Povilas Štaras. Visuotinis politinis darbininkų streikas Kaune 1936 metais

Anonimusas
+ 6 - 1
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com/2018/06/povilas-staras-visuot...
7536-06-18 (2018 m.), skaitė 247
1

Šiandienos Lietuvoje, kur masinių protestų kultūra visai apmirusi, retas težino apie 1936 m. birželio įvykius Kaune, kuomet, išreikšdami solidarumą su fabrikantą Kamberį nušovusiu, o paskui nusižudžiusiu lentpjūvės darbininku Antanu Kranausku, 30 tūkst. dirbančiųjų užplūdo gatves, birželio 17 d. pradėdami trijų dienų trukmės visuotinį politinį streiką prieš tuometę fašistinę diktatūrą. Apie didžiai pamokančią bei įkvepiančią Kauno darbininkų kovą, jos socialines bei politines sąlygas – žemiau duotoje istoriko P. Štaro brošiūroje.

VISUOTINIS POLITINIS DARBININKŲ STREIKAS KAUNE 1936 METAIS 

1936 metai Lietuvoje buvo ypatingai gausūs paaštrėjusių proletariato klasinių susidūrimų su buržuazija.

Vienas iš žymiausių to meto susidūrimų buvo birželio 17 dienos 30000 darbo žmonių demonstracija ir po to sekęs 3 dienų visuotinis politinis darbininkų streikas Kaune, kuriems vadovavo Lietuvos Komunistų partija. Tai buvo galinga darbininkų klasės revoliucinių jėgų manifestacija, kuri parodė stiprėjančią liaudies masių kovą prieš fašizmą ir nuolat didėjančią Komunistų partijos jėgą.

Dar prieš šiuos įvykius, 1935 m. rugpjūčio mėn., Suvalkijoje prasidėjo dideli valstiečių neramumai, kurie tęsėsi ir 1936 m. Darbininkų klasės kova prieš kapitalistus žadino klasių kovą kaime, įkvėpė darbo valstiečius ir rodė jiems aktyvaus pasipriešinimo išnaudotojams pavyzdį. Valstiečių neramumams malšinti fašistinė policija nesigailėjo nei kulkų, nei kalėjimų. Eilė valstiečių žuvo susirėmimuose su policija, keli buvo nubausti mirties bausme: sušaudyti arba dujų kamerose nunuodyti, o daugelis buvo nuteisti ilgiems metams kalėti. Tačiau fašistai buvo bejėgiai sulaikyti vis stiprėjančią revoliucinę kovą.

Lietuvos Komunistų partija nuolat stiprino darbininkų ir valstiečių sąjungą, kurioje vadovaujantį vaidmenį vaidino darbininkų klasė – plačiųjų liaudies masių vadovas jų kovoje prieš fašistinę diktatūrą.

Teroras prieš komunistus ir visų pažangiųjų elementų persekiojimas Lietuvoje vyko visą buržuazijos viešpatavimo laikotarpį. Nepaisant šių smurto priemonių, plačiosios mūsų krašto darbo žmonių masės nesidavė įbauginamos ir, Lietuvos Komunistų partijos vadovaujamos, toliau aktyviai kovojo prieš buržuazijos diktatūrą dėl lietuvių tautos laisvės, dėl socializmo. Tos kovos eigoje darbo žmonių masės vis labiau įsitikino, kad visos buržuazinės ir smulkiaburžuazinės partijos, tame tarpe socialdemokratų ir liaudininkų partijos, visokiais būdais išduoda liaudies interesus.

Padėtis Lietuvoje streiko išvakarėse

Tai buvo metai tolesnio prieštaravimų paaštrėjimo tiek tarp kapitalistinių šalių, tiek ir šių šalių viduje.

Kai Tarybų Sąjunga iškilo visam pasauliui kaip tautų laisvės ir demokratijos, taikos ir socializmo švyturys, – tuo metu kapitalistinėse šalyse, jų tarpe ir Lietuvoje, vis labiau dūko monopolistinio kapitalo pagimdytas tarptautinis fašizmas. Hitlerinė Vokietija, Amerikos ir Anglijos monopolistinių sluoksnių remiama, atvirai ruošėsi agresijai prieš taikingąsias tautas, grasino savo kaimynams, jų tarpe ir Lietuvai. Buvo visiškai aišku, kad Lietuvos buržuazija buvo pasiryžusi kiekvienu patogiu momentu išduoti Lietuvą hitlerininkams, kurie padėtų jai susidoroti su darbo žmonių revoliucine kova, paversti Lietuvą fašistiniu kalėjimu ir kariniu placdarmu imperialistų rengiamai avantiūrai prieš Tarybų Sąjungą. Lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų išdavikišką politiką ryškiai rodė siautėjęs teroras prieš darbo žmones, vidaus gyvenimo fašizavimas hitlerinės Vokietijos pavyzdžiu. Dar 1933 m. birželio 1 d. tautininkų laikraštis „Lietuvos Aidas“ tiesiai rašė: „Reikia ilgai nelaukiant pasiekti... jos (t. y. Vokietijos. – P. Š.) vidaus santvarką“.

Lietuvos Komunistų partija savo spaudoje ir darbininkų susirinkimuose nenuilstamai aiškino darbo žmonėms, kad tolesnis buržuazijos viešpatavimas Lietuvą atiduos praryti hitlerininkams ir ragino darbo žmones stiprinti kovą už išsivadavimą iš fašizmo, už sąjungą su tarybinėmis tautomis.

Savo 1933 m. liepos mėn. atsišaukime „šalin Lietuvos pardavimą Vokietijos imperialistams!“ Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas rašė:

„Lietuvos tautininkų fašistų valdžia stengiasi visokiais būdais paslėpti nuo plačiųjų masių Vokietijos fašistų imperialistinius planus. Jie yra pasiruošę taip pat prisidėti prie Vokietijos imperialistų karo prieš Tarybų Sąjungą. Bet ką tai neša Lietuvos darbo masėms? Tai neša visišką Lietuvos pardavimą Vokietijos imperialistams ir dar baisesnį darbo masių vargą ir skurdą...“

Sunki išnaudojimo našta slėgė Lietuvos darbo žmones fašistinio siautėjimo metais. Pagrobę valdžią, fašistai atvėrė plačias pralobimo galimybes fabrikantams, įvairaus plauko spekuliantams, aukštiesiems valdininkams, o dešimtis tūkstančių žmonių pasmerkė skurdui ir nedarbui... Buržuazijos valdymo metais Lietuvos pramonė buvo menkai išsivysčiusi, nes tikrieji Lietuvos pramonės šeimininkai – užsienio monopolijos nebuvo suinteresuoti jos augimu. Kai kuriose pramonės šakose darbininkų skaičius ir pramonės produkcija net sumažėjo palyginti su laikotarpiu prieš pirmąjį pasaulinį Karą. Pavyzdžiui, metalo apdirbimo pramonėje 1913 m. dirbo 4 000 darbininkų, o 1936 m. – tik 2 178 darbininkai. Odų ir kailių pramonėje darbininkų skaičius per tą patį laiką sumažėjo nuo 1 500 ligi 800 darbininkų ir t. t.[1]

Tai rodo, kad didesnieji mūsų krašto metalo ir odos fabrikai, netekę savo natūralių Rusijos rinkų, sumažino savo darbą per pusę. Lietuvos buržuazija, gausiai pelnydamasi kaip užsienio monopolistinio kapitalo tarpininkas, nebuvo užinteresuota, kad mūsų krašte būtų vystoma sava pramonė., jai buvo naudinga, kad Lietuva liktų ekonomiškai atsilikusia šalimi, pigios žaliavos ir žemės ūkio produkcijos tiekėja. Fašistinė vyriausybė sudarydavo su užsienio imperialistais Lietuvos liaudžiai žalingas prekybines sutartis ir stūmė liaudies ūkį į dar didesnį nusmukimą.

Imperializmo epochai būdingas reiškinys yra kapitalo išvežimas į ekonomiškai atsilikusias šalis. „Tose atsilikusiose šalyse,– sakė Leninas,– pelnas paprastai yra didelis, nes kapitalų maža, žemės kaina palyginti nedidelė, darbo užmokestis žemas, žaliavos pigios.“[2]

Lietuva buržuazijos valdymo metu kaip tik ir buvo viena iš tokių atsilikusių šalių, į kurias skverbėsi užsienio kapitalas, pajungdamas savo interesams krašto ekonominį bei politinį gyvenimą.

1934 metais Lietuvos pramonės akcinėse bendrovėse užsienio kapitalas sudarė jau apie 45% viso jų akcinio kapitalo. Lietuvoje susisuko šiltas gūžtas ir žiauriai išnaudojo darbo žmonių darbą Vokietijos kapitalistai (prekyboje ir bankuose), Belgijos (elektros energijos gamyboje), Jungtinių Amerikos Valstybių (pramonėje ir kredite), Anglijos kapitalistai (mėsos ir pieno gaminių bei miško medžiagos eksporte) ir kiti.

Kai kurios Lietuvos pramonės šakos visai neaugo, nes užsienio kapitalistai domėjosi tik tomis pramonės šakomis, iš kurių jie laukė didesnio pelno bei kurias lengviau ir patogiau, be didelių kapitalo investicijų, buvo galima organizuoti ir valdyti. Oficialiais buržuazinės statistikos duomenimis 1936 metais Lietuvoje veikė 1 135 įmonės, kiekvienoje iš kurių dirbo mažiau kaip 5 asmenys. Iš viso tokiose įmonėse tais metais dirbo 25 844 samdomi darbininkai.[3]

Didesnę dalį šių įmonių sudarė pusiau amatininkiško pobūdžio dirbtuvės.

Menkas pramonės augimas visiškai neatitiko darbo jėgos pasiūlos augimo. Miestuose vis daugiau atsirasdavo bedarbių. Smunkant smulkiųjų ir vidutiniųjų valstiečių ūkiams, didėjant proletarizacijai, į miestus vis daugiau plaukdavo ieškančiųjų darbo. Pačiame Kaune, kuriame sparčiais tempais augo ir turtėjo Lietuvos buržuazija, bedarbių 1936 m. darbo biržoje užregistruota 11 095 žmonės.[4]

Tačiau tai ne visi bedarbiai, buvę tuomet Kaune, nes fašistinė savivaldybė, neįstengdama aprūpinti juos darbu, darė įvairias kliūtis bedarbiams registruotis.

Pagrindinis akstinas pramonei vystyti buržuazijos valdymo metais Lietuvoje buvo kapitalistų pelnas. Žinios apie buržuazinės pramonės ir prekybos pelningumą pradėta rinkti tik 1931 metais. Šį darbą atliko Kredito įstaigų ir įmonių viešoji atsiskaitymo inspekcija. Remiantis Kredito įstaigų ir įmonių viešosios atsiskaitymo inspekcijos duomenimis 1936 m. atskiros pramonės ir prekybos įmonės vien dividendo metalų pramonėje išmokėjo: „Neris“ – 10%, akc. b-vė „Techpramonė“ – 14%, chemijos pramonės įmonė „Kochas“ – 15,4%. Aukščiausiu pelningumu pasižymėjo tekstilės, odos ir maisto produktų pramonės šakos. Jose užsienio kapitalo investicija metai iš metų augo. Taip vyko todėl, kad palyginti su kitomis pramonės šakomis kapitalo apyvarta šiose pramonės šakose vyksta sparčiau ir reikalauja mažesnių investicija. Pvz., 1936 m. akc. b-vė „Drobė“ išmokėjo dividendo 40%. Vidutiniškai tekstilės pramonė turėjo 21,7% pelno; odos pramonė – 29,2%, maisto produktų pramonė – 15,4%). Akcinė bendrovė „Maistas“, turėjusi Lietuvoje mėsos produktų eksporto monopolį, vien tik per 1930-1935 m. laikotarpį vidutiniškai gaudavo kasmet daugiau kaip po 10 milijonų litų gryno pelno. „Pienocentras“, turėjęs monopolinę teisę eksportuoti iš Lietuvos pieno produktus ir kiaušinius, per 1932-1935 metus gavo apie 25 milijonus litų gryno pelno. Milžiniškus pelnus taip pat gaudavo „Lietuvos linas“, „Lietuvos cukrus“ ir kt.

Nors šis monopolinių pramonės ir prekybos įmonių statistikos pateiktas pelningumas yra gana aukštas, tačiau ir jis nerodo viso įmonių pelno, nes žymi dauguma pramonės ir prekybos įmonių savo pelnus dažnai nuslėpdavo įvairiomis kombinacijomis.

1936 metai monopolistiniam kapitalui Lietuvoje buvo neaukštos konjunktūros metai, nes 1929-1933 metais visame kapitalistiniame pasaulyje siautuąi ekonominė krizė nu-smukdė miesto ir kaimo perkamąjį pajėgumą.

įsigalėjusi 1929-1933 metais kapitalistiniuose kraštuose ekonominė krizė ypač ilgai buvo jaučiama Lietuvoje, kaip viename iš atsilikusių agrarinių kraštų, nes užsienio monopolistinis kapitalas, norėdamas padengti savo nuostolius, stengėsi dar labiau išnaudoti darbininkus priklausomose šalyse.

1934 m. įvykęs partijos XVII suvažiavimas, apibūdindamas tuometinę ekonominę krizę, pažymėjo, kad ji yra sunkiausia iš visų anksčiau buvusių analoginių krizių. Jeigu anksčiau krizės trukdavo 1–2 metus, tai 1929 m. prasidėjusi krizė penkerius metus iš eilės niokojo.kapitalistinių šalių ūkį, susilpnindama jų ekonominį pajėgumą.

Nepakenčiama buržuazijos valdymo metais Lietuvos darbininkų padėtis dar labiau pablogėjo ekonominės krizės metais, nes buržuazija visus krizės sunkumus krovė ant darbo žmonių pečių, stiprindama jų išnaudojimą, didindama jų darbo intensyvumą.

Darbininkų darbo užmokestis fašistų valdomoje Lietuvoje buvo labai žemas, o ryšium su ekonomine krize jis dar labiau mažėjo. Tuo tarpu pragyvenimo reikmenų kainos dėl monopolininkų machinacijų buvo aukštos, o tai dar labiau mažino realųjį darbo užmokestį. Fabrikuose, įmonėse, prie miško darbų, prie plentų statybos, smulkesnėse įmonėse ir daug kur kitur darbininkai gaudavo 2–3 litus į dieną, o retai – 4 litus ar daugiau. Darbo diena trukdavo dažnai 10–12 ir daugiau valandų.

Tuometinė pogrindinė komunistinė spauda yra pilna pranešimų apie sunkią darbininkų padėtį. Taip, pavyzdžiui, LKP CK organas „Tiesa“ 1934 m. lapkričio 25 d. korespondencijoje iš Biržų rašė, kad darbininkai prie plento darbų, dirbdami nuo tamsos iki tamsos, uždirba vos 2 litus per dieną. LKP Kauno rajono komiteto laikraštis „Revoliucinis darbininkas“ 1935 m. lapkričio mėn. nurodė, kad Kaune „Kodimo“ saldainių fabrike dirba daugiau kaip 100 darbininkų, gaudami už labai įtemptą darbą 2–4 litus per dieną. 1935 m. sausio mėn. „Revoliucinis darbininkas“ rašė, kad Kaune Sragavičiaus baldų fabrike per paskutiniąsias dvi savaites fabrikantas atleido 20 darbininkų, daugiausia statybininkus, neva dėl to, kad nėra darbo. Tuo tarpu likusius darbininkus vertė dirbti po 18 val. per dieną.

Be paliovos miestuose augo bedarbių armija, kuri buržuazijos buvo išnaudojama vadinamiems „viešiesiems darbams.“ Kokiomis sąlygomis bedarbius priversdavo dirbti šiuose „viešuosiuose darbuose“ matyti iš korespondencijos, atspausdintos „Viešųjų darbų darbininkų ir bedarbių balse“ 1936 m. sausio mėn., kurioje rašoma: „Plentų valdyba išsiuntė Kauno bedarbius dirbti į Kauno–Babtų plentą. Iš viso apie 250 darbininkų. Darbas labai sunkus, didelis purvas, iki pilvo reikia braidžioti purve. Po darbo nėra kur pailsėti, nes bedarbiai gyvena valstiečių trobose, viename mažame kambaryje po 20–30 žmonių. Uždarbis labai mažas: 2,5 lito per dieną.“[5]

Dar sunkesnė buvo darbo moters padėtis. Moterys darbininkės kapitalistų buvo išnaudojamos kaip pigiausia darbo jėga, duodanti didžiausią pelną išnaudotojams, nes dirbant lygų darbą su vyrais darbininkais, darbo užmokestis joms buvo mokamas žymiai mažesnis, dažnai tik 50% ir net mažiau.

Žiauriai buržuazija išnaudojo darbo jaunuolius, kurie buvo priversti užsidirbti sau duonos kąsnį dar tuomet, kai daugeliui jų reikėjo sėdėti mokyklos suoluose. Tūkstančiai jaunuolių už menkus centus arba ir visai veltui buvo priversti nešti sunkią išnaudojimo naštą kaip mokiniai dirbtuvėse, fabrikuose, statybose ir kitur. „Lietuvos fašistai,– rašė LKJS CK organas „Darbininkų ir valstiečių jaunimas“,– įstūmė jaunimą visiškon samdytojų sauvalėn. Daugelyje fabrikų, kaip „Cotton“, „Silva“, „Inkaras“, „Kauno audiniai“ ir kt., dirba jaunuoliai nuo 10–13 metų. Iki 17 metų jie gauna po 1–2 litus už 10–12 val. darbo dieną“.[6]

Fašistinės valdžios nustatytas darbo užmokesčio minimumas buvo priemonė dar labiau mažinti darbininkams darbo užmokestį. Tai itin ryškiai pasirodė 1936 metais, kai maisto ir kitų vartojimo reikmenų kainos pakilo 25–30 ir net 100%, o darbo užmokesčio minimumas liko pastovus. Tuo būdu darbo užmokesčio minimumas pasidarė priemonė fabrikantų interesams ginti.

Be to, gobšūs fabrikantai atrado visokių progų tą pačios buržuazinės valdžios nustatytą minimumą apeiti ir mokėti mažiau. Pvz., Marijampolės cukraus fabrike prie statybos dirbantiems 50-čiai darbininkų minimumas buvo nustatytas 5 litai už 8 valandas, o fabrikantas mokėjo 3 su puse lito už, 10 valandų darbo dieną.[7]

Kapitalistai taip „energingai“ ėmė taikyti šį minimumą ir taip nežmoniškai išnaudoti darbininkus, kad net pats buržuazinės valdžios oficiozas „Lietuvos Aidas“ 1936 m. buvo priverstas rašyti:

„neseniai vidaus reikalų ministeris patvirtino atskiromis apygardomis statybos darbininkams atlyginimo normas. Tačiau kai kurie rangovai pradėjo savo darbininkams mokėti už akordiniu būdu atliktus darbus, bet atlyginimas nesiekia nustatytų uždarbio normų minimumo. Tokių reiškinių pasitaiko ir pramonės įmonėse.“[8]

Visoj eilėj įmonių darbo užmokesčio minimumo nustatymas fabrikantams buvo „teisėta“ priemonė sumažinti darbininkams darbo užmokestį. Pvz., Kaune „Aleksoto“ stiklo fabrike, kur dirbo 250 darbininkų, prieš minimumo nustatymą 40 stiklo pūtėjų už vienos rūšies 100 bonkų išpūtimą gaudavo 3 litus 70 centų, o po uždarbio minimumo nustatymo ėmė gauti už tą patį darbą 3 lt. 30 ct. Už kitos rūšies bonkų išpūtimą tie pūtėjai anksčiau gaudavo 5 lt. 50 ct., o po minimumo įvedimo – 4 lt. 80 ct.[9]

Oficialiai vidaus reikalų ministro buvo nustatyta, kad I zonoj (Kaunas su priemiesčiais) vyrai darbininkai turi gauti ne mažiau kaip 4 lt., moterys – 3 lt., jaunuoliai iki 18 metų – 2 litus už 8 valandų darbo dieną.[10]

 Tačiau padieniai darbininkai 1936 m. I pusmetyje Lietuvoje gaudavo: vyrai – nuo 2,25 lt. iki 2,45 lt. dienai, moterys – nuo 1,50 lt. iki 1,60 lt.[11]

 Vadinasi, net tuo atveju, jei darbininkas kasdien turėtų darbo, jo mėnesinis darbo užmokestis neviršytų vyrams 60 lt., o moterims – 40 litų.

 Faktiškai darbininko uždarbis buvo dar mažesnis, nes eilė įmonių, pvz., gumos fabrikai Kaune ir kiti, dirbo nepilną darbo savaitę. Krizei buržuaziniame pasaulyje siaučiant, Lietuvos pramonės padėtis buvo katastrofiška: dėl rinkos siaurumo fabrikai dirbdavo vos 3–4 dienas per savaitę. Savininkai sąmoningai sustabdydavo įmonę laikotarpiu nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, atleisdami darbininkus nuo darbo be jokios kompensacijos tam, kad vėliau juos priimtų vėl į darbą blogesnėmis sąlygomis. Taip 1936 m. pradžioje padarė Petrašiūnų popieriaus fabriko savininkai, taip darė ir daugelio kitų įmonių savininkai.[12]

Tuos darbininkus, kurie protestavo prieš tokią savininkų savivalę, fabrikantai persekiodavo visokiais būdais. Tuo tikslu fabrikantai buvo įvedę vadinamąsias juodąsias knygas, į kurias įrašydavo tokius darbininkus, kurie išeidami pareikalaudavo kompensacijos. „Tarpusavyje darbdaviai apie tokius darbininkus pranešinėja ir sekančiais metais tokių darban nepriima.“[13]

Fabrikantai plačiai praktikuodavo darbininkų atleidimą iš darbo po 11 darbo mėnesių, kad išvengtų atostogų davimo darbininkams. Gi ten, kur darbininkams pasisekdavo iškovoti apmokamas atostogas, jos buvo labiau panašios į pasityčiojimą iš darbininkų, negu į atostogas. Pavyzdžiui, Klaipėdos celiuliozės fabrike, kuriame dirbo apie 2 000 žmonių, darbininkai, dirbę įmonėje 1-3 metus, tegaudavo 3 dienas apmokamų atostogų per metus, dirbę 4 metus – 4 dienas, 5 metus – 5 dienas, tačiau ne daugiau kaip 6 dienas per metus.

Darbininkų padėtį sunkino vis didėjantieji išskaitymai iš darbininko darbo užmokesčio: į ligonių kasas, darbo pajamų mokesčiui, mokesčiui Darbo rūmams išlaikyti, ginklų fondui, baudoms už „nuostolius“, už „broką“, „netinkamus dirbinius“ ir pan.

„Lietuvos manufaktūroj, – rašė „Tiesa“ 1934 m. lapkričio 25 d.,– dirba 500 darbininkų, tarp jų 300 moterų... Darbas akordinis... Dažnai nuo išdirbtų 25–30 litų negaunama nė pusės... Yra įvesta pabaudų sistema ir baudžiama (už ką panori) pirmą kartą 2 litu, antrą kartą – 5 ir trečią kartą visai išmeta iš darbo“.

Tuo būdu, kai darbininkų masės už savo sunkų darbą gaudavo centus, fabrikantai iš jų darbo krovėsi sau turtus: jų pelnai dažnai siekdavo net 40–60% nuo įdėto pagrindinio kapitalo.

Vakarų imperialistai, kurie šeimininkavo Lietuvoje, kaip savo puskolonijėje, nuolat trukdė mūsų krašto ekonominį vystymąsi. Nepaliaujamai didėjo Lietuvos darbo žmonių išnaudojimas ir skurdas. Mases slėgė dviguba priespauda – „savosios“ buržuazijos ir užsienio kapitalistų jungas. Darbo žmonių masėms kasdien darėsi vis sunkiau ir nepakenčiamiau gyventi.

Buržuazija laikė kraštą nuolatinėje karo padėtyje, viešpatavo karinė fašistinė diktatūra. Už priešinimąsi išnaudotojų valdžiai šimtai darbo žmonių, ir visų pirma komunistai ir komjaunuoliai, buvo suimami ir kišami į kalėjimus. Tai buvo savivalės, smurto, žiauraus išnaudojimo, politinio darbo žmonių beteisiškumo laikotarpis.

Tačiau visa tai nepalaužė Komunistų partijos kovingumo, o jos įtaka plačiosiose liaudies masėse dar labiau sustiprėjo. Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, vis labiau kilo į kovą dėl savo laisvės bei teisių. Tai ryškiai rodo komunistų pasiekta pergalė per rinkimus į ligonių kasų tarybas 1931 metais, profesinių sąjungų kairėjimas ir šalyje kilusi streikų banga. Jei 1930 metais Lietuvoje nepilnais duomenimis įvyko 27 ekonominiai ir politiniai streikai, kuriuose dalyvavo apie 1 300 darbininkų, tai 1934 metais įvyko 90 streikų ir streikavusių skaičius pasiekė 10 000.

1936 metais vyko eilė streikų Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Jonavos fabrikuose, Telšių–Kretingos geležinkelio, Marijampolės cukraus fabriko statybose ir kitose vietose. Darbininkai streikų metu kovojo labai vieningai ir daugeliu atvejų streikus laimėjo. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose miestuose, besivystant streikų kovai, darbininkai vis dažniau pradėjo kelti politinius reikalavimus. Nežiūrint sustiprėjusio teroro, 1936 m. buvo plačiai atžymėta tarptautinė darbo žmonių solidarumo šventė – Gegužės Pirmoji. Lietuvos darbo žmonės 1936 metais Gegužės Pirmosios šventę sutiko įnirtingos, kovos su tamsiomis reakcijos jėgomis – lietuviškuoju fašizmu – sąlygomis.

Visą balandžio mėnesį siautė fašistinė žvalgyba, darydama masines kratas ne tik Kaune, bet ir periferijoje. Masiniai suėmimai vyko Kaune, Jonavoje, Panevėžyje, Virbalyje ir kitose Lietuvos vietoje. Vien Kaune Gegužės Pirmosios išvakarėse buvo padaryta apie 100 kratų ir suimta daugiau kaip 20 žmonių.[14]

Nepaisant fašistų panaudotų teroro priemonių, Gegužės Pirmąją darbo žmonės daug kur streikavo. Kaune tą dieną iš laikraščių teišėjo tik fašistinis „Lietuvos Aidas“ ir klerikalinis „Rytas“. Klaipėdoje streikavo 600 darbininkų. Streikai taip pat įvyko Plungėje, Salantuose, Anykščiuose ir kitur.

Šie politiniai darbo žmonių streikai ir išstojimai buvo nukreipti prieš fašistinę diktatūrą, prieš fašistinių Darbo rūmų rinkimus, prieš profsąjungų uždarymą, prieš mėginimus fašizuoti ligonių kasas.

1936 m. gegužės mėn. Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas suorganizavo visuotinį Kauno statybininkų streiką.

Prasidėjus statybos sezonui, visoje Lietuvoje gavo darbo nemažas skaičius darbininkų. Daugumas tų statybos darbininkų žiemą buvo be darbo, ilgą laiką su šeimomis badavo, smarkiai įsiskolino. Tuo tarpu darbo užmokestis prie statybos buvo visai menkas. Kaune statybos darbininkai gaudavo 45–50 ct. už valandą, provincijoje 25–30 ct.[15]

Gegužės 6 d. Kaune prasidėjo statybos darbininkų streikas. Pirmieji sustreikavo Karininkų ramovės statybos darbininkai (apie 100 žmonių). Gegužės 7–8 d. streikas išsiplėtė, apimdamas valstybines ir privatines statybas. Sustreikavo apie 400 statybos darbininkų. Prie jų tuojau prisidėjo 300 viešųjų darbų darbininkų, Kliokio baldų dirbtuvės 50 darbininkų ir 100 darbininkų vieno gumos fabriko skyriaus. Streikas pradėjo plėstis į periferiją. Ukmergėj sustreikavo 200 statybos darbininkų, dirbusių prie tilto, halės ir kareivinių statybos; Šiauliuose – 200 darbininkų, dirbusių prie Apygardos teismo, ligonių kasos, pradžios mokyklos ir privačių statybų; ties Raseiniais sustreikavo apie 200 plento statybos darbininkų, Ariogaloje – dirbantieji prie kareivinių statybos ir kitur. Be to, Šiauliuose apie 200 darbininkų, dirbę prie aerodromo, sustreikavo, solidarizuodamiesi su statybos darbininkais.

Visuotinio statybininkų streiko metu Kauno darbininkai viešai rinkosi Laisvės alėjoj, ten pravesdavo pasitarimus, susirinkimus, rinkdavo pinigus streikuojantiems darbininkams remti. Statybininkų streiko komiteto pirmininku buvo komunistas A. Vilimas, kuris palaikė ryšius su Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetu ir gaudavo iš jo nurodymų.

Fašistinių Darbo rūmų agentai visaip stengėsi streiką suardyti, tačiau jiems tai nepasisekė. Atvirkščiai, streiko metu darbininkai aiškiai rodė savo neapykantą Darbo rūmams.

Kada Kauno streikuojančių darbininkų reikalavimas suteikti jiems Darbo rūmų salę savo susirinkimui nebuvo patenkintas, patys darbininkai be leidimo užėmė salę. Tame susirinkime dalyvavo daugiau kaip 500 darbininkų. Panašiai buvo Šiauliuose ir kitur.

Fašistų valdžia, matydama, kad streikas plečiasi, nusigando ir išleido darbo užmokesčio minimumo įstatymą statybos darbininkams. Kartu su tuo ji ragino darbininkus grįžti į darbą. Tačiau darbininkai atsisakė priimti tokį užmokesčio minimumą (už jį agitavo Darbo rūmų agentai), nes jis buvo sudarytas rangovų naudai, ir streiką tęsė toliau.

Beveik po dviejų savaičių streiko, t. y. gegužės 18 d. kada rangovai sutiko mokėti daugiau negu buvo nustatyta minimumo, darbininkai ėmė grįžti prie darbo. Darbininkai išsikovojo darbo užmokestį, 25–100% didesnį, negu buvo prieš streiką.

Tuo pat metu Kaune buvo suorganizuotas lentpjūvių darbininkų streikas. Lentpiūvininkų streikas prasidėjo nuo žaliojo kalno lentpjūvių. 1936 m. birželio pradžioje Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas savo posėdyje nutarė pradėti lentpjūvininkų ir medžio apdirbimo įmonių darbininkų streiką ir paversti jį visuotiniu Kauno darbininkų streiku.[16]

Kaune iš tikrųjų sustreikavo visos lentpjūvės, visos medžio apdirbimo įmonės. Streikas vis plėtėsi. Buvo organizuojami streiko komitetai bendrojo fronto pagrindais. Į kovą prieš reakcijos jėgas ėmė įsitraukti darbininkai socialdemokratai ir federantai, atsimesdami nuo savo reakcingų vadų. Pagrindiniai darbininkų reikalavimai buvo 8 val. darbo diena, darbo užmokesčio pakėlimas, profsąjungų legalizavimas ir t. t. Streikas ėmė įgauti politinį pobūdį. LKP Kauno rajono komitetas savo atsišaukimuose ragino statybininkus, viešųjų darbų ir kitus darbininkus paskelbti solidarumo su lentpjūvininkais streikus.

Šie streikai turėjo didelę reikšmę. Streikų metu, ypač Kaune, žymiai išsiplėtė Komunistų partijos darbo užmojis, sustiprėjo klasinis darbininkų solidarumas. Streikuojantiems remti buvo sudarytas piniginis fondas. Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas, betarpiškai (kartu su LKP Kauno rajono komitetu) vadovaudamas streikui, išvystė energingą darbą: išleido atsišaukimus į darbininkus, organizavo partijos kuopelių pasitarimus, ugdė aktyvą, instruktuodavo LKP Kauno rajono komitetą, kaip geriau pravesti streikus.

Įvykę streikų metu susidūrimai su policija grūdino darbininkus ir turėjo didelį poveikį jų tolesnėje kovoje.

Revoliucinis masių pakilimas parodė fašistiniams valdovams, jog vien tik teroro priemonėmis jie negalės toliau išsilaikyti. Tad liaudžiai bent kiek nuraminti jie sugalvojo organizuoti seimo „rinkimų“ komediją. Tuo pačiu tikslu buvo įkurti fašistiniai Darbo rūmai, su kurių pagalba buvo tikimasi suardyti stiprėjančią darbininkų klasės vienybę bei suduoti smūgį liaudies fronto pagrindais prieš fašizmą vedamai kovai, fašizuoti darbininkų judėjimą.

Tačiau ir šios priemonės nepateisino fašistų dedamų į jas vilčių – jų valdžia diena iš dienos darėsi nepastovesnė, jų įtaka dar labiau silpnėjo.

Lietuvos Komunistų partija, vadovaudamasi Komunistų Internacionalo VII kongreso nutarimais, bendro ir liaudies fronto pagrindais aktyviai telkė visus darbo žmones kovai prieš fašizmą: organizavo darbininkų streikus; kėlė darbininkų ir darbo valstiečių revoliucinę kovą prieš išnaudotojus, dėl darbo žmonių politinių teisių, dėl fašistinės valdžios nuvertimo.

Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas kreipėsi į visus norinčius kovoti prieš fašizmą, kviesdamas sudaryti bendrą ir liaudies frontą prieš fašistų diktatūrą.

1935 m. sausio–vasario mėn. „Tiesa“ išspausdino Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto kreipimąsi į socialdemokratus, kuriuo buvo siūloma sudaryti bendrą kovos frontą prieš fašizmą, tačiau socialdemokratų vadai, kaip ištikimi kapitalistų tarnai, nenorėjo jokio bendro fronto, nes jie nenorėjo kovoti prieš fašizmą.

Visu ryškumu liaudies fronto šūkis buvo iškeltas Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto rezoliucijoje 1935 m. liepos mėn. „Apie platų antifašistinį liaudies frontą“, kurioje rašoma:

„įtraukimui plačių liaudies masių į kovą prieš fašizmą ir prieš karą, kurį hitlerinė Vokietija ruošia ir rengiasi okupuoti Lietuvą, LKP turi būti plataus antifašistinio liaudies fronto iniciatorius ir vykdytojas. Platus antifašistinis liaudies frontas turi apimti ne tik komunistus, socialdemokratus ir aplamai darbininkus, bet ir valstiečius-liaudininkus ir visus antifašistiniai nusistačiusius. Nors plataus antifašistinio liaudies fronto sudarymas daug priklauso nuo bendro darbininkų fronto sudarymo, bet nelaukiant, kada mes sugebėsime sudaryti tvirtesnį bendrą darbininkų frontą, privalom tučtuojau imtis plataus antifašistinio liaudies fronto sudarymo.“[17]

Ryšium su ta rezoliucija Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas išleidę eilę atsišaukimų. Atsišaukime „šalin fašistinės savivaldybės!“ iškeliamas kovos dėl demokratinių rinkimų į savivaldybes šūkis. Kitame atsišaukime „Kovokim už demokratines laisves“, išleistame tų pat metų liepos mėn., buvo iškeltas klausimas apie kovą dėl demokratinių laisvių.

Nors reakcinės liaudininkų ir socialdemokratų partijų vadovybės draudė savo vietinėms organizacijoms dėtis prie bendro, ir liaudies fronto, tačiau bendro ir liaudies fronto idėja ėmė rasti vis daugiau pritarimo. Darbo žmonių simpatijos bendram ir liaudies frontui kasdien augo.

Kaune atskirų gamybos šakų darbininkai ima kurti savo bendro fronto komitetus. Bendro fronto komitetus priešakyje su komunistais sudaro tekstilininkai, odininkai, spaustuvininkai, medžio apdirbimo įmonių darbininkai, popieriaus fabriko darbininkai, Klaipėdos uosto darbininkai.

Šių bendro fronto komitetų dėka daugelyje įmonių pasisekė bendromis jėgomis atremti išnaudotojų puolimus, sutrukdyti fašistų šauktus susirinkimus „darbininkų atstovybei“ įkurti ir t. t. Nežiūrint fašistinio teroro, antifašistinis judėjimas Lietuvoje plėtėsi. Jau 1935 m. pabaigoje Lietuvos Komunistų partijai pavyksta susitarti su kai kuriomis vietinėmis socialdemokratų organizacijomis dėl bendro veikimo. 1935 m. spalio 12 d. „Darbininkų vienybės komiteto“ pasirašytas išeina pirmas bendro fronto atsišaukimas: „Į visus Lietuvos darbo žmones. Budėkite dėl Lietuvos laisvės. Kovokim prieš karą ir fašizmą.“

1936 m. sausio mėn. Kaune išleidžiamas antras „Darbininkų bendro fronto komiteto“ atsišaukimas dėl rinkimų į Darbo rūmus. To komiteto pastangomis Kaune buvo išstatytas bendro fronto sąrašas į Darbo rūmų rinkimus, o po kandidatų sąrašais surinkta šimtai parašų.

Bendro ir liaudies fronto komitetų vardu atsišaukimai buvo išleisti taip pat kitose Lietuvos vietose: Plungėje, Telšiuose, Mažeikiuose, Klaipėdoje ir kitur.

Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas daug dėmesio kreipė darbui pažangiosios inteligentijos tarpe. Gyvenimo įvykių ir Lietuvos Komunistų partijos teisingos politikos veikiama, darbo inteligentija vis labiau įsijungė į antifašistinį judėjimą.

Į antifašistinį judėjimą įsitraukė Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Stepas Žukas ir kiti rašytojai bei poetai, dailininkai ir artistai, studentai ir moksleiviai. 1932 metais pasirodė revoliucinės studentijos laikraštis „Aurora“. Ėjusiame legaliame žurnale „Trečias frontas“ Salomėja Nėris 1931 m. padarė revoliucinį pareiškimą: „Nuo šio laiko aš sąmoningai stoju prieš darbininkų išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankis ir reikštų jų norus ir kovos tikslus.“ Rašytojai antifašistai nuveikė didelį darbą Kauno darbininkų sporto organizacijoje „Viltis“ savo literatūriniais išstojimais tos organizacijos klube. Dailininkas Stepas Žukas, Salomėja Nėris nuo 1933 metų jau aktyviai veikė pogrindinėje Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijoje (informacijos nuoroda). 1934 metais pasirodė revoliucinės satyros laikraštis „Šluota“.

Visa tai rodo atkaklų Komunistų partijos darbą buriant antifašistines jėgas į bendrą ir liaudies frontą kovai prieš fašistinę diktatūrą ir jos tarnus – reakcinius liaudininkų if socialdemokratų vadus.

Antifašistinė demonstracija darbininko A. Kranausko laidotuvių metu

Ryžtingas Kauno darbininkų protestas prieš žiaurų kapitalistinį išnaudojimą ir fašistų teroristinę diktatūrą išsiveržė 1936 m. vasarą. Tai buvo betarpiškai susieta su Kamberio lentpjūvės darbininko Antano Kranausko mirtimi, kuris žuvo, kaip žiauraus kapitalistinio išnaudojimo auka.

Kamberio lentpjūvės darbininkai kentėjo ne tik nuo „savosios“ buržuazijos, bet ir nuo Anglijos monopolininkų jungo, nes pagal sutartį, sudarytą tarp miškų departamento ir anglų firmų, Kamberio lentpjūvėje turėjo būti apdirbama į Angliją eksportuojama miško medžiaga. Anglų firmos, paėmusios pagal sutartį į savo rankas iš Lietuvos eksportuojamą miško medžiagą, žiauriai išnaudojo darbininkus, pelnydamosios didelius pelnus. Apie žiaurų darbininkų išnaudojimą Kamberio lentpjūvėje kalba LTSR Centriniame valstybiniame archyve išlikęs dokumentas, kuriame rašoma:

„Kamberis turėjęs teisę mokėti darbininkams mažiau, negu nustatytas atlyginimo minimumas, kadangi jis, buvęs sudaręs sutartį su miškų departamentu ir pelnu dalijęsis su departamentu pusiau. Departamentas teikęs Kamberiui miško medžiagą, šis ją supjaustęs, ieškodavęs jai rinkos parduoti. Kadangi užsieniuose lietuviai turi daug konkurentų„ tai Kamberis išsirūpinęs sau teisę mokėti darbininkams ne 4 litus už darbo dieną (toks yra nustatytas minimumas), bet tik 3 litus.“[18]

Nebepakeldami šio beteisiškumo ir žiauraus išnaudojimo, Kamberio lentpjūvės darbininkai 1936 m. gegužės 25 d. sustreikavo. Atvykęs į darbo vietą Kauno miesto inspektorius Liutermoza ir Darbo rūmų atstovas dėjo pastangas streiką numalšinti, tačiau streiko sužlugdyti jiems nepasisekė.

Lentpiūvės savininkas Kamberis atmetė darbininkų reikalavimus. Matydamas, kad streikas užsitęsė, jis, tyčiodamasis iš darbininkų, kalbėjo: „Po dviejų-trijų dienų pradėsit stipti iš bado, o tada pulsit ant kelių, kad tik duočiau darbo.“[19]

Tačiau jis smarkiai apsiriko. Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas organizavo streikuojančių darbininkų rėmimą, pravesdamas pinigų rinkliavas, ir streikas tęsėsi savaitę, o paskui ir antrą. Stovinti lentpiūvė nešė savininkui didelius nuostolius. Kilo grėsmė, kad bus neįvykdytas Anglijos užsakymas pristatyti supjaustytai miško medžiagai, ir ji nutrauks sutartį. Tada Kamberis pasikvietė į pagalbą fašistinius budelius. Atvykę žvalgybos ir policijos būriai apsupo visą įmonės teritoriją, suvarė darbininkus į lentpiūvę ir, šaukdami po vieną į kontorą, pradėjo tardyti. Už stalo sėdėjo policijos viršininkas, žvalgybininkai ir pats Kamberis. 14 darbininkų, kuriuos įtarė streiko organizatoriais, buvo suimti, dalis išmesta iš darbo, o likusiems pasiūlyta arba grįžti į darbą, arba pasitraukti. Komunistų paraginti, solidarizuodamiesi su Kamberio lentpiūvės darbininkais, tuojau sustreikavo visų lentpiūvių darbininkai.

Birželio 15 d. Kamberio lentpiūvės darbininkas Antanas Kranauskas, giliai pasipiktinęs išnaudotojo žiaurumu ir savavaliavimu, skurdžių gyvenimo sąlygų įvarytas į visiškai neviltį, nušovė lentpiūvės savininką ir paskui pats nusižudė.

Būdamas klerikalų organizuotos Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos narys, A. Kranauskas nesuprato, kad individualus teroras prieš fabrikantus nieko negali duoti darbininkams, kad tik masine kova, Komunistų partijai vadovaujant, darbo žmonės gali nuversti išnaudotojų santvarką.

Nors Kauno darbininkai gerai žinojo, kad individualaus teroro kovos būdas yra neteisingas ir organizuotam proletariatui nepriimtinas, bet į A. Kranausko šūvį jie pažiūrėjo kaip į protestą prieš kapitalistų savivalę, prieš fašistų smurtą.

Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas išleido atsišaukimą, kuriame aiškino darbininkams, kad A. Kranauskas yra kapitalizmo ir fašizmo auka, ir ragino visus darbininkus sustreikuoti, reikalauti liaudies pasitikėjimą turinčios vyriausybės sudarymo.

Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas kvietė visus Kauno darbininkus masiškai dalyvauti A. Kranausko laidotuvėse. Rajono komitetas nutarė, kad komunistai paimtų laidotuvių vadovavimą į savo rankas ir kad laidotuvės būtų paverstos antifašistine demonstracija. Buvo sudaryta laidotuvių komisija, į kurią įėjo LKP Kauno rajono komiteto nariai A. Petrauskas, A. Kleineris, A. Vilimas ir kiti. Klerikalai iš Darbo jaunimo sąjungos vadovybės K. Ambrazaitis, J. Bernotas ir kiti mėgino A. Kranausko laidotuvėms patys „vadovauti“: jie visaip stengėsi neprileisti, kad laidotuvės virstų antifašistine demonstracija, priešinosi pianui, kad laidotuvių eisena pereitų centrinėmis Kauno miesto gatvėmis.

Birželio 17 d., darbui fabrikuose ir įmonėse pasibaigus, į laidotuves prie Kauno universiteto medicinos fakulteto rūmų, kur anatomikume buvo laikomi po skrodimo A. Kranausko palaikai, susirinko milžiniška minia – apie 30 tūkstančių žmonių. Fašistinė policija, matydama, kokį nelauktą jai pobūdį įgyja laidotuvės, ėmė grasinti ir reikalauti, kad darbo žmonės išsiskirstytų. Tačiau jos grasinimai nieko neįbaugino. Tada apie 18 val. II-sios policijos nuovados viršininkas pranešė, kad laidotuvės įvyksiančios sekančią dieną. Policija norėjo slapta nuo darbininkų palaidoti A. Kranauską. Anatomikumas policijos buvo apsuptas ir durys uždarytos.

Supratę policijos manevrą, komunistai A. Kleineris, A. Vilimas, komjaunuolis H. Baratinskas ir kiti jėga per langą iš anatomikumo išnešė karstą į gatvę. Jau anatomikume įvyko pirmasis darbininkų susidūrimas su policija, kuri prieš darbininkus pavartojo gumines lazdas – „funkes“.

Prasidėjo iškilminga eisena. Priešakyje buvo nešama apie 100 vainikų iš gyvų raudonų gėlių su raudonais kaspinais. Raudonuose kaspinuose buvo įrašyti darbininkų šūkiai. Orkestro garsams aidint, eisena, išėjusi iš Kalėjimo gatvės, pasuko į Kęstučio gatvę. Ryški, raudona spalva mirguliavo vainikų eilėje.

Eisenai pasukus Kęstučio gatve Kanto gatvės link, kad vėliau Kanto gatve pereitų į Laisvės alėją, ties Daukanto gatve policija bandė pastoti darbininkams kelią ir neleisti toliau eiti.

Darbo jaunimo sąjungos ir buvusios Darbo federacijos vadai įkalbinėjo darbo žmones nesipriešinti policijai ir dėjo pastangas, kad laidotuvių demonstracija nebūtų nukreipta prieš fašistinę valdžią Lietuvoje.

Bet tų reakcionierių pastangos sukėlė žmonėse didžiausią pasipiktinimą. Aktyvesnioji darbininkų dalis, komunistų vadovaujama, susibūrė eisenos priešakyje, jėga pralaužė ir nubloškė policininkų sudarytą grandinę.

Demonstrantų tarpe buvo matyti didelis pakilimas. Darbininkai ėjo paskui karstą, kad viešai išreikštų jau seniai susikaupusią darbininkų klasės neapykantą išnaudotojams ir fašistinei valdžiai. Nors visi po darbo buvo pavargę, bet energija ir pasiryžimas taip ir dvelkė iš galingos darbo žmonių masės. Gausios darbo žmonių kolonos iškilmingai ir didingai slinko pirmyn. Staiga prieš eiseną iššoko policijos rezervo būrys, kuris ties Maironio gatve padarė užtvarą ir pasitiko tvarkingą darbo žmonių eiseną kardais.[20]

Atsakydami į žvėriškus policijos veiksmus, darbininkai pradėjo laužti Kęstučio gatvėje esančias tvoras, o kiti nešėsi iš kiemų pagalius, plytas ir akmenis, kad apsigintų nuo policijos. Dargi vaikai aktyviai įsijungė į kovą. Jie su didžiausiu užsidegimu rinko ir nešė darbininkams akmenis. Iš gretimų namų, t. y. „Raidės“ spaustuvės, Amerikos lietuvių prekybos akc. bendrovės garažo antrojo aukšto ir kitų namų ant policijos pradėjo kristi puodai, pagaliai bei plytos.[21]

Policijos rezervas, nebeišlaikydamas darbininkų spaudimo, pasitraukė į Maironio gatvę Laisvės alėjos link ir paleido išilgai Maironio gatvės Nemuno kryptimi užtveriamąją ugnį.

Gatvėse pasiliejo darbininkų kraujas. Čia pat krito peršautas vienas jaunas 20-ties metų darbininkas statybininkas, nešęs vainiką. Jau rados ir sužeistų.

Siekdama suardyti vieningas darbininkų gretas, žvalgyba ėmėsi įvairių provokacijų, mėgino sukelti tautinę nesantaiką. Tačiau darbininkai nepasidavė fašistų siundymams bei provokacijoms. Žvalgybai ir policijai apšaudant, darbininkai nešė karstą toliau. Sužeistų darbininkų vietas užimdavo kiti.

Žvalgybininkams pradėjus šaudyti iš vieno namo. į eiseną, aktyviausių darbininkų dalis metėsi į tą namą. Tuo metu privažiavusi policija su sunkvežimiu atėmė karstą ir norėjo pasprukti. Ji ėmė važiuoti tiesiai į eiseną. Užtvara, sudaryta iš vyrų rankų, kad nepraleistų policijos mašinos, baigė iširti. Tada viena moteris darbininkė sučiupo vaiką, Iškėlė jį aukštyn prieš sunkvežimį ir sušuko: „Na, rupūžės, važiuokit dabar!“[22]

Šoferis sutriko. Darbininkai vėl atgavo ištvermingumą ir atėmė iš policijos karstą. Daug kartų eisenos metu moterys parodė tokio nepaprasto didvyriškumo, ištvermingumo ir narsumo pavyzdžių.

Per grumtynes aktyvesnieji darbininkai su karstu prasiveržė pro policijos rezervo užtvarą Kanto gatvės link. Taip demonstracija buvo perkirsta į dvi dalis: viena pasiliko vienoj gatvės pusėje, kita – kitoj.

Kada gatvėje vyko grumtynės su policija ir liejosi darbininkų kraujas, Maironio–Kęstučio gatvių kampe važinėjo sportinio tipo automobilis, o jame sėdėjo bulvarinio laikraščio „Sekmadienis“ redaktorius su foto aparatu ir ieškojo „žavingesnio“ vaizdo. Darbininkai, pribėgę prie automobilio, redaktorių išmetė, o į jo vietą pasodino sužeistą darbininką.

Prasiveržusi pro policijos rezervo užtvarą, antroji demonstrantų dalis prisijungė prie eisenos, susitvarkė ir ėjo paskui karstą toliau. Ties teatru, Kęstučio gatvėje, eisena sutiko iš IX forto važiuojantį uždarą kalėjimo automobilį su politkaliniais-komunistais. Darbininkai apsupo mašiną ir sustojo pasveikinti kalinamųjų draugų. Prasidėjo mitingas. Suplevėsavo raudonos vėliavos. Vienas iš politkalinių pro automobilio lango grotas pasveikino darbo žmonių demonstraciją. Liepsninga politkalinio kalba padarė didžiulį įspūdį. Nuotaika dar labiau pakilo ir pasigirdo entuziastiški kovos šūkiai: „Šalin fašistų valdžią!“, „Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija!“, „Tegyvuoja liaudies frontas!“, „Laisvė politkaliniams“ ir t. t.

Kalinių prižiūrėtojai griebėsi už ginklo. Pasigirdo šūviai. Pirmieji šūviai buvo nukreipti į automobilio langą, kad nutildytų kalbėtoją, kiti tiesiog į minią. Susidūrimo metu darbininkai puolė daužyti mašiną akmenimis bei pagaliais, norėdami išlaisvinti politkalinius. Tačiau gerokai nukentėjusiam automobiliui pasisekė pasprukti.

Per kovas darbininkai pralaužė ginkluotos policijos kordoną Kęstučio gatvėje ir per Kanto gatvę išėjo į Laisvės alėją, nešdami A. Kranausko karstą. Eisenai įžygiavus į Laisvės alėją, darbininkų ir darbininkių masės užtvindė visą gatvę, greit sutvarkiusios savo kolonas, žengė Laisvės alėja, dainuodami revoliucinę dainą „Kovoj jūs pražuvot, brangieji draugai...“ Raitosios policijos iš abiejų pusių lydimi darbininkai priėjo miesto kapines Vytauto prospekte.

Kapines apstojo ginkluoti policininkai ir norėjo įleisti tik karstą su vainikais, atkirsdami kelią kitiems eisenos dalyviams. Bet darbininkai prasiveržė pro vartus, kiti perlipo per tvoras, ir netrukus kapinės buvo pilnos darbo žmonių.

Karstą įleidus į duobę, įvyko mitingas. Čia darbininkai parodė didelį susipratimą ir solidarumą. Kada kapinėse vienas žvalgybininkas norėjo nufotografuoti kalbėtoją, darbininkai žvalgybininką sumušė ir jo aparatą sudaužė.

Mitingo metu prie kapo duobės kalbėjusieji darbininkai komunistai šaukė darbininkus į kovą prieš fašizmą, už demokratines laisves, už liaudies fronto vyriausybės sudarymą. Jie ragino darbininkus burtis į bendrą frontą prieš fašistų valdžią bei kapitalistus ir protestuoti prieš darbininkų šaudymą, kankinimą ir persekiojimą.

Komunistams pasiūlius, susirinkusieji darbininkai priėmė rezoliuciją, kurioje buvo reikalaujama: suteikti laisvę politkaliniams antifašistams, panaikinti Darbo rūmų rinkimus, panaikinti darbo pajamų mokestį, reikalauti demokratiškai išrinkto seimo, panaikinti karo lauko teismus, panaikinti karo ir apgulos stovį ir t. t.[23]

Darbininkų reikalavimams paremti, komunistams pasiūlius ir miniai entuziastiškai pritariant, buvo nutarta paskelbti visuotinį politinį streiką nuo birželio 18 d. 12 valandos, demonstratyviai renkantis Laisvės alėjoje.

Kalbų ir pasiūlymų metu darbininkai visą laiką plojo, šaukė „valio“, „Šalin fašistų, budelių, tironų valdžia!“, „Šalin karo lauko teismai!“, „Laisvė politkaliniams!“, „Šalin kruvinas fašizmas!“, „Šalin žandaro Čapliko gauja nuo liaudies!“, „Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija!“, „Tegyvuoja Tarybų Sąjunga!“ ir t. t.

Po kalbų, komunistų pasiūlymu, buvo sugiedotas internacionalas ir „Kovoj jūs pražuvot, brangieji draugai...“

Pamažu darbininkai pradėjo skirstytis namo. Jie buvo pavargę nuo dienos darbo ir nuo susirėmimų su policija, bet veiduose buvo matyti drąsa, pasiryžimas ir susikaupimas rytojaus dienai, kuri pranašavo naują kovą ir jų jėgų išmėginimą.

Birželio 18-20 d. visuotinis politinis streikas

Po laidotuvių demonstracijos LKP Kauno rajono komitetas susirinko į posėdį Žaliakalnyje. Pirmininkaujant rajono komiteto sekretoriui Antanui Petrauskui, buvo aptarti vadovavimo visuotiniam protesto streikui klausimai. Tą pačią naktį buvo išleisti komunistiniai atsišaukimai, kviečią darbo žmones streikuoti. Kauno darbininkai sparčiai ruošėsi visuotiniam politiniam protesto streikui. Birželio 17 ir 18 dienomis, iš ryto visuose fabrikuose, įmonėse, statybose ir kitose vietose ėmė kurtis streiko komitetai, į kuriuos įėjo įvairių politinių pažiūrų darbininkai. Tokiu būdu susidarė platus bendras darbininkų frontas kovai prieš fašizmą ir kapitalistinį išnaudojimą. Bendram darbininkų frontui betarpiškai vadovavo komunistai.

Su visu buržuazijai būdingu žiaurumu, su visu nežmonišku fašistiniu įtūžimu vyriausybė ėmėsi teroro darbininkams įbauginti. Fašistinė valdžia visų pirma griebėsi masinių suėmimų. Dar darbo žmonėms skirstantis iš laidotuvių demonstracijos, policija buvo suėmusi apie 200 aktyviausių darbininkų. Suimtų buvo saugumo departamente ir visose viešosiose policijos nuovadų daboklėse. Tačiau tuo dar nebuvo pasitenkinta. Suėmimai buvo vykdomi visą naktį. Buvo suimami ne tik laidotuvių dalyviai, bet ir šiaip „įtariamieji“ darbininkai.

Be to, fašistų valdžia paskelbė apgulos stovį, uždraudė demonstracijas ir susibūrimus gatvėse, aikštėse ir kitose viešose vietose. Policija bet kurioje vietoje ir kiekvienu metu galėjo sustabdyti judėjimą, uždrausti eiti gatve ar pasilikti gatvėje net ir atskiriems žmonėms. Kauno miesto ir apskrities karo komendanto 1936 m. birželio 18 d. įsakyme buvo grasinama karo lauko teismu.

Birželio 18 d. 12 valandą policija pradėjo blokuoti visus Kauno priemiesčius – iš jų į centrą buvo sustabdytas bet koks judėjimas. Vilijampolės, Aleksoto, Panemunės tiltus apstojo karo policija. Nei iš priemiesčių į centrą, nei iš centro į priemiesčius žmonės nebuvo leidžiami. Persikeliančius per upę laiveliais fašistai kai kur netgi apšaudydavo.

Į miestą buvo sutraukta policija net iš pasienio rajonų ir provincijos miestų. Iš Trakų, Alytaus, Marijampolės, Ukmergės ir net Zarasų apskričių pribuvę policininkai buvo : paskirstyti priemiesčiuose. Prie visų fabrikų buvo pastatyti policijos būriai, ginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. Buvo manoma, kad šitokių fašistų valdžios priemonių darbininkai pabūgs, pakriks ir streikas neįvyks.

Tačiau birželio 18 dieną, lygiai 12 valandą, vieningai sustaugė visų Kauno fabrikų sirenos, duodamos ženklą pradėti streiką. Darbininkų parodytas vieningumas buvo nepaprastas. Sustojo visos dirbtuvės, statybos ir kiti darbai. Užsidarė visos svarbiausiose gatvėse esančios krautuvės, valgyklos, restoranai, kirpyklos. Sustojo autobusų, taksi ir vežikų judėjimas. Neišėjo laikraščiai ir žurnalai. Neveikė telefonas. Miesto gyvenimas buvo paralyžiuotas.

„Kiekvienas streikas, – rašė V. I. Leninas dar 1899 m. straipsnyje „Apie streikus“, – primena kapitalistams, kad tikrieji šeimininkai yra ne jie, o darbininkai, kurie vis garsiau ir garsiau reiškia savo teises.“[24]

Iš visų miesto dalių ir priemiesčių darbininkai, metę darbą, pradėjo organizuotai žygiuoti į miesto centrą. Streikuojančius darbininkus fašistinė policija pasitiko šūviais ir ašarinėmis dujomis. Raitosios policijos rezervas išvaikė iš Žaliakalnio žygiuojančius į miesto centrą darbininkus. Parodos gatvėje, kuri jungia Žaliakalnį su miesto centru, tarp darbininkų ir policijos įvyko smarkūs susirėmimai. Vilijampolėje iš visų įmonių ir statybų susirinkę darbininkai traukė tilto link, tačiau iššaukti ugniagesiai pastojo jiems kelią, apšvirkšdami minią vandeniu. O kai šitokios priemonės nepaveikė, tada sustiprintas Vilijampolės policijos būrys pavartojo prieš demonstrantus šautuvų buožes ir ašarines dujas. Per susirėmimus gatvėse Vilijampolėje daug darbininkų buvo sužeisti, 54 darbininkai buvo suimti.

Iš Aleksoto į miesto centrą žygiavo Kamberių, Levino, Dinerio lentpiūvių, „Stiklo“ fabriko, „Metaliuminium“ dirbtuvių ir kitų įmonių darbininkai.

Žygiuojančius Aleksoto darbininkus fašistinė policija pasitiko užtveriamąja šautuvų ugnimi, troškino juos ašarinėmis dujomis. Suimtuosius grūdo į kalėjimus. Tačiau darbininkai, nebodami aukų, per kovą prasiskverbė į miesto centrines gatves.

Aleksoto darbininkai tą dieną aktyviai veikė. Tai matyti iš Aleksoto 7 nuovados viršininko raporto Kauno apskrities policijos vadui, kuriame rašoma: „Pranešu, kad š. m. birželio mėn. iš 18 į 19 d. nuovadoje sulaikytų už būrimąsi gatvėje ir neklausymą pareikalavus išsiskirstyti yra 250. Visiems vedama kvota.“[25]

Taip pat smarkūs susirėmimai vyko tarp policijos ir darbininkų Šančiuose. Čia į Juozapavičiaus prospektą buvo išėję „Metalo“, „Drobės“, „Vienybės“, „Lietmedžio“, „Cotton“, „Ringuvos“, „Audimo“, „Tilkos“ ir kitų fabrikų bei dirbtuvių darbininkai į didingą demonstraciją. Vietos policija pasijuto bejėgė prieš demonstrantus. Buvo iškviesta raitoji policija, kuri žiauriausiu būdu susidorojo su streikuojančiais darbininkais. Šančių gatvės buvo pilnos akmenų, plytgalių, pagalių ir išdaužytų langų stiklų, kurie liudijo atkaklią darbininkų kovą su policijos būriais.

Panašūs kruvini susirėmimai tarp žygiuojančių darbininkų ir kelią pastojusios policijos “Buvo visuose Kauno priemiesčiuose.

Nepaisant pačių žiauriausių priemonių, kurių ėmėsi fašistų valdžia streikui likviduoti, darbininkai, nebodami aukų, pripildė Kauno centrines gatves. Kaunas dar niekuomet nebuvo matęs tokio plataus streiko. Vienu metu streikavo visų gamybos šakų darbininkai Kaune – apie 30 000 žmonių. Prie streiko prisidėjo ir smulkūs tarnautojai.

Vidinei darbininkų vienybei suardyti fašistinė žvalgyba mėgino pasiųsti į fabrikus ir dirbtuves persirengusius žvalgybininkus ir streiklaužius. Streikui palaužti buvo susirinkę ir kai kurie „Liteks“ inžinieriai ir meistrai, bet susirinkę darbininkai jų prie darbo neprileido...

Miesto centre prasidėjo mitingai ir demonstracijos. Mitinguose darbininkai anksčiau, dar kapinėse, „priimtus politinius reikalavimus papildė naujais, būtent: nubausti policijos viršininką teroristą Nakutį, kuris darbininko Kranausko laidotuvių metu policijai davė nurodymą šaudyti į darbininkus; paleisti streiko išvakarėse suimtuosius darbininkus; duoti laisvę profesinėms sąjungoms; nustatyti ne mažesnį kaip 5 litų uždarbį į dieną darbininkams; įvesti 8-ių valandų darbo dieną; panaikinti vakarinį viršnorminį darbą; pagerinti darbo sąlygas; apmokėti už streiko ir 1936 m. pavasario potvynio metu nedirbtas dienas ir t. t.

Šie darbininkų reikalavimai buvo plačiai keliami ir platinami Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto ir Kauno rajono komiteto atsišaukimuose. Atsišaukimai turėjo didžiulę reikšmę politiškai auklėjant darbininkų mases, telkė ir jungė jas apie partijos lozungus. Be to, mieste gausiai buvo išklijuoti plakatai su šūkiais „Tegyvuoja Tarybų valdžia Lietuvoje“ ir pan.

Mitinge, kuris vyko Laisvės alėjoje, darbininkai išrinko savo delegaciją iš atstovų nuo 29 stambiausių Kauno įmonių, kuri, darbininkų demonstracijos lydima, nuvyko pas vidaus reikalų ministrą J. Čapliką. Darbo žmonių budelis J. Čaplikas, policijos būrių apsuptas, atsisakė kalbėti su darbininkų delegacija, pareikšdamas, kad jis kalbėsiąs tik su Darbo rūmų atstovais.

Išėjus darbininkų delegacijai iš vidaus reikalų ministerijos, prasidėjo mitingas. Darbininkai savo kalbose reikalavo, kad vidaus reikalų ministerija patenkintų darbininkų reikalavimus. Be to, jie pareikalavo grąžinti demonstracijos metu užmuštų draugų lavonus, kuriuos policija buvo pagrobusi ir nežinia kur nakties metu paslėpusi.

Kalbant LKP Žaliakalnio porajonės komiteto sekretoriui A. Vilimui, demonstrantus užpuolė policijos ir karo policijos būrys.

Prasidėjus susirėmimui, atvyko raitosios policijos būrys. Panaudojus ginklus, ašarines dujas ir raitiems jojant tiesiog ant žmonių, užpuolikams pavyko išsklaidyti streikuojančių darbininkų mitingą.

Išsklaidyti darbininkai vėl rinkosi Laisvės alėjoje ties Mickevičiaus gatve, kur tuo metu vyko arši kova tarp Karininkų ramovės statybos darbininkų ir fašistinės policijos. Karininkų ramovės statybos darbininkai 12 val. metė darbą, užsibarikadavo statomame pastate ir, apsiginklavę plytomis, atrėmė žvėrišką viso policijos būrio puolimą. Darbininkai narsiai gynėsi. Kova užsitęsė ilgesnį laiką. Susirinkę miesto darbininkai apgultiems Karininkų ramovės statybos darbininkams padėti Laisvės alėjoje, ties Mickevičiaus gatve, pradėjo statyti barikadą. Ją statė vyrai, moterys ir vaikai. Buvo suversti alėjos suolai, iš kiemų suneštos malkos, akmenys, lentos, iš krautuvių dėžės ir t. t.

Už pastatytos barikados gintis susirinko keli tūkstančiai darbininkų. Barikados gynybai vadovavo komunistai A. Kleineris, A. Vilimas ir kiti. Priešakinių kovotojų eilėse buvo revoliucinis Kauno jaunimas, kuris kartu su vyresniaisiais darbininkais kovojo prieš užpuolikus miesto gatvėse, parodydamas neprilygstamos drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžius.

Didžiųjų susirėmimų su policija metu komjaunuolis Henrikas-Kazys Baratinskas, drąsiai ir ryžtingai gindamas barikadą, skatino kitus į kovą.

Policija, kuri buvo apgulusi Karininkų ramovės statybos darbininkus, matydama augant naujas barikadas, jau buvo besitraukianti, bet atvykus karo policijai bei policijos rezervui, pradėjo žvėriškai pulti. Prasidėjo atkaklus mūšis tarp užsibarikadavusių darbininkų ir policijos.

Streikininkai, apsiginklavę akmenimis ir plytgaliais, kovėsi su policija. Kovoje dalyvavo net moterys ir vaikai. Paprastos moterys-darbininkės, tarnaitės – O. Puteikytė, S. Bajerytė ir kitos kovojo barikadoje lygiomis su vyrais, Fašistinė policija šaudė į streikuojančius darbininkus, troškino juos ašarinėmis dujomis. Tačiau tik po atkaklios kovos policijai pavyko palaužti didvyrišką darbininkų pasipriešinimą ir šturmu užimti barikadą.

Prasidėjo beginklių darbininkų mušimas ir suėmimas. Daug žmonių pateko į kalėjimą, kiti į policijos nuovadas, kur jie vėl buvo žiauriai mušami. Ginant barikadą, buvo sužeista daug darbininkų. Sužeistų tarpe buvo ir A. Vilimas. Dažnai galima buvo matyti, kaip įniršę policininkai mušė gulintį sužeistą, netekusį sąmonės darbininką. Bet darbininkų masės drąsiai toliau kovojo, atkakliai priešinosi policijos antpuoliams.

Susibūrę ties miesto sodu darbininkai pagriebė sodo suolus ir pradėjo jais gintis nuo policijos puolimų. Pagaliau iš tų suolų buvo suverstos barikados. Grumtynėse tarp suverstų suolų kovėsi vyras prieš vyrą. Kardais, durtuvais, Šautuvų buožėmis ginkluoti policininkai žvėriškai puolė ir daužė darbininkus. Kauno vasaros teatras buvo visas prikimštas suimtųjų.

Panašių susirėmimų tarp darbininkų ir policijos buvo visame mieste. Taip praėjo pirmoji visuotinio politinio streiko diena.

Antrąją visuotinio streiko dieną darbininkai vėl rinkosi gatvėje. Kad ir buvo suvaržytas susisiekimas, vis dėlto Laisvės alėjoje ir kitur susirinkdavo gana dideli būriai darbininkų.

Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas antrąją streiko dieną kreipėsi į streikuojančius darbininkus su specialiu atsišaukimu, kuriame rašė:

„Draugai ir draugės! Mes sveikiname didvyrišką Kauno proletariatą, kuris parodė savo jėgą kovoje prieš fašistų valdžią. Dar mes nematėme tokio pakilusio darbininkų judėjimo nuo 1919 metų, kada Lietuvos proletariatas kovojo dėl darbininkų ir valstiečių valdžios užkariavimo... Mes visi nulenkiame galvas prieš žuvusių mūsų draugų lavonus. Bet kova dar nebaigta. Mes šaukiame jus į tolimesnę organizuotą kovą.“[26]

Streikas išgąsdino Lietuvos buržuaziją. Kai kurie kapitalistai ir bankininkai tomis dienomis slapstėsi rūsiuose ar bėgo iš Kauno, kad tik išvengtų darbininkų keršto. Susispietusios miesto centre buržuazijos ramumui apsaugoti vidaus reikalų ministras kruvinasis žandaras J. Čaplikas įsakė tramdyti bet kokį didesnį susibūrimą. Todėl ginkluoti policijos bei karo policijos būriai buvo sunkvežimiais vežiojami Kauno gatvėmis. Kur tik buvo susitelkę daugiau žmonių, sunkvežimiai sustodavo, policininkai šokdavo šautuvų buožėmis mušti žmones. Mušė visus, kas tik gatvėje buvo. Tokiu būdu antrąją streiko dieną buvo gana daug sumušta ne tik streikuojančių darbininkų, bet ir šiaip miesto gyventojų. Iš viso buvo apie 150 sužeistų. Sužeistųjų tarpe oficialiai buvo užregistruota 6 profesoriai. Policijos žiaurumas inteligentijos sluoksniuose sukėlė gilų pasipiktinimą. Pažangiosios inteligentijos simpatijos buvo streikuojančių darbininkų pusėje. Visa eilė Kauno universiteto profesorių karštai pritarė darbininkų vedamai antifašistinei kovai.

Antrąją streiko dieną fašistinė valdžia visokiais būdais pradėjo raginti darbininkus grįžti į darbą. Darbo inspektorius, Darbo rūmų ir kiti fašistiniai agentai ne tik ragino darbininkus, bet ir grasino jiems.

Streikas buvo tęsiamas ir trečią dieną. Mieste ėmė trūkti duonos bei kitų produktų.

Iš įmonių bei fabrikų nuolat buvo vežami suimtieji darbininkai, kurie saugojo savo darbovietes. Visos policijos nuovados ir kalėjimai buvo perpildyti, net policijos nuovadų kiemai buvo pilnai prikimšti suimtųjų. Kada ir ten jau nebetilpo, policija vežė juos į Ukmergės ir kitus kalėjimus.

Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas trečiąją streiko dieną išleistame atsišaukime rašė: „Jau trečia diena kaip tęsiasi generalinis protesto streikas, jau ketvirta diena kaip kruvinoji fašistų valdžia visaip terorizuoja Kauno darbininkus ir visą pažangiąją visuomenę, mušdama, žudydama, ir areštuodama kiekvieną, kas tiktai drįsta protestuoti prieš fašistų valdžios suruoštas skerdynes.

Draugai, Kauno darbininkai parodė savo jėgą. Darbininkai be partijos ir pažiūrų skirtumo parodė savo vieningumą ir didvyriškai kovojo prieš fašistų policiją barikadose. Budeliška žandarų policija užmušė daug darbininkų, dar daugiau yra sužeista ir šimtus darbininkų prikimšo policijos nuovadose ir kalėjimuose.“[27]

Žiauriausiomis priemonėmis paremtos fašistų pastangos neįbaugino streikuojančių darbininkų. Nei teroru, nei bjauriausiomis provokacijomis fašistams nepasisekė suardyti streikuojančių darbininkų vienybės. Streikas, kuris organizuotai tęsėsi tris dienas, buvo organizuotai pačių darbininkų nutarimu nutrauktas.

Vadovaujantis vaidmuo streike priklausė Lietuvos Komunistų partijai. Tos kovos istorijoje garbingą vietą užima Antano Sniečkaus, I. Meskupo-Adomo, Antano Petrausko, Alterio Kleinerio, Alfonso Vilimo, taip pat komjaunuolio Henriko Baratinsko ir kitų vardai. Komunistų ir komjaunuolių didvyriška bebaimė kova prieš kruviną fašistų diktatūrą tapo narsumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu liaudžiai.

Visuotinis politinis Kauno darbininkų streikas rado didžiausią atgarsį visoje šalyje. Trečią streiko dieną, solidarizuodamiesi su Kauno darbininkais, sustreikavo taip pat beveik visi Jonavos, Anykščių, o kiek vėliau ir Alytaus darbininkai.

Jonavos darbininkai streikavo 3 dienas. Ten taip pat buvo aštrių susirėmimų su policija.

Revoliucinė antifašistinė kova palietė ir kariuomenę. Nepasitikėdami kareiviais, fašistai streiko dienomis uždarė juos kareivinėse, kad kareiviai negalėtų išeiti į gatvę. Kareivinėse buvo sustiprintos sargybos. 2-jo ir 5-jo pulko karininkai reikalavo iš policijos greičiau palaužti darbininkų pasipriešinimą, nes jie kitaip negalėsią sulaikyti kareivių nuo protestų. Tuo tarpu darbininkai stengėsi užmegzti ryšius su kariais ir paraginti juos prisidėti prie darbininkų streiko. Tai matyti ir iš archyvinių dokumentų.

„Š. m. birželio 19 d. vakare, – sakoma viename žvalgybos dokumente, – gavau žinią, kad tas pats V. A. stengėsi užmegzti ryšius su pažįstamais kariais, per kuriuos, esą, galima būsią kareivių tarpe pradėti agitaciją, nukreiptą prieš esamą santvarką ir raginančią prisidėti prie darbininkų ir padėti jiems nuversti fašistinę valdžią, kuri esanti darbininkų ir kareivių vargų bei nelaimių kaltininkė.“[28]

Kokia padėtis buvo susidariusi streiko dienomis Kaune, matyti ir iš buržuazinės užsienio spaudos, kuri Kaune turėjo savo korespondentus.

Buržuazinės Latvijos dienraštis „Jaunakas Zinas“ 1936 m. birželio 20 d. rašė: „...Ypatingai karšta buvo Laisvės alėjoje, kur atsirado barikadų, ir ties Karininkų ramovės statyba, kur dirbusieji plytomis apmėtė policiją, pastaroji atsakė šūviais. Vokiečių atstovybės automobiliui nutraukta vėliavėlė. Miestan sutraukta papildomos jėgos. Jaučiama maisto stoka“.

„Kurjer Vilenski“ Nr. 169 rašė: „Birželio 18 d. beveik visas miestas per 8 val. buvęs darbininkų rankose, kurie statė barikadas.

Policija buvusi bejėgė prieš didelę darbininkų masę ir apvaldžiusi padėtį tik po kruvinų susirėmimų ir sutrukdžius susisiekimą tarp priemiesčių ir miesto centro. Valdžia nenorėjusi ieškoti pagalbos kariuomenėje, nes nepasitikėjusi ja“.

Varšuvos „Der Moment“ 1936.VI.21 d. rašė: „Dėl padėties rimtumo dabar Lietuvoje paskelbta apsiausties padėtis. Įvykiams dabar vadovauja komunistai. Valdžia sutraukė iš provincijos policiją. Visame Kaune buvo iškabinti plakatai.

Prancūzų laikraštis „Le Temps“ 1936 m. birželio 22 d. rašė, kad „penktadienį vakare Kauno minia puolusi pro šalį pravažiuojantį vokiečių pasiuntinio automobilį ir nuplėšusi jam hitlerinę vėliavėlę. Visus kelius aplink Kauną saugojanti policija, kadangi bijomasi valstiečių neramumų. Buvo nutrauktas susisiekimas tarp miesto ir jo priemiesčių“.

Kaip buržuazija buvo išgąsdinta visuotinio politinio Kauno darbininkų streiko, rodo ir toks faktas, kad Kauno miesto ir apskrities viršininkas užsakė Amerikos lietuvių akcinėje bendrovėje šarvuotą keturių tonų keliamosios galios automobilį suimtiems vežti. Būdinga yra tai, kad šarvuotame automobilyje turėjo būti įrengti dujų vamzdžiai, nukreipti prieš demonstrantus, o reikalui esant, dujos galėjo būti įvestos į suimtųjų skyrių.[29]

1936 m. birželio mėnesio Kauno darbininkų visuotinis politinis streikas buvo rimtas perspėjimas Lietuvos buržuazijai. Šiame streike pasireiškė milžiniška pakilusios į ryžtingą kovą prieš buržuazinę fašistinę valdžią ir kapitalistinį išnaudojimą darbininkų klasės revoliucinė jėga. Šioje kovoje visu didingumu pasireiškė darbininkų klasės didvyriškumas.

Visuotinis politinis Kauno darbininkų streikas turėjo didžiulę reikšmę visam politiniam Lietuvos gyvenimui. Darbininkai iš savo patyrimo įsitikino, kad ekonominė kova su išnaudotojais kapitalistais negali būti sėkminga be ryžtingos politinės kovos prieš fašistinį režimą, be kovos prieš fašistinę valdžią.

Visuotinis politinis Kauno darbininkų streikas paralyžiavo buržuazinės valdžios jėgas ir kartu dar aukščiau iškėlė Lietuvos Komunistų partijos kaip priešakinio kovotojo ir visos liaudies kovos prieš fašizmą organizatoriaus autoritetą.

Gegužės-birželio mėn. streikų eigoje Kauno komunistai plačiai išvystė organizacinį ir agitacinį darbą darbininkų masėse. Komunistų partijos iškelti lozungai plito darbo masėse ir darėsi jų kovos vėliava. Ypač aiškiai tai pasireiškė bendrojo ir liaudies fronto sudarymo klausimu ir klausimu dėl ekonominių streikų pavertimo politiniais.

LKP Kauno rajono komiteto rezoliucijoje apie visuotinį politinį streiką rašoma: „...Kauno RK laiku apsvarstė ir davė kai kurioms kuopelėms nurodymų, kaip organizuoti laidotuvių demonstraciją ir kaip ją pravesti. Daugelis partnarių laidotuvių demonstracijoje dalyvavo ir aktingai gynė ją nuo užpuolusios policijos. Partnariai gerai vykdė RK nurodymus ir patys tinkamai organizavosi... Dauguma jų buvo pirmose eilėse. Visuotinio protesto streiko paskelbimas ir didele dalimi jo organizavimas taip pat įvykdytas Kauno partorganizacijos...“[30]

Streikas pakirto autoritetą fašistų sušauktam seimui, o taip pat Darbo rūmams, kurie buvo sudaryti darbininkų apgaulei. Visuose politiniuose darbininkų išstojimuose vyravo antifašistiniai šūkiai, nukreipti prieš fašistų seimą ir Darbo rūmus. Buvo reikalaujama laisvės darbininkų organizacijoms. Darbininkai parodė, kad kovoje dėl liaudies teisių jie eina visų Lietuvos darbo žmonių priešakyje. Visuotinis politinis Kauno darbininkų streikas parodė lemiamą Lietuvos Komunistų partijos vaidmenį visos antifašistinės kovos organizavime, parodė jos nenuilstamą, atkaklų darbą buriant visas antifašistines jėgas į liaudies frontą, kovojant prieš reakcinius liaudininkų ir socialdemokratų vadus – buržuazijos agentūrą darbininkų klasėje.

Galingas Kauno darbininkų išstojimas privertė fašistų valdžią ir fabrikantus užmokėti darbininkams už streiko dienas, už pavasario potvynio metu nedirbtą laiką ir t.t.

Fašistų valdžia buvo priversta sutikti su darbininkų reikalavimais, kad būtų išmokėta darbininkams už sugaištą laiką sugedus mašinoms, kad būtų vykdomi darbo apsaugos įstatymai, kad būtų duodama savaitėje ne mažiau kaip 4 dienas darbo, kad būtų panaikintas vakarinis viršnorminis darbas – kad būtų apskritai pagerintos darbo sąlygos. Visi tie užkariavimai buvo pasiekti tiktai dėl to, kad vieningomis jėgomis išstoję darbininkai parodė savo nepalaužiamą jėgą.

Įvertindamas šį streiką Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas 1936 m. birželio 24 dienos atsišaukime pareiškė: „Darbininkai savo visuotinį politinį protesto streiką baigė organizuotai. Ne fašistų grasinimai ir jų agentų Darbo rūmų fašistinis atsišaukimas paskatino darbininkus pradėti darbą. Darbininkai, pravedę galingą protesto streiką ir išlupę iš fašistų nasrų eilę užkariavimų, pradėjo darbą.“[31]

Visuotinis politinis Kauno darbininkų streikas visu ryškumu parodė visišką fašistų valdžios ir jos įtakos darbo žmonių masėse bankrotą. Jis padidino darbininkų pasitikėjimą savo jėgomis, dar plačiau išplėtė Lietuvos darbo masėse antifašistinio liaudies fronto idėją, dar aukščiau iškėlė autoritetą Lietuvos Komunistų partijos – vienintelės partijos Lietuvoje, nuosekliai kovojusios dėl darbo žmonių reikalų.

Apie šiuos didžiuosius įvykius Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas savo atsišaukime rašė: „...Kovingi birželio išstojimai įkvėpė darbininkams daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir sustiprino antifašistinį liaudies frontą ir dar labiau padidino plačiųjų darbo masių neapykantą fašizmui.“[32]

Visuotinio streiko dienomis Lietuvos Komunistų partija dar labiau sustiprino savo ryšius su darbo masėmis.

Lietuvos darbo žmonių aktyvumas, esant sunkiausioms sąlygoms, siaučiant kruvinam fašizmo terorui, nuolat didėjo. Į kovą įsitraukė vis nauji darbininkų sluoksniai. Buržuaziniai nacionalistai buvo bejėgiai prieš augantį revoliucinį judėjimą, prieš lemiamą marksizmo idėjų įtaką plačiuose liaudies masių sluoksniuose.

Šaltinis: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1957, p. 415-432.

[1] Žr. Valstybės statistikos kalendorius 1937 m., Centrinio statistikos biuro leidinys, 150-151 psl. 
[2] V. I. Leninas, Raštai, 22 t., Vilnius, 1953, 227 psl.

[3] Žr. „Tautos ūkis“ Nr. 3 (87), 1937 m. vasario 20 d., 60 psl.

[4] Žr. LTSR CVA, 56 f., 5 ap., 1937 m., 2249 b, 98 l.

[5] „Viešųjų darbų darbininkų ir bedarbių balsas“ Nr. 1, 1936 m. sausio mėn.

[6] „Darbininkų ir valstiečių jaunimas“ Nr. 7, 1937 m. gruodžio mėn.

[7] Žr. „Lietuvos Žinios“ Nr. 128(5129), 1936 m. liepos 14 d.

[8] „Lietuvos Aidas“ Nr. 527(2943), 1936 m. liepos 19 d.

[9] Žr. „Lietuvos Žinios“ Nr. 106, 1936 m. birželio 8 d.

[10] „Lietuvos Žinios“ Nr. 137(5138), 1936 m. liepos 24 d.

[11] Žr. „Priekalas“ Nr. 4(70), 1937 m. balandžio mėn., 227 psl.

[12] Žr. „Priekalas“ Nr. 4(70), 1937 m. balandžio mėn., 229 psl.

[13] „Darbas“ Nr. 52, 1936 m. gegužės 9 d.

[14] Žr. „Priekalas“ Nr. 6 (60), 1936 m. birželio mėn., 375 psl.

[15] Žr. „Priekalas“ Nr. 7 (61), 1936 m. liepos mėn., 457 psl.

[16] Žr. LKP CK Partarchyvas, 3377 f., 3377 ap., 1239 b., 43 l.

[17] „Tiesa“ Nr. 7 (23), 1935 m. liepos mėn.

[18] LTSR CVA Kauno filialas, Spaudos dienynas, III d., 3 l.

[19] Žr. LKP CK Partarchyvas, 3377 f., 3377 ap., 1289 b., 2 l.

[20] Žr. LTSR CVA 56 f., 4 ap., 1936 m., 604 b., 6 l.

[21] Žr. LTSR CVA 56 f., 4 ap., 1936 m., 604 b., 6 l.

[22] Žr. „Priekalas“ Nr. 9 (63), 1936 m. rugsėjo mėn., 583 psl.

[23] Žr. LTSR CVA, 56 f., 4 ap., 1936 m., 604 b., 7 l.

[24] V. I. Leninas, Raštai, 4 t., Vilnius, 1951, 283 psl.

[25] LTSR CVA Kauno filialas, 61 f., 1 ap., 1936 m., 362 b., II d., 527 psl.

[26] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936 m., 1 b., 97 l.

[27] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936 m., 1 b., 180 l.

[28] LTSR CVA Kauno filialas, 56 f., 4 ap., 1936 m., 823 b., 1 l.

[29] Žr. LTSR CVA Kauno filialas, 61 f., 3 ap., 447 b., 164 l.

[30] LKP CK Partarchyvas, 77 f., 19 ap., 1936 m, 11 b., 11.

[31] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936 m., 1 b., 98 l.

[32] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936 m., 1 b., 102 l.


85% Plius 85% Plus
15% Minus 15% Minus
6   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 1

1. Če Gevara 2 0
2018-06-18 14:39:54

Geras straipsnis. Dabartinės Lietuvos padėtis  enkai skiriasi nuo tų laikų Lietuvos.

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito