Čekų filologas-lingvistas dr.Vladimír Franta: Euroatlantinis auklėjimas su ženklu UNISEKS, Makronas ir homoseksualistai Čečėnijoje

Algimantas Lebionka
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


https://3.bp.blogspot.com/-G_ZYrS4_OxY/WYlIxUewANI/AAAAAAAAFHw/dYC-ORk73qIzKxGHIkDzAwDqMZjQl_i1QCLcBGAs/s1600/images%2B%25281%2529.jpg

„Tai jau buvo net ne demokratijos simuliavimas, o savo rūšies policinė valstybė, kuri nefunkcionavo ir tiesios žlugo...“ (Ursula K. Le Guinová, SMRTONOSNÉ SNY (Mirtini sapnai), české vydání 1994)

Kodėl aš pradėjau straipsnį rašytojos Ursula K. Le Guinová knygos citata? Tiesiog todėl, kad ši knyga, kurios veiksmas rutuliojasi 2002 metais, yra vienas iš romanų-antiutopijų, aprašančių situaciją, kada svajonės tampa realybe. Iš pradžių jos jai graso, o po to ją sunaikina. Apsakymas, apie ką mes svajojame, ir kas kontroliuoja mūsų svajones. Zigmundas Froidas pažymėjo, kad didelė dalis žmogaus asmenybės — tai lytinis potraukis. Romos visuomenėje žinojo, kad svarbu žmonėms duoti duonos ir žaidimų. Daug anksčiau, nei Šeron Stoun „Pagrindiniame instinkte“ užkėlė koją ant kojos (savo tarpkojį 2012-2014 metais Serbijos premjerui Ivicai Dačičui parodė išpopuliarėjusi iš politinio gyvenimo MIP valiūkiška serbų žurnalistė), buvo suprantama ir ne tiktai Holivudui, kad žmonija galima manipuliuoti su sekso ir prievartos pagalba.

http://www.youtube.com/watch?v=c8923mrpW98&t=9m20s

Kas liečia prievartą, tai kuo ji žiauresnė, tuo geriau. Kas liečia MIP išpopuliarintą seksą, tai bėgant laikui logika tapo tokia pati. Koja ant kojos be baltinių jau senai nepakanka. Reikia kažko „karštesnio“. Akcentuojami arba iškrypimai, arba netradiciškumas. Būtina iššaukti paklausą artefaktams. Reikia išmokinti žmones galvoti, žiūrėti ir klausyti apibrėžtu būdu.

Auklėjimu seksu ir prievarta užsiėmė Holivudas. O kokiu mastu pačiu Holivudu manipuliuoja politikai, aišku nuo Merilin Monro galimos žmogžudystės laikų, įvykdytos 1962 metais. Būtent Holivudo studijos virto vilčių fabriku, kuris užtikrino Vakarams dominavimą kultūroje. Jos išprovokavo skilimą TSRS viduje. Tarybų Sąjunga griuvo visai ne dėl ginklavimosi varžybų Reigano „žvaigždžių karų“ laikais, kaip daugelis iki šiol klaidingai galvoja. Tiesiog TSRS prarado savo kultūrinį orientyrą, kultūrine prasme leido save suvilioti (arba papirkti?) sekso ir prievartos fenomenais. Rok-muzika ir pogrindiniai video su erotiškai prievartinių ir prievartinių erotinių (pornografiniu) turiniu sunaikino nuosavą tradicinį TSRS pasaulį. Tarybų Sąjunga suiro, bet kai kuriose sąjunginėse respublikose dar vyko pilietiniai karai. Tai byloja apie tai, kad problemos esmė yra ne tiktai partiškume ir komunizme. Boriso Jelcino laikais tarybinės gynybos gamyklos atidavė daugybę karinių paslapčių, ir amerikiečiai net neslėpė savo nuostabos. Šiuolaikinė Rusijos karinė pramonė ir toliau naudojasi tarybiniu palikimu karinių technologijų srityje ir karinėje gamyboje. Bet būtent kultūra, išplitusi kartu su vakarietišku stiliumi, sugriovė TSRS. Aš konstatuoju tai kaip faktą — be emocijų. Tikriausiai, daug emocijų išgyveno Beatles, kada Didžiojoje Britanijoje juos kritikavo už dainą Back in the U.S.S.R., kurioje jie demaskavo Vakarų ketinimus susidoroti su TSRS sekso pagalba: „Man prieš ukrainietes neatsilaikyti. Vakarai uodegoje, o, taip. Noriu su maskvietėmis dainuoti, rėkti. Gruzinės mintyse visiems laikams... Aš vėl į TSRS. Kaip tau sekasi, o, mano drauge. Vėl į TSRS“.

Kalbama ne apie politines partijas ir laisvą rinką, o apie tai, kad kiekvienas galvotų tiktai apie save, kad galima būtų išnaudoti ji (darbo) energiją ir „nacionalizuoti“ jo nesudrumstą sąmonę. Labiausiai įsitikinę anarchistai — tai ekonomistai ir politikai, kaip įprasta sakyti, žmonės baltomis apykaklėmis ir su kaklaraiščiais, o taip pat pilkieji kardinolai už jų nugarų.

Bet kas vyksta su mumis dabar Europoje? Vyksta kažkas visiškai neįtikėtino. Tęsiasi tas pats procesas. Vyksta tas pats, kas atsitiko TSRS. Mes prarandame kultūrą, ir prie to prisideda kinematografas, vykdantis nesuprantamą politinį užsakymą, kuris prisidengdamas multikultūralizmu ir tolerancija verčia kultūros artefaktų gerbėjus (tai yra ne tik ES piliečius) į egoistiškus vartotojus, kurie neturi nieko, išskyrus nuosavus metroseksualinius poreikius. Įdomiausias dabarties fenomenas puikiai demaskuotas filme „Amerikiečių psichopatas“ (JAV/Kanada, 2000, 102 min.). Jis priklauso tiems intelektualiems filmams, kurį gali įvertinti neva ne kiekvienas žiūrovas. Yra filmai, kurie suranda pratęsimą forumuose internete: diskusijos dalyviai pasidalina nuomonėmis apie reikšmę ir siunčiamą peržiūrėto filmo žinią, išskaido jį į citatas.

Šis procesas, tikriausiai, svarbesnis, negu pats filmas. Kai kada režisieriai neva to norėtų. Jie leidžia filmo atgarsiams nuskambėti po savo kūrinio titrų. Žiūrovas įsijungia į veiksmą. Prasimanymas susipina su realybe, apie kurią toliau vyksta ginčas. Tai pavirsta gyvenimo būdu, ir žiūrovui uždeda akinius. Per juos jis žiūri viską kaip tiesioginis liudininkas to ko nėra, perima ir pozityvią, ir negatyvią įtaką. Bet svarbiausia — tai „gyvenimo būdas“. Šiuolaikinė tendencija populiarizuoti homoseksualistus. Jie egzistavo visada ir sudaro iki keturių procentų mažumą. Jų egzistavimas natūralus, bet ne norma dauginimosi prasme. Ne taip senai dar buvo tvirtinama, kad šeima — valstybės pagrindas. Bet dabar aiškėja, kad tai jau ne taip. Ir reikalas net ne tame, kad Čekijos respublikoje kas antra santuoka (!) suyra, o bet kuris žymus politikas tam tikru savo politinės kompanijos svarbiausiu momentu „vykdo apgreidą“ savo žmonos taip pat, kaip vokiečių profesoriai savo automobilius, o tvarkingi moksleiviai — kojines.

Matriarchatas prieš 1924 m. Aron Zalkind: „Dvylika revoliucinio proletariato lytinių priesakų“. Brošiūra "Revoliucija ir jaunimas", paskelbta tais pačiais metais Jokūbo Sverdlovo komunistų universitete.

https://ru.wikipedia.org/wiki/Двенадцать_половых_заповедей_революционного_пролетариата

1962 metais Pragoje leidykla Orbis paskelbė įdomią Jiřího Klaboucha knygą „Santuoka ir šeima praeityje“. Tiktai prabėgom pažymėsiu, kad šeštą dešimtmetį pas mus buvo publikuojamos labai įdomios ir gerai parašytos knygos, prie kurių priklauso ir Klaboucho knyga. Autorius supažindina skaitytoją su tuo, kaip santuoka vystėsi šimtmečių bėgyje įvairiose kultūrose, kaip buvo auklėjami vaikai, koks buvo metinis prieaugis tūkstančiui gyventojų, kaip vyrai siekdavo moterų, o moterys — vyrų, ir daugeliu kitu. Šitą knygą iš tiesų verta perskaityti. Tarp kitko, iš jos galima sužinoti, kad būdavo laikai, kada visuomenės pagrindu buvo ne šeima, o gentis ar klanas. Tais laikais viešpatavo matriarchatas, ir buvo akcentuojamas moterų fenomenas, duodantis gyvybę, tai yra genties garantas. Istorija ėjo pirmyn, ir ekonomikos „vystymasis“ atvedė prie to, kad mažos bendrijos tapo gyvybingomis, ir jau nereikėjo išlikti ištikimu genčiai. Gimė šiuolaikinė šeima to pavidalo, į kurią mes ilgai tikėjome: mama, tėvas, sūnus, šuo. Bet laikai keičiasi, ir mes keičiamės kartu su juo (tempora mutantur et nos mutamur in illis). Šiandien mes stebime unisekso epochą. Eurovizijose laimi barzdotos dainininkės, iš paimto Mosulo evakuoja „barzdotas moteris“, moterys įsisavina kažkada išimtinai vyriškas profesijas ir žaidžia raumenimis žurnaluose apie kultūrizmą. Drabužiai tinka ir moterims, ir vyrams. Moterims kariuomenėje išduoda specialius įtaisus, kad jos galėtų šlapintis stovėdamos. O vyrai nebent tik nesimoko šlapintis sėdėdami, kad nesukurti problemų su nuleista ar pakelta unitazo sėdyne. Bet žymiai rimtesnės pasekmės dirbtinio vaikų gimdymo. Dabar galima užšaldyti spermą ir kiaušialąstes. Galima daryti dirbtinį apvaisinimą, veikti genų lygyje į lytį arba akių spalvą...Porai nėra būtina susituokti dėl aferų su pašalpomis vaikams. Šiandien vieną žmogų teoretiškai ir praktiškai gali pakakti tam, kad gauti vaiką. Nebėra tradicinės šeimos būtinybės. Tai kodėl nepatikėti vaikų homoseksualistų ar lesbiečių porai?

Tradicinis pasipriešinimas problemoje su įvaikinimu vienalyčių santuokų: ar netruks vaikui tėvo ir motinos. Tačiau šiandien daugelį vyrų neatskirti nuo moterų, kaip moterų nuo vyrų. Ir reikalas ne tame, kad visi dėvi priglundančius džinsus ar legginsus, o elgesio stiliuje. Mes dažnai matome vyrus su moterišku elgesiu ar skoniu ir moteris su vyriška pasaulėjauta.

Ir tai niekaip ne patologija — tiesiog moterims jau nebereikia eilėraščių, nors vyrai kaip anksčiau juos rašyti. Kodėl šiuolaikiniai filmai tikslingai akcentuoja dėmesį į homoseksualistus? Ar gautų filmas „Mėnulio šviesa“ 2017 metais „Oskarą“ be homoseksualisto rolės? Ar egzistuoja būtinybė atitikti tam tikrai šiuolaikinei klišei, nes tradiciniais santykiais vyro ir moters jau nieko nenustebinsi?

Kad pateisinti straipsnio pavadinimą, aš iškelsiu klausimą, kodėl Prancūzijos prezidentas Makronas klausė Rusijos Federacijos prezidento Putino apie tai, kaip gyvena homoseksualistai Čečėnijoje? Putinas pasakė, kad homoseksualistai Rusijoje turi tokias pačias teises kaip ir visi, bet oficialiai jų niekas nepopuliarina. Kodėl Europą tai jaudina, ir kodėl Europoje homoseksualistus kažkaip ypatingai išskiria? Atsakymas — 12-tame straipsnyje revoliucinio proletariato seksualiniuose draudimuose, išdėstytuose 1924 metais brošiūroje „Revoliucija ir jaunimas“. Šis tekstas tarytum perrašytas iš Biblijos, jei neskaityti 12 punkto. Partnerio pasirinkimas turi paklusti partijos (bolševikų) interesams (TSKP, 1924 metais Visasąjunginė Komunistų (bolševikų) partija VKP(b)— autoriaus pastaba). Skamba neįtikėtinai, bet šiandien veikia ta pati taisyklė. ES interesai lemia, kad agurkai turi turėti kažkokį kreivumą, Pabaltijis turi būti aprūpinamas vienaip, o homoseksualizmo propaganda — tokia. Kodėl? Kad šiandieninė karta išmoktų save suvokti taip, kaip filme „Amerikoniškas psichas“.

Žmones reikia pilnai izoliuoti. Stambios kompanijos, pavyzdžiui, „Čekijos Avialinijos“, sustato darbuotojų reitingus taip, kad tarp jų neužsimegztų asmeniniai kontaktai ir draugystė. Jeigu tą patį padaryti su šeima, tai kiekvienas bus pats už save. Geriausiai visa tai pavaizduota filme „Seksmisija“ (Lenkija, 1983). Pati save atkurianti visuomenė gyvena be lyties. Dabar jau aišku, kodėl „putiniška“ Rusija taip kliudo. Putinas sportuoja, nerūko ir negeria, dirba savo sode, ir viskas, atrodo, tvarkoje... Tuo metu Europoje kuriamos karinės bazės, o melaginga tolerancija atveda prie to, kad ES (tai paradoksas) nepajėgia apginti savo išorinių sienų. Kartojasi tas pats, ką Tarybų Sąjunga pergyveno 1991 metais? Ar teisingi žodžiai rašytojos fantastės Ursula K. Le Guinovos apie tai, kad mūsų visuomenė gyvena labiausiai iškrypusios formos totalitarizme ir net nesimuliuoja demokratijos? Prisiminkime, kaip pasielgė su MIP Lenkijoje, ar kaip nesenai Vojtěch Filip užsipuolė premjerą Sobotką, ir tada taps suprantama, NATO negina mūsų net Šengeno ribose.

Šaltinis:

http://www.parlamentnilisty.cz/arena/nazory-a-petice/Vladimir-Franta-Euroatlanticka-vychova-k-UNISEXU-Macron-a-homosexualove-v-Cecensku-497831


Įvertink straipsnį: 9   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851...