Slapti elitai ir ES

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/slapti-elit... 2016-11-28 07:50:13, skaitė 2045, komentavo 0

Slapti elitai ir ES

Brexit’o fone visiškai vietoje prisiminti, kaip Anglija savo laiku siekė narystės ES. Mano nuomone, dauguma žmonių neturi jokio supratimo, kodėl viena iš šalių, laimėjusių II Pasaulinį karą, taip smarkiai veržėsi į šį „klubą“. Esmė čia tame, kad atsakymas į šį klausimą leis suprasti dabartines rimtas ES problemas.

Dauguma tyrinėtojų, iš visko sprendžiant, galvoja, kad Anglija buvo atsidūrusi sudėtingoje ekonomikos situacijoje, o Europos Ekonominė Bendrija, kaip tada vadinosi būsimoji ES, tapo ekonomikos lokomotyvu, kuris padėjo atgaivinti anglų ekonomiką. Kiti tikriausiai galvoja, kad po II Pasaulinio karo Anglijai reikėjo pakeisti savo imperinį geopolitinį statusą į kažką labiau realistiško vieningos Europos rėmuose. Abu šie argumentai yra visiškai klaidingi.

Europos Ekonominė Bendrija 6-7 dešimtmečiais buvo visiškai nepajėgi atkurti kokios nors šalies ekonomiką. Ji nukreipė didžiąją savo nedidelių resursų dalį vystyti žemės ūkiui ir žvejybai, neturėdama nei lėšų, nei nuoseklios politikos ekonomikos stimuliavimo srityje.

Kada augimas visgi prasidėjo, jo šaltinis buvo anaiptol ne ES. Pradedant Liudvigo Erchardo 1948 metų reformomis ir baigiant Tečer vyriausybės atliktu nacionalizuotos pramonės privatizavimu devintame dešimtmetyje, Europos ekonomikos augimo šaltiniu buvo ekonominės reformos, kurias vykdė atskiros šalys, o paskui tas reformas kopijavo visos kitos. ES politika visada buvo arba visiškai nenaudinga, arba apskritai pražūtinga, kaip vieningos valiutos – euro – įvedimo atveju.

Būtų neteisinga tvirtinti, kad britų augimas visada atsiliko nuo europietiško. Kartais atsitikdavo, kad Anglija atsidurdavo priešakyje. Šeštame dešimtmetyje Vakarų Europos ekonomikos augimo tempas sudarė 3,5%, o septintame dešimtmetyje – 4,5%. Tačiau 1959 metais, kai premjeru buvo Haroldas Makimilanas, realus britų ekonomikos augimo tempas pagal Nacionalinio statistikos departamento duomenis, sudarė beveik 6 procentus. Toks jis išliko ir 1963 metais, kai Šarlis de Golis atsisakė priimti Angliją į EEB.

1973 metais, kai mes, anglai, įstojome į EEB, mūsų ekonomikos augimo tempas buvo rekordinis – 7,4%. Dabartinis finansų ministras gyvybę paaukotų už tokius rodiklius. Tokiu būdu argumentas apie įstojimo ekonominius privalumus neveikia.

O kaip dėl geopolitikos? Kokių argumentų pakaktų, kad mes būtume pasirengę pasiųsti tolėliau savo II Pasaulinio karo sąjungininkus ir įstotume į bendrą susivienijimą kartu su Belgija, Olandija, Liuksemburgu, Prancūzija, Vokietija ir Italija?

Keturios iš paminėtų šalių apskritai neturėjo jokio svorio tarptautinėje arenoje. Vokietija buvo okupuota ir suskaldyta. Prancūzija pralaimėjo kolonijinį karą Vietname ir dar vieną – Alžyre. De Golis atėjo į valdžią, kad išgelbėtų savo šalį nuo pilietinio karo. Dauguma realistų šią grupę šalių laikė nevykėlių grupe. De Golis, būdamas žymiu realistu, pabrėždavo, kad Anglija turėjo demokratinius politinius institutus, tarptautinius prekybinius ryšius, pigų maistą, tiekiamą iš Sandraugos šalių, ir buvo pasaulinė galybė. Kodėl gi ji turėjo stoti į EEB?

Anglijos ministras pirmininkas Haroldas Makmilanas ir jo artimiausi patarėjai laikėsi labai senos teorinės koncepcijos, pagal kurią pasaulį išgelbėti galima sukūrus kažkokią pasaulinės vyriausybės formą, pagrįstą religinėmis federacijomis. Be to, jis artimai pažinojo Žaną Monė, kuris laikėsi tos pačios nuomonės. Tokių būdu būtent Makmilanas tapo Europos federalistinio judėjimo atstovu britų ministrų kabinete.

Savo kalboje parlamente jis netgi pasisakė už Europos Anglies ir Plieno sąjungą (EAPS), kol ši dar nebuvo sukurta. Vėliau jis pasiekė, kad būtų pasirašytas susitarimas dėl Jungtinės Karalystės asociacijos su EAPS. Būtent jo nurodymu britų atstovas buvo nusiųstas į Briuselį, kad dalyvautų derybose, kurios sekė po EAPS Mesinos konferencijos 1955 metais. Ši konferencija tapo EEB sukūrimo startu.

6 dešimtmečio pabaigoje jis aktyviai rėmė derybas dėl Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių-narių asociacijos su EEB. Vėliau, kai de Golis pradėjo daryti EEB mažiau federatyvine struktūra, jis surizikavo paduoti paraišką dėl pilnos Anglijos narystės, vildamasis, kad jam pavyks atsverti golistų ambicijas.

Jo tikslas, kurį rėmė europiečių ir amerikiečių federalistinės pasaulio tvarkos šalininkai, buvo neleisti susiformuoti prancūzų-vokiečių aljansui, kurio siekė tų šalių nacionalistai.

Monė daug kartų slapta susitikinėjo su Edvardu Hitu ir Haroldu Makmilanu, kad paspartintų Anglijos įstojimą į EEB. Faktiškai jis buvo painformuotas apie sąlygas, kuriomis britų parlamentas buvo pasirengęs megzti santykius su Europa.

Nežiūrint į lordo kanclerio, Kalmuro vikonto, kuris manė, kad įstojimas į EEB reikš britų parlamento nepriklausomybės galą, patarimus, Makmilanas sąmoningai suklaidino Parlamentą, o praktiškai – visus, pradedant Sandraugos valstybių vadovais, baigiant savo ministrų kabineto nariais, pareiškęs, kad kalba eina tik apie mažareikšmes komercines derybas. Jis netgi pamėgino apgauti de Golį ir įtikinti jį, kad yra antifederalistas ir imsis visų priemonių, kad Prancūzija, kaip ir Anglija, gautų iš amerikiečių raketas Polaris. Tačiau de Golis matė jį kiaurai ir uždėjo veto ant britų paraiškos įstoti į EEB.

Makmilanas pavedė Edvardui Hitui toliau plėtoti šiuos reikalus ir tas, drauge su Duglu Herdu, buvo įvesti, kaip liudija Monė užrašai, į konservatorių partiją, kur tapo slaptais komiteto, siekiančio sukurti Jungtines Europos Valstijas ir sukurto Monė, nariais.

Kaip tvirtina Fransua Diušenas, pagrindinis Monė padėjėjas ir biografas, tiek leiboristų, tiek liberalų partijos vėliau padarė tą patį. Tuo pat metu grafas Gosfordas, vienas iš Makmilano atstovų lordų Rūmuose užsienio politikos klausimams, informavo parlamentą apie tai, kad britų vyriausybės užsienio politikos tikslas yra pasaulinės vyriausybės sukūrimas.

Be to, Monė Veiksmų komitetas gavo lėšų iš CŽV ir JAV Valstybės departamento. Anglosaksų isteblišmentas tuo metu irgi palaikė Jungtinių Europos Valstijų įkūrimą.

Šita situacija nepasikeitė ir šiandien. Galingi tarptautiniai lobistai jau deda pastangas, kad įrodytų, jog bet koks sugrįžimas prie demokratiškos savivaldos Anglijoje reikš krachą. Amerikos aukšto rango valdininkai jau paskubėjo pareikšti, kad šiuo atveju Anglija bus išbraukta iš visų prekybos sutarčių su JAV, ir kad pasauliui reikalinga Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė (TTIP), kuri gali realizuotis tik išsaugojus ES.

Laimei, Amerikos respublikonai kandidatai į prezidentus palaipsniui stoja į euroskeptikų pozicijas ir tokie žurnalai kaip The National Interest pasisako už Brexit. Tarptautinė koalicija, iškėlusi į olimpą Makmilano ir Hito pasekėjus, šį kartą susidūrė su gerokai didesniais sunkumais, ypač turint galvoje dabartines akivaizdžias eurozonos problemas, ES migracijos politikos krachą ir kokios nors nuoseklios bendros europietiškos politikos saugumo srityje nebuvimą.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad britų visuomenė, vieną kartą jau apgauta, šį kartą taip lengvai melui nepasiduos.

***

Autorius – Alanas Skedas, Londono ekonomikos ir politinių mokslų mokyklos pasaulinės istorijos fakulteto vyresnysis dėstytojas.