tiek, kad Ma gauna vietą kino studijos direktorių taryboje. Partneriai milijardieriai pažadėjo „atnešti daugiau Kinijos į Ameriką ir daugiau Amerikos į Kiniją“.

Dabar kinai dalyvaus filmų visame pasaulyje kūrime ir platinime. Ma ir Spilbergo sandėris liudija apie tai, kad Kinija palaipsniui glemžiasi Holivudą kaip vieną svarbiausių „švelniosios galios“ instrumentą pasauliniu mastu. Ir šis Kinijos įsiveržimas vyksta jau seniai.

Iki 1994 metų užsienio filmų rodymas Kinijoje buvo apskritai uždraustas. O kai visgi leido, vyriausybė griežtai apribojo jų skaičių. Iki 2009 metų per metus galima buvo rodyti ne daugiau 20 užsienio filmų, dabar – ne daugiau 34. Visą tą laiką kino teatrų skaičius, kaip ir paklausa bilietams Kinijoje augo kolosaliais tempais. 2015 metais kino industrija atnešė daugiau kaip 6 milijardus dolerių. Šiandien tai antra pagal dydį kino rinka pasaulyje po Amerikos, o iki 2018 metų turi tapti pirma.

Už galimybę įžengti į šią gigantišką rinką Holivudo kino studijos jau seniai atkakliai kovoja, tačiau Pekinas saugo rinką kaip drakonas – lobį. Filmų platinimu ilgą laiką užsiėmė išimtinai kinų kompanijos. Daugumai autorių siūlomas rodymas su minimaliomis autorinių teisių išmokomis ar apskritai be teisės gauti dalį pajamų už rodymą. Gauti leidimą rodymui gamintojas turi Valstybinėje spaudos, televizijos, radijo ir informacijos valdyboje. Reikalavimai kandidatams griežti: jokios religijos, minimali erotika, gėris turi nugalėti blogį.

Kad apeitų 34-ių užsienietiškų filmų kvotą, užsienio studijos jungiasi su kinais į bendras įmones. Vyriausybė tokią idėją remia. Pirmas dalykas, toks variantas garantuoja dalį pajamų vietiniams gamintojams. Antra – kinai gauna priėjimą prie naujausių Amerikos konkurentų technologijų. Trečia – bendros gamybos filmo scenarijus turi būti išnagrinėtas kinų cenzūroje dar prieš pradedant filmavimą. Šitokiu būdu Kinija reguliuoja užsienio filmų gamybą mainais į patekimą Kinijos rinkon ir į kinų pinigines. Tačiau tokie sandėriai naudingi ir Amerikos filmų gamintojams: drauge su kinais pagaminti filmai įgauna kinų nacionalinių filmų statusą, taip kad demonstravimo apribojimai jiems negalioja. Taip pat tai suteikia galimybę gauti didesnį procentą kasose surinktų pinigų – dabar amerikietiškas filmas studijai atneša ne daugiau kaip 25% Kinijoje surinktų pinigų.

Šiais metais kinų ir amerikiečių kino verslų vienijimosi procesas įžengė į naują etapą. Per pusmetį pagal Ma ir Spilbergo sutartį kinų kompanija Dalian Wanda Group įsigijo kino studijos Legendary kontrolinį akcijų paketą už 3,5 mlrd dolerių, o rugsėjį sudarė aljansą su Sony Pictures Entertainment. Kinai turi daug laisvų pinigų, kuriuos su džiaugsmu investuoja į kino industriją. Šitas Holivudo išpardavimas labai primena tuos laikus, kai ten prasiskverbė japonai. Japonų invazija prasidėjo devintame dešimtmetyje, kai Sony nupirko Columbia Pictures. O baigėsi 2005 metais, kai MGM buvo parduota tai pačiai Sony. Tuo metu būtent Japonijos kino rinka buvo antroji po amerikietiškos. Kad ją užimtų, Holivudas buvo pasirengęs pasidalinti su japonų partneriais savo kompanijų akcijomis ir netgi parduoti seniausias kino kompanijas. Šiandien ta pati politika vykdoma Kinijos atžvilgiu. Tačiau skirtingai nei sąjungininkai japonai, kinai kontroliuoja Holivude kuriamą media turinį kur kas griežčiau.

Bet koks amerikietiškas filmas, skirtas kinų rinkai, turi prisitaikyti prie cenzūros reikalavimų, kurių svarbiausias – jokios kritikos Kinijos atžvilgiu. Ir, reikia pasakyti, kino kūrėjai puikiai su tuo susidorojo. Žiūrėdami naują vakarietišką blokbasterį mes net neįtariame, kad ekrane rodomas filmas, susuktas pagal taisykles, kurias nustatė Kinijos spaudos, radijo, TV transliacijos ir informacijos valdyba.

Pavyzdžiui, filme „Laiko kilpa“, kurį sukūrė Rajenas Džonsonas, pagrindinis herojus taupė pinigus, kad viską mestų ir išvažiuotų į Paryžių. Netikėtai scenarijuje atsirado toks dialogas. Bosas sako herojui: „Aš esu iš ateities. Geriau važiuok į Kiniją“. Rezultate herojus ėmė svajoti ne apie Paryžių, o apie Šanchajų.

Kitas pavyzdys. „Raudonojoje aušroje“ Ameriką turėjo užgrobti kinų armija. Po derybų su kinų cenzoriais, okupantais tapo šiaurės korėjiečiai. Filme „Pasaulių karas Z“ zombių minios turėjo atplūsti iš Kinijos. Kinų reikalavimais, zombiai atėjo iš Rusijos.

Bet jeigu Kinijoje rodomiems filmams cenzoriai paprasčiausiai keičia tekstus ir iškerpa jiems nemalonias scenas (iš „Misija neįmanoma 3“ iškirpo skalbinius, vaizdingai džiūstančius Šanchajaus balkonuose), tai pilno masto kinų ir amerikiečių kinematografistų bendradarbiavimas atves iki to, kad režisieriai bus priversti tarsi ant konvejerio štampuoti kiną be erotikos, nusikalstamumo, cinizmo ir viso to, kas gali sunervinti Kinijos komunistus.

Spauda reguliariai kritikuoja amerikiečių kino gamintojus už jų keliaklupsčiavimą prieš Kiniją. Humoristas Stivenas Kolbergas išjuokia Holivudo aistrą skaniam „saldžiarūgščiam Kinijos juaniui“. O rugsėjį 16 kongresmenų netgi davė užklausą Kongrese, nerimaudami dėl didėjančios kinų įtakos Amerikos kinematografui. Tačiau patys gamintojai reaguoja stiliumi „juk tai ekonomika, kvaily“ – ir toliau taikosi prie kinų partnerių reikalavimų.

Kino istorikai šia prasme jau prisiminė, kaip sėkmingai savo laiku Holivudas užkariavo svarbiausią 4 dešimtmečio kino rinką – Hitlerio Vokietiją. Prieškariniais metais vokiečių konsului Los Andžele buvo reguliariai rengiamos uždaros svarbiausių filmų peržiūros. Jeigu konsului koks nors epizodas nepatikdavo, jį iškirpdavo. Po to vokiečių rinka filmui atsiverdavo.

Sprendžiant pagal pajamas, geriausiai Kinijos valstybinius užsakymus vykdo būtent Stivenas Spilbergas. Rekordinis pelnas, kurį susižėrė „Kong Fu Panda“ – visų kolegų pavydo objektas. Sandėris su Džeku Ma tapo logišku jo kelio į Kinijos liaudies artisto titulą užbaigimu.

O kol kas Kinijos oligarchai superka kino teatrų tinklus ir kino studijų kontrolinius paketus, ruošdamiesi tapti svarbiausiais lošėjais pasaulio kino rinkoje. O Kinijos vyriausybė jau pateikė naujo įstatymo projektą dėl kinematografo. Pagal jį filmai turi būti „nepriekaištingi ne tik profesionalumo, bet ir moralės prasme“. Aktoriams ir aktorėms, įsipainiojusiems į skandalus, bus draudžiama teikti nacionalines kino premijas, o Kinijos kompanijoms bus draudžiama dirbti su užsienio filmais, kurie „žemina nacionalinį orumą ir Kinijos interesus, provokuoja socialinį nestabilumą ir įžeidžia kinų tautinį pasididžiavimą“.

Jeigu įstatymas bus priimtas, jis reguliuos visus bendros gamybos filmus. Kadangi Kinija palaipsniui įveda didžiausios pasaulio kino rinkos kontrolę, netrukus greičiausiai viso pasaulio žiūrovai bus pasmerkti žiūrėti geraširdiškus ir linksmus filmus, kuriuose bus šlovinama Kinijos didybė ir galia, o finaliniuose titruose plaikstysis raudona vėliava.