Paskutinė Lietuvių liaudies pasaka

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: http://bukimevieningi.webnode.... 2015-01-05 08:41:20, skaitė 4154, komentavo 0

Paskutinė Lietuvių liaudies pasaka

Senai senai, buvo tokie Žemaičiai kurie kartu su Rusais, Baltarusiais, Lenkais, Prūsais kartu vienoje sąjungoje buvo. Darnoje kaimuose su gamta gyveno, gausias vaikų šeimas augino…

Ta sąjunga vadinosi LDK -  “Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė". Toks pavadinimas galutinai nusistovėjo apie XIII a. vidurį. Sostinė – Vilnius. Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą – Didžioji Lietuvos, RusijosŽemaitijos ir kitų kunigaikštystė (rusėn. Великого князства Литовского, Руского, Жомойтского и иных).

Drąsios tada Tautos buvo, šimtmečius prieš kryžiuočius kariavo ir guldė savo galvas už tikrąją nepriklausomybę, nes žinojo, jei kryžiuotį įsileis, bus sunaikintos visos tradicijos, papročiai, o laikui bėgant ir pačios Tautos.

Taip tesėsi kelis šimtmečius, kol kryžiuočiai suprato, kad taip LDK nenugalės ir visaip suko galvas kaip būtų galima Juos pavergti, bet jau nebe jėgos būdais.

Kryžiuočiai neva kažkokio dievo žodį nešė ir taip kvailindami visus po truputį pavykdavo apgauti, ne gana to, Jie dar ir karūnas dalino, karaliais sau paklusnius paskirdavo.

Tokiais sukčiavimo būdais jie rado ir tarp LDK parsidavėlių kurie sugebėjo save ir saviškius parduoti.

Už tai gaudami postus, karūnas Jie priėmė nešamas kryžiuočių paistalynes (išgalvotas-sukurtas religijas).

Prasidėjo nauji laikai, kryžiuočių pakalikais tapę pradėjo statyti bažnyčias, šalia žydams buvo visos teisės sudarytos statyti smukles (girdymo-kvailinimo įstaigas), nes blaivius žmones suvaryti į kažkokius baisius pastatus ir klūpėti prieš medinius, betoninius stabus tuomet buvo sunku.

Vieninteliai šiai nesąmonei nepakluso Žemaičių Tauta, kuri iki paskutiniųjų laikėsi ir priešinosi šiai nešamai tvarkai. Tai tęstis ilgai negalėjo, nes LDK vadovai jau buvo parsidavę kryžiuočiams, o Žemaičiai jau kaip ir vieni buvo likę, todėl buvo beprasmiška kovoti… Liko vienas kelias, priimti kryžiuočių nešamą įdeologiją ir tapti jos dalimi.

Taip kilo bažnyčios ant Žemaičiams šventų vietų, piliakalnių, alkakalnių, šalia jų kryžiuočiai steigė miestus kur degraduoti buvo paprasčiau, kitaip sakant padarė degradacijos centrus su bažnyčiomis, smuklėmis kurioms smegenų tirpiklius virdavo vienuolynuose vienuoliai, turgaus aikštes, o po to jau bėgant laikui atsirado bankai…

Taip broliai Lietuviai naikino ir tebenaikina Žemaičių Tautą, bet reiktų nepamiršti, kad pasakos visada baigiasi gerai…, o daugeliui kryžiuočiai jau ir smegenis praplovė ant tiek, kad Žemaičiai ne be Tauta tapo, o Rusai ne be broliai.

Dabartiniams tarnams parsidavėliams taip pat ordinai kryžiuočių dovanojami, už gerą tarnystę ir nesupratimą.

Ateis nauji laikai, kai Lietuviai, Lenkai, Rusai, Baltarusiai ir Žemaičiai vėl iškels vieningą raudoną vėliavą su baltu vyčiu ir stos prieš okupantus kryžiuočius kuriuos nugalėti nebus sunku, nes tarp jų nebebus tikrų vyrų, o tokie kaip pederastai nei ginklų negalės pakelti.