Andrejus Fursovas: Trampo pergalė – tai globalinių banksterių pralaimėjimas

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/trampo-perg... 2016-12-09 21:38:22, skaitė 2530, komentavo 0

Andrejus Fursovas: Trampo pergalė – tai globalinių banksterių pralaimėjimas

Interviu su A. Fursovu

KLAUSIMAS: Rinkimus laimėjo Donaldas Trampas. Akivaizdu, kad jis naujokas didžiojoje, ir juo labiau pasaulinėje politikoje, ir jam iškilo sudėtingas uždavinys pasirinkti savo būsimą strategiją. Dėl to ir klausimas pakankamai filosofiškas. Mes žinome, kad prezidentas Amerikoje – daugiau įvaizdis, o realiai šalį valdo štabas, kuris ne visada mums akivaizdus. Tai štai – ar gali rinkimų nugalėtojas pakeisti ankstesnį štabą tiek, kad jis galėtų pakeisti visą JAV užsienio politikos paradigmą? Juk už tų žmonių nugarų irgi stovi elitai.

ATSAKYMAS: Keičiami ne štabai. „Štabistai“, kaip ir prezidentas – tai tik klerkai. Vidinę ir užsienio politikos paradigmą keičia tos jėgos, kurios stovi už Trampo ir jo komandos. Ir tai nemenkos jėgos. Ypač turint galvoje, kas stovėjo už Klinton ir ką jie įveikė. Beveik visa pasaulinė banksterių kariauna (Vanguard, Black Rock, Laris Finkas ir t.t.) ir juos aptarnaujantys, visų pirma Holivudas. Ir viskas veltui.

Man svarbiu tikėtinos Trampo pergalės ženklu tapo netgi ne istorija su FTB tyrimu, o Džefrio Sakso straipsnio paskelbimas. Saksas pažymėjo, kad jeigu bus tęsiamas Obamos kursas (Klinton kursas pergalės atveju), tai Amerika ims byrėti po 4-5 metų, dėl to reikia pažaboti imperines ambicijas, tame tarpe ir Artimuosiuose Rytuose. Tai nereiškia, kad Saksas pasisako prieš Amerikos lyderystę. Jokiu būdu. Jis išreiškia interesus ir pažiūras, kurių laikosi tam tikri Amerikos sluoksniai, kurie įsitikinę: Amerikai reikalingas atokvėpis ir savotiška pertvarka (suprantama, ne Gorbačiovo stiliaus). Mano manymu, Sakso straipsnis tapo signalu Trampo naudai.

KLAUSIMAS: Jūs kalbate apie tam tikras jėgas, stovinčias už kandidatų. O kas tai per jėgos, ar negalima būtų patikslinti?

ATSAKYMAS: Už Trampo ir Klinton kovos stovi kelių pasaulinės kapitalistų klasės viršūnių frakcijų kova (šiek tieki supaprastinu situaciją). Svarbiausios iš tų frakcijų yra banksteriai ir korporatokratija. Suprantama, esama korporacijų, kurios smarkiai susijusios su banksteriais ir žaidžia jų pusėje, bet apskritai priešprieša pakankamai aiški. Banksteriai iš visų jėgų stengiasi išsaugoti dabartinę globalizaciją, kurią jie pateikia kaip objektyvų reiškinį, bei dolerio poziciją ir JAV hegemoniją tuo pavidalu, koks susiformavo dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje.

Korporatokratijos, kuri linkusi plėtoti vėlyvosios industrijos ir hiperindustrijos sektorius (realioji ekonomika), tai netenkina, kadangi banksteriai realizuoja savo interesus tame tarpe ir korporatokratų sąskaita. Yra Trampo susirėmime su Klinton ir kelios kitos linijos, pavyzdžiui didelis baltųjų amerikiečių nepasitenkinimas, tačiau jos ne svarbiausios.

KLAUSIMAS: Vadinasi, kartu su Klinton pralaimėjo ir banksteriai, t.y. Volstritas, neokonai ir apskritai „pasaulinė vyriausybė“?

ATSAKYMAS: Nėra jokių pasaulinių vyriausybių. Viena pasaulinė grupuotė įveikė kitą. Ir ėjo ji į tą pergalę pakankamai nuosekliai, pastačiusi priešininkui matą per kelis ėjimus: Krymas – migracijos krizė Europoje – Brexit – ir, pagaliau, Trampo pergalė. Suskilo būtent pasaulinė viršūnė, o ne tik amerikietiška. Tarkime, Rotšildai su Vindzorais yra kategoriški „transatlantinės zonos“, kurią kontroliuos amerikiečiai ir kuri leis realizuoti banksterių globalizaciją, priešininkai. Ir tai nepaisant to, kad Rotšildai – patys bankininkai, tačiau einamoji politika atvedė juos į kitą stovyklą.

Trampo pergalė reiškia, kad atsirado didesnė tikimybė, jog bus performuota ne tik amerikietiška, bet apskritai visa Vakarų politinė sistema. Galbūt tai „revoliucijos iš viršaus“ pradžia, revoliucijos, kuri startuoja pačiame kapitalistinės piramidės viršuje. Tai ir nauja kovos dėl postkapitalistinės ateities paaštrėjimo fazė.

Kol banksteriai plėšė paprastus žmones, jiems atleisdavo. Tačiau pastaruoju metu jie vis dažniau užsimoja prieš savo „brolius kapitalistus“, siekdami išversti juos iš kojų savo „globalinio progreso“ banga.

Buvo toks puikus sociologas Baringtonas Mūras. Jis kartą pasakė, kad revoliucijos gimsta ne iš kylančios viršun klasės pergalės šūksnio, o iš priešmirtinės aimanos tos klasės, kurią tuoj tuoj sunaikins progreso banga. Perfrazuojant Mūrą ir imant į kabutes banksterių globalistų „progresą“, galima pasakyti, kad šiandien mes stebime rimtas kautynes, kurias surengė tie pasaulinės valdančios klasės segmentai, kuriuos banksteriai nutarė sunaikinti, praryti savo finansinio „progreso“ nasrais.

Šia prasme Trampo pergalė – tai ne kokių nors „pažangių jėgų“, „gėrio jėgų“ pergalė (tokių kapitalistinėje sistemoje nėra ir būti negali). Tai pačių plėšriausių ir labiausiai parazituojančių jėgų, kurios stūmė pasaulį į katastrofą, pralaimėjimas.

Kai dėl Rusijos santykių su Amerika valdant Trampui, tai čia neturi būti jokių iliuzijų. Tarp Rusijos ir Amerikos yra ir išliks rimtų nesutarimų. Jie niekur nedings. Kitas reikalas, kad Klinton greičiausiai būtų pabandžiusi išspręsti tuos prieštaravimus jėga. Su Trampu tokia tikimybė mažesnė. Realus gi santykių pagerėjimas įmanomas tik tada, kai Rusija turės tokią pat ar beveik tokią pat jėgą, kaip TSRS, ir ne tiek karinę, kiek ekonominę ir moralinę. Pasaulio arenoje neįmanoma užsitarnauti pagarbos, pagarba išsikovojama jėga. Ir tada mums nebereikės galvoti: o ką, jeigu ne Trampas? Tačiau bet kokiu atveju Trampo pergalė mums yra mažesnis blogis, ir tuo reikia protingai ir sumaniai pasinaudoti. Mes ir taip praradome daug laiko – beveik du dešimtmečius. Laikas nelaukia.