Laisvojo pasaulio mitologijos žlugimas

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2023-03-02 00:20:00, skaitė 292, komentavo 6

Laisvojo pasaulio mitologijos žlugimas

Žmogaus mastymas visada buvo ir tikriausia bus persunktas įvairiais mitais. Mitas (išvertus iš graikų kalbos) – tai pasakojimas arba legenda, perteikianti žmogaus supratimą apie jį supantį pasaulį ir jo vietą jame, apie savo gyvenimo prasmę bei visų dalykų kilmę. Vienu žodžiu, mitas yra esminis (savo laiko ribose) supančio pasaulio suvokimas. Žmonės dažniausia priima mitą kaip pagrindą, nereikalaujantį patvirtinimo, kaip absoliučią aksiomą.

Kita vertus, mitas - tai visada fantastiškas ir nerealus supančio pasaulio suvokimas, kurį žmogus ar visuomenė, negalėdami kitaip paaiškinti supančios tikrovės, sugalvoja patys sau arba perpasakoja kitiems bei patiki juo ir verčia patikėti kitus kaip galutine tiesa. Visos civilizacijos vienaip ar kitaip pereina mitologinį pasaulio suvokimo etapą.

Šiandien Vakarų civilizacija kaip tik ir pergyvena savo mitologijos žlugimo periodą. Žlunga visi pagrindiniai mitai, ant kurių laikėsi visas taip vadinamas Vakarų „laisvas pasaulis“. Tai privačios nuosavybės neliečiamybės, finansinių indėlių slaptumo garantijos, laisvos ir sąžiningos konkurencijos, tradicinės šeimos bei žodžio laisvės mitai.

Realybėje visi jie transformavosi į savo priešingybes. Vietinė bei užsienio subjektų privati nuosavybė tampa valstybinio reketo bei įvairių apribojimų, įskaitant ir nacionalizavimą bei konfiskavimą, objektu. Indėlių slaptumas net ir šveicariškuose bankuose jau senokai jokia paslaptis įvairioms spectarnyboms bei kitoms valstybinėms ir transnacionalinėms institucijoms. Laisva ir sąžininga konkurencija dėl sankcijų politikos ir švogerystės ryšių išvirto į monopolizmą ir protekcionizmą. Šeima nusidažė vaivorykštės spalvomis. O žodžio laisvė šiandien tapo visiška fikcija bei įvairiausių laisvamanių politiniu mobingu. Be to dar ir visas visuomeninis bei asmeninis žmonių gyvenimas apgaubtas skaitmeninės „didžiojo brolio“ kontrolės gaubtu. Vienu žodžiu, globalinė Vakarų civilizacijos „perestroika“ jau įvykęs dalykas. Belieka laukti analogiškų pasėkmių…

Jeigu...

Karas yra ekstremali situacija bet kurios visuomenės gyvenime, kuri atskleidžia šios visuomenės narių žmogiškąją prigimtį, o taip pat atskleidžia ir valdžios esmę, kuri visada naudoja žmones savo tikslams. Savo ruožtu konceptualiame sąmones lygmenyje ši esmė gali būti atskleista kraštutinių analogijų pagalba.

Lietuvoje, kaip parodė karas Ukrainoje, gyvena daugiausia normalūs žmonės, kurie rodo užuojautą ir teikia visą įmanomą pagalbą ukrainiečių pabėgėliams. Kartu, vertinant Lietuvos valdžios veiksmus ir retoriką, gana dažnai ateina į galvą ekstremali minties analogija.

Kaip skrupulingai apskaičiavo kinai, po Antrojo pasaulinio karo JAV subombardavo daugiau nei 20 šalių. Ir įsivaizduokime, kad ne Rusija, o JAV atakuotu Ukrainą raketomis, kaip tai darė Jugoslavijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje, Libijoje, kas tada?

Ar ir Lietuvos valdžia palaikytų Ukrainos režimą, siųstų jam ginklus ir trimituotų apie ukrainiečių pergalę prieš amerikiečius? Tad kuo grindžiama Lietuvos valdžios pozicija: ukrofilija ar rusofobija?

Pedofiliškas skandalas Lietuvoje

Lietuvoje kilo dar vienas skandalas. Seimo narys iš konservatorių frakcijos K. Bartoševičius įtariamas pedofilija. Prokuratūra pateikė prašymą atimti jam parlamentaro neliečiamybę, o pats parlamentaras suskubo pranešti apie atsistatydinimą dėl „asmeninių“ priežasčių. Politikai ir politologai vienbalsiai pradėjo dėjot apie „precendento istorijoje neturinčią“ reputacinę katastrofą, „skandalingiausią skandalą“ ir „politinį smūgį“ visai Lietuvos parlamentarizmo sistemai bei konkrečiai konservatoriams.

Tai jau trečias rezonansinis pedofilijos skandalas Lietuvoje, į kurį kažkaip vis įsivelia Lietuvos Respubliką valdantis elitas.

Pirmasis įvyko 2009–2012 m. ir įėjo į istoriją pavadinimu „įvykiai Garliavoje“ (Kauno priemiestyje). Teismo procesai šioje byloje, kuriuos, beje, valdžiai pavyko pasukti sau palankia linkme, kaltintojus paverčiant kaltinamaisiais, tęsiasi iki šiol.

Antroji istorija nutiko 2021-2022 m., kai dėl vieno „auksinio“ liudytojo, kuris pats buvo kaltinamas pedofilinės pornografijos byloje, parodymų, žinomas Lietuvos opozicijos politikas ir žurnalistas Algirdas Paleckis buvo apkaltintas „šnipinėjimu“ Rusijos naudai ir įkalintas 6 metams.

Ir štai trečias skandalas. Kaip sakoma: pirmas kartas – nelaimingas atsitikimas, antras – sutapimas, trečias – dėsningumas. Šie įvykiai yra dėsningas dalykas bendresne prasme. Kadangi Lietuva yra visiškai integruota į Vakarų civilizacinę matricą, suprantama, kad visos vadinamosios „naujosios Europos vertybės“, įskaitant naujausius „transgenderinius pasiekimus“, neišvengiamai skverbiasi ir į liberalią globalistinę Lietuvos visuomenės aplinką.

Šios kultūrinės ir civilizacinės krypties dirigentas pirmiausia yra politinis elitas, kuris, galima sakyti, rodo pavyzdį visiems kitiems ir kartu veidmainiškai rėkia apie kai kurių savo atstovų „moralinę ir politinę“ degradaciją. Tačiau, kai reikia, jis veiksmingai naudoja pedofiliškas istorijas savo klano interesams.

Apie tokių nusikaltimų aukas galvojama paskutinėje eilėje.

Militarizacijos kaina

Ginklų gamyba bei prekyba – vienas pelningiausių biznių visais laikais. Šiuos prekės paklausa mūsų depresinėje bet karingoje visuomenėje nuolat auga. Deja, paklausą vis dėlto dar reikia ir nuolat skatinti, kuo ir užsiima globalinis transnacionalinio, pirmiausia JAV, kapitalo valdomas karinis - pramoninis kompleksas bei jo politiniai statytiniai infiltruoti faktiškai į visų galingiausių valstybių bei korporacijų valdžios struktūras.

Taigi, ekonomikos bei visuomenino gyvenimo militarizacija – tai neišvengiama kapitalistinės santvarkos tendencija. Iš to buržuazinė valdančioji klasė, tame tarpe ir Lietuvos, gauna ir atitinkamus politinius dividendus. Iš vienos pusės, taip ji apsisaugo nuo vidinių grėsmių jos pačios valdžiai, Kita vertus, tokiu būdu ji padeda be ypatingu nuostoliu utilizuoti transnacionaliniam kariniam-pramoniniam kapitalui moraliai pasenusia ginkluote. Tikriausiai ir ginklų rinkoje yra savo „Humanos“, kur prekiaujama padėvėtais pabūklais ir šarvuočiais. Na ir pagaliau (kas svarbiausia!), militarizacija – tai milžiniški viršpelniai transnacionaliniam kapitalui ir jam parsidavusiam nacionaliniam elitui.

Tikriausiai greitai visas Lietuvos pajūris bus užstatytas karinės infrastruktūros objektais. Kaip rašo spauda, Lietuvos kariuomenės vienam artilerijos batalionui statomo karinio miestelio Pajūryje, kurį numatoma užbaigti 2023 m. plotas – 9,47 ha. Bus statomi administracinės ir specialiosios paskirties pastatai: kareivinės, valgykla, štabas, medicinos punktas ir kt. Taip pat suplanuota pastatyti sporto patalpas ir aikštes. Miestelyje statomi ir techninės paskirties pastatai: sandėliai, garažai, degalinė, plovykla, pastogė technikai. Įrengiamos ir rikiuotės bei technikos aikštės, automobilių parkavimo vietos ir pnš. Nauji kariniai miesteliai taip pat statomi Šiauliuose, Vilniaus rajone, Rokantiškėse.

Deja, militarizacija visad neigiamai atsiliepia daugumos žmonių gerbūviui. Ekonomikos militarizavimas – tai ekonominių resursų mobilizacija karinėms reikmėms kitų šalies ūkio sektorių sąskaita, pirmiausiai socialinės sferos. Kaip sakoma, patrankos vietoje sviesto. Kiek mūsų valdžios atstovai bekalbėtų apie socialinį eilinio valstybės biudžeto projekto kryptingumą baigiantis eiliniams finansiniams metams, bet realybėje jis būna vis mažiau socialinis, nes tampa vis daugiau militaristinis. O tai reiškia nedarbo ir skurdo, emigracijos ir degradacijos didėjimą.

Militarizavimas keičia ekonomikos struktūrą, ekonomika politizuojama, daugėja ekonomiškai nepagrįstų projektų pasiūla, bloginamas šalies investicinis klimatas, didėja verslo rizika. Ekonomikos militarizavimas veda prie dalies nacionalinio turto praradimo, nes rengiant įvairius poligonus bei kitokią militarizavimo infrastruktūrą iškertami miškai, užteršiami vandens ištekliai, išimami iš žemės ūkio apyvartos dirvožemiai, negamybiškai panaudojami pastatai, uostai, keliai, institucijos, specialistai, resursai bei panašiai.

Militarizacija – tai pirmiausia politinis sprendimas. Ji priėmus valstybinis sektorius mažina kainas militarizavimo reikmes aptarnaujančioms privačioms monopolijoms ir tuo pačiu didina jas masinio vartojimo prekėms. Visa tai apsunkina ekonomikos plėtrą, mažina realias gyventojų pajamas, ypač žmonių su fiksuotomis išmokomis (pensininkų, studentų, biudžetininkų), perskirsto pajamas tarp regionų, socialinių grupių, valstybinio bei privataus sektorių ir tuo pačiu gilina socialinę visuomenės diferenciaciją bei atskirtį, skatina infliaciją ir kainų augimas tampa permanentiniu reiškiniu.