Demokratijos spąstai

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://www.ekspertai.eu/demok... 2021-09-02 12:55:00, skaitė 892, komentavo 2

Demokratijos spąstai

O. Rodeno „Mąstytojas“.

Vakarų pasaulio ideologai ir propagandistai taip pripratino žmones prie išliaupsintos demokratijos privalumų, kad pastarieji, susidūrė su savo laisvių ir teisių apribojimais, nebepriima jokių net ir sveiko proto padiktuotų argumentų, kuriais bandoma pagrįsti tokius apribojimus. „Demokratizuotų“ žmonių sąmonę neveikia nei terorizmo, nei karų, nei pandemijų, nei gamtinių kataklizmų pavojai. Jie priešinasi, demonstruoja, mitinguoja ir reikalauja laisvės.

Ir trečiojo pasaulio gyventojai, kuriems Vakarų demokratai bandė įdiegti savo „demokratiją“ bombų ir raketų pagalba, dabar bėga iš savo sugriautų nedemokratiškų šalių į išsvajotas ir išreklamuotas civilizuotas demokratijas. Ir pastarosios pagal visas taisykles turėtų juos visus priimti, nes skelbiasi demokratijomis.

Garsus visų laikų kovotojų už demokratiją šūkis: „Laisvė arba mirtis“ šiandien pagal nutylėjimą tranfromavosi į reikalavimą „Laisvę mirti laisvai“: Suicidinis pagal savo egzistencinę prasmę ir pobūdį gyvenimas tampa vakarietiškos civilizacijos realybe.

Taigi, propagandinė demokratija paspendė žmonijai savotiškus spąstus. Nori demokratijos – mirk. Nori gyventi – susitaikyk su diktatūra. Taip atsitinka visada, kai peržengiama tam tikra riba, kai suabsoliutinama viena kokio nors reiškinio – objekto ar proceso – pusė, vienas iš jo esmę sudarančių sisteminių polių. Tokiu atveju reiškinys transformuojasi į savo priešingybę.

Konkreti, o ne abstrakti demokratija (pastaroji tiesiog tikrovėje neegzistuoja), visada turi savyje ir diktatūros elementų. Demokratija – tai iš esmės daugumos diktatas. Tas pats ir su diktatūra, kurioje vienaip ar kitaip yra ir demokratijos bruožų. Konkrečioje tikrovėje, atsiribojus nuo ideologizuotų štampų ir tikslų, derėtų kalbėti apie demokratišką diktatūrą arba diktatorišką demokratiją.

Viską lemia dominuojanti vystymosi tendencija – didesnio demokratiškumo ar didesnio diktatoriškumo link. Besaikė ir beribė abstrakčios demokratijos propaganda ir reklama, kurios būdingos buržuazinei valdančiai klasei – tai mentalinis nusikaltimas, didžiausia istorijos mistifikacija, kuri gali brangiai kainuoti žmogui ir visuomenei. Kai suabsoliutinama vienpolė metafizinė visuomeninio gyvenimo situacija, tada suveikia negailestingi dialektikos dėsniai – rezultatas paneigia sumanymą.

Taip atsitiko ir su demokratija. Dabar ji pereina į savo priešingybę – globalinę skaitmenizuotą finansinio – technologinio kapitalo diktatūrą, kuri nacionalinių valstybių lygmenyje turės daugiau ar mažiau formalių demokratijos apraiškų, bet iš esmės vis daugiau „diktatūrizuosis“.

Sistemos vystymosi tendencija pasikeitė į priešingą. Demokratijos spąstai užsisklendė. Panašu, kad ateities pasirinkimas bus ne tarp demokratijos ir diktatūros, o tarp diktatūros ir...diktatūros, jos politinės formos ir socialinio turinio.

Ir kaip čia neprisiminti K. Marksą su jo „proletariato diktatūros“ idėja?