Krikščionių ekonomika

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-10-19 21:06:46, skaitė 1244, komentavo 0

Krikščionių ekonomika

https://2.bp.blogspot.com/-VQx2fyWut_c/WecdZkiaExI/AAAAAAAAGNo/m5DwDyNAXoMPMBiONTULEhYnT75gJUSfQCLcBGAs/s1600/w1056h594fill.jpeg

Spalio 2 dieną įvyko garsaus rusų ekonomisto, finansų-kredito specialisto, dirbusio Pasaulio banke, Maskvos tarptautinių santykių instituto profesoriaus Valentino Katasonovo knygos „Stačiatikių ekonomikos supratimas“ prezentacija. Renginys vyko S.F.Šarapovo vardo rusų ekonomikos draugijoje, kurios pirmininku yra knygos autorius.

Autorius pasakė, kad prieš 100-150 metų Rusija buvo stačiatikių šalimi ir knygą apie stačiatikių ekonomikos supratimą būtų buvę daug lengviau parašyti tais laikais. Tada atrodė, kad iki stačiatikių ekonomikos sukūrimo visai arti. Tačiau, viskas pasibaigė 1917 metų bolševikų revoliucija.

Sergėjus Fiodorovičius Šarapovas, kurio garbei pavadinta mūsų draugija, jaunystėje gerbė ekonomikos mokslus, bet, apmąstęs „jaunystės nuodėmes“, žavėjimąsi vakarų sociologais, Marksu – visa tai tuo metu buvo aktyviai skiepijama rusų visuomenėje, padarė išvadą, kad būtent šios žinios formavo būsimus bombistus-revoliucionierius. Laimei, jam neteko gyventi iki šių lūžio laikų, bet jis daug metų iki jų prognozavo, kas gali įvykti su Rusija dėl žavėjimosi tokiomis teorijomis.

Rusijos gyventojai, autoriaus žodžiais, gyvena postkrikščioniškoje epochoje, ir mums lengviau suprasti, kad iki stačiatikių ekonomikos jaunajai kartai taip pat toli, kaip iki saulės.

Mes net nepasiekiame iki dorovinio lygio nepaklusnios žydų tautos, kuriai Viešpats davė viso dešimt įsakymų...

1991 metais aš apgyniau daktaro disertaciją (habilitacinė, pagal vakarų vertinimą, A.L.), man sukako keturiasdešimt vieneri metai ir aš sąžiningai pasakiau sau, kad pagaliau aš galėsiu aiškintis, kas gi iš tiesų yra ekonomikos mokslas? Atsimenu, kad dar mokymosi aukštojoje mokykloje metu, mums, studentams, sakė, kad bet kurio mokslo atributu yra dėsnių buvimas. Jeigu nėra dėsnių, tai nėra mokslo, o tiesiog samprotavimai apie kažką. Aš studijavau politinę ekonomiją, todėl žinojau, kad yra vertės dėsnis, pasiūlos ir paklausos dėsnis, pinigų apyvartos dėsnis, poreikių sukėlimo dėsnis (закон возвышения потребностей), o taip pat pagrindinis kapitalizmo dėsnis... Bet kada ėmiau gilintis į šiuos klausimus, tai supratau, kad dauguma šių dėsnių – yra juokingi, ir jie nėra dėsniai, daugybę tokių „dėsnių“ galima atrasti pačiam, remiantis sveiku protu. Pavyzdžiui, dėsnį, kad saulė kyla rytuose, o leidžiasi vakaruose...

Peršasi išvada, kad jeigu jokių dėsnių nėra, tai kas lieka iš mokslo?

Po penkių metų aš padariau galutinę išvadą, kad joks ekonomikos mokslas neegzistuoja. Bet jei tai yra taip, tai kodėl iki šių dienų egzistuoja pats ekonomikos mokslo institutas? Sekančius penkis metus aš mąsčiau apie tai, kam naudinga ši situacija?

V.Katasonovas cituoja Vasilijų Kokarevą, kuris po politinės ekonomikos paskaitų klausymo Maskvos universitete priėjo išvados, kad tai ne tik nenaudinga, bet žalinga ir griauna ruso sąmonę.

Toliau Valentinas Katasonovas prisimena rusų filosofą Vladimirą Solovjovą, kurio traktate „Gėrio išteisinimas“ („Оправдание добра“) pasakyta, kad ekonomikos mokslas - melas.

Autoriaus nuomone, prieš Rusiją tęsiamas karas, anksčiau jį vadino šaltuoju, dabar hibridiniu, jo metodų arsenale informaciniai metodai – pirmoje vietoje. Kur žodžių ir sąvokų pakeitimas – pagrindinis instrumentas. Nes žodis – ne tik komunikacijos instrumentas, ne, tai mąstymo instrumentas. Vyksta sąmonės perkrovimas. Žmonės žavi blizgantys žaislai vadinami ekonomika, finansais, menedžmentu, jie praryja dideles šių nuodų dozes ir praranda gebėjimą logiškai mąstyti. Leidžia laiką, kad studijuoti finansinius instrumentus, bet praranda galimybę suvokti, kaip sukurtas pasaulis visumoje. Natūralu, kad žmogų, kuris neturi visuotinio pasaulio paveikslo, lengviau apgaudinėti.

Net ekonomistai-patriotai mėgsta žodžių derinį „ekonomikos augimas“. O šis žodis nieko nereiškia. Apie tai kalbėjo daugelis vakarų ekonomistų. Tas pats Michael Huckleberry Hudson – labai įdomus autorius, kurio darbų niekas neišvertė į Rusų kalbą, dėl suprantamų priežasčių.

Vienintelis autorius, kuriam pavyko „prasiveržti“ į Rusiją buvo John Perkins su knyga „Ekonominio žudiko istorija“ („Confessions of an Economic Hitman” ).

Jis tiesiog vadina ekonomikos modelį, kurį marksistai vadina kapitalizmu, o mes stačiatikiai tyrinėtojai, - kainistine civilizacija, „mirties ekonomika“. Ir pasakoja apie tai, kaip TVF konsultantai atvyksta į „kapitalizmo periferijos šalis“ ir pradeda tenykščiai valdžiai „švilpti“ apie tai, kad jiems reikalingas ekonominis augimas. O kam? Kodėl? Būdamas „ekonominiu žudiku“, Perkins įsiūlo šioms šalims kreditus, kurie joms nebuvo reikalingi. Pirmieji valstybių asmenys iš pradžių atsisakydavo. Tuomet jiems primindavo, kas nutinka su nepaklusniais.

Pas tuos, kurie sutikdavo, atsirasdavo „ekonomikos augimas“, matuojamas BVP augimu, bet tik kam atitekdavo šitas prieauglis? Visų pirma transnacionalinėms korporacijoms, kurios pelno procentus perkeldavo į ofšorus.

Augimas reikalingas palūkininkams. Aš uždaviau trečiakursiams klausimą: „Kas yra procentas ir kam reikalingas ekonomikos augimas šio procento sukūrimui?“ Negalėjo atsakyti. Klausiu: „Jūs pinigų multiplikatorių studijavote?“. Neatsako. Paaiškinu: pinigų multiplikatorius – tai pinigų darymas iš oro, ypač didelio masto machinacijos.

Apie būtinybę siekti idealo

Stačiatikių ekonomikos niekada nebuvo, tikėtis, kad bus sukurtas čia rojus – didelė nuodėmė, bet negalima leisti žemėje sukurti pragarą. Tai maksimum, ką mes galime padaryti.

Viešpats sakė, kad „Dievo karalystė mumyse“. Kas tai per karalystė, kur? Stačiatikių ekonomikos modelį mes matome realiame gyvenime. Pavyzdžiui, šeimoje. Tai ūkinė ląstelė, gyvenanti pagal tam tikrus ekonominius principus. Ten nėra piniginių-prekinių santykių, veikia aukščiausias principas – meilė. Jokių kitų įstatymų, išskyrus Dievo įsakymus negali būti. Gydymą reikia pradėti diagnozavus ligos priežastį.

photo_for_gallery_1_59368222.jpg

P.S.

Lietuvoje įsigali velnio ekonomika, kurią į Lietuvą atnešė šetonas, pasivadinęs „Lidl“ vardu. Šitas nelabasis visur teplioja krikščionybės ženklą kryžių.

Šiandien apie tai parašė dienraštis „Respublika“: Gal „Lidl“ yra velnias, kad bijo lietuviškų kryžių?

Olava Strikulienė rašo:

Prekybos tinklas „Lidl“, Kauno senamiestyje reklamuodamas naujai atidarytą parduotuvę, nuotraukos fone nutrynė visų matomų bažnyčių kryžius. Be krikščionybės simbolio liko Arkikatedra Bazilika, Vytauto bažnytėlė, Jėzutų bažnyčia. Maldos namai nuotraukose stūkso tarsi begalviai. Galėtum pagalvoti, kad tai ne Arkikatedros, bet savivaldybės ar stoties pastatas.

Ko išsigando „Lidl“? Kad kryžiai ims šaudyti? O gal reikėjo paprašyti savivaldybės, kad ūkio skyrius užsiropštų ant stogų ir tikrai kryžius nuimtų. Kad nešmėkščiotų prieš jautrias prekybininkų akis. Esą prekeiviai nenori išskirti jokių religinių įsitikinimų. Stengiasi būti politkorektiški. Kad visi pirkėjai, nesvarbu, kokių įsitikinimų, vienodai pirktų „Lidl“ sūrelius. Todėl ir Italijoje bei Graikijoje taip pat elgiasi. Užteplioja nuotraukose maldos namų skiriamuosius ženklus. Ir visur tepliotų. Kad kryžiai netrikdytų arabų, pusmėnuliai - kinų ir t.t. Kad visi netrikdomi tik pirktų, pirktų. Naujosiose žmonijos bažnyčiose, vardu prekybos centrai.

Pabandytų taip pasielgti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Turkijoje. Užterlioti mečečių pusmėnulius. Toks prekybos tinklas būtų grūste išgrūstas. Apspjaudytas ir gal net susprogdintas. Viena aišku, kad įžeistas musulmonas į tokią parduotuvę kojos nekeltų. O mes ką? Nors 77,2 proc. šalies piliečių teigia Romos katalikais esantys.

„Lidl“ elgesys yra Vakarų Europai simptominis. Užtušuoti religinius ženklus. Užtušuoti lyčių skiriamuosius požymius. Užtušuoti Europą ir europietį. Nes būti europiečiu - tai įžeisti likusį pasaulį savaime. Visiems sutūpti po nematoma burka ir lindėti kiek galima labiau užtušuotiems. Lindėti savižudiškai. Kad mūsų, europiečių, nesimatytų. Nes europietis vis dar matomas per savo kultūrinį paveldą. Įskaitant ir religinės paskirties pastatus. Na, gerai, užtušavo kryžius. Bet skirtingose religijose skiriasi ir maldos namų stogai, bokštai, kupolai. Iš jų formų taip pat galima atpažinti religijas. Tad kyla bailus ateities klausimas. Prekybiškas. Liguistas. Kaip išvengti Europoje minareto, jei jų kasmet daugės. Kaip politiškai korektiškai nepastatyti parduotuvės šalia minareto. Nes tai gali paveikti „Lidl“ sūrelio kainą. Nebūtinai didėjančia kryptimi. Galų gale, jei „Lidl“ toks korektiškas, kodėl prekiauja kiaulienos išpjovomis, vištienos šlaunelėmis bei kiaušiniais. Kiaulės vaizdas įžeis musulmoną, višta ir kiaušinis - krišnaistą. O jų ir Lietuvoje, ir Kaune taip pat esama. Tad politiškai korektiškam prekybos tinklui gali nelikti visiškai korektiškų pasaulio vietų. Nebent, prieš ateinant į rinką, prašyti vyriausybių, kad iš anksto išsprogdintų kineses, sinagogas, cerkves, bažnyčias, kirches, pagodas. Ar bent apdangstytų nepermatomu brezentu. Nes „Lidl“ tinka tik nulinio religinio lauko investicija. Galų gale, o ko lįsti į Kauno senamiestį, jei kryžiaus kaip velniai, vaiduokliai ar apsėstieji baidosi. Galima pasirinkti ir Kauno pakraštį. Kur nei žmonių, nei maldos namų nėra. Nei klientai, nei maldos namai nesipiktins.

Matome pavyzdį, kai nemokšiškas politkorektiškumas tampa tragikomedija. Prekybininkai jau žemina valstybę, kurioje pelnosi. Matome pavyzdį, kai Briuselio deklaruojamas politkorektiškumas bei religinė tolerancija, kol pasiekia primityvokus prekybininkus, suveikia kaip „sugedęs telefonas“. Kai žmonių lygybės idėją nemokšiškai ima realizuoti iniciatyvūs durniai. Savo paveiksluose, matyt, tuoj ištrins sijonuotas kaunietes ir vis dar kelnėtus kauniečius. Nes jie nepateikė „Lidl“ pažymos, kokią pasirinkę socialinę lytį.