Maltos aukščiausio lygio susitikimas – tarytum pasaulio pabaiga

Autorius: Arturas Prieditis Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/01/malt... 2015-01-15 08:26:00, skaitė 3367, komentavo 0

Maltos aukščiausio lygio susitikimas – tarytum pasaulio pabaiga

Arba Molotovo-Ribentropo paktas – 2.0

Dž. Bušas (vyresnysis) ir M. Gorbačiovas 1989 gruodis
Dž. Bušas (vyresnysis) ir M. Gorbačiovas 1989 gruodis

Akivaizdu, kad paralelės tarp oro sąlygų ir gyvenimo įvykių egzistuoja ne tik grožinėje literatūroje. Jos yra ir tikrame gyvenime – tai ne tik rašytojų pramanyta stilistinė figūra.

Matyt, vis gi yra kažkokia mistinė transcendentinė jėga, galinti priderinti oro sąlygas prie žmonių gyvenimo tonacijos. Daugelis sakys, kad tai Dievas, kuris seka mūsų darbus žemėje. Galimi ir kiti atsakymai.

Dar vaikystėje esu girdėjęs, kad virš kapų šviečia saulė, kai laidoja gerą žmogų, o jei velionis buvo blogas žmogus – kapuose apsiniaukę, lyja arba sninga. Na, o su paralelėmis grožinėje literatūroje teko susidurti taip dažnai (jau maždaug pusmetį skaitau įvairių tautų prozą), kad ši stiliaus ypatybė jau nebekelia jokio mokslinio susidomėjimo. Čia nuosekliai nuolat kartojasi du variantai.

Šviesus įvykis yra lydimas gero oro, ir atvirkščiai – kuo blogesnis ir niūresnis įvykis, tuo blogesnės oro sąlygos. Šio pasakojimo būdo vienpusiškumas geba pašviežinti autoriaus meistriškumą aprašant gamtą. Latvių prozoje labai emocingos paralelės sutinkamos trumpuose Rudolfo Blaumanio apsakymuose. Andrejus Upitis taip pat bandė įveikti formalią paralelių monotoniją, kaip įmanoma poetiškiau priderindamas oro sąlygas prie įvykių, vykstančių valstiečių sodyboje.

Prieš 25 metus, 1989 metų gruodžio 2-3 dienomis, Viduržemio jūroje, netoli Maltos, siautė audra. Bangavimas siekė neregėtas aukštumas. Milžiniškus raketinius TSRS ir JAV kreiserius, nuleidusius inkarus įlankoje, bangos nešiojo kaip skiedras. Vėliau amerikiečių kreiserio kapitonas prisipažino, kad su tokia audra jis buvo susidūręs pirmą kartą.

Matyt, mistinėms gamtos jėgoms kažkuo neįtiko įvykis Maltos pakrantėje. Iš tikro, tame nebuvo nieko gero ir malonaus. Visiškai slaptai kai kas bandė nulemti milijardų žmonių likimą. Galime drąsiai teigti – visos žmonijos likimą. Maltos įvykiai karūnavo šaltojo karo pabaigą ir taip vadinamo vienapolio pasaulio pradžią.

1989 metų gruodžio 2-3 dienomis kreiseriuose, nuleidusiuose inkarus prie Maltos, turėjo susitikti JAV prezidentas Dž. Bušas vyresnysis (G. Bush) ir TSRS valdovas, generalinis TSRS KP CK sekretorius M. Gorbačiovas, tam, kad pasidalintų pasaulį ir nustatytų naują geopolitinę tvarką ne tik Eurazijoje, bet ir visoje planetoje. Po Maltos susitikimo prasidėjo „globalizacija“ – JAV viešpatavimas.

Dėl didžiulės audros susitikimą teko perkelti į kitą vietą – tarybinį kreiserį „Maksimas Gorkis“.

paveikslėlis

Audra buvo tas niūrusis fonas ir neatsiejama paslaptingojo susitikimo dalis.

Jo dalyviai savo memuaruose pirmiausia prisimena nenormalias oro sąlygas, tai yra, jie prisimena priešišką mistinių gamtos jėgų (Dievo) požiūrį į susitikimą. Dievui jis nepatiko. Susitikimas negavo Dievo palaimos ir vyko ne Jo valia.

Šis susitikimas taip pat nesulaukė populiarumo ir tarptautinės spaudos analuose. Nuo pat pradžių Maltos susitikimas buvo įtrauktas į tarptautinės politikos „juodąjį sąrašą“ kartu su tokiais pat morališkai panašiais įvykiais, kaip Jaltos konferencija, Miuncheno sutartis, Molotovo-Ribentropo paktas. Tautoms, kurių likimą oficialiai nulėmė 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Nepuolimo sutartis, pasirašyta tarp Vokietijos ir TSRS, taip pat ir slapti šios sutarties protokolai, Maltos susitikimas tapo Molotovo-Ribentropo paktu 2.0.

Vėl šių tautų likimas buvo nuspręstas už akių. Kalbame apie Lenkiją, Estiją, Lietuvą ir Latviją. Primename, kad latvių atstovai nebuvo pakviesti į konferenciją Paryžiuje, kurios metu Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV sprendė europiečių likimą po Pirmojo pasaulinio karo ir latviams buvo suteikta galimybė įkurti nepriklausomą valstybę.

Maltos susitikimo nepopuliarumas savotiškai parodo, kad tą dieną, kai siautė siaubinga, Dievo siųsta audra, buvo sprendžiami gyvybiškai svarbūs klausimai. Gyvenime dažnai nutinka taip, kad svarbiausi dalykai nėra aprašomi ir populiarinami MIP. Dažnai tai, kas svarbiausia, lieka šešėlyje. Sakyčiau, lieka šešėlyje su lengva šypsena ir supratimu tos galybės, kurios neturi tie populiarūs, smulkesni ir garsiai aprašyti spaudoje įvykiai.

Maltos susitikime Gorbačiovas išsireiškė gana lakoniškai: „Pasaulis palieka vieną epochą ir žengią į naują“. Tai labai svarbūs žodžiai.

Epochų kaita pasaulyje nusipelnė didesnio populiarumo. Bet taip nebuvo. Susitikimo nepopuliarumą lėmė jo paslaptingumas ir slaptumas, taip pat ir informacijos nebuvimas. Specialistai labai skeptiškai žiūri į Maltos susitikimo medžiagos publikaciją Rusijoje 2010 metais. Jie netiki, kad paviešinta visa susitikimo medžiaga.

Vienbalsiai pripažįstama, kad svarbiausio dalyko apie susitikimą pasaulio visuomenė nesužinos dar ilgai. Susitikimo dalyvių memuaruose tvirtinama, kad Maltoje nebuvo aptariami ir pasirašomi jokie dokumentai. Visi sprendimai buvo priimami žodžiu. Vadinasi, susitikimas, žiūrint iš dokumentinės pusės, panašus į „perestroiką“, kurios projektas, atseit, egzistavo tik verbaliniu pavidalu ir tik nedaugelio žmonių atmintyje.

Nėra tiksliai žinomas posėdžių skaičius. Žinoma, kad įvyko du abiejų šalių delegacijų posėdžiai ir du delegacijų vadovų pokalbiai vienumoje. Tačiau abiejų šalių žvalgybos pranešė, kad buvo dar vienas, ypač slaptas abiejų šalių vadovų susitikimas. Jų metu Gorbačiovas, neva perdavė visą geopolitinį valdymą JAV, pažadėjo likviduoti Varšuvos sutarties organizacijas, išardyti socialistinę santvarką rytų Europoje, leisti susivienyti VFR ir VDR, suskaldyti TSRS į atskiras šalis.

Gorbačiovas pats vienas viską atidavė amerikiečiams.

Pavyzdžiui, KPSS CK Politbiuras leido susivienyti VFR ir VDR tik tada, kai bus likviduotas NATO blokas, arba NATO susijungs su tarybiniu kariniu bloku – Varšuvos sutarties organizacija. Gorbačiovas nepabūgo ignoruoti vyriausiojo valstybės politinio organo sprendimo.

Susitikimo nepopuliarumą lėmė dar viena svarbi priežastis. Maltoje buvo sprendžiama ne tik socialistinių šalių, tačiau ir Vakarų Europos kapitalistinių valstybių likimas.

Be to, kapitalistinių vakarų Europos šalių likimą už akių nusprendė dvi, nepriklausančios Senajam Pasauliui valstybės – JAV ir TSRS. Žinoma, tai labiausiai nepatiko Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai. Vakarų Europos šalių gyventojai į Maltos susitikimą ėmė žiūrėti kaip į dar įžūlesnį renginį, nei Jaltos konferencija, kurioje dominavo trijų šalių (JAV, Didžiosios Britanijos ir TSRS) valia ir interesai.

Po Maltos susitikimo kartkartėmis pasirodydavo informacija apie tai, kad Prancūzijos prezidentas F.Miteranas (François Mitterrand) ir Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M.Tečer (Margaret Thatcher) labai nenorėjo leisti susivienyti VFR ir VDR. Jie nuolat reiškė savo nuomonę uždaruose tarptautiniuose forumuose. Po susivienijimo Vokietijoje vėl gali kilti revanšinės nuotaikos ir prasidėti pasiruošimas revanšiniam karui, kaip tai nutiko po Pirmojo pasaulinio karo.

Be to, tuo metu vakarų Europos politinis elitas jau žinojo apie savanaudiškus Baltųjų rūmų planus. 1989 metų kovo 28 dieną, JAV valstybės sekretorius ponas Beikeris (James Baker), interviu laikraščiui The New York Times gana neatsargiai papasakojo apie Europos padalinimo planus. Žurnalistai tuoj pat Baltųjų rūmų planus pakrikštijo „Jalta – 2“.

Pasakojama, kad apie Baltijos šalių ateitį Dž. Bušas vyresnysis ir M. Gorbačiovas. kalbėjosi vienumoje, gruodžio 3 dieną. Memuarų autoriai rašo, kad Gorbačiovas pažadėjo leisti baltijiečiams įkurti savo valstybes. Kaip žinoma, po Maltos susitikimo amerikiečiai tarybinėse Baltijos respublikose pasijuto kaip namuose. LNF (Latvijos Nacionalinio Fronto – vert. pastaba) vadovai, atrinkti KGB, tapo užjūrio „kontoros“ pavaldiniais ir tolimesnius nurodymus ėmė gauti tiesiogiai iš Vašingtono.

Po Maltos susitikimo amerikiečiai jautėsi kaip namuose ne tik pas mus, tačiau ir Rusijoje bei Ukrainoje (uždara jiems liko tik Baltarusija). Geopolitinės amerikiečių svajonės išsipildė. Dž. Bušas vyresnysis, po pirmojo susitikimo su M. Gorbačiovu 1985 metais, pasakė, kad „dabar viskas priklauso nuo mūsų; mes turime ne padėti jam (M. Gorbačiovui – aut. pastaba), o vesti jo politiką taip, kad ji būtų naudinga JAV“.

Žmonės, M. Gorbačiovą laikantys savo šalies išdaviku, netiki Dž. Bušo žodžiais. Jie yra įsitikinę, kad amerikiečiams niekur nieko nereikėjo vesti, kadangi Gorbačiovas niekšingai pats viską atidavė.

O dabar užduokime sau kelis klausimus ir pagalvokime. Ar reikia mums dabar visos tiesos apie Maltos susitikimą? Ar tikrai mums reikia žinoti, kokie sprendimai buvo priimti Maltoje? Ar taps mūsų gyvenimas geresnis, jei nukris paslaptingumo skraistė nuo abiejų valstybių sprendimų, priimtų 1989 metų gruodžio 2-3 dienomis?

Jei pasistengtume atsakyti į šiuos klausimus, ir gerai pasvarstytume, taptų aišku, kad jokio paslaptingumo jau seniai nebėra. Maltos susitikimas neturėjo jokios paslapties, ir tai liudija tolimesnis mūsų gyvenimas, sekęs po to renginio.

Dabar mes matome, kad „šaltasis karas“ buvo tik graži fikcija, sugalvota intelektualų, neturinti beveik nieko bendro su realiu gyvenimu. „Šaltasis karas“ (iš tikro – informacinis karas) tęsiasi iki šiol. Dabar melas pasiekė daug baisesnį lygį, nei buvo „šaltojo karo“ žydėjimo metu praeito amžiaus 60-aisiais ir 70-aisiais metais.

Vienapolio pasaulio atsiradimas, pasirodo, yra daug pavojingesnė pasaulinės santvarkos forma, nei daugiapolis pasaulis. JAV savo planetarinį viešpatavimą gali palaikyti tik pasitelkusios valdomo chaoso technologijas ir karinį spaudimą. Savaime aišku, jog šie veiksmai iššaukė neapykantos priepuolį visame pasaulyje ir grasina pereiti į Trečiojo pasaulinio karo fazę. Pasaulio visuomenei nepriimtinas geokratinis valstybingumas, kuris tyčiojasi iš tokių sampratų, kaip nacionalinė nepriklausomybė ir nacionalinė suvereni valstybė.

Latvijoje mes gana aiškiai pajutome, kas nutiko toms teritorijoms, kurios perėjo į geopolitinį JAV pavaldumą. Dabar Latvija visose srityse užima paskutinę vietą Europoje. Tauta baigia išmirti ir paskęsti pasaulinio etnoso jūroje.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad Maltos susitikimas nesugebėjo teigiamai sukoreguoti, taip sakant, metafizinės Vakarų civilizacijos trajektorijos, vadinasi – nesugebėjo sukoreguoti demografinio perėjimo, kuris yra nepalankus „baltajai“ rasei. Netgi patys svarbiausi antropologiniai procesai ir tendencijos paliktos savieigai. Faktiškai, antropologinės katastrofos simptomai, kurie Vakaruose 80-ųjų pabaigoje jau buvo matomi plika akimi, buvo palikti be priežiūros.

80-aisiais prasidėjo tai, ką mes su skausmu stebime šiandien. Politinis Vakarų civilizacijos elitas neteko blaivaus ir aiškaus požiūrio į realybę. Politinė Vakarų civilizacijos kultūra šiandien labai skiriasi nuo XX a. 50-70-ųjų metų politinės kultūros. Dabar Vakarų civilizacijos politinė kultūra remiasi savivale ir mitais apie jų teisę valdyti visą žmoniją, pasitikėjimu savimi, iracionalizmu, intelektualine mažakraujyste, profesine impotencija.

Po Maltos susitikimo Vakarų civilizacija neteko finansų, kreditavimo ir pinigų srautų kontrolės.

Vakarų civilizacija ėmė vengti valstybinių socialinių programų įgyvendinimo. Vakarų civilizacijoje atsirado nemotyvuoto egzistencinio vartojimo pamišimas ir patologinės aistros „glamūrinio“ gyvenimo mėgavimuisi. Gyvenimas po Maltos susitikimo aiškiai parodė: „baltosios“ rasės gyvenimo likimas yra bendras, nepriklausomai nuo politinės sistemos. Kaip ir „vakarinėje“, taip ir „rytinėje“ dalyje atsirado naujas socialinis sluoksnis – taip vadinami „nuvorišai“ (pranc. nouveau riche – naujai praturėjęs žemesnio soc. sluoksnio žmogus – vert. pastaba), jaunoji buržuazija, turinti tipiškai panašų abiejų dalių mentalitetą. Abiejose dalyse vienodai intensyviai paplito ekonominės ir finansinės machinacijos, gobšumas, homoseksualiniai iškrypimai, nusikaltimų laisvė, vienadienio šeimininko strategija, socialinio darvinizmo garbinimas. Abiejose dalyse buvo sunaikintas vidurinysis sluoksnis, išsiplėtė skurdas.

Smulki informacija apie Maltos susitikimą gali patenkinti tik profesionalių istorikų smalsumą. Daugelio žmonių gyvenimuose ši informacija nieko pakeisti negali. Neveltui tada Dievas sukėlė jūroje tokias bangas. Tai vienu metu buvo ir Maltos susitikimo pasmerkimas, ir perspėjimas apie tolimesnius pavojus žmonijos išlikimui. Manau, kad Dievo pasmerkimas nepaliks abejingų netgi tų racionalistų, kurie pasirengę numoti ranka į tuos romantiškus ir mistiškus niekalus apie literatūrinį paslaptingumą ir realias paraleles bei fatališkumą.

IMHO’club

parengė: Darius Dimbelis