Ramūnas Aušrotas. Kanapių vartojimas nepašalins psichologinio kentėjimo priežasčių

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-12-17 19:17:00, skaitė 273, komentavo 2

Ramūnas Aušrotas. Kanapių vartojimas nepašalins psichologinio kentėjimo priežasčių

Psichotropinių medžiagų įteisinimui naudojamas naujas naratyvas – jos turi terapinį efektą. Štai organizacija „Jauna banga“ paskutiniame savo feisbuko įraše bando pateisinti taip vadinamą „psichodelinį gydimą“.

Iš tiesų, jei taip atvirai paklaustume Morganos Danielės ir kompanijos, kodėl jiems to taip reikia, atsakymas būtų – tam, kad sumažintų psichologinį kentėjimą.

Dabar, užuot įteisinus psichotropinių medžiagų vartojimą, dera paklausti, kokia yra šio kentėjimo priežastis(ys) ir ar nereikėtų kalbėti apie šį kentėjimą sukeliančių priežasčių šalinimą, užuot legitimavus jo slopinimą psichotropinėmis medžiagomis.

Pasaulio sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia taip:

„Psichikos sveikata – tai psichikos gerovė, kuri leidžia žmonėms susidoroti su gyvenimo sunkumais, realizuoti savo gebėjimus, gerai mokytis ir dirbti bei prisidėti prie bendruomenės gyvenimo. Tai neatsiejama sveikatos ir gerovės dalis, kuria grindžiami mūsų individualūs ir kolektyviniai gebėjimai priimti sprendimus, kurti santykius ir formuoti pasaulį, kuriame gyvename.“

Vienas iš struktūrinių psichikos sveikatos elementų yra gebėjimas įveikti kasdienybės stresą, kitaip tariant, priimti tikrovės iššūkį ir į jį konstruktyviai atsakyti. O štai bandymai iš jo „išsivaduoti“ panyrant į kokius nors malonius pojūčius silpnina asmenybę bei kelia pavojų tapti nuo tų pojūčių priklausomais. Čia ir yra visų priklausomybių – ar tai būtų medžiagų (alkoholio, narkotikų) ar elgesio (kompiuterinių žaidimų, pornografijos vartojimo) priklausomybių priežastis.

Taigi, valstybės politika, siūlanti ne įveikti kasdienybės stresą, o jį slopinti psichotropinėmis priemonėmis, ne tik kad yra nemorali (nes pateisina žalą sveikatai darančių medžiagų vartojimą), bet ir kenksminga visuomenės sveikatos apsaugos prasme.

Žmonės skirtingai reaguoja į stresą ir turi skirtingus jos įveikos mechanizmus. Įveika – tai sąmoningu ar nesąmoningu pasirinkimu pagrįstas prisitaikymas prie aplinkos streso, kuris pagerina elgesio kontrolę arba suteikia psichologinį komfortą. Įveikos strategijos – tai sąmoningos strategijos, kuriomis siekiama sumažinti nemalonias emocijas. Jos gali būti kognityvinės arba elgesio, individualios arba socialinės.

Nepaisant daugybės įveikos konceptualizavimo pasiūlymų nėra sutarimo dėl pagrindinių įveikos kategorijų. Man patinka Krzysztofo Stanisławskio pasiūlytas įveikos komplekso modelis (angl. Coping Circumplex Model, CCM). Jis grindžiamas prielaida, kad stresinėse situacijose atsidūrę asmenys susiduria su dviem užduotimis: jiems reikia išspręsti problemą ir reguliuoti savo emocijas, kurias atspindi dvi atitinkamos dimensijos, t. y. problemos įveikimo ir emocijų įveikimo dimensijos.

Problemos įveikimas ir emocijų įveikimas jo modelyje aiškinami kaip bipolinės dimensijos. Svarbu tai, kad šios dimensijos apibrėžia erdvę kitoms įveikos kategorijoms. Modelyje (skaidrė) iš viso yra aštuoni įveikimo stiliai, sudarantys apskritimą: teigiamas emocinis įveikimas, efektyvumas, problemos sprendimas, susirūpinimas problema, neigiamas emocinis įveikimas, bejėgiškumas, problemos vengimas ir hedonistinis atsiribojimas.

Kiekvienas iš šių modelių leidžia asmeniui įveikti stresą, bet ne kiekvienas iš jų socialine prasme yra adaptyvus, t. y. leidžia asmeniui prisitaikyti prie tikrovės ir ją kurti. Kai kuri iš jų didina asmens atsiribojimą nuo tikrovės ir jos kūrimo ir taip veda į dar gilesnes tarpasmeninių santykių problemas.

Čia pateiksiu pavyzdį: visai neseniai per socialinius tinklus perėjo vieno žmogaus patirtis, kuris, nubudęs vidury nakties suprato, jog nekenčia savo valdžios. Ši jo emocinė reakcija, kurią jis suguldė į tekstą, buvo išprovokuota santykio su valdžia patirties. Įdomu tai, kad tekstą jis ryžosi išpublikuoti po to, kai, eidamas gatve, pamatė kertamus medžius ir jautėsi bejėgis ką nors padaryti. Jei vertintume pagal Stanisławskio įveikos komplekso modelį, jo atsakas į stresinę situaciją buvo būtent bejėgiškumas, t. y. atsisakymas spręsti problemą (pavyzdžiui, parašyti skundą į savivaldybę) ir neigiama emocinė reakcija.

Kaip žinia, priklausomi asmenys turi mažesnę toleranciją stresinei situacijai, jų elgesiui būdingas atsisakymas spręsti problemą, stiprios neigiamos emocijos. Psichotropinių medžiagų vartojimas formuoja hedonistinio atsiribojimo strategiją, kai problema iš tiesų nesprendžiama, o su emocijomis yra tvarkomasi kompensacinėmis priemonėmis. Todėl siūlyti psichodelikų terapiją reiškia formuoti tuo momentu suveikiančią, bet neturinčią perspektyvos ir psichikos sveikatos požiūriu nevaisingą elgesio strategiją.

Mūsų streso įveikos mechanizmai susiformuoja dar ankstyvojoje jaunystėje, todėl kiekvienos prevencinės priklausomybių programos tikslas yra ugdyti asmenybę ir formuoti jos vidinį atsparumą bei adaptyvius streso įveikos mechanizmus. Tada, susidūrus su gyvenimu, vaikas gebės jį pakelti, o ne naudoti pabėgimo iš gyvenimo strategijas, darančias žmogų priklausomą, o ne gydančias.

Todėl sėkminga narkotikų prevencijos politika turi prasidėti jau mokykloje ir apimti gyvenimo įgūdžių formavimą. Tačiau įstatymo leidėjo šiandien siunčiama žinutė – narkotikus tam tikrais atvejais vartoti galima ir yra gerai – rizikuoja nugalinti šią politiką, suteikdama klaidingos elgesio strategijos šunkelį. Juk neprisiimti atsakomybės už gyvenimą visada yra lengviau, negu rizikuoti atsigręžti į vėją veidu.

Šios mano įžvalgos „nenukrito iš dangaus“, o kilo dirbant prie projekto „Priklausomybės nuo interneto prevencija ir ankstyvoji intervencija mokykloje“, vykdomo Rengimo šeimai asociacijos, kuriai turiu garbės vadovauti.