Europos Sąjungos buržujų ir biurokratų siaubas – komunizmas

Dar 1848-aisiais Marksas su Engelsu rašė, kad po Europą klaidžioja valdančiųjų sluoksniams nerimą kelianti komunizmo šmėkla. Nuo tada praėjo daugiau kaip pusantro šimtmečio, bet lapkričio 15-ąją Europos Parlamente vykusi diskusija Spalio revoliucijos 100-mečio ir jos istorinio palikimo klausimu parodė, kad toji šmėkla nerimsta iki šiol. Daugeliu klausimų į atlapus vieni kitiems puolantys politikieriai, liberalai ir konservatoriai, eurofederalistai ir nacionalistai, dėl vieno vis dėlto sutarė: komunizmo idėja dar gyva ir būtina, „išraunant ją su šaknimis“ užkirsti kelią pilnutiniam jos atgimimui bei suklestėjimui, kuris reikštų pačios ES pražūtį.

Eilinį sykį raginta prilyginti socializmą-komunizmą nacizmui – esą abiejų esama vienodai nusikalstamų „totalitarizmo“ apraiškų. Toksai gretinimas remiasi cinišku ne tiktai idėjų, bet ir istorinių faktų klastojimu, piešiant visai fantastinį, bet mūsuose už gryną pinigą priimtą Tarybų Sąjungos ir apskritai realiai egzistavusiojo socializmo, lyg neva buvusio gyvo pragaro, vaizdinį. Patogiai apeinami ne tik milžiniški socializmo laimėjimai materialinės bei dvasinės kultūros srityse, bet ir esminis, nenuneigiamas TSRS vaidmuo Antrajame pasauliniame kare sutriuškinant tą patį vokiškąjį fašizmą.

Klykiant apie tariamas komunizmo aukas užmirštama, kad didžiausių TSRS „aukų“ būta Hitlerio bei kitų Trečiojo Reicho vadeivų. Užmirštama taip pat ir tai, kad fašizmas – kapitalizmo kūrinys, paskutinė kapitalistų klasės gynybinė linija gresiančios socialinės revoliucijos akivaizdoje. Be abejo, nekalbama ir apie tai, kokie dabarties kapitalistinių „demokratijų“ veikimo padariniai.

Kokie jie? Skurdas, bedarbystė, šiukšlėse besirausiantys benamiai, karai ir terorizmas, milijoninės migrantų bei pabėgėlių ordos – štai kokios kapitalizmo sistemos pasekmės. Jas matome visi. Komunizmas šiai beprotybei siūlo aiškią bei racionalią alternatyvą. Užtat ir siekiama šią idėją apjuodinti, kad žmonės liktų prie minties, kad „gal dabar ir negerai, bet jei mėginsime keisti – bus tik dar blogiau“. Tuo būdu net sąmonės lygmeny tvirtinamas absoliutus išnaudotojiškos santvarkos viešpatavimas.

Simptomiška, kad lygtais priešingų stovyklų atstovai, tiktai iškilus Tarybų Sąjungos ar apskritai komunizmo klausimui, vieningai mūru stoja šmeižti komunistų ir ginti esamos santvarkos. Antai liberalams komunizmas – barbariška seniena, vedanti link netolerancija persunktos uždaros visuomenės; nacionalistams, priešingai – tai dalis visuotinio sąmokslo prieš tautiškumą bei tradicines vertybes. Vieni ir kiti kaltinimai, žinoma, turi mažai ką bendro su tikrove – bet visgi jie parodo, kad šiuos elementus vienija bendra neapykanta komunizmui.

Kame šios neapykantos esmė, kur josios šaknys? Ogi klasiniame interese, kuris, sąmoningai suvoktas ar tik pasąmoningai veikdamas, galiausiai ir apsprendžia atitinkamas idėjines bei politines pozicijas. Mat visi antikomunistai, kokie bebūtų jų skirtumai atskirais klausimais, vieningai sutaria dėl kapitalistinės santvarkos teisėtumo ir ją remia, tuo būdu gindami ne ko kito, kaip buržujų klasės, kuriai komunizmas reikštų visų privilegijų bei prisiplėštų turtų praradimą, interesus. Užtat buržujai, kaip ir jiems dirbantys biurokratai bei politikieriai, paniškai bijo komunizmo – netgi smarkiai nusilpus pačiam komunistiniam judėjimui. Juolab, kad komunistinės idėjos su šaknimis taip ir neišrausi: kol egzistuos žmonėse žmoniškumas, tol bus nemari ir komunizmo, tikrai žmoniško visuomenės gyvenimo, idėja.

Interesą pudruoti galima tiek vakarietiškos „demokratijos“, tiek krikščioniškos moralės ar tautiškumo pudra, bet esmė lieka viena ir ta pati: įtvirtinimas, įteisinimas kapitalistinio išnaudojimo, kuriuo, be kita ko, ir remiasi visa ES, būdama didžiųjų Europos valstybių monopolinio kapitalo susivienijimu mažesnių šalių, kaip mūsų Lietuva, ekonominiam pajungimui įtvirtinti. Ką visa tai reiškia, matome realiame gyvenime, kuris daugumoje Europos vietovių prieš akis sulig kiekvienais metais pamažu blogėja.

Visa tai labai aiškiai nurodė minėtoje diskusijoje pasisakęs graikų europarlamentaras komunistas K. Papadakis, kurį lietuviškoji žiniasklaida matomai pabijojo įvardyti, vos prabėgomis užsimindama, kad būta ir kelių „komunistinėms idėjoms artimų“, „už darbininkų teises bei socialinę lygybę“ pasisakančių veikėjų, kurių mintys smarkiai išsiskyrė iš bendrojo fono.

„Mes giname socializmą, vos per keletą metų išsprendusį didžiąsias problemas, kurių kapitalizmas taip ir neišsprendžia. Socializmas likvidavo bedarbystę ir išnaudojimą. Socializmas parodė žmonėms, ką reiškia pastovus ir teisėmis ginamas darbas, ką reiškia nemokama sveikatos apsauga, švietimas, prieinami būstai, ką reiškia užtikrintumas ateitimi.

Išnaudotojiška sistema, kurią jūs ginate, reiškia vergiškas darbo sąlygas, eiles bedarbių, pastovų nesaugumą, aukcionus, šiukšlynuose besiraušiančius žmones.

Socializme žmonės dešimtmečiais gyveno taikiai. Tuo tarpu nuo jūsų sistemos laša imperialistinių karų, hirošimų, sunaikintų valstybių bei pabėgėlių kraujai.

Antrajame pasauliniame kare socializmas nugalėjo fašizmo pabaisą – o fašizmas yra kapitalizmo vaikas. Jūsų propaguojama demokratija – ne kas kita, kaip monopolijų diktatūra.

Kapitalizmo apologetų naudojamas purvas, antikomunizmas ir draudimai rodo jų baimę. Susipratusieji žmonės ir vėl atras savąjį kelią. Jūsų supuvusi sistema yra praeitis.

Pasaulio ateitis yra socializmas-komunizmas.“

Štai kaip kalbėjo Graikijos Kompartijos atstovas. Tuo tarpu mūsuose cituojami liberalas P. Auštrevičius su „valstiečiu“ B. Rope, kaip nenuostabu, dainavo tą pačią dainą, kaip ir dauguma „barbarišką perversmą“ smerkusiųjų bei komunizmą nacizmui prilyginti siūliusiųjų veikėjų. Be abejo, po jų mintimis daugmaž galėtų pasirašyti visi lietuviškieji „teisuoliai“ – nuo vakarietiška „tolerancija“ žongliruojančių jaunųjų liberalų bei socialdemokratų, iki smetoninės diktatūros ir inkvizicinių „krikščioniškųjų vertybių“ išsiilgusių V. Radžvilo sekėjų.

Bendrasis vardiklis aiškus: šuniškas lojalumas kapitalistinei sistemai, o kartu, tiesiogiai ar ne tiesiogiai, ir ja paremtai ES struktūrai bei tiesiog isteriška neapykanta socializmui ir komunizmui. Betgi bendra ne vien tai – ilgainiui jiems visiems, kaip ir pačiai ES, yra užtikrinta bendra vieta istorijos šiukšlyne, į kurį juos neišvengiamai nublokš iš letargo miego anksčiau ar vėliau nubusianti skirtingų Europos šalių bei tautų darbininkija.

Kibirkštis


Įvertink straipsnį: 5   2
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 3

3. Bogdanui
2017-11-22 20:15:19
+2 -1
Matau, tamsta gerai išmanote kapitalizmo dėsnius....sėkmės kuriant naujas "teorijas".
2. Anonimas
2017-11-23 07:31:23
+2 -3

kapitalizmas,komunizmas,socializmas- valdymas vyksta visur vienodas-žydmasoninis piramidinis.

1. Bogdanas j.
2017-11-22 18:53:00
+2 -3

Kas per šlamštas kiršinti žmones! Yra pasaulyje tokia grupė asmenų kurie ideologijas sukuria ir numeta masėms. Visi juos geri žinome ir suprantam. Komunizmą keičia kapitalizmas, o po to vėl pramuša komunizmas.. Čia panašiai kaip Lietuvoje vyksta rinkimai. Tik gojai nieko nežino, senesnes patirtis pamiršę, ir vėl balsuoja už kažkada savo pačių išsireitinguotuosius.. Ir taip be galo.

Kaip matome Komunizmas padarė žmogų nuolankų, bailį. Kapitalizmas seka ir naudojasi šiom žmonių savybėm. Tai vergo savybės ir nieko daugiau. "Bijok valdžios", o ji už tai tavęs nekliudys. Bet dar yra vienas "bet". Kapitalizme tai negalioja. Čia galioja kiti dėsniai ir savybės. Esmė tokia kad vienas silpninančias ir kvailumą bei baimę savybes duoda viena santvarkos rūšis, kitas, kurių negalėjo anoji, duoda naujoji. Ir viskas iš tų pačių rankučių į žmonių genofondą ir charakterio susiformavimą. Tiek šiam kartui.

Ir neieškokit priešų , ten kur jų nėra.

Gana kiršinti Tautą!


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956