MICHAILAS BUGAKOVAS. APIE LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKĄ

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://www.facebook.com/judej... 2022-06-13 12:42:00, skaitė 297, komentavo 4

MICHAILAS BUGAKOVAS. APIE LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKĄ

Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvą valdantis elitas savo vykdoma politika nuolat aukštyn kojom apversdavo žinomą klasikinį postulatą: užsienio politika yra vidaus politikos tiesinys, o pastaroji turi išreikšti ir atspindėti pirmiausiai socialinio-ekonominio šalies vystymosi poreikius. Realybėje gi Lietuvos valdžios užsienio politika visad buvo atplėšta nuo vidaus politikos, o ši savo ruožtu mažai buvo siejama su visuomenės interesais.

Lietuvos užsienio politikos esmė

Lietuvos valstybės užsienio politiką negalima pavadinti nei proamerikietiška, nei proeuropietiška, net ne prolietuviška. Ji tiesiog antirusiška. Ir su JAV, Europos Sąjungos ar pačios Lietuvos interesais sutampa tik tada ir todėl, kai sutampa antirusiški visų šių tarptautinės politikos subjektų interesai. Kartu Lietuvos ir Rusijos interesai, kaip mano mūsų elitas, iš principo niekada sutapti negali.

Tokia pozicija yra sunkiai paaiškinama. Ji neturi nei pragmatizmo, nei racionalumo, nei elementarios gyvenimiškos logikos pamato. D. Grybauskaitė savo pirmos prezidentinės kadencijos (2009-2014) pradžioje pabandė deklaruoti didesnio savarankiškumo ir pragmatizmo užsienio politikoje būtinybę bei gerų kaimyninių santykių svarbą. Buvo žengti net kai kurie žingsniai šia kryptimi.

Atsiminkime, kad ir Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos vizitą į Vilnių bei jo susitikimą su Lietuvos prezidente. Arba D. Grybauskaitės iniciatyvą ištirti skandalingą galimų CŽV kalėjimų mūsų šalyje istoriją. Abu šie žingsniai anuometinės marionetinės konservatoriškos užsienio politikos kontekste buvo gana drąsus ir neordinarūs. Deja, netrukus įsikišus į šiuos procesus ponui V. Landsbergiui šie „eksperimentai“ pasibaigė ir viskas sugrįžo į įprastas amžino „šaltojo karo“ su kitaip mąstančiu pasauliu vėžes.

Šiandien Lietuva turi įtemptus ir net konfliktinius santykius beveik su visais savo kaimynais ir, žinoma, pirmiausia su Baltarusija bei Rusija.

Racionalus iracionalumas

Perfrazuojant žinomą tezę, kuri buvo suformuluota kitais laikais ir kitos valstybės atžvilgiu, šiandien galima pasakyti: „protu Lietuvos politikos nesuvoksi“. Lietuvos užsienio politikos iracionalumą galima paaiškinti tik vienu racionaliu argumentu – ši politika išplaukia iš istorinių – psichologinių valdančio šalį humanitarinio bei politinio elito kompleksų. Sociofreidistinė tuos p[ačios D. Grybauskaitės frazė, kuri jai išsprūdo per patį 2014 metų Ukrainos krizės įkarštį, atseit „šį kartą mes iššausime“, turint omeny galimą hipotetinę naują „Rusijos okupaciją“, yra tik papildomas ir daug ką pasakantis minėtų kompleksų apsireiškimas.

Lietuvos užsienio politika – tai jos istorinio keršto aktas buvusiai „blogio imperijai“ – Tarybų Sąjungai ir dabartinei jos teisinei paveldėtojai Rusijai už „1940 metų okupaciją“ ir „gėdinga dalies anuometinės Lietuvos inteligentijos ir valdžios atstovų kolaboravimą“, kurie „nepaleido į okupantų pusę nė vieno šūvio“. Prie viso to dar prisideda ir asmeniniai kompleksai konkrečių politikų bei kitų elito atstovų, kurie jau daugiau nei 30 metų valdo Lietuvą. Tai kaip taisyklė arba buvę tarybiniai disidentai ir politkaliniai bei jų palikuonys, arba buvę tarybiniai bei partiniai nomenklatūrininkai. Kaip sakoma, vieni sodino, o kiti sėdėjo. Ir vieni ir kiti turi savo „griaučius spintoje“. Vieni kerštauja istorijai už savo skriaudas, kiti - už savo nuodėmes. Taigi, istorinis kerštas – štai tikras Lietuvos užsienio politikos moto.

Keršto psichopatologija

Kur veda keršto jausmas gerai žinoma iš pasaulinės klasikinės literatūros kūrinių. Ir nors Lietuva yra katalikiška šalis, bet šiuo pažiūriu jos politikų elgesys prieštarauja katalikiškoms vertybėms ir greičiau atitinka kitos religinės doktrinos, o būtent, judaizmo teiginiui, kuris pateiktas Toroje: „Nėra nieko teisingesnio ir aukštesnio nei savalaikis kerštas “.

Psichologine prasme kerštas gali taip užvaldyti žmogų, kad nei apie ką kitką jis jau nebegali galvoti. Kerštas gali įgauti griovimo ir savigriovos pobūdį. Jis tampa ne tik dominuojančiu sąmonės, tai pat ir politinės sąmonės, bruožu, bet ir įsiskverbia giliai į pasąmonę. Ši pasąmonė įgauna destruktyvias bei iracionalias formas ir pasireiškia visuomeninės sąmonės išorėje kartais labai netikėtais dalykais: žmonių poelgiais, simboliais, tradicijomis, terminais, šventėmis, suvenyrais ir panašiai.

Savigrioviškas keršto pobūdis dažnai reiškiasi kaip negatyvo eskalavimas savo istorijos arba jos atskirų etapų atžvilgiu ir tai veikia visą žmogaus esybę. Kai žmogus neigia savo praeitį, griauna paminklus, perrašinėja istoriją, jis tuo pačiu neigia ir savo paties socialinę esmę. Kai jis dėl savo problemų kaltina kitus bei praeities įvykius, jis nebetobulėja kaip žmogus, jis degraduoja kaip asmenybė.

Kai žmonės su panašia psichologine nuostata vykdo šalies užsienio politiką, tai suprantama, kad ekonomika ir gyventojų gerovė aukojami šiai pasąmonės ir sąmonės dialektikai.

Priklausoma nepriklausomybė

Nepriklausomybė jos konservatoriškoje formoje ir iracionali rusofobija - tai Lietuvos elitui neatskiriami dalykai. Jiems kuo daugiau nepriklausomybės, tuo daugiau rusofobijos, ir atvirkščiai, kuo daugiau rusofobijos, tuo nepriklausomesnė tampa nepriklausoma Lietuva.

Galu gale tokia pozicija atvedė Lietuvą į visišką priešingybę – ji tapo visiškai priklausoma nuo politinių, karinių, ekonominių, finansinių ir kitokių NATO ir ES struktūrų. Šiandien iš nepriklausomybės faktiškai tik ir liko nuo sveiko proto nepriklausoma rusofobija bei nuožmi antirusiška retorika. Po dabartinių Ukrainos įvykių ši situacija eskaluojama iki karinės ir militaristinės psichozės lygio.

Nepriklausomybės požiūriu įdomi vieno iš Sąjūdžio ideologų R. Ozolo pažiūrų evoliucija. Viename iš savo interviu jis pareiškė, kad po 2004 metų gegužės 1-ios, tai yra po Lietuvos įstojimo į ES, nepriklausoma Lietuvos valstybė juridiškai nutraukė savo egzistavimą. Dabar tai Eurosąjunginė Lietuvos Respublika (ESLR). Europos Sąjunga, kaip teigia R. Ozolas, veda Lietuvos tautą į degradavimą ir susinaikinimą.

Iš tikrųjų, šiandien Lietuva vėl įgavo kažkokį „sąjunginį“ statusą nuo kurio ji taip norėjo „pabėgti“ 90-ais praeito amžiaus metais. Pasitvirtino Rytų filosofijos išmintis: kuo daugiau permainų – tuo mažiau viskas keičiasi. Iš Sąjungos „bėgom“ ir į Sąjungą „atbėgom“.

Į tokią būklę mus atvedė pirmiausiai primityvoka užsienio politikos formuotojų logika. Ji remiasi prielaida, kad, kol egzistuoja Rusija, egzistuoja ir grėsmė Lietuvos nepriklausomybei. Todėl Rusijos Federacijos silpninimas tuo pačiu stiprina Lietuvos valstybę. Net ir Ukrainos krizės akivaizdoje Lietuvos užsienio politikai svarbu ne tiek Ukrainą palaikyti, kiek pakenkti Rusijai. O Rusijos griūtis taptų visiška Lietuvos pergale.

Priešo įvaizdis

Šiam tikslui Rusija pristatoma kaip amžinas istorinis Lietuvos priešas. Nors masinėje liaudies sąmonėje su „priešo įvardijimu“ ne viskas visada klostėsi sklandžiai ir vienareikšmiškai. Nors Rusijos, kaip pagrindinio priešo, įvaizdis buvo formuojamas gana nuosekliai ir tikslingai plačiuose visuomenės sluoksniuose, rezultatai pasireikšdavo gana banguotai. Pagal sociologinius tyrimus 1991 metais 69 % apklaustų Lietuvos gyventojų matė Rusijoje ekonominę, politinę ir karinę grėsmę savo saugumui, 1994 metais – tokių buvo 61,5%, 2009 - 39%. 2014 metų pavasarį, tragiškų Maidano įvykių įkarštyje, apie Rusijos priešiškumą pagal kompanijos "Spinter tyrimai" duomenis, prabilo net 72, 5 % apklaustųjų.

Tai neturėtų stebinti, nes ryšium su Ukraina (dėl konfliktinės situacijos susidarymo kurioje prisidėjo ir Lietuvos užsienio politika) antirusiška retorika politikų kalbose ir žiniasklaidos rašiniuose tiesiog peržengė visas įmanomas ribas. Paradoksas, bet susidaro įspūdis, kad Lietuvai tapus NATO ir ES nare, Lietuvos elitas ne tik nepasijuto saugesnis, bet atvirkščiai, „Rusijos grėsmės“ faktorius pasidarė dominuojančiu formuojant šalies vidaus ir užsienio politikos iniciatyvas. Žinoma, tai galima paaiškinti ir kai kuriais racionaliais motyvais, kad, pavyzdžiui, Lietuva nepasitiki savo NATO partneriais, arba Lietuvą šioje vietoje spaudžia galingesnės valstybės, arba Lietuvos elitui tiesiog naudinga prekiauti savo antirusiška politika. Bet racionalumo nepakanka, kai madas pradeda diktuoti psichopatologiniai kompleksai.

Viešoje erdvėje visą laiką akcentuojami „informaciniai karai“ su Rusija (žurnalistikos faktiškai jau nebėra, yra tik propaganda), Rusijos „minkštoji galia“ su jos Dostojevskiais ir Gazmanovais, įvairūs prekybiniai konfliktai paskelbiami „ekonominės blokados‘ įrankiu. Šiandien Lietuvos politikai ir žurnalistai Rusijos grėsmę įžvelgia netik tarybinėse dešrelėse ir rusiškose matrioškose, bet išvis ekonominiuose bei kitokiose ryšiuose su Rusiją.

Lietuvos nacionalinio saugumo departamentas kasmet publikuoja griozdiškas ataskaitas, kuriose apstu teiginių apie Rusijos šnipų bei įtakos agentų veiklą Lietuvoje (pasirodo Lietuva jų tiesiog prikimšta). Dažniausiai, deja, tai pateikiama užuominų ir metaforų forma, be rimtų ir tiesioginių faktų ir įrodymų. Vienu žodžiu, vykdoma nuolatinė „didvyriška“ kova su „istoriniu Lietuvos priešu“, o iš esmės – su savo geopolitine padėtimi.

Tarp kitko, dėl įtarimų palaikant ryšius su Rusijos valdininkais ar dėl šiaip objektyvesnio požiūrio į Rusiją „sudegė“ ne vienas Lietuvos politikas. Todėl mūsų pareigūnai kaip velnio bijo kokių nors neoficialių, o vis dažniau ir oficialių kontaktų su Rusijos kolegomis. Taip iš vienos pusės stiprinamas priešo įvaizdis, o iš kitos - didėja politinės šizofrenijos laipsnis, kuris neigiamai veikia įvairius visuomeninio gyvenimo aspektus.

Lietuvos „Trojos arklys“

Tiesioginis Lietuvos užsienio politikos užsakovas ir įkvėpėjas (ir tai jokia paslaptis) yra JAV, kuri sumaniai ir kryptingai naudojasi istoriniais – psichologiniais Lietuvos elito kompleksais. Šios valstybės padiktuota mūsų šalies užsienio politika iš dalies tampa, deja, ir antieuropietiška. Adamkaus laikais Lietuva net buvo vadinama JAV „Trojos arkliu“ Europos Sąjungoje. Sugrįžimas į Europą Lietuvos elitui visada buvo tolygus šalies amerikonizavimui. Savo ruožtu Lietuva vakaruose visada buvo traktuojama kaip demokratinių reformų visoje postsovietinėje erdvėje katalizatorius.

Kita vertus, finansinė ir politinė JAV galia turėjo užtikrinti ekonominių reformų sėkmę pačioje Lietuvoje. Lietuvos „amerikonizavimas“ turėjo ir tam tikras objektyvias prielaidas, nes beveik apie 1 milijonas lietuvių po karo emigravo būtent į JAV ir iki šios dienos sudaro šioje šalyje gana įtakingą diasporą. Jie daugumoje ir lėmė posovietinių visuomeninių procesų eigą savo istorinėje tėvynėje, kurioje turėjo savo ekonominius, finansinius ir kultūrinius interesus. Kai kurie iš lietuviškų emigrantų papildė ir valdančiojo naujo Lietuvos elito gretas tapdami įvairiais patarėjais, konsultantais, ekspertais arba tiesiogiai dalyvaujant politikoje ar užsiimant bizniu.

Vis dėlto Lietuvos elito elgesys buvo nulemtas ne tiek šiais ir kitais objektyviais veiksniais, kiek subjektyviomis konfrontacinėmis nuostatomis dėl pasaulio vystymosi tendencijų, kurios atėjo į elitarinę savimonę iš šaltojo karo laikų. „Nepriklausomas“ Lietuvos elitas taip ir nesugebėjo atsikratyti konfrontacinio ir totalitarinio mąstymo stereotipų. Jo požiūriu JAV – tai vienintelė jėga, kuri gali sutramdyti revanšistinę Rusiją ir todėl Amerikai galima deleguoti savo santykių su kaimynine šalimi problemas, su kuria niekaip nesurandama bendra kalba. Taigi, dabartinis kompradoriškas lietuviškas elitas pasirengęs suteikti Lietuvai „eilinio kareivėlio“ vaidmenį sudėtingame ir pavojingame geopolitiniame galingų valstybių žaidime.

Todėl, deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos valdžios vykdoma užsienio politika tarnauja svetimiems interesams. Lietuva faktiškai atsisako būti tarptautinių santykių subjektu ir tampa tik jų objektu. Jos likimas nėra savitikslis, o tik priemonė kitiems ir kitokiems tikslams pasiekti. O tikslas, kaip žinia, pateisina priemones. Net jei jos yra savižudiškos.

Michailas Bugakovas

(Skelbiamas sutrumpintas straipsnio variantas)