LIBERALFAŠIZMAS

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2021-12-10 22:29:00, skaitė 1081, komentavo 11

LIBERALFAŠIZMAS

JAV prezidentas sukvietė taip vadinamą demokratinių šalių forumą, kuriame dalyvauja daugiau nei 100 valstybių, tarp jų ir visai nedemokratinių. Tikslas – gelbėti demokratiją nuo autoritarinių valstybių stripinėjančios įtakos pasaulyje. Deja, iškyla rimtas klausimas, ar „skenduolis“, kurį reikia gelbėti, vis dar gyvas? Ar tik nereikia gelbėti pačius „gelbėtojus“?

Šiuolaikiniame politiniame žodyne tikriausia nėra dažniau vartojamų terminų kaip laisvė ir demokratija. Ir iš tikrųjų daugumai žmonių tai turbūt labai reikšmingos vertybės. Tačiau šiuo klausimu yra senas pastebėjimas: su laisvės šūkiais žmonija visada ateina į naują vergovę. Skirtingų tautų istorijoje tai nutiko ne kartą. Šiandien vadinamųjų civilizuotų valstybių demokratinėse politinėse sistemose visur pastebime visuomenės ir valstybės gyvenimo fašizavimo tendencijas.

Šioje vietoje svarbu suprasti, kad šios tendencijos reiškiasi ne dėl liberaliosios demokratijos formos, tai yra ne dėl liberalaus politinio pliuralizmo, kurio dėka fašizmo ideologija stiprėja dėl tam tikrų konkurencinių pranašumų kitų ideologijų atžvilgiu. Fašizacija vyksta pačios liberaliosios demokratijos sistemos turinyje, ji vyksta tokiu būdu, kad pats liberalizmas virsta savo priešingybe – fašizmu.

Mąstantys filosofai ir politologai jau seniai atkreipė dėmesį į šių reiškinių dialektiką. Nuo liberalizmo iki fašizmo, kaip sakoma, vienas žingsnis. Kaip žinia, ant Buchenvaldo vartų buvo patalpinta pati liberaliausia visų laikų ir tautų maksima, kilusi dar iš Platono laikų: „Jedem das Seine“. Tai yra – „Kiekvienam savo“. Kas gali būti liberaliau?!

Dialektika teigia, kad ties tam tikru kraštutiniu tašku, „bifurkacijos“ tašku, priešybės sutampa, pereina viena į kitą. Šiam reiškiniui apibūdinti liberalizmo ir fašizmo atžvilgiu politikos mokslų studijose jau atsirado specialus terminas – liberalfašizmas. Demokratija virsta savo priešingybe – diktatūra, liberalizmas virsta fašizmu.

Šia prasme bandymai sukurti kokią nors „antrosios Lietuvos“ partiją, besiremiančią „švaraus“, “išgryninto“, „konservatyvaus“ ar dar kokio liberalizmo ideologija – tai iš esmės rezervinio „pirmosios Lietuvos“ varianto atkartojimas. „Minimalios valstybės“ koncepcija – atsarginis tiesioginis kelias į liberalfašistinę diktatūrą. „Minimali valstybė“, kaip ir jos tariamas antipodas „maksimali valstybė“, kadangi abi jos realiai atstovauja vieno ir to paties stambaus pergyvenančio sisteminę krizę kapitalo interesams, neišvengimai patampa arba atvira, arba užmaskuota diktatoriška valdžia.

Žinoma, tai nebus tradicinė fašistinė diktatūra, kokią mes įsivaizduojame iš Europos istorijos. Šiuolaikinė diktatūra pasirodys naujomis postmoderniomis formomis ir pavidalais. Tai bus diktatūra „laisvės ir demokratijos“ labui. F. Engelso buržuazinės demokratijos apibrėžimas kaip „įkūnytos veidmainystės“ čia pasieks galutinį loginį tašką – veidmainišką įsikūnijimą. Vergija taps laisve.

Šioje sistemoje tikrai balta spalva bus vadinama juoda ir atvirkščiai. Tiesa taps melu, racionalizmas – radikalizmu, amoralumas – morale, nenormalumas – norma. Atsiras liūdnai pagarsėjusi „nauja realybė“.

Pagal logikos dėsnius žmogus tokioje sistemoje turėtų tapti savo paties priešingybe. O laisvo žmogaus priešingybė – įvairiais davikliais ir čipais „prifarširuotas“ gyvūnas draustinyje, kurio elgesį stebi šimtai vaizdo kamerų.