Karo prievolė Lietuvoje artėjant pasauliniam karui

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-03-03 08:51:38, skaitė 4657, komentavo 0

Karo prievolė Lietuvoje artėjant pasauliniam karui

2_RTYf.jpg

Šalyje keliama isterija dėl Rusijos grėsmės, grąžinama šauktinių armija, Lietuva bando Vokietijoje nusipirkti šarvuočių ir haubicų, o paskaičius visokius delfius atrodo, kad atsiduri kažkokioje iškreiptoje virtualioje realybėje. Kodėl tai daroma? Kodėl būtent dabar šalis militarizuojama, o karo propaganda kelia savo kardą aukštyn?

Šauktinių armijos grąžinimo Lietuvoje fone pravartu paanalizuoti, ką Lietuvos militarizacija reiškia geopolitiniame kontekste.

Nagrinėti tai patogiausia turint prieš akis pasaulio žemėlapį. Jis pateikiamas žemiau. Paspaudę ant jo pamatysite jį visu dydžiu.

u0-neu-d4-d5489e459dc34db381c6d84949c1d2d8pimgpsh_fullsize_distr.jpg

Kariniai kontingentai Vakarų Europoje ir Tolimuosiuose Rytuose

Pirmiausia, šis žemėlapis rodo stambių JAV karinių kontingentų išdėstymą pasaulyje . Čia neparodyti smulkūs kariniai kontingentai, kaip kad, pvz., Tailande, kur yra 288 JAV kariai.

Kaip matyti, didžiausios JAV karių sankaupos yra Vakarų Europoje (bendroj sumoj 61,1 tūkst. karių) ir Tolimuosiuose Rytuose (bendroj sumoj 77,9 tūkst. karių). Beje, verta atkreipti dėmesį – didžiausi Amerikos „sąjungininkai“ yra ten, kur stovi jos kariuomenė. Tai yra tai, ką Amerikos propaganda vadina „tarptautine bendruomene“.

Bandymas įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose

Taip pat žemėlapyje parodyta, kur JAV nepavyko įtvirtinti savo karinių kontingentų. JAV turi 15,3 tūkst. karių Persijos įlankoje (Kuveite ir Bahreine) ir matomai norėjo išplėsti savo kontingentą į Afganistaną ir Iraką, kur pradėjo karus tame tarpe ir dėl gamtinių resursų bei jų tiekimo maršrutų. Kaip rodo Vokietijos, Italijos, Pietų Korėjos ir Japonijos patyrimas po Antrojo pasaulinio karo, JAV nesitraukia iš užimtų strategiškai svarbių regionų, net jei įtvirtina ten satelitinį režimą. Vieninteliai atvejai, kuomet JAV pasitraukė iš jas dominusių valstybių, buvo Vietnamas, Afganistanas ir Irakas. Tai šalys, kur JAV patyrė fiasko.

afghan-flag-burning.jpg
Afganai protestuoja prieš JAV vykdomą karinę populiaciją.

Apie tai reiktų pakalbėti atskirai. JAV pasistengė pasitraukti iš Irako nepraradusi vardo, tačiau iš tiesų tai buvo jų užsienio politikos katastrofa. Formaliai dėl masinio naikinimo ginklo užpuolusi Iraką Amerika nuvertė Huseino režimą, bet ginklo taip ir nerado. O sukėlusi islamistų pasipriešinimą jų taip ir neįveikė. Islamistai negalėjo sutriuškinti JAV armijos tiesiogiai, tačiau jie ją sekino. Karas tapo per brangus. JAV vadovybė suprato, kad čia ramybės neturės. Nors buvo pasistengta parodyti, kad Irako armija jau pati gali kovoti su islamistais, Irakas neteko trečdalio savo teritorijos greit po to, kai JAV pasitraukė. Dabar ją kontroliuoja Islamo valstybė. Tas pats ir Afganistane. Talibai taip ir nebuvo sutriuškinti, jie kontroliuoja didžiąją dalį Afganistano, o amerikiečių statytiniai jau pradeda derybas su jais . Tai yra užsienio politikos pralaimėjimas.

andrew_holmes_pulling_a_dead_afghan_boy_by_the_hair_in_2010.jpg
Amerikoniškos “demokratijos” laimėjimai Afganistane.

Pavyzdys, kas būna, kai JAV neturi intereso kokiai nors valstybei, yra kariniai veiksmai Somalyje 1993 m., kuomet užteko vos 18 žuvusių amerikiečių ir vieno jų lavono, tampomo po Mogadišo gatves, kad JAV iš to karo pasitrauktų. Irake tuo tarpu jie kovojo 8 metus ir neteko 4,4 tūkst. karių, kas rodo jų suinteresuotumą šia valstybe.

Galima spėti, kad jei islamo pasaulis nebūtų pakėlęs tokio pasipriešinimo ir pralaimėjimas būtų buvęs pergale, ten ne tik būtų įsitvirtinę Amerikos satelitiniai režimai, bet greičiausiai ir likę Amerikos kariniai kontingentai pagal Japonijos ir Pietų Korėjos pavyzdį.

Žemėlapyje nepažymėtas „arabų pavasaris“ (išskyrus Libiją, kur JAV dalyvavimas buvo akivaizdus), kadangi tai diskusinis klausimas, ar tai organizavo JAV, ar Persijos įlankos buržuazija.

Bandymas įsitvirtinti Centrinėje Azijoje

Kaip matyti iš žemėlapio, JAV bandė įkurti karinę bazę Kirgizijoje. Tai buvo oro pajėgų bazė „Manas“. Nuo 2001 m. JAV ir jų satelitai naudojo šią bazę karui Afganistane, tačiau 2004 m. JAV kreipėsi į Kirgiziją su prašymu leisti dislokuoti ten tolimojo radiolokacinio stebėjimo ir valdymo lėktuvus AWACS, kurių ryšys su karu Afganistane būtų abejotinas. Kirgizija pareiškė, kad tai peržengtų operacijos Afganistane įgaliojimus ir užduotis, be to, tai prieštarautų Kolektyvinei saugumo sutarčiai, kurią ji sudarė su Rusija ir kitomis šios sutarties narėmis. Padėtis Vidurinėje Azijoje Jungtinėms Valstijoms darėsi nepalanki – Uzbekistanas tuo metu apskritai pareikalavo pašalinti amerikiečių karines oro pajėgas iš savo teritorijos . 2005 m. amerikiečiai suorganizuoja Kirgizijoje „tulpių revoliuciją“ – valstybės perversmą, per kurį nuverčia nepaklusnią vyriausybę, o naujieji vasalai leidžia Amerikai perkelti į Kirgiziją iš Uzbekistano išvedamus karo lėktuvus (2005 m. Uzbekistane amerikiečiai taip pat bandė surengti valstybės perversmą, kaip matyti žemėlapyje, tačiau jis buvo nesėkmingas). Tačiau proamerikietiškos jėgos Kirgizijoje nebuvo pakankamai stiprios. Patys amerikiečių statytiniai 2009 m. sutartį dėl šios bazės naudojimo nutraukė. Amerikiečiai išsiprašė leisti jiems naudoti tai kaip transportavimo punktą. 2010 m. ten įvyko dar vienas valstybės perversmas, per kurį proamerikietiškos jėgos vėl taip ir neįsitvirtino.

caucasus_central_asia_political_map_2000.jpg

Bandymas įsitvirtinti Kryme

Ketvirta vieta, kur Amerikai nepavyko įkurti savo karinės bazės, kaip matyti žemėlapyje, buvo Krymas, tuo metu priklausęs Ukrainai. Ukraina apskritai tapo įdomiu Rusijos ir Amerikos jėgų susidūrimų poligonu. Rusija laikė savo karinio jūrų laivyno bazę Kryme, už kurią mokėjo Ukrainai nuomos mokestį. Pirmas valstybės perversmas čia įvyko 2004 m., vadinamoji „oranžinė revoliucija“, kuomet prorusiškų jėgų atstovas V. Janukovičius laimėjo antrą prezidento rinkimų turą, tačiau dėl Vakarų inspiruotų neramumų buvo įvykdytas „pakartotinio turo“ spektaklis, kuriame „laimėjo“ proamerikietiškų jėgų atstovas V. Juščenko. Juščenko brėžė Ukrainai tiesų kelią į NATO. Ukrainos armija pradėjo nuolatinius bendrus su NATO karinius mokymus , tarp jų buvo pradėtos organizuoti karinės NATO pratybos Kryme – Rusijos karo laivyno pašonėje – kurios dažnai buvo nutraukiamos dėl vietinių gyventojų pasipriešinimo. Ukrainos armija buvo pradėta pertvarkyti pagal NATO standartus siekiant ateityje prijungti Ukrainą prie šio bloko, o Ukrainos oro gynyba nelaukiant įstojimo į NATO buvo pradėta integruoti su Rumunijos oro erdve, kai Rumunijoje buvo planuojama įkurti JAV priešraketinę gynybą.

200708047.jpg
Mitingas Kryme

Kadangi Juščenko ir jo aplinkos režimas buvo atvestas į valdžią atstovauti JAV interesus regione, kitais klausimais jis buvo nekompetetingas. JAV užmigo ant lauro lapų, o ukrainiečiai nusivylė „oranžinės revoliucijos“ „laimėjimais“ šalies vidaus gyvenime. Rezultatas buvo toks, kad per kitus prezidento rinkimus laimėjo tas pats V. Janukovičius. Jam esant valdžioje bendradarbiavimas su NATO smuko. Bendrų pratybų skaičius ėmė mažėti. Vos tik atėjęs į valdžią 2010 m. jis likvidavo šalies pasiruošimo „stojimui į NATO“ komisiją ir centrą „euroatlantinės integracijos“ klausimais. 2011 m. jis pareiškė, kad Ukraina bus neblokinė valstybė ir nedalyvaus kuriant priešraketinę gynybą Europoje. 2013 m. jis šį pareiškimą įtvirtino įstatymu, kuris teigė, kad Ukraina yra neblokinė valstybė ir ji nestos į NATO.

Jungtinėms Valstijoms surengus kruvinus neramumus Kijeve ir 2014 m. vasarį Janukovičiui pabėgus iš ten, JAV statytiniai Kijeve planavo denonsuoti sutartį su Rusija dėl jos laivyno Kryme ir pareikalauti jį iš ten pašalinti. Tai turėjo įvykti 2014 m. gegužės 15 d. Tačiau Krymas su Rusijos parama atsiskyrė nuo Ukrainos anksčiau.

Priešraketinė gynyba – prieš ką?

Žemelapyje pažymėtos šalys, su kuriomis deramasi arba planuojama įkurti JAV priešraketinę gynybą.

patriot_missile_launch_b.jpg

Jei kažkada JAV įrodinėjo, kad nori dislokuoti priešraketinę gynybą Europoje siekiant apsaugoti ją nuo tariamos Irano grėsmės, tai pažiūrėjus į dabartinę situaciją tampa akivaizdu, kad tai buvo šnipštas.

Rytų pusrutulyje planuojama sudaryti integruotą priešraketinės gynybos sistemos liniją JAV-Naujoji Zelandija-Australija-Singapūras-Japonija. Taip pat vyksta derybos dėl JAV priešraketinės gynybos išdėstymo Malaizijoje, Taivanyje, Indijoje, Mongolijoje ir netgi Vietname. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su Iranu. Tokia priešraketinės gynybos užkarda blokuos Kinijos ir Rusijos branduolines raketas.

Vakarų pusrutulyje vyksta derybos dėl JAV priešraketinės gynybos išdėstymo Kanadoje ir Meksikoje, Rytų ir Vakarų Europoje. Kaukaze derybos vyksta su Gruzija ir Azerbaidžanu.

Šiek tiek geopolitikos

Jeigu norint užpulti jūrinę valstybę užtenka pasiųsti aviaciją ir laivus prie jos krantų, tai su žemės valstybe yra sudėtingiau, ypač jei ją ir agresorių skiria kitos valstybės. Hitleris nebūtų galėjęs užpulti Tarybų Sąjungos neužėmęs Lenkijos. Taip pat jis nepradėjo bombarduoti D. Britanijos kol neužėmė Belgijos, Olandijos ir Prancūzijos. Tai turi dviguba paskirtį: viena vertus, pasiekti priešininko teritoriją, antra vertus, atitolinti karo veiksmus nuo savo centrų – miestų, ekonomikos infrastruktūros. Dėl to paties TSRS užėmė, pavyzdžiui, rytinę Lenkiją ir Baltijos šalis. Jei TSRS nebūtų to padariusi ir kariniai veiksmai būtų prasidėję ties jos senąja siena, gali būti, kad Hitlerio kariuomenė nebūtų spėjusi tiek išsekti, kol pasiekė Maskvą.

Artėjančio karo dvelksmas

Apžvelkime žemėlapį visą. Pažvelgus į amerikiečių veiksmus per pastaruosius porą dešimtmečių, gali pasirodyti kad tai kažkas padriko ar nenuoseklaus, motyvuoto atskirais verslo interesais atskiruose planetos taškuose. Tačiau pažvelgus per aukščiau minėtą geopolitinę prizmę tampa matyti, kaip jie bando priartėti prie Rusijos sienų.

Formaliai žiūrint, JAV turėjo progų įsikišti į daugybę kitų konfliktų pasaulyje. Tai galėtų būti kad ir nuolatiniai sukilimai Konge, į kuriuos JAV nesikiša, nes tai neturi geopolitinės reikšmės. Netgi vizualiai matyti, kad didžiausias JAV geopolitinis aktyvumas koncentruojasi Rytų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir su jais besiribojančioje Vidurinėje Azijoje. Globaliniu mastu, tai lankas aplink Rusiją.

Pradžia buvo perversmas Jugoslavijoje 2000 m., kuris sekė po viso dešimtmečio Jugoslavijos skaldymo į krūvą besipešančių valstybėlių ir NATO bombardavimo 1999 m. Nepaisant to, kad Vakarų kapitalui Balkanai naudingi savo naudingosiomis iškasenomis ir kaip transportavimo maršrutas, žiūrint iš dabartinės perspektyvos matyti, kad jiems tai buvo vartai į slavų pasaulį. Amerika negalėjo įtvirtinti savo diktatūros Ukrainoje jei jos užnugaryje būtų palikusi prorusišką Jugoslaviją.

1134913883514ed218a500c624554074_v4big.jpg
NATO vykdytas Belgrado bombardavimas

Toliau seka proamerikietiški perversmai Gruzijoje ir Ukrainoje (Gruzijos projektas, matyt, nebuvo toks sėkmingas – Saakašvilio rėžimą amerikiečiai apginkluoja naujausia technika, tačiau prasidėjus karui su Rusija 2008 m. Saakašvilio kariuomenė paprasčiausiai išsibėgioja, o po Saakašvilio į valdžią ateina labiau subalansuoto kurso atstovai).

Taip pat įvyksta nesėkmingi perversmai Uzbekistane, Kirgizijoje, Armėnijoje ir Baltarusijoje. Visose ką tik paminėtose valstybėse, išskyrus Jugoslaviją, buvo Rusijos karinės bazės (Uzbekistane buvo iki 2006 m.).

Verta pastebėti dėsningumą, kad didele dalimi atvejų proamerikietiški perversmai vyksta valstybėse, kuriose yra Rusijos karinėse bazės, ir jei tie perversmai būna sėkmingi, proamerikietiškas režimas tas bazes pašalina.

Šiame fone tampa akivaizdu, kad Janukovičiaus atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su ES buvo tik formalus pretekstas pradėti kruvinus neramumus Kijeve. Kalba eina ne apie „žmogaus teises“ ar leisgyvę Ukrainos ekonomiką, kurios niekam nereikia. Janukovičius, nutraukdamas bendradarbiavimą su NATO ir palikdamas ramybėje Rusijos laivyną Kryme, trukdė Amerikos geopolitiniams siekiams prisikasti iki Rusijos sienų.

Nereikia pamiršti Rusijos sąjungininkės Kinijos, nuo kurios Amerika 2008 m. nesėkmingai bandė atplėšti Tibetą, o praeitais metais kėlė neramumus Hong-Konge.

putin-xi-jinping.jpg
Rusija ir Kinija vysto abipusį bendradarbiavimą

Pabandykime visą tai susumuoti ir atsakyti į klausimą, ką reiškia visi šie veiksmai? Koks būtų pasaulis, jei amerikiečiams būtų pavykę visą tai padaryti? Į pietus nuo Rusijos – Irake, Afganistane, Kirgizijoje ir Uzbekistane – greičiausiai būtų įsitvirtinę rimti amerikiečių karinių pajėgų kontingentai pagal Japonijos ir Pietų Korėjos pavyzdį su visa radiolokacine įranga, raketine ginkluote ir aviacija. Beveik po pačia Rusijos papilve. Ukraina ir Baltarusija kandidatuotų į NATO, o Kryme jau stovėtų amerikiečių kariuomenė. Savo ruožtu, Rusija būtų netekusi savo karinių bazių Baltarusijoje, Ukrainoje, Armėnijoje Kirgizijoje ir Uzbekistane, kas reikšmingai pakeistų jėgų balansą regione. Sekantis greičiausiai būtų Kazachstanas. Tibete galimai įsikurtų JAV karinė bazė. Pridėkite prie to aplink Rusiją ir Kiniją norimą išdėstyti priešraketinę gynybą ir taps akivaizdu, kad Jungtinės Valstijos ruošiasi karui, o būtent – tiesioginei invazijai į Rusijos teritoriją ir Rusijos bei Kinijos branduolinio smūgio atrėmimui.

Kodėl Amerika taip aršiai palaiko kažkokius hitlerizmo fanatikus iš Vakarų Ukrainos, kurie neturi nieko bendro su demokratija? Arba, savo ruožtu, kodėl Rusija taip priešinasi Amerikos bandymams įtraukti Ukrainą į NATO ir palaiko sukilusią Novorosiją? Jei atmesim visokių delfių kliedesius apie „beprotį Putiną“, tai pamatysime, kad kalba eina ne apie kažkokį abstraktų imperializmą, kuris paremtas kažkokio tariamo bepročio svajonėmis, o geopolitinę realybę, kuri kelia klausimą apie gyvybinį išlikimą.

builkxkiuaanfdz.jpg
Ukrainos “patriotai”

azovnato.jpg
Ukrainos “patriotai”

Įtvirtinusi marionetinius režimus Baltarusijoje ir Ukrainoje Amerika atvertų kelią tiesioginiam smūgiui per Rusijos europinę dalį, kur sutelkti jos centrai. Rusija savo ruožtu bando išlaikyti Ukrainą, arba bent jos dalį, ir Baltarusiją kaip buferinę zoną, kuri neprileistų NATO tiesiogiai prie jos sienų. Viena vertus, ji tai daro dėl to, kad atitolintų galimo smūgio momentą ir spėtų iki to pasiruošti (dėl ko dabar didėjančiais tempais Rusija modernizuoja savo armiją), kita vertus, jai būtų pravarčiau, kad kariniai veiksmai prasidėtų ne jos teritorijoje, o kur nors, sakysim, toje pačioje Ukrainoje. Taip Rusija galimai apsaugotų savo civilius nuo žūčių ir infrastruktūrą nuo sugriovimų. Dabar, kai jau akivaizdu, kad Rusijai nepavyko išsaugoti Ukrainos, jai belieka išsaugoti Novorosiją. Faktiškai už visų šitų tikrų ir netikrų revoliucijų slypi JAV ir Rusijos kova už būsimą fronto liniją.

Žinoma, esamasis momentas ne pabaiga, o greičiau tik pradžia. Ateina signalai apie rengiamus naujus perversmus Baltarusijoje ir Vidurinėje Azijoje.

Status quo

Apžvelkime, kokia dabar padėtis. Amerika dar negali užpulti Rusijos, nes dabar galimos puolimo kryptys būtų siauros. Žemėlapyje jos pažymėtos stambiomis rodyklėmis A ir B. Be to, pradėti nuo B krypties būtų neproduktyvu, nes bandymas užimti Rusijos Tolimuosius Rytus nesutriuškinus jos europinių centrų būtų beprasmiškas. Tai gali būti tik antras frontas, atsivėrus pirmąjam. Pirmasis savo ruožtu – A – siauras ir gali būti sustabdytas (o taip, jis eina per Lietuvą). Visos kitos kryptys neperspektyvios: Sibiro pietus dengia Kinija ir Kazachstanas, kurie yra Rusijos sąjungininkai, o iš Gruzijos amerikiečiams tektų pereiti per kalnuotas vietas, kur karų užgrūdinti Kadyrovo „20 000 spartiečių“ amerikiečiams pridarytų bėdų. Sibiro Šiaurės Rytų puolimas iš Aliaskos neturėtų prasmės ir greičiausiai įklimptų jo neperbrendamose platybėse. Todėl dabartinė geopolitinė kova plieskiasi dėl Ukrainos, Baltarusijos ir Vidurinės Azijos (Pabaltijis ir Tolimieji Rytai jau Amerikos rankose). Jei Amerika perims šias valstybes savo įtakon, jai atsivers galimybė tiesiogiai pulti Rusiją trijomis kryptimis – Europinę dalį, jos papilvę iš Vidurinės Azijos ir Tolimuosius Rytus. Savo ruožtu, kol Rusija šias šalis išlaiko savo įtakoje, tol karas yra atidedamas.

Kas bus, kai ateis laikas?

Jei susidarytų palankios puolimo prieš Rusiją aplinkybės, karo veiksmų teatras nusidriektų tarp Rusijos pasienio teritorijų ir artimiausių Rusijai valstybių, šiuo atveju Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos ir galbūt Kazachstano. Kariniai veiksmai pirmiausia įvyktų ne Maskvoje ir ne Vašingtone, galbūt netgi ne Briuselyje, o Rytų Europoje ir galbūt Vidurinėje Azijoje.

Tai kad Lietuvos visuomenė steroidinėmis porcijomis maitinama liguista isterija apie Rusijos grėsmę nieko gero nežada. Taip pat nerimą kelia tai, kaip aktyviai sekamos pasakos apie silpną Rusijos kariuomenę, apie šimtus ar tūkstančius žuvusių Rusijos desantininkų Ukrainoje, tarsi tai būtų taip paprasta padaryt. Toks įspūdis, kad Lietuvos visuomenė iš tiesų ruošiama karui.

rusai_puola_idiotus.jpg

Tačiau Lietuva ne Čečėnija. Karo atveju Lietuvoje nebus nei tūkstančių žuvusių rusų desantininkų, nei didvyriškų partizanų. Čia bus sugriauti miestai, daugybinės civilių ir mobilizuotų vyrų žūtys. Ir galbūt pora radioaktyvių kraterių.

Vienintelė galimybė Lietuvai išvengti sugriovimų ir žūčių, arba bent jau jas minimalizuoti, yra išėjimas iš NATO ir griežtas neutralitetas. Amerika išnaudos Lietuvos, kaip ir kitų šalių, teritoriją kaip kovų areną, kad išvengtų sugriovimų savo pačios teritorijoje. Lietuva čia atlieka guminės lėlės vaidmenį, kuri bus išmesta, vos tik taps nereikalinga.

O tie, kurie dabar Lietuvoje atgaivina karo prievolę, kviečia į Lietuvą Amerikos karinius dalinius, rėkia apie „įsipareigojimus NATO“ ir apie būtinybę „gintis nuo Rusijos agresijos“ ir iš tikro ruošiasi su ja kariauti yra arba naudingi idiotai, arba sąmoningi Lietuvos išdavikai, kurie tarnauja ne Lietuvos, o Amerikos interesams.

- M. B.