Romualdas Ozolas. Kokį likimą rinksimės?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-10-10 01:54:00, skaitė 305, komentavo 6

Romualdas Ozolas. Kokį likimą rinksimės?

Rankraštis, 1973 m. birželio 30 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1801, ap. 2, b.398. Skelbta žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, 2022, 3(41), p. 46-52.    

Dabar, kai po 1971–1972 metų TSKP CK nutarimų yra užgniaužti arba baigiami užgniaužti visi, tegul ir nedideli, Rusijai priklausančių tautų savarankiškumo pasireiškimai ir visose respublikose įsivyrauja visiška valdžios savivalė bei juodžiausia reakcija, o užsienio politikos srityje su JAV pasiektas susitarimas dėl prekybos ir nesikišimo į „vidaus reikalus“ ir numatoma ilgalaikė taika bei bendradarbiavimas, mes, kaip ir kitos Rusijos pavergtos tautos, esame palikti nekontroliuojamai rusų diktatūrai. Iki šiol dar galėjome tikėtis šiokios tokios užsienio, ypač JAV, paramos – bent priminimo pasauliui, kad šiurkščiausiai pažeidžiant visas tarptautinės teisės normas fašistiniu Stalino ir Hitlerio susitarimu 1940 metais buvome aneksuoti, kad pokario metais patyrėme galybę susidorojimų, deportacijų, o dabar, dangstantis tautų draugystės frazėmis, tyliai nutautinami ir engiami ekonomiškai, kad pasipriešinimo pavergėjams dvasia Lietuvoje yra ypač gyva ir pan. Nors ir nedaug naudos turėjome iš tų priminimų, jie mus palaikė bent morališkai, o rusiškąją valdžios kliką taip pat savotiškai kontroliavo, bent jau vertė maskuotis. Dabar, kai prekybos dingstimi susitarta nebeerzinti vienas kito vidaus klausimų priminimu, šita moralinė užkariautojų tramdymo priemonė nuimama, o mes paliekami niekuo netramdomai užkariautojų nuožiūrai – tedaro jie su savo sąjunginėmis respublikomis ką nori, tai jų „vidaus reikalas“. 

Ką su „broliškomis respublikomis“ yra numatyta ilgainiui padaryti – aišku kiekvienam. Tačiau iki šiol viešai buvo kalbama tik apie tautų suartėjimą, o dabar ir spaudoje jau be užuolankų rašoma, kad „su tautų suartėjimu vyksta jų asimiliacija“, ir kaip didžiausias tautų draugystės pasireiškimas nurodomas mordvių, karelų ir kai kurių kitų tautų visiškas arba beveik visiškas asimiliavimas, t. y. nutautinimas, numarinimas. Tas mažas, kultūriškai atsilikusias tautas buvo galima sudoroti ir anksčiau, o su ilgą tautiškai sąmoningo gyvenimo istoriją turėjusiomis tautomis, kurios dar iki tarybinės santvarkos įvedimo spėjo išugdyti savo raštiją, mokslą, meną, literatūrą, susidoroti sunkiau: reikia išnaikinti tautinės skirtybės, savitumo supratimą, įdiegti menkavertiškumo jausmą, pagarbą rusų kultūrai, kaip vienintelei tokiai turtingai ir pagarbos vertai; todėl turi būti sunaikintas tautos kultūros gyvenimas – knygų, ypač istorijos, leidyba, iš viešojo gyvenimo išstumta nacionalinė kalba ir kt. Tai padaryti nėra lengva ne tik dėl to, kad žmonės priešinasi visokiems panašiems suvaržymams; tai prieštarauja tarptautinės teisės normoms, tai labai griežtai smerkia pasaulio viešoji nuomonė kaip kolonizatorinę, fašistinę, nežmonišką politiką. Rusija, dėdamasi visų pasaulio tautų drauge ir pasaulinės socialistinės revoliucijos vadove, akylai stebi ir nenori parodyti, ką ji daro su jos „globon“ jau patekusiomis tautomis, ką ji darys, kai ir kitos „draugės“ į tą globą pateks, todėl ji turi elgtis atsargiai: iš pradžių naikinti tik istorijos prisiminimą, diegti panieką jai arba bent abejingumą viskam, kas tautiška, nuolat kurstyti ir puoselėti „naujo gyvenimo“ kultą, su kuriuo skverbiasi nutautinimui pasmerktoms tautoms svetimas gyvenimo būdas. Iki šiol taip ir buvo daroma. Dabar, kai į „vidaus reikalus“ susitarta nebesikišti, bus galima imtis šiurkštesnių priemonių, ir jeigu kokie nors anglai, prancūzai ar vokiečiai ir patriukšmaus, kad Tarybų Sąjungoje smaugiami ukrainiečiai, latviai, lietuviai, estai, tai bus galima nė akimi nemirktelti – JAV, tikėdamasi Rusijos dujų, naftos ir kitų gamtos išteklių, taip reikalingų jos pramonei, tylės, nes juk ir sutarta tylėti... O ta ilgalaikė taika, taip karštai deklaruojama visame pasaulyje, bus panaudota kuo greičiau iki galo įvykdyti „lenininę nacionalinę politiką“, t. y. visus nacionalinius pakraščius paversti rusiškai kalbančia ir mąstančia, rusų interesus ginančia „tarybine liaudimi“, „žmonijos istorijoje neregėta žmonių bendruomene“. 

Kam gi Rusijai reikalinga ši nutautinimo politika? Ar tai koks nors nesąmoningas, iš rusų tautos gelmių kylantis instinktas, caro laikų tradicija, ar dar kas nors panašaus? 

Taip, šitame siekime esama jei ir ne įgimto, tai kažko istorijos eigoje išugdyto ir tapusio rusų tautos savybe. Tai siejasi su rusų entuziastingu tikėjimu, neva jie yra išrinktieji, pasauliui išganymo tiesą galintys ir turintys atskleisti žmonės, taip tikintys savo misija, jog kiekvienas, kuris tuo netiki, tampa nebe draugu, o priešu. Rusija yra viena jauniausių pasaulio tautų ir, kaip dera jaunam, viena nepakančiausių jokiai kitai tiesai. Kadangi Rusija dar ir didelė tauta, tai tos ambicijos ir nepakantumas netrukdo pavirsti didžiarusiškojo šovinizmo politika, imta vykdyti dar pirmųjų carų ir pamažu vėl atgijusia Sąjungoje. O neatgimti kitų tautų engimo politika negalėjo todėl, kad Rusijos 1917 m. spalio perversmo vienas tikslų buvo išvaduoti visas pasaulio tautas. Kapitalistinio apsupimo doktrina, įsitvirtinusi pilietinio karo metais, kapitalizmo priespaudoje vargstančių brolių išvadavimo idėja, paplitusi dar rengimosi revoliucijai laikais, naujojoje į Sąjungą suburtoje valstybėje susijungė ir buvo panaudotos visų pirma prieš pačias bent kokio savarankiškumo siekiančias Sąjungos tautas, kaip nenorinčias paklusti revoliucijos idealams, vengiančias vykdyti internacionalinę misiją. Rusai gana greitai pajuto, kokia patogi šita demagogija ir tinkama nacionaliniams jų interesams, kurie neišvengiamai iškyla aukščiau už visus kitus interesus, kai tik revoliucinis pakilimas atslūgsta, o valdžioje įsitvirtinę žmonės ima buržuazėti. Šita demagogija pasidarė ne tik patogi, bet ir būtina, kai po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurta socialistinė sistema ir ypač kai savarankišku – kiniškojo socializmo – keliu pasuko Kinija, iš Rusijos rankų pasistengusi išplėšti pasaulinės revoliucijos vadovo vėliavą. 

Kodėl gi dabar prireikė taip sparčiai naikinti tautiškumą? 

Visų pirma todėl, kad Rusijos pavergtas tautas veikia visame pasaulyje stiprėjanti nacionalinio išsivadavimo kova: savo valstybes kuria Afrikos ir Azijos tautos ir tautelės, iš kolonijinės priklausomybės stengiasi ištrūkti Pietų Amerikos tautos. Net Europoje vyksta nacionalinio išsivadavimo judėjimas: braška Jugoslavija, Didžioji Britanija tik didelėmis pastangomis išlaiko Šiaurės Airiją (Olsterį). Nerimsta visa Rytų Europa: Rumunija, Vengrija, Čekoslovakija. XX amžius yra tautų nacionalinio išsivadavimo amžius ir to negali nejusti, negali netrokšti savarankiškai savo gyvenimą tvarkyti Rusijos pavergtosios tautos.

Antra, kodėl reikia taip skubėti kurti „tarybinę liaudį“, – tai ateityje neišvengiamas karinis susidūrimas su Kinija. Kam lietuviui ar ukrainiečiui kariauti su kinu, siekiančiu atgauti jam priklausiusias žemes, kurias kardu ir apgaule išplėšė Muravjovas, vėliau pagarsėjęs kaip Lietuvos sukilimo korikas! Nėra abejonės, kad tūkstančiai ir milijonai „nacionalinių pakraščių“ vyrų nepaklustų vyriausybės įsakymui ginti imperialistinius Rusijos interesus Kinijos puolimo atveju – kinams priklauso didelė Sibiro dalis, jie turi į ją moralinę, istorinę ir net juridinę teisę, tad vietoj nešvarių skerdynių daugelis engiamų tautų verčiau pasirinktų sukilimą ir partizaninę kovą dėl savo gimtosios žemės išvadavimo negu visai beprasmišką ir gėdingą mirtį kur nors Mandžiūrijos laukuose. 

Rusai tai supranta, todėl dar iki lemiamo susirėmimo nori iš žmonių sąmonės išdildyti Tėvynės kaip tautos teritorijos sąvoką, pakeisti ją „plačiosios tėvynės“ arba tiesiog tėvynės nuo Baltijos iki Japonijos jūros sąvoka, padaryti visus potencialiais imperialistais, didžiavalstybinių interesų gynėjais. 

Svarbiausia, kodėl rusai taip skuba, – tai jų ekonominiai interesai. Dėl senesnės kultūros, darbo tradicijų, darbštumo, susikaupimo ties savo žemės reikalais, o ne pasaulio užkariavimo vizijomis, daugelis sąjunginių respublikų tautų ir nežmoniškai sunkiomis centralizuoto biurokratinio planavimo sąlygomis pasiekė tokių rezultatų, tokių darbo laimėjimų, kad šūkčioti, „organizuoti“ tesugebančiam rusui atrodo kaip stebuklas. Rusas nesupras, kad tie laimėjimai paremti tik atkakliu darbu ir meile savo žemei. Oficialioji propaganda tikina, o bukas, užguitas ir su viskuo sutinkantis slavas mielai patikės, kad visa tai – socializmo, rusų sukurtos santvarkos vaisiai; o jeigu taip, tai kodėl ir jam nepasinaudoti? Juo labiau, kad kitos išeities ir nėra: tame pačiame socializme gyvenantys rusai vis labiau skursta ir kenčia tikrą badą dėl nederliaus, stichinių nelaimių ir pan., o iš tikrųjų – dėl nemokėjimo ir nenoro dirbti. Kai tiek prikalbėta apie socialistinį perteklių, kai valdantieji iš tiesų gyvena pertekliuje, o valstiečiai ir darbininkai net derlingiausiose Centrinės Rusijos žemėse vos galą su galu suduria, reikia ko nors griebtis, kad badaujančiųjų pyktis neišsilietų neapykanta naujajai valdančiajai klasei. Tad ir didinamos duoklės, kurių reikalaujama iš kiekvienos „respublikos“, tad ir siunčiami tūkstančiai rusų į „pakraščius“, kur tikrai nebadaus. 

Štai vien į Lietuvą, daugiausia į miestus, kasmet atsiunčiama apie 10 tūkstančių rusų. Vilnius kasmet priima 5 tūkstančius persikėlėlių, kurie tuoj pat aprūpinami butais. Vilniuje kasmet pastatoma 8 tūkstančiai butų, tad senbuviams telieka 3 tūkstančiai. Iki 1973 metų Lietuvos „vidaus reikalams“ likdavo 45 procentai pieno, 25 procentai mėsos. Nuo šiol vidaus reikalams, t. y. pardavimui, Lietuvos gyventojams liks tik po 15 procentų visų tų pagamintų produktų. Tai visi jau aiškiau negu aiškiai pajuto 1973 metų mėsos krizės dienomis. Kilo bruzdėjimai, keletas gamyklų nebedirbo. LKP CK kreipėsi į TSKP CK perspėdamas, kad Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje 1969 metais, gali sukilti darbininkai. Tačiau maisto krizė Rusijoje yra tokia rimta, kad nepabijota nė Gdansko. Antra vertus, rusai gal to ir nori – lietuviams bus galima nuleisti kraujo, o rusiškąjį perėjūną paleisti Į Lietuvą dar didesniu srautu, dar labiau įniršusį, kad mes „taip gerai gyvename“, o jam nenorime duoti. LKP CK mėsos krizę išsprendė, panaikindamas tiekimą rajonams, viską palikdamas tik didesniems miestams, nes, esą, miestai gali streikuoti, o kaimas tylės. Kaimas išties dar tyli, bet ar ilgai? Ir ar tik kaimas? 

Rusai supranta, kad dirbti galima tik tada, kai yra suinteresuotumas. Iki šiol mes buvome suinteresuoti gerai dirbti. Kad ir kiek mažai mums likdavo atidavus prievoles Maskvai (vien Lietuva išmaitino 13 milijonų žmonių), buvo galima dirbti, nes buvo ko pavalgyti, rodėsi, ir prekių gausės. Dabar, didėjant bendrai ekonominei krizei, už darbą gaunamas pinigas darosi bevertis: už jį nebenusipirksi nei maisto, nei pramonės prekių, nes jų kasdien mažėja. Žmonės darosi apatiški, didėja nepasitenkinimas. Galima laukti neramumų – kur kas didesnių negu 1972 metų Kauno įvykiai. 

Štai kada prasiveržia į Lietuvą siunčiamas rusiškasis elementas. Niekada neregėjęs nieko geresnio, jis niekada ir nesupras, kodėl mes nepatenkinti. Jis bus laimingas gavęs butą, pavalgęs kaip niekada ir bus priešiškas mums, tokiems nedėkingiems tarybų valdžiai. Jie ir bus ta jėga, kuri savo ekonominius sunkumus sprendžiančios valdžios rankomis rusins ir alins Lietuvą. 

Valdančiajai klikai nesvarbu, kad laikui bėgant ši politika atsigręš prieš ją pačią. Be to, ji tikisi savo ekonomines negalias sutvarkyti padedama Amerikos, kol čionykščiai rusai nualins tai, kas per trisdešimt metų atstatyta su tokiu vargu ir pasiaukojimu. Taip Rusijos ekonominių sunkumų sprendimas paspartina Lietuvos rusifikaciją, išeina į naudą Rusijai, ir nesvarbu, kad po dvidešimt trisdešimt metų ir Lietuvos gamta bus nudrengta taip pat, kaip tie rajonai, iš kurių dabar plūsta persikėlėliai: žemių daug, ypač prie Kinijos sienos, galėsime naudotis taip pat grobuoniškai, o dabar galime su ne mažesniu ryžtu, apsikarstę dviveidiškais šūkiais, svajoti ir rengtis pasaulio šturmui.

Tačiau kodėl apskritai tokia padėtis yra galima? 

Čia vėl reikia skirti du dalykus: pasaulio situaciją ir tvarką viduje. 

XX amžius yra visų tautų, didelių ir mažų, nacionalinio išsivadavimo amžius, kartu jis yra supervalstybių, tokių kaip JAV ir TSRS, realaus viešpatavimo pasaulyje amžius. Tautų konfliktų situacijoje jos naudojasi susidariusia padėtimi ir faktiškai, nors ir kaip kitos tautos tam priešinasi, laiko pasaulį pasidalijusios įtakos sferomis. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1972 metų JAV ir TSRS, pilnos tikėjimo savo jėgomis ir augančia galybe, kovojo Šaltąjį karą, stengdamosi paveržti tą ar kitą dar į „įtakos zoną“ nepatekusią valstybę, ypač jauną. Tačiau kova dėl įtakos sferų ir vidinės problemos taip išvargino milžines, kad apie 1970 metus abi pasijuto išsikvėpusios. Juo labiau, kad nuo 1960 metų savarankišku keliu pasuko Kinija, dėl savo masto ir ekonominės galios galinti ir norinti tapti trečiąja supervalstybe.

Po karo, vos nugalėjus Kinijos revoliucijai, amerikiečiai tvirtino, esą „geltonasis pavojus“ yra pavojingesnis už raudonąjį (rusų). Tada rusai su kinais „draugavo“. Amerikiečiai nebuvo tiek naivūs, kad būtų tikėję tos draugystės amžinumu, tačiau bendri rusų ir kinų keiksmai, skirti amerikietiškajam imperializmui, suprantama, kėlė nerimą. Todėl rusų ir kinų nesantaiką jie priėmė su palengvėjimu ir, kaip buvo tikėjęsi, susilaukė kinų palankumo. Rusai savo ruožtu išsigando JAV ir Kinijos suartėjimo ir pasistengė pasiūlyti savo draugystę, juo labiau, kad ji darėsi būtina ir ekonomiškai. Karų ir rasinių kivirčų išvarginta JAV nesididžiavo kuo nuoširdžiausiai atsakyti, stebėtinai nuoširdžiai, turint mintyje tai, kad Kinijai tai, aišku, nepatiks. Dar ir neaišku, kaip reaguos į tą rusų ir amerikiečių suartėjimą Kinija. Tačiau Jungtinėms Valstijoms tai, rodos, ir ne tiek svarbu. Joms svarbu tuoj pat gauti Sibiro gamtos turtų, o dar svarbiau – padėti Rusijai išsilaikyti kaip supervalstybei, neleisti jai subyrėti dėl ekonominės krizės. Amerikiečiai, kaip visada, žiūri visų pirma savo reikalų, bet žiūri toliaregiškai: jeigu Kinija greitai atgaus Sibiro žemes, jos rankose atsidurs milžiniški gamtos turtai, ant kurių ji išaugs į didžiausią pasaulio valstybę, iki Europos rytų sumažėjusi Rusija nebeteks savo dabartinio svorio, pateks į Kinijos įtaką, o tada jau ir JAV turės nusileisti „geltonajam pavojui“. Tad ar nebūtų geriau, jei Rusija išliktų tokia, kokia yra: nesutarimai dėl teritorijų laikys įtempę abiejų kaimynių gigantų jėgas, o JAV tuo metu galės tvarkytis namuose. Ir kas jai, kaip namuose tvarkysis rusai, svarbu, kad jie laikytų prirakinę kinų energiją! 

Štai kodėl mes atiduodami visiškai rusų administracijos nuožiūrai, štai kodėl jokių iliuzijų pasaulio atžvilgiu nuo šiol tikrai negalime turėti. O kad savo apverktinos padėties negalime pagerinti patys, kalta mums užkrauta biurokratinė policinė valdymo sistema.

Taip, mes turime Konstituciją, turime parlamentą – Aukščiausiąją Tarybą, pas mus vyksta rinkimai ir t. t. Gal tik užsienio turistams reikėtų įrodinėti, kad visa šita „demokratija“ yra demagogija nuo pradžios iki galo. Neįrodinėsime, nes ne jiems mes gyvename, o ir mes jiems ne tiek svarbūs, kad duotume duonos ir vaizdų. Mes patys puikiai suprantame, kad visus, net žemiausio lygio – apylinkės – deputatus pasiūlome ne patys, o rajonų ir miestų partijos komitetai. Ar jie siūlys žmones, kurie būtų linkę ginti paprastų balsuojančiųjų, interesus? Niekada! Už tai jų nepagirtų „aukščiau stovintys“. Šiuos taip pat ne mes pasiūlėme mūsų atstovais: sąrašas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą tvirtinamas dešimtyse instancijų, įskaitant ir aukščiausiąją – Maskvą. Tik „užsigrūdinę“, patikimi tylėtojai pereis per šitą rėtį į kandidatus, nes tai ir reikš išrinkimą, mes tik sumesime balsus. O ir išrinkus kokį mėgstantį pakariauti, taip pat visada atsiras priemonių jam nutildyti: pirmiausia pokalbiai partijos komitete, paskui, jei nepadės, neperrinkimas, saugumo susidomėjimas ta „neaiškia asmenybe“ ir pan. Kiekvienas iš mūsų tai žino, užtat tyli.

Ir ką bekalbėti! Kalbėk nekalbėjęs, jei pats Lietuvos parlamentas jokių teisių neturi, jei viskas planuojama Maskvoje, o į „vietas nuleidžiami“ tik nurodymai: štai čia jau gali rodyti iniciatyvą, stengtis kuo geriau įvykdyti nurodymus. Ir tai ne kažin ką nuveiksi, kai menkiausius standartų pakeitimus, taikymą „vietinėms sąlygoms“ turi aprobuoti, patvirtinti atitinkamos Maskvos planavimo įstaigos. 

Tokia padėtis yra ūkinės veiklos srityje. Nėra prasmės stengtis, nes pastangos susidurs su rusų pasipriešinimu (tegul iš esmės tai bus ir pastangos dėl jų gero), o jei kas per daug atkakliai įrodinės visa žinančių Maskvos įstaigų neteisumą, tai tuoj kils įtarimas: ar tik ne priešas čia? Užtat toks visuotinis sutarimas sesijų metu, užtat toks pritarimas „vietose“: ką tuo pakeisi...

Pakeisti iš tiesų nedaug ką galima, nes ūkinę veiklą kontroliuoja ne ūkio reikalus išmanantys žmonės, – ir ūkio reikalus tvarko partija, t. y. tie, kurie geriau išmano ideologinius teiginius negu šeimininkavimo meną. Ir kas jiems tas menas, kas jiems išmintis, jei jie žino, kad ne už tai į minkštas kėdes pateko! 

Negalima tvirtinti, kad aukščiausieji mūsų ūkio ar ideologijos veikėjai būtų visiški galvijai ar bepročiai. Daug išradingumo parodė ir jie, laviruodami geležinių biurokratinės sistemos nurodymų džiunglėse: ne veltui Baltijos tautos laikomos kūrybingiausiomis, ne veltui daugelis rusų čia regi Europą. Tačiau be eilinių žmonių pasiaukojamo darbo nieko panašaus nebūtų buvę, mūsų valdžios nuopelnas, kad mėgino rasti galimybių realizuoti tautos kūrybines jėgas. O ką šitos dirbti nebijančios tautos galėtų pasiekti, turėdamos visą ūkinio ir politinio gyvenimo laisvę, pačios savo galva planuodamos ir kurdamos! Nesiimsime fantazuoti, nors ir būtų galima, ir reikėtų. Konstatuosime tik tiek: šita padėtis yra nenormali ir darosi dar nenormalesnė. 

Tad kodėl visi tyli? Kodėl tyli visi nuo „apačios“ iki „viršaus“? Kodėl tyli „viršus“ – aišku, jis ir surinktas toks, kad tylėtų. Bet mes, kurie neturime ko prarasti, kodėl tylime mes?! 

Suprantama, slaptosios policijos, arba saugumo, siautėjimo atmosferoje neilgai pakalbėsi, bemat atsidursi beprotnamyje arba viename Sibiro lagerių, kurių esama tiek pat, kiek ir Stalino laikais (taigi atkurtų, nes Chruščiovo laikais jų buvo mažinama).

Blogiausia, kad ir tie, kurie mėgina kalbėti, ieško ne to, kas svarbiausia. Suprantama, ir vidurinė, ir aukštoji mokykla, ir armija auklėja žmogų taip, kad jis nesuvoktų tikrųjų savo gyvenimo klausimų. Darbas atskleidžia to mokymo ir auklėjimo melagingumą, bet su darbu, su šeima, kuri paprastai tuo metu atsiranda, žmogus įkrenta į tokią rūpesčių dėl paprasčiausio išgyvenimo balą, kad mąstyti nebelieka laiko, o bendra apatija ir saugumo priežiūra pastūmėja veikiau į girtuokliavimą, lengvų pramogų ieškojimą, o ne rimtų klausimų kėlimą ir bandymą rasti į juos veiksmingus atsakymus.

O rasti reikės!

Prieš mus įsakmiau negu bet kada iki šiol iškyla alternatyva: arba mes rasime būdą pasipriešinti Maskvos mums suplanuotam likimui, arba girtuokliaudami, kapstydamiesi kolektyviniuose daržuose ir soduose, žvejodami, stovėdami eilėse prie mėsos ir automobilių sulauksime to, kas mums yra numatyta.

Kad svarbiausias rusų rūpestis dabar yra nacionalinių pakraščių nutautinimas, daug įrodinėti nereikia: matome tai ir iš nutarimų, ir iš jų komentarų, kasdien girdime per radiją ir televiziją. Suprantame, ką reiškia „tautų draugystė ir suartėjimas“, taip gerai suprantame, kad piktinamės nebe tuo atvirai propaguojamu genocidu, o keliame kur kas paprastesnį klausimą: kam gi reikalingas tautiškumas, ką jis duoda? Rusai taip savęs kažkodėl neklausia, nes jie nekultūringi, nieko neišmano, žodžiu, barbarai. Mes pasidarėme tokie kultūringi, kad ir savo mirtį priimame filosofiškai! Iš tiesų, jeigu jau taip, tai ko apskritai vertas žmogaus gyvenimas, ką jis duoda, jei ne kančias ir skausmą? Taip keliant klausimą belieka būti nuosekliems iki galo: imti ir masiškai žudytis (beje, girtuoklystė ir yra viena tokio nutarimo vykdymo formų, tik malonesnė, labiau atitinkanti bailio psichologiją). Labai palengvintume savo likimą, mūsų „draugai“ mums tik padėkotų. Tačiau mes kažkodėl to nelinkę daryti, kabinamės į gyvenimą kaip išmanydami: kad tik nieko neatsitiktų, kad tik ramiai, gražiai nusibaigčiau! Už klausimo apie tautiškumo reikalingumą, naudingumą slypi grynai ta pati gyvuliška baimė dėl savo gyvenimo, dėl padėties, dėl malonumų. Iš tiesų, kodėl neabejoti tautiškumo reikalingumu, jei jis nieko neduos – nei algos pridės, nei mašiną be eilės „pasuks“; priešingai – su juo susiję vieni nemalonumai. O tai prieštarauja mūsų siekiams!

Bet kas tokiu atveju yra toks klausimas? Tai bailio, miesčionio ir vergo filosofija, kultūringumo burbulu apvilkta paties didžiausio barbaro išmintis. Buržuazėjantis miesčionis taip samprotavo visais laikais, nes jam buvo svarbu lovys ir migis. 

Iš tiesų, gal ir nedaug vertas žmogaus gyvenimas, gal jis ir beprasmis, ir kitoks, tačiau kol kas mes gyvename, kol pasaulyje yra tautos, kol tos tautos ne „susiliejimui“, o priešingai – laisvam savo galių išugdymui rengiasi. Kodėl mes kaip akli vergai turime priimti kieno nors mums skirtą likimą? Negi mes iš tiesų tiek „sukultūrėjome“, „supažangėjome“, kad mūsų kaip paprastų žmonių nebeįžeidžia vergo padėtis, vergavimas užkariautojui visais atžvilgiais? 

Visada, visais laikais buvo žmonių, kuriems lovio filosofija buvo labiausiai suprantama ir vertingiausia. Netrūko ir netrūksta jų ir Lietuvoje. Tačiau jie tiek praeityje, tiek ir dabar buvo ir yra istorijos šiukšlės. Ne jie kūrė mūsų istoriją, nors ir jiems, aišku, turime būti „dėkingi“, kad istoriją turime tokią, o ne kitokią, geresnę, negu norėtume. Ne jie kuria ir dabar, nors jų „išminties“ vaisius aiškiai jaučiame. Lietuvos jaunimas, būsimosios Lietuvos kūrėjas, jau tarė savo žodį ir ryt prabils dar ryžtingiau ir aiškiau, o visos pažangiosios jėgos parems jį. Jauniems žmonėms, suprantantiems esamos padėties nežmoniškumą, priklauso ir žodis, ir būsimoji Lietuvos istorija. 

Čia specialiai neliesime konkretaus išsivadavimo judėjimo klausimų. Mes nei planuotojai, nei vykdytojai. Mes norime tik paskatinti mąstyti. Mąstyti ir veikti. Neatidėliojant, tuojau pat. Kad ir kiek laiko – gali atrodyti – dar turime, jo niekada nebus per daug, ypač kai prieš akis mūsų pačių gyvybės ar mirties klausimas.

Pasauliui atsiverianti taikos ir gyvenimo kūrimo epocha mums yra grumtynių dėl savo gyvybės, dėl savo žmogiškosios vertės, pagaliau, jei nebus įmanoma kitaip, dėl garbingos, žmogaus mirties vertos, mirties metas!

Tačiau mes ne mirčiai rengiamės, jei su visa atsakomybe, su visu savo padėties sunkumo supratimu aiškiai ir įsakmiai visiems keliame dabar mums svarbiausią klausimą: tad kokį likimą rinksimės? Pasirašysime mums paskelbtą nuosprendį ar, kaip dera žmogaus vardą nešiojančiam tvariniui, pasakysime NE ir tai patvirtinsime nedelsiamais ir visiems suprantamais ir juntamais veiksmais?