Kada nebe alkoholikas?

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2018-01-26 23:31:17, skaitė 818, komentavo 0

Kada nebe alkoholikas?

Gavau įdomų klausimą:

- Kada galėsiu išgerti 100 gramų ir nenorėsiu dar?

Žmogus paskaitė straipsnį "Jau alkohlikas? Ne, jokiu būdu!" ir jį sužavėjo mintis, kad alkoholizmas gali praeiti. Vadinasi, ateis diena, kai jis galės išgerti saikingai, protingai, tarkime, 100 gramų, ir jam nereikės daugiau? Na, kokius du šimtus... Aišku, kad tai alkoholiko klausimas. Daugelis jų svajoja gerti saikingai, protingai ir kultūringai.

Ką atsakyti vargšui?

- Šimtą gramų - jau niekada. Apie tai net nesvajosi!

Tiesiog paradoksas - galėsi tada, kai purtys mintis apie gėrimą. Štai aš galėčiau išgerti žiurknuodžių, bet man nekyla mintis.

Bet klausimas gali būti gilesnis. Kur ta riba, kai alkoholikas - ne alkoholikas?

Mūsų, nebe alkoholikų, niekas netyrinėja. Mes juk nevaikštome pas narkologus, psichologus ar psichiatrus. Ką mums ten veikti? Užtat vadinamieji gydytojai kartais tvirtina, kad mūsų netgi nėra, kad mūsų nė būti negali. Yra tik jų pacientai, kurie nepagyja, taigi alkoholizmas yra nepagydomas. Tokių kaip mes nėra ir nebus.

Kad neatlikta tyrimų, tai nėra objektyvaus, garantuoto atsakymo. Galiu kalbėti tik apie tai, ką patyriau pats ir ką girdėjau iš savo likimo draugų.

Pirmoji gijimo stadija - tai suvokimas. Aš alkoholikas. Aš valdomas potraukio. Aš jau negaliu nuspręsti, pareisiu namo blaivus ar girtas. Aš nevaldau savo minčių, man tik atrodo, kad sprendžiu pats, bet iš tiesų sprendžia alkoholio potraukis. Vienas vienintelis interesas!

Tas suvokimas skausmingas. Kiti pasikaria. Kiti pasiduoda. Kad nebegaliu, tai kam priešintis? Dar galima neigti, kad tai netiesa, kad propaganda, kiti juk geria daugiau.

Yra dar vienas kelias - staiga viską nutraukti. Jeigu supratai - ką. Alkoholizmą. Alkoholizmas - tai alkoholio vartojimas. Alkoholiku tu gali ir nebūti. Vartosi - alkoholikas, nevartosi - ne.

Tuo metu svarbiausia suvokti, kad kančios praeis. Trys - keturios dienos, ir pagirių tarsi nebūta. Galva ima šviesėti. Tuo metu geriau pasitraukti toliau nuo alkoholikų. Nuo aplinkos, kuri taip garbina alkoholį - Dievo kraują. Gera išeitis užsidaryti kur nors psichuškėje pagal Minesotos programą. Galima pasiimti atostogas ir kelioms savaitėms pasitraukti nuo sergančios aplinkos. Svarbu pabūti su savimi ir su problema. Kas tai per bėda? Nuo ko ji atsirado? Kur tavo bėdų bėda? Ar alkoholis nėra nuodas?

Gerai pirmomis dienomis eiti pas anoniminius alkoholikus. Jie ten daro tris gerus darbus. Pirmiausia, jie padeda nusiteikti, kad alkoholis yra ne džiaugsmas, bet nelaimė. Antra - jie padeda suvokti, kad tai tavo asmeninė problema, kad tai tu, ne vyriausybė, ne seimas, net ne Landsbergis, bet tu esi alkoholikas. Ir dar labai svarbu, kad jie padeda vienas kitam. Juk metęs gerti tu alkoholikų visuomenėje pasidarai balta varna. Kol apsiprasi su nauju vaidmeniu, bendravimas su anoniminiais alkoholikais labai pravers. Iki sustiprėsi, nebūsi toks visiškai vienišas.

Kiek turi praeiti laiko, kad alkoholis - džiaugsmo, vyriškumo šaltinis taptų grėsmės šaltiniu? Man tai įvyko labai greitai. Begalinė meilė virto baisia neapykanta. Mintyse aš jau norėjau sukulti alaus butelius. Buvau alaus alkoholikas, ir šalto putojančio alaus bokalų vaizdai man keldavo tokias gaivias emocijas! Dabar man tai dvelkė raugu, norėjau tai sudaužyti.

Šalia neapykantos - baimė. Metusiems gerti prasideda sausos pagirios. Sapnuoji išgertuves ir pabundi pagiringas. Rankos dreba, galva skaudi, burna išdžiūvusi. Drebančiomis kojomis bėgu į virtuvę atsigerti iš čiaupo šalto  vandens. Kaip apmaudu! Velniams šito reikėjo! Kam aš laižiau tą brudą? Dabar - viskas nuo pradžių, visa kančia iš naujo!..

Atsigeriu šalto vandens, ir staiga supratimas - tai buvo tik sapnas! Jokio girtumo, jokių pagirių! Viskas staiga praeina. Kad jūs žinotumėt, kokia tai laimė!

Ar šitą laimę mainyčiau į pagirių skausmą? Ne, jau niekada!

Tikriausiai tada aš jau nebuvau alkoholikas. Bet patikėjęs anoniminiais alkoholikais ir vadinamaisiais psichologais aš tokiu save laikiau. Beje, pas anoniminius man greit atsibodo. Kiek galima kartoti tą patį ir gyventi vakarykšte diena? Aš jau turėjau įdomesnio užsiėmimo.

Kada mečiau rūkyti, plaučiai išsivalė greičiau nei per metus. Daktaras klausėsi stetoskopu, džiaugėsi:

- Kaip švariai dirba! Aiškiai girdžiu - nerūkantis!

Praėjo keletas metų, ir Egipte užtraukiau kaljaną. Šlykštu! Keli dūmai - turėjau nutraukti.

Rūkymas nuo malonaus pavirto šlykščiu. O kaip su alkoholiu?

Daugelį metų vengiau spirite tirpintų vaistų. Bet štai bičių pikio vandeny neištirpinsi.

Patikėkit - arbatinis šaukštelis davė į galvą. Ir koks nemalonus jausmas! Toks pat nemalonus, kaip ir tada, kai išgėriau pirmą taurelę. Fi!..

Kiek turi praeiti laiko, kad kaifas pavirstų šleikštuliu? Tiksliai nepasakysiu. Praeina baimė ir neapykanta, ateina abejingumas. Kaip ir su sena meile - sutinki, linkteli galva ir neturi ką pasakyti.

Kada jau galima save išbandyti? Po metų, dviejų, trijų?..

Pats klausimas sako šį tą. Dar kyla mintis išgerti ir pabandyti?

O pabandyti žiurkių nuodų mintis tikriausiai nekyla?