Vytautas Sinica. Vilnius kryžkelėje: išsaugosime sostinę, ar leisime ją perkurti?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2023/... 2023-02-08 18:01:00, skaitė 276, komentavo 8

Vytautas Sinica. Vilnius kryžkelėje: išsaugosime sostinę, ar leisime ją perkurti?

Autorius yra politologas, filosofijos mokslo daktaras, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Vilnius atsidūrė vizijų kryžkelėje. Vieną viziją įkūnija dabartinė valdžia ir ją geriausiai įgarsino pats meras. „Mūsų iššūkis yra titaniškas – miestą dekonstruoti“, - baigdamas kadenciją pasakė jis. Dekonstruoti miestą. Paprasta kalba tai reiškia sugriauti esamą ir pastatyti iš naujo. Neįmanoma tiksliau apibūdinti to, kas vyksta. 

Būtent tokia yra kryptis, vedanti Vilniaus valdžią pastarąjį dešimtmetį. Šiam miesto perkūrimui darbais ir dar tiksliau savo tyla pritarė visos miestą valdančios partijos – Laisvės partija, TS-LKD, Darbo partija, LLRA-KŠS. Nors dabar visi jie atsiriboja nuo Šimašiaus miestą perkuriančių reformų, žada elgtis priešingai, visą kadenciją jie tylėjo ir niekaip nestojo prieš mero siautėjimą, negrasino koalicijos stabilumui. Šimašiaus miesto perkūrimo politikos nė kiek nekritikuoja kitų didžiųjų partijų kandidatai. Vieninga tyla – nuo liberalų iki „skvernelininkų“.  

Nacionalinis susivienijimas tam siūlo principinę alternatyvą. Jos esmė: IŠSAUGOTI VILNIŲ. Vilnius yra nuostabus, žalias, vaizdingas, erdvus, turtingos istorijos miestas. Vilnių reikia ne griauti ir perkurti, o puoselėti, efektyvinti jo valdymą, protingai ir skaidriai vilniečių poreikiams naudojant gausias miesto lėšas. Miestas dešimtmečiais nesulaukė tokio valdymo, o pastaraisiais metais apskritai tapo eksperimentų ir žaidimų aikštele. 

Galbūt geriausiai norą perkurti Vilnių atskleidžia Vilniaus stiklainių politika. Senamiestyje nuolatos tvirtinami vis nauji su senamiesčio architektūra visiškai nederantys plieno ir stiklo fasadai, pabrėžtinai asimetriškų formų pastatai. Sena tyčia negriaunama, bet ir nesaugoma. Net tariamos rekonstrukcijos vykdomos tenkinant architektų saviraiškos poreikius, o ne atkuriant „rekonstruojamų“ pastatų išvaizdą. UNESCO pasaulio paveldu pripažintas senamiestis nusėtas stiklainiais. Meras pasakė tiesiai: paveldas yra ne tai, ką paveldime, o tai, ką paliksime. Tokiu požiūriu galima perkurti viską. 

Tai lydi viešąsias erdves nukloję mūsų provincialumą rodantys angliški užrašai (raskite tiek angliškų užrašų Paryžiuje, Romoje, Madride ar bent Varšuvoje, Prahoje?),  mero simbolinės kitakalbės gatvių lentelės ir nepakartojamas užsispyręs nenoras sostinėje įamžinti Lietuvos laisvės kovas. Nors net Seimas įpareigojo statyti Vytį Lukiškių aikštėje, savivaldybė tai visais būdais vilkina. Tuo pačiu metu naikinami jau esami laisvės kovotojų atminimo ženklai. Miesto valdžia gėdijasi Lietuvos ir Vilniaus istorijos. 

Ir ne tik. Miesto kvartalai ir kiemai paskelbti esą nejaukūs ir sovietiniai, neteikiantys privatumo. Meras pasiūlė programą MIESTAS+. Ja esą sovietiniai kvartalai iš nejaukių padaromi jaukiais: aptvertais tvoromis, nepraeinamais kiemais, suskaidytais mažomis erdvėmis. Skirtumas ypač akivaizdus Pilaitėje, lyginant 1990-aisiais ir 2010-aisiais statytas rajono dalis. Erdvų ir žalią Vilnių norima pakeisti tankiai apstatytu, padalintu tvoromis, neturinčiu švietimo ir kitų būtinų paslaugų arti namų. Tinklinė vielos vora – naujas jaukumo matas. 

Geros būklės miesto gatvės griaunamos ir tiesiamos naujai, nežiūrint miestiečių patogumo. Tai praminta „humanizavimu“ (sužmoginimu) ir kartojama, kad taip derinami eismo dalyvių interesai. Iš tiesų, priešingai, nesistengiama nieko suderinti. Tikrasis derinimas būtų pastangos gerinti pėsčiųjų ir viešojo transporto sąlygas kuo mažiau kenkiant vairuotojams. Dabar, priešingai, sąmoningai kenkiama vairuotojams, neretai ir pėstiesiems bei viešajam transportui, o iš tiesų laimi tik sezoninis transportas, kaip dviračiai ar paspirtukai. Dviračių entuziastai pyksta, kai šie taip pavadinami, tačiau ir patys negali nesuprasti, kad absoliuti dauguma žmonių negali sau leisti ar net neturi sveikatos į darbus ar kitas įstaigas vykti dviračiais, nepriklausomai nuo dviračių takų kokybės. 

Miesto žaliosios erdvės, ypač brandūs medžiai, gausiai kertami ir aukojami dėl statybų plėtros net kai nėra to būtinybės. Kartu meras skelbia lozungus apie Vilniaus „žaliąją bangą“, sodinami nauji neprigyjantis sodinukai. Vien 2022 metais tą patyrė daugelis miesto rajonų. Dažniausiai mastas sąlyginai nedidelis – štai Tauro gatvėje numatyta iškirsti 21 brandų medį, niekas neklausia gyventojų. Tačiau kartais mastai milžiniški: apie pusę itin vertingo Panerių miško užsimota paversti smėlio karjeru. Vyriausybė, savivaldybė ir visos atsakingos institucijos tam pritarė ir jungia žalią šviesą. Brandūs ir vietos gyventojams brangūs medžiai, tapę poilsio vieta, iškertami arba „uždusinami“ trinkelėmis statant daugiabučius, tiesiant gatves, planuojant mokymo įstaigas. 

Kartais po kovos bendruomenės pasiekia medžių išsaugojimo. Tai tik įrodo, kad norint projektus galima įvykdyti išsaugant medžius. Tačiau nenorima. Vilnius niekaip nekovojo su vyriausybės užmoju drastiškai mažinti želdynų normas. Tai atitiko Vilniaus valdžios tikslą: naikinti esamas natūralias žaliąsias erdves ir keisti naujais – tvarkingais ir „teisingais“, nors neprigyjančiais – sodinukais. „Žalioji banga“ – grubus bandymas nuslėpti Vilniaus želdynų naikinimą. 

Visa tai ir daug kitų detalių verčia konstatuoti: Vilnius naikinamas, siekiant perkurti jį iš naujo. Tačiau Vilnius nusipelnė būti išsaugotas. Iš vilniečių per ilgai tyčiojamasi, mėginant juos perauklėti ir dar įtikinti, kad tai jų pačių interesas. Viso to fone patys vilniečiai ir jų interesai tiesiog apleisti. Miesto valdžia nesivargina iš tiesų įtraukti į sprendimus bendruomenių, nesirūpina išlaidų skaidrumu, negina namų bendrijų nuo namų administratorių savivalės, neskuba pabaigti esminių projektų, iš esmės atpiginti šildymo. Tai palikta savieigai. 

Tai negali tęstis. Vilnius nuostabus, bet naikinamas. Todėl sakome: Kelkis, Vilniau! Kviečiame vilniečius atgauti savigarbą, perimti vadžias ir būti tikraisiais miesto šeimininkais. Miesto, kuris yra ir turi būti suvokiamas kaip unikali Lietuvos sostinė, o ne eilinis madų besivaikantis didmiestis. Tik taip galime pasiekti, kad Vilnius būtų saugomas ir puoselėjamas, kad Vilniaus valdžia rūpintųsi miesto gyventojais ir pačiu miestu. 

Vilniui seniai netrūksta skambių vizijų ir lozungų. Vilniui trūksta sąžiningų, racionalių ir kompetentingų sprendimų iš žmonių, kuriems jis būtų savas ir iš tiesų rūpėtų. Visame pasaulyje tokios savivaldos sulaukia tik valdžiai reiklūs piliečiai. Tad gana miegoti. Kelkimės, kad išsaugotume Vilnių ir padarytume jį vertu mūsų vaikų ir anūkų.